Noriu greiciau viska pamirst kas siejo mane su vaiko tevu,nes kiekvienas prisiminimas be galo skaudina.Bet neiseina,kartu mes prabuvom 8 metus ir daug kas sieja mus,o tai mane zlugdo juodai,vis girdziu is aplinkiniu kad jis su kita tai atostogu vaziuoja,tai parduotuvei buvo,tai dar kas nors,niekaip negaliu uzciaupt zmoniu,kad man to nesakytu,nieks nesupranta,kad nenoriu to girdet.Jau turbut trys meniasiai kaip miegu po kelias valandas,bijau dienos,kad kur gatvei jo nepamatyciau su ja,bijau nakties kai reiks eit miegot ir puse nakties pragalvosiu,ka as galejau padaryt kad islaikyciau ji salia,ka as padariau ne taip ir ko nepadariau.O jai galiausiai uzmiegu tai tada kankina mane sapnai.Patarkit ka daryt kaip uzgesint ugni viduja,kuri man neleidzia gyvent ir drasko mano gyvenima?Mergaitei jau trys metukai ir ji mato mano nuotaikas ir skausma,kad ir kaip as ji bandau paslept.Kasdien as prasau dievo kad jis padetu man su dukryte greiciau isgyvent sita kosmara,kasdien prasau sugrazint man ta laime kuria turejau pries puse metu.Bet laikas eina ir niekas nesikeicia,blaskausi kaip rudeninis lapas ir noriu tik vieno ramybes sau ir vaikui pagaliau...

Is jusu posto nesupratau ar issiskyret oficialiai... Jei nutrauket visus rysius, siulyciau pakeist ir gyvenama vieta, jei imanoma, tada kaimynai bent nebesikis. Negaiskit laiko galvodama apie ji, jei paliko, nebuvo vertas Jusu

As jau senai negyvenu kartu ir gyvenama vieta pakeista,bet kas is to ir toliau jo gimine noriai mane kviecias i svecius,vaikas klausineja jo,visos nuotraukos,vietos ir visa kita primena,nelengva taip greit imt ir isbraugt viska is gyvenimo,kai sitiek metu prabuvus su zmogum zinau kad reik laiko ir viskas bus gerai,kad gal kaskada prisiminus tik atsidusiu,bet po kol kas tai labai sunku

Oi zinau kaip jums sunku, man buvo panasiai bet vistiek lengviau.
Nezinau ar tai pades, bet parasysiu savo nuomone.
Pirmiausia apsvarstykit ar jus dar galit buti kartu ar nebe visiems laikams, ar norit to.......
Paskui pasakykit sau kad vis dar ji mylit ir mylesit nes turit nuostabia dukra kuriai reiks tecio, kad dukrai niekada nieko blogo nesakysit apie teti.......

giminaiciams is jo puses kaip jau jums norisi galit atsakyti ir nebendrauti, o galit bendrauti atsiribodama i visokias kalbas....juk jusu vyras nemire.....TIK isejo....reikes kazkiek laiko kol tai isgyvensit.......bet puoskites rupinkites savimi , tegu mato visa jusu gimine kad jus nepaluzot ir puikiai jums sekasi.....be abejo su kazko pasikalbeti ir issilieti reikia viska ant dusios......

rasau ir prisimenu save oi kaip sunku buvo.....dabar lengva cia man rasyti.....bet viskas praeis.....tik palaukit truputy.....

Sunku suprantu puikiai jus. mano situacija panasi..Tik as gyvenu dar musu bute, kuriame tik pradejom gyventi sukure seima ir dukryte dar apie ji primena. na ir jis pats daznai uzsuka vaiko aplankyti. Bet taip griauztis nereiktu. As save nuraminau tokiomis mintimis, kad man viskas dar pries akis, kad as eisiu i pasimatymus ir vel isgyvensiu ta puiku jausma meile su kitu zmogum. Nereikia galvoti apie praeiti, nes yra dabartis, o ateiti susikuriame patys. be je tas poziuris pasikeite kai perskaiciau viena knyga. Vadinasi ,,Paslaptis''. Labai padejo susivokti...

