„Aš stovėjau pasaulio kryžkelėje ir laukiau, kol pro šalį eisi tu.“ Šiuos žodžius dovanojau savo brangiausiam žmogui vestuvių antrų metinių proga. Ir nė neįtariau, kokia prasmė po jais gali būti. Kad toj pasaulio kryžkelėj jau stovi taip ilgai lauktas žmogiukas. Tiek metų svajotas. Tiek naktų sapnuotas. Tiek dienų kalbėtas.

Kai minėjom antrąsias vestuvių metines, nė neįtarėm, kad manyje jau auga gyvybė. Bet gal kažkas giliai giliai man sufleravo. Šventinis šampanas buvo ne toks skanus, jo burbuliukai visai neviliojantys. Apelsinų sultys daug skaniau.

Ir nežinia kas man vis sufleravo, kad tu jau čia. Kodėl, visai nelaukusi tyrimų po vaistukų, nusprendžiau pasidaryti testą. Nežinia kelintą per visus laukimo mėnesius, metus. Ir, o Dieve, negali būti! Skubam su tėveliu į vaistinę. Gi reikia patvirtinimo. Perkam dar tris testukus. Neištveriu ir dar tą patį vakarą du pasidarau. Patvirtina. Na ir kaip gi sulaukt ryto ir to trečiojo nepadaryt. O po to kaip sulaukt vizito pas gydytoją. Gydytoja, ir ji netiki. Akytės sublizga. O kaip mum širdys virpa ekrane pamačius tą mažą žirniuką! Negi ten tu? Tikrai tu? Tiek laukta, svajota? Niekad nepamiršiu tėvelio akių, kai echoskopo metu pamatė plakančią tavo širdutę.

