tiktai nebėgti, nerėkti, nesiskeryčiot ir nesispardyt. taip galima tik išprovokuot gyvūno agresiją.

augintiniams reikalinga dresūra, meilė, priežiūra

bet peles ir varles mieste nevaiksto prie zaidimu aiksteliu (na itin retais atvejais)ir siaip tu gyviu maziau gali pamatyt arba vengti tam tikru vietui,o stai sunu tik isejus visur pilna....viskas gerai butu jei visi tvarkingai priziureti-su pavadeliu ir su antsnukiu(kam reikia)

Is dalies sutinku. Pati buvau ta, kuri kiekviena sutikta suni lekia paglostyt. Pasiseke, kad nei vienas neikando, bet tikrai nenoreciau, kad taip elgtusi mano vaikas. Ne vien del to, kad ikast gali, bet gi ir sirgt kuo gali, o vaiko gi nieks taip nepriziures, kad rankas visad butinai nusiplautu.


Oi, zinokit, pasitaiko. Kai dar gyvenau su tevais, musu namas buvo salia upelio. Kazkuriuo metu (rudeni) begale varliu islisdavo ant saligatviu. Praeit nebuvo galima. Nebijau varliu, bet bjauriuosi

Na taip stengiuosi ir nesielgti. Kad ir kokios dideles baimes, bet visgi suaugusi, tai kazkiek ir valdausi.... Bet tikrai buna atveju, kai is tolo matau koki didziuli suni be ansnukio ir be pavadelio, o seiminikas geriausi atveju uz poros simtu metru, o man reikia sakykim praeiti taka, kur jis begioja, ir kad ir kaip geda prisipazinti, bet tada geriau padarau didziuli lanka, negu stoju akistaton su tuo sunim

Jūs tik nepagalvokit, kad noriu Jus įžeisti, bet turiu šiokį tokį pasiūlymą.
Mano sesuo, baigusi psichologiją, pasakojo man, kokias priemones, terapijas ir .t..t. psichologai taiko žmonėms, turintiems didelių baimių.
Pati planuoju kreiptis dėl nežmoniškos adatų baimės.
Siūlyčiau pabandyti Jums dėl šunų.
Tik rimtai neįsižeiskit Aš čia gerietiškai.

Auksiniai zodziai. Sveitimu sunu bijau ir bijosiu, nieko negaliu padaryti, tik galiu padekoti netvarkingiems augintiniu seimininkams - vaikysteje esu stipriai issigandusi. Ir dabar didziausia baime, kai atlekia koks versis be pavadzio ar antsnukio parke, o ka jau kalbeti kai pradeda uostyti vezimeli Taip esu ir policija paskambinusi, gali uz tai smerkti mane sunu augintojai

sunu nebijau, todel ju nebijo ir vaikai- o biski galetu nes puolaprie kiekvieno, bet CIA JAU MANO KALTE, O NE SUNU; bet jei mes butume visi zmoniskesni, mandagesni ir protingesni, problemu nekiltu; pvz; eina zmogu ir veda suni visa saligatvi uzemes- priesais ateina zmogus; spekit kuris traukiasi? arba: eina zmogu ir veda tvarkingai suni- priesais ateina zmogus, kuris praejes saukia: vedzioja cia, sika; geriau ...; o kiek analogisku atveju?

Siaip tai pritariu, kad isteriskos bobutes bijo ir tvarkingai vedziojamo suns. Vat turim VA veisles suni. Dresavom mokykloje ir be to labai klusniai vykdo komandas, labai myli vaikus. As niekuomet nevedzioju palaido ir be antsnukio, paleidziam tik laukuose arba nuosavam kieme. Tai vat , turejau nemalonumu del savo geriecio, kuriuos sukele isteriska bobute. Ejom mes gatve TVARKINGAI vedziausi suni. Pamaciau motina su vaiku, tai del sventos ramybes perejom i kita puse gatves, nes vaikai puola glostyti saukdami Rekso varda, o maniskis nei Reksas nei ka ir nezinosi kaip gali sureaguot. Tai ka jus manot tiek ji pradejo zviekt , griebe vaika ant ranku ir tas zviege, o mano suo net nieko nesuprates lot pradejo . Ejo policininkai pro sali, tai begom atbego ir man velniu duoda, kad zmones gasdinu . Tai kol isaiskinau kaip buvo, tai sugaisau gera valanda. Gerai, kad stoteleje buve zmones paliudyjo, kad nieko as cia deta. Tai vat kaip buvo, dabar man pasidare motinu su vaikais fobija, o suo tai jaucia ir jis pasidaro neramus.