Panasia situacija dabar pergyvenu pati. Esu stipri nes man uz nugaros dvieju vaiku likimai, myliu juos ir stengiuosi dziaugtis, kad ir kaip netiketai gyvenimas susikloste, viska prtiimu ramiai. O Jums noreciau duoti toki patarima, kaip pagalba: Neskirkite saves ir savo demesio ir savo kersto tiems, kuriems JUSU siandien nereikia. Yra tukstanciai aplinkui- laukianciu jusu demesio, pagalbos, meiles. Atsiribokite ir pasijusite laisva. Kai ta dalyka suvokiau pradejau miegoti, pradejau gyventi is naujo. Tai nelengva. Jums linkiu dideles sekmes

Pergyvenau ta pati ka temos autore, buvo labai sunku, labai.. Cia pades tik laikas, nors pas mane jau praejo 3 metai ir daugiau, turiu nuostabu zmogu salia, kuris be proto myli mane ir mano vaika, ir as ji myliu ir tt., bet kas kraupiausia yra, kad buna dienu kai vistiek gryzta visi prisiminimai apie pirmaji, na vistik yra bendras vaikas, na gal nukrypau nuo temos, bet esme tame, kad laikui begant bus lengviau, bet reikia daug laiko.

Na kiekvienai savaip... va as labai greitai atsigavau nei trys menesiai turbut nepraejo, va kaip ir jau cia minejo reikia tik i kelis sau klausimus atsakyti.. ir kad butu zmogus kuris isklausytu ir patartu...Mano atveju labai padejo tai kad jis su savo motina labai tikejosi kad as pulsiu i depresija nusivalkatausiu ir jie atims is manes vaika.. tai mane dar labiau paskatino iroditi kad jiems simta metu to laukti as uz savo vaika kaip sakoma dantimis ir nagais kovosiu ir pakeiciau gyvenama vieta jie to nesitikejo O tu nenusimink... tikrai neveltui tas pasakymas laikas viska sustatys i savo vietas stenkis nesedeti namie bendrauk daugiau su draugais ir t.t. ir viskas bus gerai.. laikykis

Jetus, juk gyvenimas nesibaigia ir nesikoncentruoja ties vyrais.. o kur savigarba? Na gerai, bloga.. praeis, prisigerk nzn... isliek skausma, issirek, bet jau prie vaiko negalima suskysti... as feministe, apskritai pagalvok kiek gyvenimas gali buti geresnis db nei anksciau, ka gauni, o ne ka prarandi. Buk optimiste, stokis ant koju isigyk skurliu, eik relaxuok, na ir galuuuu gale atleisk jam, viduje susitaikyk, kad VISKAS, palinkek jiem abiem laimes , nubrezk mintyse bruksni praeiciai, nebesidairyk ir judek pirmyn, zvelk ka gyvenimas tau siulo, ka atnesa, kokius zmones ipucia, antraip nieko nepastebesi per savigrauza ir gyvensi viename taske. Visos pergyvenom skirybas, lengvesnes ar audringesnes, visos bliovem i pagalve ar keikem virdamos, visas stadijas perejom, bet visgi visom atejo laikas kai pazvelgus pro langa nusvito saule ateis diena kai bus ir tau taip, tik zinok, kad niekas neivyksta be pacios pastangu. Kuo daugiau apie tai snekesi, skusies, galvosi tuo paciai sunkiau bus susirask veiklos, nevenk sutikti, o sutikus nusisypsok ir mintyse palinkek laimes pamatysi, issivalysi cia is asmenines patirties patariu, laikykis
O del to ,kad bus lengviau... manau nesamone tik pripranti vienzo reik daug su savimi dirbti, kad gryztum i vezes, tik vienintelis dalykas prie vaiko nesuskysk ir dar.. tai kas musu nenuzudo daro stipresnius

102 % tiesa...

Be galo dekinga uz patarimus visu jusu,tikrai is visos sirdies dekinga matau tikrai neapsirikau jieskodama patarimo ir palaikymo cia va sito man ir reikejo,perskaicius jusu patarimus as pagaliau supratau,kad as tik atsigrezineju atgal ir nieko nedarau kad aiciau i prieki,o tik gailiuosi saves nors tikrai nera labai lengva,bet pabandysiu pasinaudot jusu patarimais ACIU LABAI!!!!!!!!!

