uzaugau be galo mylima ir lepinama, man nuolat buvo kartojama, kokia as grazi, protinga ir gera. man nesake: grisk anksti, bet kartojo, kad labai manim pasitiki ir zino, jog nesielgsiu kvailai. nesake: mokykis, bet didziavos manim ir pasitikejo taip, kad niekaip negalejau to pasitikejimo apvilt.
grazu ir miela. bet dar ir siandien, budama beveik 30, bet ka darydama, as pirmiausia pagalvoju, kaip tai ivertins mama. ar ji bus patenkinta manim, ar gales didziuotis... nemanau, kad tai normalu. bet klausimas ne apie tai. klausimas, kaip man buti gera, bet kitokia mama savo vaikui? nenoriu jo prisirist taip, kaip pati su prisirisus prie savo mamos. stengiuos, bet nesu tikra, kad obuolys gali toli nuo obels nusirst.

Ar tu manai, kad tai blogai? Man kaip tik atrodo labai grazu, kad su mama santykiai islike puikus ir tu vis dar nori, kad ji tavim didziuotusi. Mane auklejo atvirksciai, nuolat buvau spaudziama, kontroliuojama, dirzu skatinama. Tik igimtos savybes man padejo tapti tuo, kuo siandien esu, nes tiks auklejimo metodas, kuri praktikavo mano mama, man turejo ivaryt didziuli nepasitikejimo savimi kompleksa. MAno seseriai, beje, ivare. Uztat ir dabar ji turi buti stumiama ir kitaip skatinama, kad imtusi kazkokiu ryztingu zingsniu.

butent- grazu. bet, manau, ner labai gerai. pavyzdziui man mama, tetis ir seses yra sventas reikalas. jei vidury nakties paskambintu nors vienas is ju ir pasakytu, kad reikia mano pagalbos, nevejodama tuoj pat vaziuociau nors i pasaulio krasta. nu, nelyg kokia suzombejimo forma butu aisku, del vyro ir vaiko daryciau ta pati irgi ne nemirktelejus. bet cia taip ir turetu but, mano supratimu. vyras ir vaikas -sventa. bet broliai seserys lyg ir neturetu but tokie svarbus...

Nu cia dabar. Man irgi svarbus tevai ir seneliai ir sesuo, ir as irgi lekciau, ir jie del manes lektu, nematau cia nieko blogo Kraujas ne vanduo, yra toks posakis... Aisku, savo vaikai pirmoj vietoj, o jie - antroj, bet kas gi kitas toj antroj vietoj dar turetu but? kaimynai? Bendradarbiai? Buve klasiokai? Naturalu, kad gimine yra artimas. O ka, geresni santykiai, ka broliai nebendrauja ir vieni kitiems nepadeda, o kokiam nors giminaiciui atsitiktinai numirus nepasidalija turto ir susimusa ir paskui visa gyvenima nesisneka?

Man regis, dziaukis tu gerais santykiais ir vargo nematyk.

Dziaugtis reiketu, kad tevai skatino, o ne spaude.
Nors turejau nemaloniu problemu santykiuose su mama, ypac paauglysteje, vis tiek ji mano mama, as ja myliu ir besalygiskai padedu ir padesiu. Labai tikiuosi, kad ta nedidele demesio dali kzkada man skirs ir mano vaikai.

kaip cia pasakius... man didelio vargo ner, bet mano vyrui siek tiek kyla problemu. jam atrodo keistai, jis turi pretenziju, tai matyt, kazkaip ne taip, kaip turetu but. ai, nu kas as zinau...

Tai gal ta priklausomybe nuo tevu jau nera tokia idealiai grazi ir sventine, jei kyla noras ja nusikratyti???

gerai, kiek is skaitanciu mamyciu rupinas, kad ju mamos jomis didziuotusi? pacios budamos suaugusios ir turedamos jau savo vaiku?
pvz. man labai svarbu neiskaudint mamos. labai kruopsciai renku jai dovanas, nes noriu, kad ji nuosirdziai apsidziaugtu. nepasakoju jai savo sveikatos problemu, nes zinau, kad ji labai jaudintusi. ir t.t. ar nepanasu i tam tikros rusies paranoja? man visa tai tiesiog i krauja iauge...

