Sveiki,
Mano dukrytei 3 metai ir mėnuo. Padarius pietus pakviečiau valgyti. Ji atsisėdo prie stalo ir sako "Linutė (čia dukrytės auklytė) sakė, kad jei nevalgysiu - neužaugsiu". Aš nieko neįtardama, kaip turbūt ir daugelis mamų "patvirtinau", kad tikrai taip: jei vaikai nevalgo, tai neauga tokie dideli kaip mama ar tėtis, todėl valgyt reikia. Tada mano dukrytė sako "nenoriu užaugti, nevalgysiu". Aš klausiu kodėl, o ji man atsako "kai užaugsiu - numirsiu" Aš labai pasimečiau ir čia matyt pati didžiausia mano klaida Pati labai bijau mirties, paniškai bijau (net ir visko, kas su mirtimi susiję), taigi tokios dukrelės kalbos mane nutvilkė iki kojų pirštų galiukų, visas mintis paralyžavo Aš tik sugebėjau išlementi, kad nemirs ji užaugus, kad tai įvyks dar labai negreit, kad jai nėra ko pergyventi, kad ji tikrai turi ir gali valgyti. O dukrelė "pyktelėjo" ir irzliai man atkirto "taigi aš numirsiu užaugus" ir aišku dėl valgymo mes nesusitarėme
O man tai svarbu, kad ji augtų..ji nuo pat gimimo labai lėtai auga, dažnai visai ne pagal "normą". t.y. ji mažo ūgio palyginti su bendraamžiais ir turimomis gyd. "ūgio lenetelėmis"

Aš net negalėjau įtarti, kad ji tokių minčių turi Neįsivaizduoju net iš kur jos tokios, niekas apie mirtį su vaiku juk nekalba..iki šiol beje buvau pastebėjus, kad ji mirties "nesupranta" kaip kažko gąsdinančio ar baisaus. Mylimų augintinių mirtis pvz. jei nesukėlė jokių emocijų, man tai greičiau pasirodė smalsumu

Noriu paklauti kaip su ja kalbėtis, kaip ją nuraminti Nes dabar vos ne pagrindinė tema, kad ji užaugus mirs ir mane tai labai baugina
Ačiū.

Deja, as negaliu patarti, kaip kalbeti su tokiu vaiku. As pati tokia buvau. Tik niekas su manim nekalbejo. Gal iki 9 metu man budavo panikos priepuoliai, kai pagalvodavau, kad manes daugiau niekada nebus. Bet niekas su manim tuo klausimu kalbet nenorejo, o tai buvo man labai svarbu. Galbut deretu pamegint itikint, kad dar ir pasent reikia, o tai dar labai negreitai ateis. Galiu paguosti tik tiek, kad kazkuriam laikui tokios mintys uzsimirs, bet, deja, gali ir kartotis.

P.S. o gal deretu pakalbeti apie pomirtini gyvenima - roju, angeliukus ir t.t. (net jei pati tuo nebetiki). Man, tikriausiai, tai butu padeje...

labai gailiuosi kad neradau sios zinutes anksciau.
manau kad tai naturalus klausimas ir vaikai anksciau ir veliau ji uzduoda.
kaip i ji reaguoti ir atsakyti?
o kaip reaguojat kai vaikai paklausia is kur as atsiradau?vaikai kaip ir visi suauge bijo mirtes.mirties baime yra igimtas instinktas. galbut vertetu uzsidet ant rankos pirstine , parodyt ja vaikui ir pasakyt kad kunas-tai ranka, o pirstine-tavo siela.tavo kunas gali pasenti ir viena diena numirs, bet siela-(pirstine) iskris i kita kuna.
daug yra budu kaip vaikui paaiskint kas yra mirtis, tik svarbu priestai paciam viduje apmastyt ka patys apie ja manome...

žinutės labai senos, bet vis dėlto kad jau atsitiktinai užsukau - gal kam padės mano "išmislas"

Kai dukrai užėjo mirties baimės etapas (tik ji tada labiau bijojo, kad kada nors mirsiu aš, mama), netikėtai atradau visai guodžiantį paaiškinimą: papasakojau, kad kasdien mokslininkai atranda vis geresnių vaistų nuo visų ligų. Kad ligos, nuo kurių seniau daugybė žmonių mirdavo, dabar sėkmingai išgydomos. Taigi kas žino, galbūt kai ji užaugs, o mes pasensime, jau bus išrasti vaistai, kurie leis žmogui gyventi 200,300 metų ar net amžinai? O gal net ji užaugusi taps ta gydytoja ar mokslininke, kuri tokius vaistus išras?

Kadangi nesame religingi, istorijų apie rojų ir angeliukus nemokėčiau pasakoti, tokia paguodžianti fantastika man pasirodė labai patogi, o vaiką tokia mintis tikrai nuramino

Reiks ir man pasinaudot situo patarimu