Kazkas sake ar skaiciau kad ...KARTAIS ISSISKYRUSI MOTERIS ATRANDA SAVE...... Mane ''veza sis posakis''
Po mano vyro isejimo jau praejo 9 men. Pirmais menesiais padejo zmogus su kuriuom galejau atvirai bendrauti visom temom. Keista tai buvo ne moteris o vyras( bet TIK DRAUGAS ) Mes diskutavom, filosofavom , kritikavom. Manes negailejo.....o padejom man susivokti..... Visais budais stengiausi nesijausti kalta del visko kas ivyko....visada kaltos buna abi puses. Pripazinau savo klaidas.....Po 5 men atsirado draugas ( nu jau kitoks ) Tada pradejo mazeti neapykanta, pradejau miegoti, valgyti...ir pripazinus savo klaidas ju nekartoju....as atradau save kitokia
Sena jausma pakeis nauji jausmai...Dabar tik mano asmenine nuomone: IESKOK KITO ZMOGAUS....ir jokio zingsnio atgal....
MOTERYS yra JEGA ....ir mes kartu stipresnes.....

oi labai sauniai pasakyta bet dar as turbut ta svieziena,kur nieko nenoriu ir nieko nereik(cia apie vyriska gimine)atrodo jis vienas vienintelis mano sirdy bet tai kad isiskyrusios moterys atranda save cia tai faktas,as pati save ant to pastebejau...

temos klausimas, kuri dabar uzduodu sau kiekviena diena tas galvojimas apie Jį kiaura para tieiog varo jau is proto, kaip kokia liga ir nieko negaliu padaryti, kalu sau i galva kad nevertas, kad del jo tiek stresuociau, bet negaliu, esu nuo jo nescia. norejo norejo vaiku, pats viska iniciajavo, o dabar nemato su manim jokios bendros ateities ir gailisi kad taip atistiko. aisku kaip diena kad jau nieko nebus, skiriames, nors ir nesusituoke. paprastai tokioj situacijoj padeda prisigerti, prakalbant su drauge puse nakties, prisibliauti, pajausti kitu demesi, o dabar kazkaip zinau kad negalima nervuotis, del to gal dar labiau nervuojuos, po darbo iskart noriu tik miego, nors beveik visa nakti neuzmiegu. dar zinau kad vaikui be tevo labai sunku psichologiskai augti. pirmas vaikas nemate savo tevo iki siol. turiu del to problemu. tokiose situacijose gaunasi kazkoks uzburtas ratas, nes tampa nieks neidomu tik pati savigrauza. knygos neidomios, pasivaikscioti neidomu, cia gal kokia letine depresija...gal kas galetu rekomenduoti kokia "grupe", knyga, ar kita "terapija" , kuri padejo?

Briga28-paskaiciau tavo mintis ir taip gerai suprantu ka tu jauti,man ir paciai patarimo reikia,nors ne mazai gavau is sito forumo,kai buna labai jau sunku as vel visa sita skyreli paskaitau nuo pradziu,nes cia rase tokie pat zmones kaip mes vieni jau pereja sita kiti dar isgyvenantys,pasinaudoju daugelio cia parasytu patarimu,kai gausiu laisvesne minute nuvaziuosiu nusipirkt knyga kur cia buvo vienos pamineta "paslaptis".Manau ir tu galetum pasekt panasiu pavyzdziu,nes eilinis patarimas yra kad reik laiko ir viskas bus ok,o kad tas laikas eitu lengviau as bandau naudotis siais patarimais