Iš tiesų, tai nepanašu į gerus mamos ir dukros (suaugusios) santykius ir jūsų vyras , stebėdamas iš šono, tai mato. Manau, tai ir buvo stimulas pagalvoti, kad čia kažkas ne taip, anksčiau tik jautėt diskomfortą bendraudama su mama, bet nežinojot, kodėl.
Atrodo jūsų tėvų šeimoje nebuvo aiškių ribų tarp atskirų asmenų - visi gyveno vienas kito gyvenimus, tarsi neliko asmeninės erdvės ribų. jūs ir dabar, nors fiziškai gyvenat atskirai ir turit savo vyrą, negalit pilnai atsiriboti nuo tėvų šeimos. Manau, labiausiai tai vargina jūsų vyrą (jis turi teisę būti Nr. 1 jūsų gyvenime), o kadangi esat jautri (pastabi) kitų žmonių emocijoms, pati dėl to patiriat įtampą - gali atsiliepti tarpusavio sutarimui.
Jums nepakenks truputis sveiko skepticizmo santykiuose su mama. Kas gi, jei ne mama, turėtų pasirūpinti jumis, jūsų sveikata, rūpesčiais. abi esat užaugusios moterys, ištekėjusios ir turinčios vaikų, tai reiškia, galit turėti lygias teises būti išklausytoms, suprastoms, pavargti, nesuprasti, įsižeisti, atleisti ir............ Jei kamuolys mušamas tik į vienus vartus - tai jau išnaudojimas. O išnaudojimą sunkiausia atpažinti, kai jis su šilkinėm pirštinaitėm. Tam, kad jūsų nepaleisti, gali būti naudojami subtilūs šantažo būdai ("kaip as pergyvenau, kai tu nepaskambinai", "tavo sesuo labai nusimins, jei..." , "as viską dėl tavęs padaryčiau...", "tu mano vienintelė akių šviesa....." ir t.t ir t.t.). Pirmiausia išmokit juos išgirsti (atpažinti padės kaltės jausmas, peraugantis į nepasitenkinimą ir pyktį)

Šia tema yra kelios neblogos knygos, kurias galima paskaityti laisvalaikiu. Kai atsiminsiu (ar surasiu) pavadinimus, parašysiu.

Dėl knygų: gaila ,bet pačių jų neradau (gal kam paskolinau), o atsimenu tik pavadinimus (autoriai iš galvos išdulkėjo ). Bet, jei ieškosit - rasit.

"Pykčio šokis" - gana lengvai skaitosi, daug pavyzdžių. Pagrindinis dėmesys - kaip atpažinti savo neišreikštą pyktį, konstruktyviai jį rodyti sutuoktiniui, mamai ir pan.

"Prarasti ir atrasti save" - kiek "sunkesnė" knyga. Tai mokslinė studija apie motinos ir jos suaugusios dukters atsiskyrimą. Pagrindinis dėmesys skiriamas motinos psichologinei analizei. Labai padeda suprasti savo tėvus (vaikai sunkiai su tuo susidoroja) ir pasiruošti laikui, kai reikės "paleisti" savo vaikus.

aciu uz patarimus. dabar skaitau ir matau, kad aprasyta situacija atrodo ne visai tokia, kokia yra is tikruju... o tai jau, ziuriu, interpretacijos prasideda, tipo, savi vaikai antroj vietoj ir pan. ir is viso, ne ta linkme klausima norejau nukreipt- manes neslegia mano santykiai su mama ar seima, as tik bijau, kad galiu taip augint savo vaika, o kadangi jis berniukas, tai bijau, jog ji tai gali slegt (priesingai nei mane) ir t.t. ir pan.
vienzo, tik noriu but geriausia mama pasauly

Na, jei jus "paguos", tai tobulų mamų nebūna, o savo vaikams jos vis tiek pačios geriausios

nikitta, as tave gerai suprantu. Pati turiu psichologiniu problemu del pernelyg artimo rysio su mama, ir tik neseniai pradejau is to "vaduotis". Oj, koks tai nelengvas procesas... As, kaip ir tu,daznai pagaudavau save galvojant, kaip ta ar ana mano sprendima ivertins mama, ir pan. Ir tikrai zinau, kad tai nenormalu!
Kaip teisingai raso psichologe, tokiais atvejais daznai buna naudojamas subtilus santazas, ir kad mes tevu seimoj isties neturejom asmenines laisves, nebuvo ribu tarp seimos nariu gyvenimu. Is vienos puses tai gerai, bet... ka daryti dabar, kai turiu savo seima, vaika, o mama tiki ir toliau turinti teise uz mane gyventi, daryti sprendimus MUSU seimos gyvenime, ir baisiausiai supykti, kai bandom patys tvarkytis kaip mums atrodo geriausiai. O del to labiausiai kencia mano santykiai su vyru, kuris dar plius yra ir blogietis mano mamos akyse... O mamos irgi nenoriu skaudint, nes myliu...Manau, tikrai reiketu paskaityt ta psichologes rekomenduojama knyga apie mamos ir dukros santykius.