Hm... Mano Mantui tai buvo įkandęs šuo, kai jis dar buvo kokių 3 metų. Nestipriai įkando, bet prisimena, tai dabar prisibijo panašių šunų. Bet kalbamės apie tai, lyg ir nebe taip bijo

antsnukis normaliam šuniui yra nesusipratimas. tik Lietuvoj tokios nesąmonės gali būt, kad privaloma antsnukį dėt

As tai nesuprantu pasakymo, kad baime sunims ar kitiems gyvunams yra normalu. Atsargumas normalu, o ne baime.

Pas mus namie yra spanielis, vaikas su ja auga nuo pirmų dienų. Pati svetimų šunų privengiu, nes kaip ir daugelis vaikystėje buvau užpulta vilkšunio. Bet vistiek gyvūnus labai myliu. Pasistengsiu, kad mažiukas irgi nepultų prie svetimų, nes atsargiam būti reikia. Nors tikiu, kad augdamas su šunim jis gyvūnus taip pat labai mylės. Kas dėl baimių, aš paniškai bijau vorų, nu ne tas žodis kaip bijau, bet pasistengsiu iš visų jėgų, kad mano vaikas mano baimių neperimtų, to linkiu visiems

Mano jaunėlis iki pusantrų metų labai bijojo šunų dabar jam beveik du ir po truputį prisileidžia, o kokia tai priežastis ir jos paaiškinimas iki šiol nesuprantu

Mano vaikas ir labai bijo šuniukų, bet negaliu suprasti kodėl. Nuo pat metukų pamato artyn pribėganti šuniuką pradeda visas purtytis ir žviegti. Jam jau šeši metai ir baimė niekur nedingsta. Bandėm ir mažučius glostyti, ir didesnius, visai tik gimusius, niekas nepadėjo. Labai daug problemų turim kieme. Niekas musų nesupranta, kad toks didelis berniukas bijo mažučio, nekalto šuniuko. Dar kokia bobutė vedžiojasi pinčeriuką ir šis pribėga, vaikas išsigąsta. Prašau, kad pasiimti šunį, bet niekas neskuba. Dar pasijuokia, kad "nieko nedaro, jis tikrai nekanda...". Gal ir nieko nedaro, bet vaikas bijo ir tiek. Ir gaunasi taip , kad kiemas šuniukams, bet ne mums...

Pritariu pasisakymams, kad labai dažnai vaikams išankstinę nuostatą bijoti šuns įskiepija artimieji. Vaikštant su niufaundlendu mūsų nepastebėt neįmanoma, paprastai vaikai labai susidomi tokiu dideliu šunim, ir kadangi aš juo pasitikiu, visada sakau - šitas šuo - vaikų draugas, jei nori, jį net galima paglostyt. Jei mamos leidžia, vaiko smalsumas nugali, ir vieni puola kone niurkyt, kiti tik atsargiai atsargiai paglosto nosytę. Bet čia neseniai mums vaikštinėjant, viena mergaitė atkreipė dėmesį - aš klausiu, nori paglostyt? O močiutė - ne, nereikia, ji bijo šunų... Žiūrėk, koks didelis šuo - jis sako AU AU AU... nors mano niūfukė sėdėjo sau ramutėlei ir nė neamtelėjo... Panašu, kad ne anūkė, o močiutė bijojo šuns . Arba dar išgirstu sakant - einam greičiau, jei neklausysi, tas šuo tau kaip amtels... Tai kaip vaikas nebijos?
Kažkada turėjom mažą šunelį - tai vienas iš vaikų jo bijodavo, nes jis mėgo šokinėti ant vaikų ir juos pargriauti.
Namuose atsiradus niufei, mažoji pirmą dieną jos kiek privengė - visgi šuo buvo už ją didesnis. Bet greitai keturkojis tapo geriausiu vaikų draugu. Tačiau vaikams sakau, kad nepažįstamų šunų nereikia glostyt - mes juk nežinom, koks jis yra.
Šiaip tfu tfu tfu, paniškai nei vienas vaikas šunų nebijo - bet aš manau, kad mama turėtų padėti vaikui įveikti baimę - ieškoti ramaus šuns, leisti vaikui su juo pabendrauti, kad vaikas patirtų, kad jam nieko blogo nenutiko, ir galbūt ta baimė praleis. Vienas maniškių labai bijojo visokių vabaliukų. Net boružėlės. Tai aš imdavau boružėlę ant delno, ir sakydavau, kad šis vabaliukas nekanda. Vaikas vėliau tikslinosi ties kiekvienu vabalu - kanda, ar nekanda. Aišku, dabar, į kambarį įskridus širšei, man tuoj pat būna pranešta, kad įskrido širšė . Bet paniškos baimės nebeliko kiekvienam vabalui... Gal ir su baime šunims panašiai reikia elgtis? Ir tuomet galbūt liks tik atsargumas, o su juo, manau, lengviau gyvent, nei su paniška nepaaiškinama baime.