O toliau nuostabūs laukimo(si) mėnesiai. Nepakartojamas laikas. Labai laukiau tavo atėjimo. Nors tuo pačiu ir nenorėjau atsisveikint su ta nuostabia būsena – nėštumu. Nepakartojami buvo visi devyni mėnesiai ir neramios paskutiniosios dienos, kuomet į kiekvieną skauduliuką ir diegliuką vis reaguodavau – gal jau? Ir šit balandzio 25 d. rytas, šeštadienis. Atsikeliam su tetuku, tvarkinėjamės, galvojam, kaip dieną praleist – gi nebe taip daug laiko beturim pabūt dviese, tai norisi kažką nuveikt. Mamytė nueina po dušu ir pastebi bepasirodančias kažkokias gleives. Jos su kraujuku. Džiaugsmas ir nerimas – kažkas vyksta! Pasiskaitę literatūrą nusprendžiam, kad čia kamštis. Už kelių minučių pajaučiu ir skausmukus – širdelė dar labiau suvirpa. Bet visgi išsiruosiam i lauką – nuvažiuojam prie marių pasivaikščiot. Skausmukai niekur nedingsta. Dėl to ir širdelė vis virpa – mažulyte, kaip artėja laikas, kai galėsim tave pamatyt. Grįžę sugalvojam išsikept picą. Pamenu, dar paskambino draugė - pašmaikštaujam dar apie gimdymą. Nelabai mamukui norėjosi iškeptos picos – ar dėl jaudulio, kurį vis stūmiau šalin, ar dėl ko, nelabai apetito buvo, lyg pykino, lyg ką. Vakarui atėjus sunku buvo užmigt. O naktį skausmukai jau ne tik kad pažadindavo, bet vėliau ir užmigt nebeleido. Ėmiau telefone fiksuot sąrėmių laiką (3.53, 4.04, 4.18, 4.32, 4.48, ... 6.41, 6.52, 7.02, 7.09, 7.16, 7.20, 7.29, 7.36). Ryte vis bandžiau kažkuom užsiimt, kad tik užsimiršt ir laiką prastumt. Bet nelabai sekės. Skausmukai tokie, kad jau ir kvėpavimo pratimus prisimenu. Apie 12 valandą jau tėčiui sakau, kad einu po dušu ir važiuojam jau į ligoninę pasirodyt. Vis man rodės, kad grįšim dar namo, nes sąrėmiai gan nereguliarūs (bent man taip atrodė). Bet į ligoninę taip nesinorėjo. Namie ir savos sienos padeda. Tai taip iškentėm dar kažkur iki antros valandos. Tuomet jau pajudėjom. Sustojom prie parduotuvės: tėtis nuėjo nuimt pinigėlių, aš krikštamotei parašiau sms, kad jau judam link GN. Ji atrašė už mane besimeldžianti, o aš pasijuokiau, kad ne mirt, o naują gyvybę išleist važiuoju, tai melstis nėra ko. Nors širdelė neblogai pačiai virpėjo. Koks jaudulys važiuot per miestą ir žinot, kad paskutinįkart per jį riedam vieni, kad grįšim jau su zuikučiu. Tokios mintys buvo ir išeinant iš namų – jaučiau, kad, kai grįšim, jie visai kitokie jau bus. Dariedėjom iki gimdymo namų. Buvo apie 14. 30 val. Keista, tušti jie tokie pasirodė, priimamasis tylus. Dvi moteriškės sėdėjo, kažko laukė. Mes nuėjom gyvos dvasios ieškot. Išlindusi sesutė užklausė, ko mes čia (keistas klausimas man pasirodė, kai stovi pilvą atkišus). Pasakiau, kad TURBŪT gimdyt atvažiavau. Liepė luktert, tuoj pakvies ką nors iš gimdymo skyriaus mane apžiūrėt. Bet nieks nieko nežiūrėjo – atėjusi sesutė (ar kas ji) manęs pasiklausinėjo, supildė popierius ir išsivedė. Aš dar klausiau, ar yra galimybė šiandie namo važiuot (kažkodėl labai jau nesinorėjo ten pasilikt), ji man atsakė, kad turbūt nelabai. Esą gimdykloj apžiūrės, jei atsidarymas bus mažas ir veiksmas vyks lėtai, tai gal po kelių valandų ir paleis.
Gimdykloj man patiko – erdvu, remonas, dušas, plati lova ir tas tiek išgirtas odinis krėslas tėveliui. Toks jausmas, kad mamos čia atvažiuoja dirbt, o tėčiai - pailsėt. Atėjusi prisistatė akušerė Rita. Labai maloni moterytė. Ko nepasakyčiau apie gydytoją (ji man pasirodė gan grubi). Rita liepė įsikurt, irgi truputį pasiklausinėjo, kiek dažni ir stiprūs skausmai ir pan. Ir sakė laukt gydytojos. Atėjusi gydytoja apžiūrėjo mane... oooooi jausme jausmeli skausme skausmeli. Už tai ji turbūt man ir nepatiko. Ir tuomet sužinojau, kad namų man šiandie nebepamatyt, kad į juos grįšim jau su ryšulėliu – atsidarymas 4 cm. Gydytoja pasakė, kad pirmąkart gimdančiom atsidarymas vyksta maždaug vienas centimentras per valandą. Matematika paprasta... man akys prasiplėtė ir sudrebėjo kūne viskas, kas galėjo. Jutau, kad skausmiukai su gan neblogu pagreičiu stiprėja, apžiūros savijauta dar „pagerina“, tai iki 9-10 vakaro (tiek pagal mano matematiką viskas turėjo užsitest) tikėjausi pajaust visas skaistyklos ir pragaro kančias. Gydytoja dar užklausė, ar nenorėčiau epidūro. Aš pamaniau šį palengvinimą pasiliksianti ateičiai, laiko turiu, o