Tiesa sakant, pastojau as netycia. Bet iki tol nelabai mylejau vaiku ir pats gimdymas man atrode kaip pati didziausia bausme moteriskajai giminei
Be to, esu prisklausiusi daugybes baisiu istoriju, kaip tai trunka kelias paras, kaip plysta, siuva ir pan... Taigi, pradejus lankytis pas savo gydytoja, iskart ejau prie reikalo: "padarykit man planuota cezario pjuvi - skolinga neliksiu" 
Net neturejau minties paciai gimdyti, nes beprotiskai bijau skausmo. O jei gydytoja butu priesinusis musu susitarimui, iskart buciau ejus pas kita. O kaipgi kitaip - juk as bijojau gimdymo kaip velnias kryziaus! Net sapnuodavau kosmarus naktimis...Taigi ta lemtingaja rugsejo 10 diena ryte atsikeliau kaip visada, bet jauciau sioki toki maudima pilve. Na, tarsi silpnas skausmas per menesines. Bet buvau jau pripratusi prie visokiu nestumo nepatogumu, todel nekreipiau demesio
Dienai ipusejus man pradejo nebepatikti tas skausmas, bet ne nenumaniau, kad cia saremiai. Apie pietus skambinu vyrui, kuri buvo darbe, net ne tame paciame mieste. Sakau: "Man skauda". Vyras liepe kviestis greitaja ir vaziuoti i ligonine. Bet as nepasitikiu greitosiomis - maniau, kad greiciau namie pagimdysiu, nei greitoji atvaziuos. Bet as vis dar naiviai galvoju, kad cia ne saremiai - juk gimdymas yra baisus baubas negali buti tokie silpni saremiai. Vaikstau is kambario i kambari... Vaikstau, ir tikiuosi, kad tuoj tuoj praeis sie nestumo nepatogumai.. Staiga pajuntu, ka reiskia tikras saremis. Man sokas - ka daryti???? Kas su manimi darosi????
Skambinu vyrui - negaliu prasneketi is skausmo. Vyras dar karta sako kviestis greitaja, bet as nenoriu greitosios. Staiga man nubega vandenys ir prasideda kosmariskas skausmas. Pagaliau susiduriu su realybe ir bandau skambinti draugei, (kuriai busiu dekinga iki gyvenimo galo). Ji atsiranda pas mane uz 10 minuciu. Kazkokiais budais sugebu nueiti iki masinos, nes drauge juokaudama pranesa, kad manes nescios nepakels Bet man kol kas juokas neima. Paskambinau gydytojai, kuri sake, kad uz pusvalandzio bus vietoje.Gimdymo namuose kaip strele uzlipu i antra auksta, kur mano ispustas baimes pilna akis pamato akusere. Stai ieina mano gytyjoa, kuriai griebiu uz ranku ir maldauju pasigailejimo. Vis dar naiviai tikiuosi, jog busiu uzmigdyta operacineje ir skausmo kaip nebuta
Prie manes pribega daug zmoniu, jie veda mane ilgu koridoriumi 
Iveda i kambari ir liepia lipti ant keistos lovos. Tad supratau, jog turesiu gimdyti!!! Na jau ne 
Tada pradedu isteriskai rekti, kad negimdysiu! (Supraskit - taip pasireiske mano baime ir siaip buvau soke). Mane vis tiek paguldo ant gimdymo stalo, o as rekiu, kad visa ligonine skamba: Negimdysiu, uzmigdykit mane, nuskausminkit mane!!!!!!!!!!!! Tuomet is paskutiniuju suglaudziu kojas, kurias atplesti vos pavyskta trims moterims Juk viskas vyksta ne pagal mano plana - kaip cia taip?? Mano sumanioji gydytoja (dabar ja taip drasiai galiu pavadinti) pasirodo mate, kad mano sudejimas tiesiog sutvertas gimdymui Taigi, gimdyme ji pagimde uz mane tikraja to zodzio prasme. Pagimde per 10 minuciu... Kaip nubego vandenys, buvo siek tiek po15h, o manoji dukryte gime 16.12h. Gerai pamenu, kai viskas baigesi, pazvelgiau i laikrodi. Bet negalejau patiketi, kad taip greitai galima pagimdyti - ir be jokiu komplikaciju, plysimu ir pan. As dar pasitikslinau, ar jau tikrai viskas?
Tada pakelus galva pamaciau neitiketino mazumo padareli, kuris svere 2.662 Kg. 
Po visko juokemes su gydytoja is mano baimiu
Taigi mano baimiu rezultatas - nuostabi mergyte, angelisko ramumo vaikas, kuri auginti taip lengva, kad kasdien dekoju Dievui uz toki vaika...ir uz toki lengva gimdyma, be abejo
as ir noreciau taip lengvai pagimdyt 
