Sveikos
Norėjau paklausti, kaip auklėjat (jei tinka šis žodis čia ) savo atžalas. Padariau apklausą, nes kaip taisyklė visos šventos , o kai bus anonimiška gal bus daugiau mažiau teisybė. Stengiausi visus variantus aprėpti.
Nes nebežinau kaip susitvarkyti su savo mažamečiu. Žiauriai žiauriai žnaibosi. Bet išvis taip, lyg išplėšti akis norėtų. Ir šunį žiauriai žnaibo. Aš vis galvoju kaip atpratint.. Vyras yra labai prieš fizinę jėgą naudojamą prieš vaiką (šiuo atveju aš jau norėjau atgal žnybti, kad suprastų jog labai skauda).. tai va kolkas auklėjam attitraukdami rankas ir sakydami, kad negalima (matau, kad supranta, jog negalima.. bet vistiek žnybia ) Baisiasia, kad paėma šunį už žabtų, ar ausų ir taip skaudžiai daro.. kelis sykisu jau urzgė šunėkas.. Stengiuosi neprileist, bet tik nusisuku - ir jau prisistrajinęs prie šuns. Baisu, kad vieną dieną neįkastu
Nesuprantu, iš kur tiek agresijos pas vaiką Gal kas skaitė kokios psichologinėj knygoje? mūsų šeimoje nėra nei smurto, visi vaiką labai myli, lepina, bučiuoja .. Bet gal to neužtenka??
Beja jam 1 metai 2 mėnesiai.

Visų pirma, tai temos pavadinimas visiškai neatitinka jos prasmės, nes nei mušimas, nei purtymas nėra auklėjimas

Pas mus žnaibymo nebuvo, bet mušasi rankomis ir dažniausiai per veidą. Prasidėjo irgi panašiame amžiuje. Reaguoti bandėm įvairiai- ir ignoruodami, ir patraukdami rankas, ir pasitraukdami patys, ir aiškindami, ir pliaukštelėdami atgal nestipriai. Geriausiai veikia turbūt tiesiog atsitraukti arba paimti vaiko rankutes ir imituoti glostymą, o ne mušimą. Dar geriau- sugalvoti kokį žaidimą, kuriame būtų glostymas.

O kokiose situacijose vaikas pradeda žnaibytis?


P.S. Matau, kai kurios užbalsavo už papurtymą. To daryti jokiu būdu negalima, kad nebūtų sukrėsto kūdikio sindromo, jau geriau tada per užpakalį
Papildyta:
Atsiprašau, kad pašnipinėjau kitose temose, bet galbūt yra aiški jūsų vaiko agresijos priežastis- tai jūsų pykčiai su savo mama. Nors ir mylit su tėveliu vaikutį, bet viskas, kas dedasi aplinkoje, tikrai persiduoda jam. Bandykit tą situaciją kaip nors išspręsti

Mylimuke,
Žnaibosi visada ir visur. Ypač kai paprašai bučkio. Arba kai keiti pampersus.. Arba kai darai ką nors, kas jam nepatinka.. Pvz. vakar vakare keičiau pampersą, labai nenorėjo, raitėsi ant lovos, kai vistiek paguldžiau keisti - sugriebė mano veida abiem rankom, sužnybė iš visų jėgų - ir pradėjo plėšti. Kai žnybia, tai net visas veidukas persimaino, matosi, kad labai jau stengias iš visų jėgų
Esam išmokinę jį ir glostyti, anksčiau tik glostydavo.. O dabar kartais dar suveikia, kai taip sužnybia - sakai gera mamytė, paglostyk - tai tada dar labai retai duoda bučkį.. Bet jau visos rankos, kaklas ir ant veido kelios melynės nuo jo yra.. Nežinau kaip ilgai tęsis šis periodas
O šiaip tai gali būti, kad čia dėl mano problemu su mama gali būti tokie dalykai.. Nes kai nekalbėjau su ja kelias diena, ir vaiko neleidau prie jos.. tai neatpažįstamas vaikas buvo, nei žnybė nieko nedarė blogo.. Bet kaip gi man pakeist ta situacija.. Dabar kol kas nematau išeities iš šitos padėties

