Sako, kad nuo svajonės iki realybės tik vienas žingsnis, tačiau mums to žingsnio teko laukti pusę metų. Septintojo planavimo ciklo pabaigoje nėštumo teste nedrąsiai pradėjo rodytis rausva antra juostelė. Laukiau to momento, tačiau sulaukus, išriedėjo išdavikė ašara, pagalvojus, kad dabar kardinaliai keisis mūsų gyvenimas.
Nėštumo metu skraidžiau kaip ant sparnų. Vaikutis apie save pranešdavo tik augančiu pilvuku, vėliau - judesiukais, nei pykinimas kamavo, nei ligoninėj teko gulėt. Tik labai bijojau gimdyti. Na, kadangi dar norėjosi pasidžiaugt nėštumu, baimę atidėjau birželiui.
Sausio pradžioj, po vizito pas genetikę sužinojau, kad laukiam berniuko. Nuo gegužės pradėjom kaupti kraitelį ir laukėm, laukėm, laukėm...
Atėjo birželis. Mane lyg kažkas pakeitė. Baimė kažkur dingo. Mėnesio pradžioj fotografavausi, vėliau irgi daug vaikščiojau netoli namų, ir laukiau, laukiau... nes buvau tikra, jog vaikas liepos nesulauks, nes berniukas (turiu brolį, jis gimęs keliom dienom anksčiau).
2009 06 28 po pietų pajutau, kad kažkas ne taip. Kažkas pradėjo bėgti papildomai, atlikinėjant mažą reikalą. Pasisakiau vyrui. Jis pažadėjo į ligoninę nuvežti kitą vakarą. Aš dėl visko susikroviau daiktus į ligoninę. Vakare išėjom pasivaikščiot. Grįžtant mane kažko nupurtė. Pamačiau pražydusias liepas. Supratau, kad laukti liko nedaug... Naktį miegojau normaliai.
2009 06 29 ryte vyrui dėl visko pasakiau, kad pasakytų darbe, kad bet kada gali būt iškviestas į gimdymą. Laukti reikėjo nedaug, nes jau apie pietus pajutau, kad į WC einu kas 5-10 min. Viską atraportavau SM panoms. „Gal buvai pas ginę?“ paklausė viena. Nu nu, galvoju, kol užsirašysiu, kol nueisiu... nepajutau, kaip pradėjau rinkti nėštumą sekusios ginekologės numerį. Pasakiau visus požymius, o ji ramiu balsu patarė važiuot, nė vakaro nelaukt. Aš sumišau. Viena namie... ir... man juk neskauda.
Pasiskambinau vyrui, paaiškinau situaciją. Pažadėjo būt po valandos. Per tą laiką aš pavalgiau, baigiau krautis tašę, apsirengiau ir į SM. Nes man juk neskauda.
Grįžo vyras. Susikrovę daiktus į mašiną išvykome. Vyras dar paprašė trumpam užsukti pas klientą. Sutikau, nes pakeliui, ir man juk neskauda. Artėjant prie ligoninės pasidarė baisoka, bet pagalvojau, kad aš juk pirmą kartą, ir nežinau, kaip ten skaudės.
Ligoninėj mus pasitiko mano nėštumą sekusios gydytojos sesutė, kas mus labai maloniai nustebino. Ji užpildė dokumentus, nusivedė matuot toniukų bei sąrėmių. Jau po visko ji parodė, kad keliose vietose rodo sąrėmiukus. Hm... „Bet man juk neskauda“, - pasakiau, - „O turėtų“, - nustebusi pasakė ji man.
Taip pat paklausė ar tarsiuos su nėštumą sekusia gydytoja, ar gimdysiu pas bet ką. Bandžiau tartis, bet kadangi gydytoja jau baiginėjo savo darbą, tai tik atėjo palinkėti mums sėkmės. Tada mano kūną persmelkė mintis: „pas bet ką, tik ne pas vyrą“...
Dokumentus pabaigė tvarkyti kitas gydytojas (likimo ironija, vyras!), kuris ir nusivedė kaklelio apžiūrai. 5 cm, konstatavo jis. Kiek??? Pagalvojau aš. Hm, 5 cm, tai juk pusė darbo, o man juk dar neskauda...
Po šios procedūros pakilome į gimdyklą. Buvau rami, juk man neskauda, be to, laukė nauji pojūčiai, po kurių jau būsim trise.
Mane paguldė, prijungė aparačiukus, su vyru šnekėjom, juokavom. Vyras būsimosioms močiutėms pranešė naujienas. Labiausiai nustebo vyro mama. „Kaip tai ligoninėj? Kaip tai ant stalo? Juk girdžiu jos balsą, ji dar kalba!“ Aišku, ko gi man nekalbėt? Man juk neskauda.
Atėjo gydytojas (likimo ironija, vėl vyras!), prisistatė, pristatė akušerę. Prisistatėme ir mes. Man buvo „dzin“, nuotaika gera, be to, vis dar neskauda.
Gydytojas vėl patikrino kaklelį. Tie patys 5 cm. Mes buvom informuoti apie epidūrinį nuskausminimą. Ir likome dviese toliau. Aš žiūrėjau į sąrėmių aparatą. Na, kai kurie sąrėmiai atrodė įspūdingai. Hm... bet man juk neskauda. Tai kur čia šuo pakastas?
Vėl atėjo gydytojas ir nuleido vandenukus. Va tada ir prasidėjo. Artėjant sąrėmiui aš įsiremdavau vyrui į pilvą ir, taip būdama, klausdavau, ką rodo aparatas. Maksimumas buvo 127 (kaip vėliau vyras padarė išvadą, kad tai – riba, didesnių skaičių aparatas paprasčiausiai neberodo), o kai skaičiai nuslūgdavo iki 70, man jau būdavo gerai. Kiekvienas sąrėmis artino mus prie akimirkos, kai būsim trise.
Po kurio laiko lyg pajutau kad noriu stumt. Vyras tuoj pat pakvietė akušerę, po kiek laiko atėjo ir gydytojas, po apžiūros konstatavo, kad kaklelio liko tik krašteliai, ir tuoj pradėsim stūmimo darbus.
Aišku apie stūmimą išaiškino nuo A iki Z, tik man niekas nesisekė. Žinot kaip būna. Aišku tik tol, kol tai nenaudojama praktiškai. Po kelių nelabai sėkmingų stūmimų staiga pamačiau, kad stoja vaikučio širdies tonai. Išsigandau, pradėjau klausinėt ar tik nebus taip, kad reikės CP. Nes pabijojau, kad viskas iki šiol taip gerai ėjosi, o gali baigtis CP, kurio aš taip pat labai bijojau. Tačiau gydytojas mane nuramino, kad nereiks, ir davė papildomai deguonies (vyras padėjo atsukti kažkieno labai stipriai užsuktą čiaupą). Dar keli stūmimai, morališkai padedant vyrui, bei ne taip morališkai padedant gydytojui, ir... akimirkai laikas sustojo ties 19:46, kai išgirdome negarsų, tačiau tvirtą naujagimio riksmą. Mūsų sūnus išvydo pasaulį! 3520 g svorio ir 53 cm ūgio.
Nors virkštelė aplink kakliuką buvo apsisukus du kartus, pagal Apgar gavom geriausius įvertinimus. Vyras paskambino abiem močiutėms, davė pasiklausyti anūkėlio riksmo.
Kol mamytę tvarkė, sūnelis buvo ant tėčio rankų. Tačiau tik grįžę į palatą su vaikučiu ant rankų pasijutom tikra šeima.