ir kentėt dar visai galima. Akušerė pamokė, kokius pratimukus daryt, kad finalą pasiartint ir vaikui kelią sutrumpint. Ir abi su gydytoja mus paliko, pasakiusios, kad gydytoja mus aplinkys apie 18 valandą. Aš po apžiūros pasinaudojau dušu (tai buvo pirmas ir maskutinis kartas, kai patyriau jo malonumus) ir pradėjau „sportuoti“ - sąrėmiui užėjus sukt nerangų savo subiniuką pagal laikrodžio rodyklę arba lankstytis pirmyn ir atgal. Iš pradžių su vyru dar pajuokaudavom, dar slampinėjau po palatą. Rūpėjo, kaip čia atrodo mano padažytos blakstienos, šviežiai išplauti plaukai – su vaiku susitikt norėjau būdama pati gražiausia palatoj. Nerūpėjo ir tas palatoj esantis stovas, į kurį akušerė siūlė įsikibt sąrėmiui užėjus. Bet neilgai viskas taip gražu ir paprasta buvo. Kaži ar bent porą valandikių praėjo, kai ėmiau tėčiui stenėt, kad velniop epidūro įtaką lėlytei – manrods aš jo noriu. Užsukus akušerei užsiminėm apie tai. Ji sakė, kad po sekančios gydytojos apžiūros galėsiu jo gaut. Deja deja... Sekanti gydytojos apžiūra, mama šikną iš „laimės“ į orą kelią (smagus gydytojos klausimukas – nu negi skauda? Ir mano toks retorinis pamastymas – o pati kaži ar esat kada tai patyrus?), nubėga vandenukai. Laimė ir nelaimė – atsidarymas apie 7 cm. Tai reiškia, kad veiksmas vyksta daaaaug greičiau nei tikėjomės ir mūsų džiaugsmelis jau visai visai čia pat. Bet taip pat tai reiškia, kad epidūro man nematyt. Nu nieko, kentėsim. Tik vat kad kentėt jau nelabai beina. Imam uždavinėt akušerei įdomius klausimus – ar skausmai dar stiprės? Ar pats stūmimas skausmingesnis už sąrėmius? Ar begali būt baisiau? Nebepamenu, ką tuomet kalbėjo akušerė ar gydytoja, bet dabar galiu pasakyt, kad baisiau būti gali. Ir buvo. Ne viską toliau pamenu. Ar, gal reiktų sakyt, kad daug ko toliau nepamenu. Atokvėpis, pareina sąrėmis, imu kvėpuot, galvoj ūžia, vaizdas temsta, skausmas slūgsta, trumputis atokvėpis ir vėl skausmas pareina. Verkiau, prašiau jau bet kokios pagalbos, padėkit, kad tik greičiau viskas pasibaigtų. Duokit bet ko, kad tik lengviau. Šito aš visad ir bijodavau, kai pagalvodavau apie artėjantį gimdymą – kad gali būti taip, kad nebegalėsiu savęs kontroliuot ir viskas liks aplinkinių rankose. Šito ir kad tik viskas su mano lėlyte būtų gerai. Nežinau, kaip turėjo tuo metu jaustis vyras, kai stovi šalia ir viskas, ką gali padaryt, tik laikyt mamą už rankos. Ir kartot, kad jau jau viskas, dar truputis ir jau viskas. Bet aš be galo jam už tai dėkinga. Nežinau, kaip būtų reikėję visa tai ištvert vienai. Neįsivaizduoju, kaip jis galėjo išlikt ramus ir nesupanikuot, kai čia maldavau kviest gydytoją, o čia jau prašiau manęs nepalikt vienos. Nežinau kuriuo metu ir kaip atsirado gydytoja. Buvo lyg ir daugiau moteriškių aplink. Vienu metu lyg ir girdėjau, kad dar ne laikas, dar vaikelis nepareina. O čia jau liepia man stumt. Bet aš nesuprantu kaip tai daryt. Mano kojas kažkas kelia, spaudžia, o niekas nevyksta. Girdėjau tik, kaip gydytoja kažkam sakė – ji truputį pasimetus. Bet greit man paaiškino, kaip stumiama. Ir jau jaučiu, kaip dukrytė slenkas i priekį, jau galvytė ir užgimė. Koks palengvėjimas. Liepia man luktelt, nestumt toliau. O taip norisi. Taip sunku laikyt. Dar vienas stumtelėjimas ir viskas. Nepamenu, o gal ir negirdėjau, ar pasisveikino mūsų dukra su pasauliu. Pamenu tą juodą galvytę. Pamenu, kad vyras juokės – ne taip žirkles paėmė, nepavyko atskirt mamos ir dukros, virkštelė nesikirpo. Kai padėdo tą varlių man ant krūtinės! Turbūt nieks nesiginčys, kad vien dėl to verta viską iškęst. Kiek visokių jausmų, minčių! Kiek laimės, meilės, baimės, susijaudinimo, vilčių ir viso kito iškart užplūsta! Kai tos juodos akys pažvelgia į tave! Dieve, ar kada įmanoma tiek iškart išgyvent? Mes tik tik kątik su tavim susitikom, o aš tave myliu labiau už viską – už save, už visą gyvenimą. Nebuvo tuo metu ašarų, buvo tik begalinė maišalynė galvoj. Baisus susijaudinimas ir tuo pačiu tokia ramybė. Gryžo jėgos, sąmonė. O kas toliau vyko, nelabai jau ir svarbu. Svarbu, kad tu jau čia. Mes jau visi kartu. Taip ilgai laukta, tiek svajota, viltasi, tikėta. Labas, dukra!
Dukrytė gavo 9 balus. Mūsų auksas 51 cm ir 2940 g. Į pasaulį atėjusi 2009 04 26 19.43, sekmadienį.