tas laikas tai labai priklauso nuo pačios mastymo, kol mastai vienodai, tada ir laikas stovi, kai pribresti sąmonės pokyčiams ir juos valios pastangomis pradedi igyvendinti tada ir laikas pradeda eiti i r gydyti.
bet man tai is serijos - pirma karta labai skauda, antra - negali patiketi kad skauda, o trecia ir kitus kartus - paniskai bijai to skausmo ir bandai isvengti. Siaip su pirmu vaiku taip ir galvojau, kad as galiu, sugebesiu, nenoriu daugiau tokio nesubrendelio matyt, daug laiko skyriau dukrai, lepinau aisku, neva uz du. Bet dabar zinau, kad tevo nieks nepakeicia, vaikai vistiek fantazuoja, isivaizduoja, darzeliai, mokyklos kur piesiamos seimos ir t.t. didziausia problema, kad neturi is ko mokintis elgesio, mandagumo, bendravimo, nes vaikai to ismoksta tik stebedami du suaugusius kaip jie viens su kitu bendrauja. Labai daug ka supratau kai dukrai buvo jau kokie tik 8 metai, iki tol nesijaute. taip kad dabar jau zinau kad geriau nusizemint ir suorganizuot susitikima kad ir viena kart per metus vaikui su tevu, jiems labai svarbu bent zinot kad toks yra. uztai ir parinuosi, kad nekyla ranka i viska numot ranka ir pasakyt nenori nereikia, as pati susitvarkysiu. jau zinau,kad ta galiu. is tikro visos gali. o tokiose "liūno" situacijose tai padeda psichologines knygos, per jas ir susimastai ir atsiranda noras keisti mastyma, bet knyga turi "pataikyti tiesiai i desimtuka" knygyne pavartysiu, ta kuria cia rekomendavo, bet jau tris kartus buvau, varciau visokiausias, bet taip ir neuzkabino ne viena, uztai ir klausiu, kokia knyga kam padejo

Briga, gyvenime buna didesniu nelaimiu nei, kad augti be tevo. Visi mes seimose, net ir pilnose turime savas dramas,apie kurias pvz as is savo puses net kalbet nenoriu. Pasverk kur trauma mazesne, ar augt be tevo ar su bet nesantarvej,ar matant seimos modeli toki koki butu, be meiles 'is reikalo' ir taip susimodeliuotu vaiko pasauleziura i tai kas yra seima, kokie santykiai joje turetu buti ir norom nenorom pats tokia seima sukurtu ateityje. Vienzo as tragedijos nematau, yra siame skyrelyje mamu kurios su trim vaikais vienisos ir nieko. Vaikas visvien pereis per kazka bjauraus vaikysteje, ne isimtis nei vienas is musu. Aisku norisi vaikam visko kas geriausia, bet to neimanoma padaryti. Geriau paskaityk, yra tokia knyga vienisom mamom auginanciom vaikus, kaip kalbet su vaiku jam jau domintis, kaip aukleti, kad nesijaustu nuskriaustas, kaip uzpildyti spragas ir t.t. o pati susitvarkysi matau, kad esi protinga ir tvirta moteris
As visa nestuma, nuo tada kai suzinojau jog laukiuosi viena buvau, bet kazkaip aj... pfff... pradzioj aisku sunku buvo psichologiskai butent del tu paciu dalyku, juolab ir bernas pas mane, atrodo jam tevo tikrai labai turetu reiketi, nu bet ka as galiu padaryti... ner tai ner, nenulipdysiu tai ir nepergyvenu sakau, mano galva buna didesniu nelaimiu

manai, kad vienąsyk į metus dar labiau vaiko netraumuoja? juk jis dvigubai autsauderiu gali imt jaustis, kai ims klaust: o kodėl taip retai? daugėja išsiskyrusių šeimų aplinkui, jis matys kaip kiti vaiko mato dažniau tėvus, ir lygins su išsiskyrusiųjų šeimom - kad vadinasi, net jis, vaikelis, pakliūna į tas išsi - šeimas, kur tėvas taip reeeetai nori matyti? ir ar jis tėvas, ar tik bio sėklos įnešėjas-syyykį metuose? kaip vaikui susidorot su šia trauma augant vis?
ar tokiu atveju - aišku,k pagirtina, kad vedat bent sykį metuose - nereiktų ir su bio tėveliu šnekėt apie santykius, jų kokybę ir moralines pasekmes vaikui? aš manau tėvas -kaip minimum kas dvi savaites ar kas dešimt dienų reikalingas dviem parom, čia jau kaip minimum, ką ir bekalbėt...