Ir aš turiu tokių pat problemų. Pati noriu išsivaduoti iš tos priklausomybės, atsiskirti nuo tėvų šeimos emociškai. Ribų tarp atskirų šeimos narių gyvenimų nebuvo, visi draugiškai spręsdavo vieni kitų problemas, kartu ieškodavo sprendimų. Ir tada, ir dabar vos tik užsiminus apie kažkokius keblumus, namie "verda" pokalbiai, tėvai diskutuoja, ieško kaltų, priežasčių, galimų padarinių, nors to yra neprašoma. Ir tai jie laiko privalumu. Tad nuolat kalbėdama turiu kontroliuoti save, kad tik ko nors tokio nepasakyčiau. Apie kiekvieną įvykį pagalvoju - kaip jį įvertintų tėvai Jei žinau, kad jiems tai nepatiktų, net nesakau. Viskas gal būtų lengviau, jei jie mane paleistų. Gyvenu su vyru, esam kartu jau 3 metai. Pasak tėvų ir sesers esu labai pasikeitus, mano interesai kažkokie keisti. Jiems visiems nepatinka mano vyras, nepatinka kaip mes gyvenam ir pan. Nepatiko jau nuo pradžių. Visada tėvai sakydavo, kad gyvenime svarbiausi yra tėvai ir sesuo. O visi žmonės yra blogi, turi piktų kėslų, išduos ir pan. Mūsų šeima nepripažįstama, pvz. tėvas blogai jaučiasi, kai atvažiuoju su vyru, jis blogai jaučiasi, kai svetimas žmogus namie. Jie labai norėtų, kad važiuočiau viena. Bet aš to nedarau, todėl ,kad nenoriu pati. Man sunku, kai vos nutaikę minutę, kai esu viena, jie man kalba, kaip jiems nepatinka mano vyras, nes pasakė tą ir tą, tai jei mano, kad jis toks ir toks. Mano sesuo taip pat. Atsisako su manim bendrauti, jei kalbėsiu apie vyrą, apie mūsų gyvenimą, jei susitiksim mūsų namuose. Jai tiesiog nemalonu su juo bendrauti, tai ji to daryti nenori. Jai mūsų santykiai nepatiko nuo pradžių, ji negalvojo, kad aš su juo pasiliksiu ir pan. Tačiau niekas manęs neklausia, kaip aš jaučiuosi. Man su vyru gera, jaučiuosi mylima, mes puikiai sutariam. Neretai žmonės su mumis pabendravę sako, kad retai tokią porą sutiksi. Su vyro šeima sutariu gerai, su jo mama galiu pasišnekėti kaip su drauge, pakankamai atvirai, ko negaliu padaryti su savaisiais, nes iškart bus padarytos kažkokios išvados, priklijuotos etiketės ir pan. Nėra tokio „mes“, savo tėvams esu tik „aš“. Tai pakankamai sunku. Vyras irgi svajojo apie gerus uošvius, gerus santykius su jais, tačiau viskas kaip į sieną, kad ir kaip stengtųsi, jis blogas, bet ne dėl kažkokio elgesio, bet tuo, koks jis yra. Mano tėvai yra uždari žmonės, neturi draugų, su giminėm bendrauja iš reikalo, ir tai tik artimiausiais. Visi jie irgi blogi.

Tuom viskas ir pasakyta. Jie nenori isileisti i savo rata kitu zmoniu, nes jie uzdari. Jiems gera tik savame rate. Beje, jie turi savu iprociu, kurie nesuprantami kitiems, o kiti zmones turi savu iprociu, kurie nesuprantami jiems. Tiesiog, turbut tavo tevai tokie zmones, kurie nepriima kitaip mastanciu zmoniu. Bet kaip blogai, is tikruju jie daro. Sakyciau, gerai, kad istrukai ar bent jau stengiesi istrukti.

Mano manymu, kai šiais laikais susvetimėjimas tarp žmonių toks didelis, tai širšei aš tik baltai pavydžiu tokių santykiu tarp šeimos narių. Asmeniškai man niekas niekada nesakė: kokia tu graži, protinga ir t.t. todėl santykiai su mama galima sakyti familiarūs.
Ką aš žinau, daugai, vyrai, ateina ir išeina šiame gyvenime, visada (iki paskutiniosios) lieka "savas kraujas", tai vaikai ir giminės .