Žinau, kad dabar sunku, bet ar nebūtų įmanoma nors išsinuomoti, kad ir prastesnį kokį butuką, bet bent jau atskirai gyvensit ir gražiai
O tėtį, močiutę žnaibo ar tik jus ir šunį? Kaip elgiasi, kai atsitraukiat? Vistiek bando pasiekti?
Dėl sauskelnių, tai jeigu labai nenori, bandykit atpratint, ant puoduko sodint

na galima sakyti man ir šuniui daugiausiai kliūna, nes aš daugiausiai laiko su juo praleidžiu, ir šuo dažnai jam ant akių būna
O išsikleti nelabai yra galimybės, nes namui ėmėm paskolą, dabar viską sumokėjus vos vos lieka pragyvenimui.. jau nekalbant dar apie kažkokią dalį pinigų, kurią reiktų skirti nuomai..
Prie puoduko pratinam, bet vistiek dar bent jau miegelio einam su pamperiais.. vis nelaimių pasitaiko

As manau,kad visi znaibymai praeis(kitaip sakant isaugs).Bet as uz tai,kad reikia vaikuti truputi daugiau sudrausminti,o ne tik svelniai paglostyti atitraukus rankytes po znybimo(gal as labai pikta mama? ),nes visada vadovavausi ta nuomone,jei vaikas sugalvoja padaryti,o po to dar pakartoti,tai jis supranta ka daro ir supras ,uz ka buvo sudrausmintas ir pabartas.

Maniškė (1,11m) irgi ir žnaibosi, ir muša, ir kandžiojasi nors šeimoje mes visi be smurto, pacifistai visi, nebent kartais balsą pakeliu jei jau kantrybė trūksta. Manau, čia toks raidos etapas, tiesiog kai kurie agresyvesni, kiti ramesni.
Neblogai padeda kai aš "apsiverkiu" - padarau kiek galima liūdnesnį veidą ir plonu balseliu cypauju, tada jinai irgi apsiašaroja ir puola glostyti, ir jau guodžiam tada viena kitą,

Sveikutes
Man tai panasu labiau i pavyda Reiktu gal siek tiek maziau demesio skirti suniukui (tiesiog skirti demesi tada, kai nemato vaikas), o tuo tarpu uzsiimti su vaiku, arba tiesiog aiskinti, kad mamyte labai myli tave, o suniuka reik ir myleti, nes jis ir musu seimos narys. Manau reiktu mokyti vaika rupintis suniuku, kartu ji maitinant, vedziojant, maudant ir pan. Na kazka panasaus as daryciau tokioje situacijoje

Esu savajam ir uzplojus per uzpakali ir apsaukusi... Kartais truksta kantrybe, kai jis nevalgo, spjaudosi maistu...

Tai visgi sutinkat, kad vaikų mušimas nėra auklėjimas, o tik tėvų nesitvardymo pasekmė?

As kazkodel nemanau,kad pliaukstelejima per uzpakaliuka,kai vaikas isterikuoja,galima vadinti MUSIMU

O kas tai?
Papildyta:
mušti
muš|ti, ~a, ~ė
1. suduoti smūgį ar smūgių, teikiančių skausmą: M. per ausį.

JEI MAN NEPATINKA KAIP KA NORS DARO MAZOJI AS JA PASTATAU ANT ZEMES IR NUEINU SALIN. KOL KAS TO UZTENKA

Kartais pakeliu balsą, bet nedažnai. Mušusi niekada nesu, tikiuosi ir neprireiks.
Dažnai užtenka mano žvilgsnio

geriausiai vaikai supranta mama/teti is balso tono tad geriau uzriksiu kai riekia,nei musiu

taip esu pakelusi balsa,stengiuos kuo reciau tai daryti,bet tik tai kartais ir padeda.