Uzjauciu nuosirdiziai autore...pati dabar isgyvenu vyro isejima..Labai skaudu, jau pusmetis kaip gyvena su meiluze, o as vis tikejausi ir vis meiliai ziuriu..nezinau ar tai prisirisimas ar tai meile..taciau kartais norisi vilku staukti. Labai tikiuosi , kad sutiksiu gyvenime zmogu kuris myles mane ir mano maziukus..kad mano dukryte gales pazinti kas yra tevas ir jo meile...

Vaje, taigi kad ir Jusu antras leliukas dar mazas, o diedas tokis padla - paliko.... Stiprybes Jums.

cia jau matyt nuo gamtos pas tuos diedus nera atsakomybes jausmo, už tai ir leidžia sau daugiau ne moteris galetu sau leisti. Kažkaip gal ta nelygybe prisideda prie skaudinimo. Nėščia ar su lėliuku gi nevarysi kabint bernu, ar pas "kažką" nenakvosi ant nuotykio , tai nelabai įmanoma, o vyrui visi keliai laisvi, i rkai žinai kad gali viska, ir tai priklauso tik nuo subrendimo, pagarbos, meiles, rutinos. Tas skaudu. ir nieko cia nepadarysi. tokia loterija. ne visi laimi..ypač Lietuvoj, kur merginų žymiai daugiau. Bet truputi paaugs leliukai ir vaikiukai, galima vel noret, bandyt, ir tikėt kad pasiseks Ir sako laimi tie kurie mažiausiai tikisi. o nuo skausmo nepabegsi, vistiek reguliariai apsilanko, gal reik priimti ta netekciu issiskyrimu nuoskaudas ir išgyvent ,save paguodziant kad ryt bus geriau

Pradesiu nuo to, kas man padejo paciu sunkiausiu momentu. Aisku, pirmas kokias dvi savaites buvo autas, asaros, bemieges naktis, liudnos mintis, vyro sekimas internete (zinojau, kokiose forumose jis lankosi).
Tai primiausiai, pasakiau sau stop, ir nustojau skaityti jo zinutes. Atsiribojau. nebeskambinau jam, nerasiau zinuciu.
Po to po truputi irgi pradejau galvot, kas man galetu padet. uzsirasiau i linijinius sokius (smagu buvo tiesiog istrukti is namu, dziaugiuosi, kad turejau kam palikti vaikus).
Po to uzsirasiau pas gera psichoterapeute (nezinau, ar tikrai ji gera, bet man padejo, ir irgi dziaugiuosi, kad turejau galimybe bent 10 seansu nueiti)
Dar skaiciau, kad tokiu momentu, po issiskirimo, labai truksto fizisko zmoniu kontakto (man tikrai truko). issigelbejimas - masazas. Po 10 seansu atsipalaidojancio masazo stipraus vyro rankose - jauciausi naujai gimusi
ir aisku bendravimas su draugem, dar buvo mokslai, vaikai - visa tai neleido savaitem neislipt is lovos.
del knygu - "kai moterys myli per daug" - perskaiciau mazdaug puse, po to kazkaip nebeskaiciau. Ir dar "begancios su vilkais" - sunki, tik pradejau skaityt, po to palengvejo, laiko neturejau, tai laukia savo eiles. Abi rekomendavo psichologe.
Po dvieju menesiu su visom siom priemonem labai palengvejo, po to ir draugas atsirado neuzilgo, labai padejo persijungti.

P.S. Praejo metai. Ko labiausiai norejau - ramybe - turiu. Bet aiskumo savyje - ne, minciu buna visokiu... Problema dar tame, kad mes oficialiai neissiskire (jis nesutinka, su ta moterim isgyveno tik pora menesiu, bet problema ne joje didziausia, ji tik dideliu problemu pasekme buvo ) Taip ir gyvenu ramiame, bet chaose

Nette, skaitau ir kažkokia vilties kibirkštis švystelėjo. Iš kur tiek jėgų sėmeisi? Man nesinori nieko daryt, niekur eit ir su niekuo kalbėt. Tai vargina ir galų gale man dzin. Aš gyvenu savo mintyse, prisiminimuose ir kankynėje.
Pasakyk, kaip tu įgavai jėgų nebeskaityti jo žinučių, neberašyti, nebeskambinti? Aš to negaliu, nesugebu jokiomis valios pastangomis...