as priziuriu mergaite, kuri paniskai bijojo sunu. pradejau ja priziureti pries metus, iki tol niekada nebuvau macius. jai 6 metai. kai atvede mama pas mane, pirmas dalykas ka mama pasake, kad ji labai bijo sunu ir kad sutikus suni ja reikia pakelti ant ranku (ji sveria kokius 25 kg ) pirma menesi taip ir dariau, o paskui tiesiog ignoruodavau jos klykimus. dar pries iseidama i parka (mes gyvenam uk, cia sunys parkuose laksto paleisti visi, jokiu antsnukiu nera) paaiskindavau, kad ji didele mergaite ir kad as jos tikrai nekelsiu, nes man sunku. kai ji imdavo rekti, kad bijo, as jai sakydavau - suprantu, kad tu bijai, bet tu didele ir su ta baime tau reikia kazkaip susitvarkyti, nes kitu atveju tau reiktu sedeti namie uzsidarius ir niekur neiseiti, nes i sunu yra absoliuciai visur. tada dar nusivedziau ja pas draugus su suniu. ji klyke uz vartu. vaikai zaide kieme. daviau jai pasirinkima - arba sedi uz vartu, arba eini linksmintis su visais vaikais. ji pati nusprende prisijungti prie vaiku siaip manau, kad sioj situacijoj buvo kalciausia mama, nes ji ja pakeldavo, priglausdavo kiekviena karta jai klykiant. o vaikas to ir sieke. ji tiesiog uzprogramavo mergaite bijoti. tik iejus i nezinoma teritorija visiems pareiksdavo ji BIJO. vaikas mama mazai mato, o sis budas buvo paprasciausias gauti mamos demesio. po metu pas mane (as ja priziuriu po mokyklos) ji praktiskai niekada nebeklykia, nebelipa i medzius ( o taip buvo). pamacius suni, ji pasitraukia kiek atokiau, o isitikinus, kad jis geranoriskas, dar ir pati prieina paglostyti.
manau svarbiausia tos baimes nesureiksminti. net nevadinti baime. ismesti is zodyno zodi bijau. juk kai nebijai ir baisu nebuna

Jūs gana tiesmukai. šunims baimė gali būti labai gili - prigimtinė (kažkada pirmykštis žmogus bijojo vilko), kaip baimė vorams ir t.t. Reikėtų daugiau pasakoti apie šuniukus, kaip jie padeda žmonėms, kokia jų prigimtis, kada kanda, kada - ne. Pratinti nuo gerai dresuoto, saugaus šuns

savaime aisku, kad dariau ir taip. visko gi nesurasysi taciau norejau akcentuoti, kad geriausiai veikia tai, kai vaikas pats su savim dirba ir pats priima sprendima su tuo tvarkytis, pats isitikina, kad nugalejus baime, gyvenimas pagereja.

nesuprantu kodel stebina tai ,kad vaikas bijo sunu
Turnbut ta prigimtine baime ir as turiu. Iki siol suo man didelio dziaugsmo nekelia. O kai pasako "nebijokit, jis nekanda", tai isvis nesuprantamo kazkas. Man baisus vien jau tas didelis suo , nereikia kad net kastu

tai žiūrint kur tas šuo ir ar palaidas. Nes jei su pavadėliu ir keli metrai(ar keliolika) toliau, o jūs apmirštat iš siaubo, tai jau nera normali baime Na, bet jei palaidas ir bėga link jūsų (nesvarbu tada ar didelis ar ne), tai čia gan normalu bijoti šuns, kurio nepažįstat ir nežinot kaip jis pasielgs. Tai, sakyčiau, normali žmoguas reakcija i galima pavojų.

Turbūt ir per gatvę bijote eiti? Lygiai tokia pat tikimybė, kad ir ten gali kas nors užlėkti. Tada išvis belieka sėdėti namie. Ir pačiai, ir vaikams. Tik kur taip nueisime?

Mano vaikas prisibijo mazu suniuku ir kaciu, bet ji buvo kate uzpuolusi labai smarkiai tai liko tas. Bet niekada neleidziu vaikui glostyt svetimu gyvunu ir piktinuosi kai matau suni lekianti tiesiai i mus, be pavadelio ir ansnukio o seimininkai rekia kad jis nesikandzioja. Is kur jie gali zinoti? ar buvo daryti kokie testai kad taip teigia... Kitas dalykas is kur man zinoti kuom tas suo serga, ar skiepai yra ir taip toliau. Del manes tai lai ir be ansnukio eina, bet ne bega be pavadelio ir ne soka ant manes ir mano vaiku.

be abejo,kad kalba eina apie palaidus. Su pavadeliais ir antsnukiais man nabaisus, kaip ir visokie maziai