Pagalvojus apie romantiškiausią vakarą, kažkodėl tik vienas išplaukia. Keista, matyt, labai jau asmeniška.

--------------
Aš baigiau seniai jau verginančius (ne tik mane manau) santykius. Ilgi 2,5 metų... Iš ryto nuėjau į darbą. Grįžau namo. Atsisėdau į fotelį ir taaaip buvo gera, kad nereikia niekam nieko aiškinti, pulti daryti valgyti, žiūrėti krepšinio. Sėdėjau tada ir buvo lengva ir ramu. Pro langą mačiau medžius, saulėlydį, paukščius. Ir visa tai buvo mano, ir aš tame buvau karaliene.
Sėdėjau ir šypsojausi.

Dabar esu laimingai ištekėjusi ir turiu pilna standartiškai nestandartinių romantiškų vakarų, tikrai. Bet ta ramybė, kurią tada buvau patyrus, užplūdo net dabar, kai prisiminiau tą vakarą.
Sėdžiu ir šypsausi.

Buna ir taip ..............

Labai gerai suprantu tave. Manau nebūtinai laimės ir pilnatvės jausmas patiriamas būnant apsuptam kitų žmonių, santykių . Manau tie žmonės, kurie sugeba pajusti harrmoniją ir pilnatvę būdami vieni. Moka kurti pilnavertiškesnius santykius su kitais žmonėmis. Čia grynai mano nuomonė...

suprantu ir as

Norėčiau ir aš taip.

as taip pat

uz tave!

isgyvenau ir as tai, tik po 8 varginanciu metu. ta sauleta diena dabar yra mano Nepriklausomybes diena.