Kadangi tai buvo ne pirmas kartas, tai pasakiau sau, kad viskas, daugiau to nenoriu isgyvent, kad sugebesiu atsiskirti nuo jo. pradekit nuo mazo: pasakykt sau, kad viena diena su juo niekaip nebendrausit, neskaitysit forumu ir pan. Taip po truputi jo gyvenimas nebebus toks svarbus jums. Tiesiog atsispirkit pagundai. Is pirmo karto gali nepavykti, nenusiminkit

Glima jusu paklausti, kodel jus i visas zinutes taip reaguojate?

Jei turite ka pasakyti, tai sakykite.

Visoms po

Pirmiausia reikia sau pasakyt kad as taip kaip yra ( buvo nesutarimu metu) nenoriu - as noriu geriau, as noriu but laiminga ir visiem tiek kurie manim netikejo parodyt kad as galiu, o visiem tiek kurie norejo mane sugniuzdyt - nusluostyt nosis.

Esu issiskyrus su pirmu vyru... Tiesa tai jau senos naujienos, bet buvo nezmoniskai sunku, neturejau nei pinigu, nei darbi, nei artimu zmoniu palaikymo. tevai nusigreze, bendri draugai tarsi pradingo, o mano pazystami ( studentai, kursiokai, kalsiokai) tiesiog laikesi atokiau ir kazko lauke.
Visa tai ivyko vidury mokslo metu tai kaip ir reikejo mokytis, mokiausi bet buvo sunku, mintys buvo kitur... bet stengiausi kiek galejau... ejau i pasimatymus , ne tam kad susirast vyra, bet tam kad pakelt savo kertele ir irodyt kad dar kazkas i mane ziuri kaip i moteri, nes juk buves vyras taip bande irodytiu kad as neikam nereikalinga. Bet sau sakydavau taip kaip gyvenau nenoriu, o ateiti jeigu bus geriau as islosiu, jei bus taip pat vadinasi taip turejo but, jei bus blogiau tai priimsiu kaip atpilda nes nusikaltau...Susitikinejau su zmonemis, kalbejausi per skype ir pan. Bet neiskaikiau apskutinio baigiamojo egzo ir atrode kad va Mbuvusysis lygtais ir laimi... as is tikruju paluzau, bet gavau Dievo dovana. gavau drauga... kuris nesitikejo nieko, kuris tiesiog palaike tame skyrybu kelyje, nes juk dar yra officialios skyrybos. Niekada netikejau kad toks svetimas gali but toks artimas. Kad yra zmogus kuris gali istvert mano verkimus uzsidarius tualete ir pan. metus laiko as tai dirbau tai nedirbau tai vel ejau mokytis, vel nauji zmones, nauja grupe, kursas, bet ta egza tiesiog reikejo issilaikyt. Issilaikiau, gavau normalu darba... viskas stojo i vietas. Darbas padejo atsitiesti, ne tik darbas bet galu gale is nauja meile. taip as issimylejau ta drauga... Gimines buvo giliame soke, nes visas mano gyvenimas buvo tarsi kylimas i kalna. As buvau laiminga, svytinti, po skyrybu netekus daug svorio ir aisku mylinti. Po tu skyrybu supratau koks yra tikras draugas ir koks gali buti ir turi buti vyras. O buvusio vyro tiesiog gailiuosi kad jam svarbiau kuno grozis, pletkai, mergos ir pan.


Palinkek tu jo kitai. Tegul eina pas ka tik nori, bet gyvenime prie pabaigos visi mes prisimenm vaikus ir gailimes kad jiems neskyrem laiko ar skyrem per mazai. As savo pirmam vyrui linkiu visko ko geriausio ir kaip jis kartodavo "juk ne medinis nenudils ", tai linkiu kad nenudiltu.

Tiesiog noriu visoms pasakyt kad geriausia laukia ateityje ir neukabinkit noriu. Kas vyksta -viskas tik i gera