Liūdna buvo atsisveikint su nėštumu. Džiaugtis galima tik tuo, kad šitą nuostabų laiką keičia dar nuostabesnis. Kalbinusi savo pilvuką dabar galiu kalbinti tave. Tik bandžiusi įsivaizduoti tavo akytes, nosytę, plaukus dabar galiu juos matyti. Glosčiusi savo pilvuką dabar galiu glostyti tave. Laukusi tavo judesiukų dabar kastkart galiu prieit ir tave paimt ant rankų. Argi tai nenuostabu!

Sako pirmi mėnesiai sunkūs. Nežinau. Visas sunkumas galbūt tik nežinojime. Pirmą mėnesį buvo sunku, kai tu verkei, o mes nežinojom, kuo tau pagelbėt. O visa kita nuostabu. Pabust nuo tavo puškėjimo, stenėjimo. Supuot vėl tau užmiegant. Glaust prie krūtinės, kai tu alkana. Gaudyt kiekvieną tavo šypseną, tegul dar ir nevalingą. Glostyt tavo raukšleles. Liest švelnią tavo odelę. Persirenginėt, kai tu ir vėl plikšinėdama mane apdirbi. Viskas nuostabu. Net stebėt besiraukantį tavo veiduką, kai bezdaliukas palikt pilvuko nenori. Arba, kai bandom įsiūlyti tau tą bjaurųjį tūtiuką. Ir kas sakė, kad kūdikio mimikos būna nevalingos... Užtat vandenukas kaip tau patinka. Kai būni pikta su pilnu pampersu, garsiai reiški savo nepasitenkinimą, visas jis kažkur išgaruoja pakišus užpakaliuką po kranu.

Jau praėjo beveik trys mėnesiukai, kai tu su mumis. O aš vis dar kartais negaliu patikėti, kad Dievas man davė tokį stebuklą. Motinystė - kažkas nenusakomo. Kol tavęs nebuvo, turbūt nė nesuvokiau, kokia stipri gali būti meilė, kad ir pusvalanduko pakanka žmogiuko baisingai pasiilgt, kad kažkieno šypsena gali sugraudinti iki ašarų. Dabar, man rašant tu miegi man ant kelių, o aš bijau ir krustelt, kad tik nenutraukt saldaus tavo miegučio. Miegok, auk, stiprėk, dukra mano!