O as siandien vaziauvau su sunum i mokykla ir bambejau: sedek ramiai, pasiruosk pamokai, paskaityk pasiekimu knygeleje, kokia pirma pamoka, ateisiu pasiimti, paklausiu mokytojos, koks buvai, zinok, negerai elgsis i treniruotes neleisiu". Fu, gadinau sunui rytine nuotaika, o padaryti su savimi nieko negaliu, jis hiperaktyvus.

Kira, labai gerai suprantu tavo situacija, nes pati labai panasia turiu. Tik vat mano tetis mires, o su mama santykiu jau isvis beveik nebeturiu, del tos priezasties, kad jai nepatinka mano vyras. Ji niekaip negali susitaikyti, kad man svarbiausia mano seima, kad nebera manes kaip "as", o esam "mes". Ji sventai isitikinus, kad seima yra ji, mano sese ir as. Deja supratus, kad ji nepasikeis, apribojau bendravima su ja. Suprantu, kad tai ne pati geriausia iseitis, bet kitaip man neiseina. Mano vyras pradejo neapkesti uosvienes, o mano mama savo zento. Gal psichologe galetu man patarti, kaip kapstytis is tokios situacijos?

Konsultavausi. Man paaiškino, kad tai jų visų problema, ne mano, ir ne mano vyro. Ir kad jų problemas turiu palikti jiems. O dabar svarbiausia saugoti gerus santykius su vyru, stengtis kad tos visos nesąmonės su tėvais ir sese negadintų santykiųsu vyru. Taip ir darau. O jei man vis dar rūpi, ką jie apie mane galvoja, tai jau čia mano problema, nes nesu pilnai emociškai nuo jų atsiskyrusi. Tas atsiskyrimas įvyksta tada, kai supranti, kad nors ir myli juos, tačiau gyveni SAVO gyvenimą.

Žinai, barskuoleee, jei man dar kada nors nors vienas iš mano tėvų ar sesuo bandys aiškinti, kad mano prioritetai kitokie, jiems paaiškinsiu, kad jų pačių žodžiai skiriasi nuo veiksmų. Toli gražu jų pačių mamos ir sesės jiems nėra svarbiausios, mano tėvms svarbiausia vyras/žmona ir vaikai. Norėčiau pamatyti šeimą, kurioje svarbiausia - vyro ar žmonos tėvai
Nemanau, kad tokie santykiai išvis turi ateitį. man viena psichologė aiškino, kad natūralu, jog prioritetai žmogaus gyvenime keičiasi. Ir jei tau tavo tėvai svarbiau nei tavo vyras, vadinasi meilė nėra tikra.
Žinai, man skaudu, kai tėvų namuose nėra mano su vyru vestuvinės nuotraukos. Mama tik įsirėminusi ir ant sienos pasikabinusi mudviejų su sese nuotrauką, darytą per mūsų vestuves, kur aš dėviu vestuvinę suknelę. Kitame kambary dar viena mūsų su sese nuotrauka, o žento abrozdėlio nei su žiburiu nerastum tik albumuose, aišku.

Galiu ir as pabedavoti cia-- tokia juodai praktiska situacija-- mano mama gyvena kaime, pries sesis menesius palaidojom teti, na ir prasidejo--as nevairuoju, vaikai mazi, visuomeninis transportas ten neveza- pesciomis koks 20 kilometru...O mama, aisku ji nori demesio, kad pas ja vazinetume ir t.t.
Kaimas bjaurus, atstumas apie 100 kilometru, vyras nenori ten vaziuoti, mama jokios simpatijos mano vyrui nejaucia ir kreipiasi i ji jus, ir dar prie viso - jie kazkuria prasme man yra panasus savo charakteriais. Taip gaunasi, kad as laikas nuo laiko bunu tarp kujo ir priekalo...

Ir, zinote UZKNISO...TIK TIEK, KAD NEUZILGO TAS LAIKAS KAI MAMAI REIKES GLOBOS. Ir...na tiesiog, man kartais pasidaro labai baisu nuo kai kuriu jos mastymu. Vyras i musu namus visiskai mamos priimti nenori, net kelioms dienoms.. Na, kelioms tai gal dar sutarciau...Kartais atrodo, kad jei galetu, tai vienas kita susaudytu.

Siuo metu, ramybe, bet vis, laikas nuo laiko, susidaro viskas taip, kad tas idiotiskais laviravimas tarp mamos ir vyro...Bet, galvoju, kad turetu kazkokiu budu, gyvenimas, aplinkybes, ar mano mintys visa tai isspresti.