papasakosiu kaip i si pasauli atejo mano mazute dukryte, vardu Emilija. na apie nestuma ir visus gimdymus man teke yra skaitytis ar pasiklausyti draugiu patirties, bet kai pati nesioji pilvelyje toki maza zmoguti tai pasaulis atrodo visiskai kitoks.
na ka su vyru mes gyvename jau senai, na pries tai gyvenome nesusituoke, atejo ta diena kaip supratome kad norime gyventi del kazko,o ne tik sau, nusprendeme susituokti. po vestuviu is karto pradejome planuoti mazyli, na ir ka jus sau mastot, is karto ir yra
laimes buvo be galo daug, savaites bego ir nespejau net pamatyt kaip pilvukas uzaugo. pradejo judeti, tas jausmas nepakartojamas
nereikia net ir pasakoti jus pacios puikiai zinote. atejo ilgai lauktas geguzes menuo, pasak daktaru mano terminas buvo geguzes 11 diena, bet jos laukti net nereikejo. buvo vakaras, prasidejo toks pilvuko maudimas, bet as net nesupratusi sau ejau miegoti, (mat anksciau buvo tie paruosiamieji saremiai tai galvojau kad jie kartojasi). kazko visai nesimiegojo, nes tie skausmai vis kartojosi ir kartojosi, pakeliau savo mylima vyra ir sakau JAU. tai jo reakcija buvo labai pasimetusio zmogelio ir jis to lauke vos ne kas vakara kada jau prasides. daiktus buvau jau susidejusi pries savaite tai nieko pakuotis nereikejo. nuvykome i ligonine,pagulde i gimdykla, o po to vyko taip viskas greitai kad neuztrukome net 2 valandu kai mazoji jau gulejo ant mano krutines.
vyras dalyvavo gimdyme ir tai buvo nuostabu, nes mes isgyvenome be galo gera dalyka, kartu sutikome savo aukseli. nors per visa nestuma bijojau gimdymo, bet kai ateina tas laikas jau niekas nebesvarbu, nei skausmas nei visa kita, tik lauki kada gi pamatysi savo dalele. dabar musu dziaugsmeliui 1 metukai ir 3 menesiai, labai judri ir hiperaktyvi mergyte.
kaip greitai viskas 