labai graži istorija sėkmės jums dideliausios

niu jau kaip grazu....pasakiska...

kaip miela, ir visai neskaudejo!

Grazus gimdymas, sekmes seimynelei

Man net lupa sudrebejo , labai grazi istorija BL

kad man taip sekmės jums ir dar bent poros tokių gimdymų

ech vos neapsiverkiau kaip grazu

Kokia grazi istorija Net asareles akyse susikaupe

Labai labai gražu...

Labai grazu, net verkti norisi is dziaugsmo, kad taip jums pasiseke Sekmes jums

Labai siltai ir nuosirdziai parasyta sekmes jusu seimynai

Labai grazu, saunuole B_L_

Labai grazi ir jaudinanti istorija

nu vat būtent, nes maniau, kad gimdyt važiuosiu kaukdama

Dėkui visoms už gražius žodžius

kaip fainai,ir taip lengvai sekmes

Labai graži istorija sėkmės auginant sūnelį

labai graži ir jaudinanti istorija

graziai parasyta .sekmes auginant

super parašyta
nu tikrai bebaimė moteris

Saunu, kad gimdymas praejo taip lengvai ir sklandziai

Labai graži istorija, sėkmės jums

antro gimdymo ne nepajusi

o dėl antro truputė bijau rizikuot bent kol kas gerai jei bent toks kaip dabar bus

Viską parodys ateitis. Bet kokiu atveju - didžiuojuosi Tavimi

Lengvai ir gražiai

sveikatos stiprybes ramiu naktu ir daug pienelio mieloji, smagu su tavim bendrauti buvo planuojant ir esant mamoms tas pats saunuole

labai graziai rasot, sauni istorija

saunuole mamyte sekmes jums

Labai grazus pasakojimas

patiko visoje istorijoje "BET MAN JUK NESKAUDA"
sekmes augant

super
labai graži istorija...
Sėkmės Jums, aukit sveiki ir dideli

sveikinu, balta_lelija!! labai grazi istorija

norėjau pradžioj taip istoriją pavadint
Ačiū už pagyras

balta_lelija, sveikinu dar kartuką ir čia taip šauniai pasitikus savo pirmagimį Sveikatėlės ir stiprybės jums

Lelijėl... *apkabinu*

Šaunuoliai Aukit didučiai ir sveikučiai

kaip smagu, kad mano istoriją radai
dėkui visoms komentavusioms

Labai grazi istorija Saunuole

Dėkoju

grazu

Kaip grazu . Sekmes mamytei ir leliukui!

balta_lelija labai grąžiai parašiai

Be galo gražu, mieloji Džiaugiausi gražiu Tavo nėštumu, gražiu, lengvu gimdymu ir dabar -- gražiu, nuostabiu sūneliu

Dėkoju

Labai silta istorija, jaudinanti ir tokia reiksminga. Tokios istorijos ypac priduoda stiprybes ir lengvo polekio. Aukit sveiki

labai grazi istorija

Dėkoju už komentarus

saunuole mamyte..sekmes