As pasakau grieztu tonu, tai kol kas sureaguoja, o su sunum tokio tono daznai neuztenka, kartais tenka ir uzrekti

Nesu nei rėkusi, nei šaukusi, nei kantrybę kada praradusi. Kažkaip širdis to neleidžia. o Jei bausčiau, tai paskui gailėčiausi. Visi vaikai tikriausiai praeina tą etapą kaip kandžiojasi ir žnaibosi. Ir mano rankos vis mėlynėmis nusėtos, bet aš geriau atsitraukiu (jei spėju, žinoma ), bet grąžos niekada neduodu :-).

musu vaikai kadangi dviese auga tai ir apsikandzioja ir pasimusa. Jie jau ten issiaiskina tarpusavy ka reiskia skauda kai gnybia ar kanda. Bet vistiek musasi ir kandziojasi. As kazkiek stengiuosi skirti kazkiek palieku patiems aiskintis. O del suns tai jei trupuciuka krimstels manau tik i gera. Mano vaikai panasiai elgesi su katinu akime. zinoma tas nebuvo toks kantrus ir nesileido tampomas. Kast nekando ir nedreske, bet paprasciausiai begdavo nuo ju jeigu ka ne taip padarydavo. Tai jiems gan greit pasidare aisku kad norit su katinuku zaisti reikia labai svelniai ji paglostyti.
Gaila tik kad gyvunas gali ir nesuprasti kaip cia svelniai pamokyti ir persistengs...bet kartais gyvunai protingesni nei mums atrodo...
Papildyta:

kad vaikas pyksta kai darai kas jam nepatinka tia normalu. Pabandykit nekeisti pamperso jei matot kad viaks labai isitraukes i koki zaidima ar daro kazka labai svarbaus. Luktelkit kelias minutes, pakalbinkit, na kazkaip pakvieskit, atkreipkit demesi ir pan. Juk jus irgi pyktumet jeigu kas nors pertrauktu jus kai dirbtumet labai svarbu darba gal znybti nepultumet, bet gi supyktumet ane? o vaikas kaip jau moka taip ir reiskia savo emocijas. Maniskiai irgi pyksta, kartais ima ir dauzo viska, lauzo masineles....suprantu kad viakui pykti reik isliet, bet kad va as ir pati nelabai sugalvoju kaip cia nukreipt ta jo pykti kazkokiu priimtinesniu budu...bandem pagalveles dauzyti kai jau supyksta, bet jam netinka, turi buti garsas

Esu kelis kart apibarusi pakeltu balsu, bet po ateinu, apsikabinu ir atsiprasau. Dazniausiai jam uztenka, kai su juo pasikalbu. Atsitupiu pries ji, graziai paaiskinu. Jei nepadeda, pavaizduoju, kad esu nusiminusi del jo elgesio, tada jis ateina pas amne, atsiseda ant keliu, prisiglaudzia arba bucki duoda

maniškė nesižnaibė bet muštis bandė, ne stipriai,bet atgal gaudavo, ir jau greit suprato kad taip daryt negerai,žinau,neteisingai bet turi žinot kad skriaust negerai,kitaip nesumąsčiau, ir nemuša manęs niekad dabar, o va babcia gaudavo ir kartais tebegauna pa polnoi pragrame, nes nieko nesakydavo, vat ir prašom, turi

Teko kelti balsa antraisiais jos gyvenimo metais ir ne karta ,labai jau priesinas bet labiau klauso kada nekreipi demesio ir nueini ir palieku vienatveje,tada susitaiko su manimi

Esu pakelus balsa ir per nagucius sudavus. Bet db kai ka padaro ir zino,kad to negalima daryt iskart rankytes uz nugaros slepia ir ziuri angeliuko zvilgsniu,tai iskart istirpstu

o ka daryti kai vaikas neklauso nei pakelto balso nei pliaukstelejimo per pirstukus ar uzpakaliuka jau nebeysivaizduoju ka toliau daryti...kaip aukleti reiketu vaika kai metomas maistas ant zemes ir dauzomos lekstes o dar tik 19men kas bus toliau???