Ui mamka kaip iš širdies parašyta
Tu šito gyvenimo stebuklo buvai verta

kaip grazei parasyta net asaros kaupiasi sekmes jums abiem

Labai grazu. Net asarele nuriedejo... Aukit sveiki ir laimingi

labai grazu

Coliukeee, truksta zodziu man paskaicius tavo gimdymo istorija. Jau taip siltai parasyta galetum rasyti knygas

skaitydama vis isivaizdavau tavo dukryte, kai ji skaitys tavo-jos gimdymo istorija

truksta zodziu isreiksti nuostabai - labai grazi ir jaudinanti istorija.

kaip nuosirdiziai viska papasokojei, saunuole
ramiu nakteliu ir sekmes augant

nuostabi istorija aukit stprios ir gražios

Viena i š gražiausių gimdymo istorijų! Kuo dideliausios sėkmės!

Neapsakoma istorija... susigraudinau...
sekmės jusu šeimynėlei

kiek daug nuosirdumo, Coliuke. ir tokie pazistami visi tie aprasyti jausmai, taip tiksliai viskas

Dėkui visom už gražius žodelius

labai graziai parasyta .sekmes auginant auksiuka ir lauksim tesinio

neturiu žodžiu.. Labai nuostabūs jausmai užlieja širdį skaitant tokią istoriją. Meilė,šiluma - net matomi ekrane

Kokia silta ir miela istorija. Aukit sveikos

Labai labai

Labai nuosirdziai aprasyta, skaiciau ir verkiau.. tiek meiles, silumos..
Stiprybes Jusu seimai

Nuostabiai parašyta Net ašarėlę spaudžia

Nuostabus isgyvenimai, nuostabi istorija

nieko grazesnio neesu skaiciusi,labai sirdele suspaude

Tu tikrai nusipelnei to dziaugsmelio

Aciu

Tikrai labai miela ir silta istorija

Stiprybes dukrytei ir kantrybes teveliams

Tikrai labai nuosirdi ir graziai aprasyta gimdymo istorija sekmes auginant ilgai laukta dukryte, o gal ateiti ir dar viena, tokia grazia istorija aprasysi

nepakartojama miela istorija

Dėkui

labai grazu sutinku, kad tai viena graziausiu istoriju

Laaaabaaaaiii grazu

Dekui uz grazius zodzius

Pati tikriausia ir nuostabiausia istorija,skaitydama ja ne tik susigraudinau bet ir perkele pacia i tas dienas kaip gime musu dukryte tik aprasyti butu sunku tiek laiko ir zodziu pritruktu.
Linkiu patirti jusu seimai daug laimes auginant mazyle

kaip gražiai aprašta sekmės jums

Dekui. Laime su kiekviena diena. Koznas mazytis pasiekimas dziugina baisiausiai

Nuostabi istorija

tyriausių jausmų,gražiausių dienų,ramių naktų ir didžiausios sėkmės jūsų šeimai
labai gražiai aprašyta

Nuostabi istorija sėkmės jums augant

Kaip gražiai viskas parašyta

Dekui uz palinkejimus ir grazius zodzius

Gera buvo skaityti, aukit dideles ir sveikos

Labai nuosirdi, jaudinanti ir nuostabi istorija!
Stiprybes jums abiems!

Dekui dekui

Nuostabi istorija

Butent, taip ir yra-motinyste nenusakoma
As ir po 4,5 metu negaliu atsiziureti i savo dukryte, tai tikras stebuklas
Aukit ir stiprekit bei nesirkit nuostabi istorija

Aciu uz jausminga istorija!

Ner uz ka

Taip uz sirdies sugriebe istorija Is karto prisiminiau savo gimdyma ir jausmus Sekmes jums kuo didziausios

Kaip gražu...