Kreipkitės į vaikų raidos specialistus, psichologus, čia tikrai jums niekas nepadės. Turit jau dabar rimtų problemų, tad delsti nėr kada, nes jos tik augs.

Kazkaip nepaminejot ramaus tono aiskinimo galbut reikes ta pati kartoti 101karta ir prireiks daug kantrybes, bet nuosirdziai manau kad 102 karta tikrai jus isgirs. O kad meto maista, sakutes, lekstes tai visu pirma normalu ( aiskinkites kodel meto?del garso kai nukrinta, patinka jusu reakcija, patinka kaip valot.)- reikia aiskinti ir mokintis, kas galima ko ne, o antra kaip auklejat ta ir turit, kaip sakoma, kaip pasiklosi taip issimiegosi
Yra tema apie auklejima, ten daug visokiausiu patarimu, pasiskaitykit

parodykit išalkusį vaiką, kuris mėtytų maistą

Ramybes kampelis, kedute, laipteliai. Nusikalsta vaikutis, isveda is kantrybes- ikvepi oro, kad neuzrekt ant jo ar gink die nesupurtyt, paimi mazyli, nunesi ir pasodini. Paaiskini, kad kol nenusiramins, tures likt cia. Pirmais kartais nepades, bet po atkakliu bandymu virtines, mazylis suvoks ramybes kampelio paskirti.

Manau kad visos mamos kartais (anksciau ar veliau) praranda kantrybe, nemanau kad apsaukti vaika ar karta duot per uzpakali tragedija. Bet reiketu suprasti kad is to nieko gero neiseis, greiciausiai bus tik blogiau.

Turiu viena pvz - pazystami turi du vaikus (3 ir 4 metu), vos ka blogai padaro - gauna per uzpakali. Apie rekima patyliu, ju mama atrodo per diena simta kartu pakelia balsa. Taip elgiasi visada turbut. Rezultatas - vaikai visiskai nereaguoja kai jiem kazka sakai normaliu tonu, kad jie kazka padarytu ar nedarytu nebeuztenka rekti, kartais net per uzpakali duot - reikia dirzo, nes prie rankos ir riksmu vaikai priprate Be fiziniu bausmiu vaikai nevaldomi Tikrai nenoreciau tokio bendravimo su vaikais.


P.S. - Neisivaizduoju kaip atrodytu jei mama kastu atgal, juk mes ne sunys

Kartais praradus kantrybe pagaunu save, kad pakeliu balsa. Bet paskui labai gailiuosi, nes ne tokio auklejimo noriu savo vaikui.
Juo labiau, kai matau, kad su juo ir graziuoju galima susitarti..

Geriausias pavyzdys vaikui - mes Jei duosime atgal, tai vaikas nieko isskyrus, tai - kad mustis galima nesupras. Ir tai tik paskatins agresyvaus elgesio israiskas. Tevai vaikui - dydziausias autoritetas ir pavyzdys. Paskaitykite knygas. Pyktis - tai zmogui reikalinga emocija. Be jos nemoketume susidoroti su sunkumais. Tiesiog mes suaugusieji mokame savo pykti sulaikyti, ar issakyti. Vaikai to nemoka ir elgesi pagal gamtos desnius. Musu suaugusiuju paskirtis - jos ismokyti savo pykti ir poreikius issakyti balsu, o ne fiziskai Cia ne vienos savaites, ir net ne menesio uzdavinys. Kai vaikas pyksta ir pradeda jus musti, jus turite ivardyti: Tu dabar pyktas. Po to paklausti kodel pyksti? Kas negerai? Siaip kiekviena mama turetu stebeti savo vaikai ir be zodziu suprasti kodel jis taip elgesi ir ko nori. Ir tevai turetu vaikui aiskinti taisykles. Jei kazko negalima, tai to negalima daryti visada, be isimciu. Jei tetis kazka leidzia, o mama - ne. Tai vaikui neaiksu, kodel. Beje, vaikai niekad be priezasties nieko nedaro Tik ne visos mamos sugeba jausti savo vaika Dukryte dar maza, dar neteko balso kelti. Kitos sako, kad ramus vaikas. O as sakau, kad tiesiog niekad neleisdavau jai verkti, visada nesiodavau ant ranku, ji miegodavo su manimi. Tiesiog pasistengiau negadinti jai psichikos. Man nesunku pakenteti pora metuku vardan vaiko geroves.

Ir as istisai ta pati girdziu, kad ramus vaikas. Man tai kaskart kaip patvirtinimas, kad mano vaikas su manimi saugus, todel ir ramus.
O siaip tai tik po poros metu ir prasideda didieji vaiku asmenybes pokyciai. Gal cia, sakyciau pradziu pradzia ir yra, nes daug tevu paluzta ir ima su vaiku kovoti, uzuot ji suprate.

Aš irgi naudoju šį metodą, kai jau matau, jog kitaip susikalbėti mums neišeis. Kai matau, kad po ramaus ir išsamaus aiškinimo nieko nesigauna, o vaikas yra užsispyręs ir nepatenkintas dėl "ožiuko". Visada stengiuosi įvardyti vaiko emocijas ir jausmus, kad jis suprastų, kas su juo vyksta, kodėl jis tai jaučia.

Esu nesmarkiai įžnybus, įkandus, bet ne iš pykčio ir ne iš pavyzdžio rodymo, bet kad vaikas turėtų supratimą, jog ir kitam yra nemalonu, kad ir kitas tą patį jaučia kaip ir jis, ir kad nenori, jog taip būtų elgiamasi su juo.

aisku ir ramiai sakau, graziai aiskinu jai suprantamais zodziais, bet nevisada tai pavyksta na bandysim auklet kitaip...gal dar nevelu istaisyt auklejimo klaidas aciu mamytes uz patarimus

Aš vaikui dažnai duodu vieną iš dviejų galimybių. Kai numeta šakutę ant žemės valgant, pirmąkart paduodu, antrąkart paduodu ir pasakau, kad jei taip toliau elgsis, aš padėsiu ją į kriauklę ir ji nebeturės šakutės, jei gražiai valgys ir nemėtys, galės turėti Man beveik visuomet suveikia
Atsimenu, kaip nesmagu ir kaip būdavo pikta, kai vaikystėje mama neduodavo jokio pasirinkimo, pasakydavo ir būdavo taip ir ne kitaip. Nenoriu, kad taip jaustųsi mano vaikas

labai panasiai mastau ir elgiuosi, stengiuosi suteikti savo dukriukui galimybe pasirinkti, jei meto daiktus, sakau, kad sikart paduosiu, bet jei mes vel, negaus ju.

Mergaitei savo visalaik sakydavau, jei nori oziuotis, bek i savo kambari issioziuok, o kai atsiras geroji dukryte, pareik. Po bausmiu visalaik pasakau, kad ja myliu ir tikrai nenustojau mylet nors jinai prasikalto. Pamenu viena bausme jai buvo sunku priimti, varke vaikas, bet as negalejau nusileist. Kai pakalbejom is sirdies, paaiskinau, kad pvz. nusikalteliai irgi gime mazais nekaltais kudikeliais, kad jie irgi buvo vaikuciais, bet ju niekas nemylejo, nesirupino jais, neauklejo, del to jie uzaugo piktais zmonemis, todel mes bausdami norime ja uzaugint atsakingu geru zmogumi. Mergaite nusiramino, suvoke bausmes esme ir lengviau ja isgyveno. Tevu bausmes neturi traumuot vaiku, jos turi prisidet prie asmenybes formavimo. Nemanau, kad tikslinga vien baust, kartais atleidimas, jei vaikas nuosirdziai gailisi- veiksmingesnis nei bausme.