Full Version: Depresija
Man yra 24metai, vaika pagimdziau budama 22metu. pries tai turiejau 2 persileidimus. Istikiejau gana jauna19metu. Visa sita laika ,gyvendama santuokai ir draugaudama su savo vyru as jauciau kad jis manes nevertas. Kaip tai paaiskint?Pastoviai kildavo mintis ji palikt, bet kazkodel tuo nedariau. As negaliu pasakit apie ji ka nors blogo . Tik tai jis yra labai lietas ir viska gerai apgalvojantis. Labai myli mane vaika nieko mums negaili bet visvien man negerai. Jauciosi kalta. Kaip nebuvo vaiko gyvenimas buvo beveik nuostabus. Vaikas viska pakeite. Mes dirbom kartu pinigu turiejom , kaip tapau nescia vyras iskart pasake kad negalies vienas dirbti. O man nuo pirmu dienu reikejo saugotis. Tai jis pakeite darba, siometu sitas darbas paskutinis sudas, as nesuprantu kam reikejo mesti musu drauge pradeta veikla. Jo mama pastoviai turi man prikabevimu. Ji mane nervina. Visiem pazistantiems mane sako kad man depresija. Bet ji gi ne daktare. Kokie pozimiai tuos depresijos?
na pas tave, tai jau tikrai ne depresija
Tik neuzsileisk,nespaskui bus dar blogiau. Geriausia kreiptis pagalbos i gydytoja. Turiu drauge, kuriai taip pat depresija ir visokie itikinejimai jai nepadejo, kol ji nesikreipe i gydytoja. Zinau, kad ji gere kazkokius vaistus. Dabar ji jauciasi puikiai ir tikrai dziaugiasi, kad laiku kreipesi i gydytoja. Sekmes.
Kadangi dažnai iškyla klausimas apie depresiją, tai trumpai suvardinsiu jos pagrindinius požymius.
Depresija - nuotaikos sutrikimas, tačiau, ne bet kokia bloga nuotaika yra depresija. šios ligos metu be blogos nuotaikos, atsiranda ir mąstymo sutrikimų: atsiranda pesimistinės, save nuvertinančios idėjos. Mintys, dažniausiai, sukasi apie save ir savo problemas. Mąstymas sulėtėja. Sutrinka dėmesio koncentracija, sunku susikaupti, ilgiau išlaikyti reikalingą dėm koncentraciją, todėl sutrinka darbingumas. Pablogėja atmintis sumažėja, gyvenimo džiaugsmas, susiaurėja interesai, atsiranda apatija. Sutrinka miegas: gali būti padidėjęs mieguistumas visą parą arba varginti naktinė nemiga (sunku užmigti, prabundama apie 3 val. nakties arba ankstyvą rytą ir nebeužmiegama). Sutrinka apetitas: dėl pablogėjusio apetito per trumpą laiką gana žymiai gali nukristi svoris, tačiau gali būti ir atvirkščiai - priaugama. Gali sutrikti seksualinė funkcija - sumažėja potraukis. Sergant dpresija sunkesnė būna pirma dienos pusė, o į pavakarę "išsivaikštoma". Sergant sunkesne forma , gali atsirasti minčių, konkretesnių planų ir net bandymų žudytis. Tam, kad būtų diagnozuota depresija minėti sutrikimai turi tęstis ilgesnį laiką . jei iš aprašymo jūs save priskiriate prie sergančių, nesigydikit "kaimynės rekomanduotais" vaistais, net jeigu juos jai paskyrė psichiatras - vaistai turi būti parinkti individualiai, atsižvelgiant į jūsų asmenybę, sutrikimo sunkumą, gyvenimo būdą ir kt. Vis dėl to, retai būna, kad depresija "užpultų" iš niekur. Dažniausiai tai išdava kasdieninio gyvenimo stresų ar (retesniais atvejais) stiprių vienkartinių sukrėtimų. Todėl lengvą depresiją išsigydysit su psichologu ir be vaistų. Vidutinio sunkumo ir sunkią - vaistai + psichologas (rekomenduojama).  nu man depresija akurat pagal pozymius...
Aciu uz atsakima. Nesuprasi tu cia pati nieko. Ir miegas neblogas o jai dar vaikas leistu
 . Ir svoris vietoj stovi niekaip nemazieja.Atmyntis nezinau, taip kur ka dedu atsimenu. Gal ta bloga nuotaika nuo tos rutinos.Mazai kur iseini, mazai bendravimo, tik iparduotuve ir atgal. Idomu kaip buvo anksciau, gal zmones turejo daugiau darbu ir maziau galvodavo apie visokias nesamones.  Papildyta @ [mergetime]1081535521[/mergetime] DEBESUOTA o kas pas tave irgi nuotaikos jokios?
Liuda,
manau, kad jums dar ne depresija. tačiau nepasitenkinimas santuoka yra sunkiau "išgydomas" nei konkreti liga - nėra tablečių. Susidariau įspūdį, kad ištekėjot pusiau nesamoningai (bent jau santuokos pradžioj žmonėms nekyla minčių, kad jų išrinktasis "žemesnės kategorijos" - kokio velnio su tokiu susidėt?  ). Vaiko gimimas niekada nesprendžia šeimos problemų, o tik jas pagilina. Gal dėl to ir jaučiatės apvilta, kai vyras, užuot prisiėmęs atsakomybę už bendrą verslą, pabėgo ant lengvesnės duonos. Atrodo, jūs veikli, kūrybinga ir atkakli moteris. Pagalvokit, kaip norėtumėt gyventi, ką veikti ir tt nepriklausomai ,su kokiu vyru gyvensite. Vaikelis jau ugtelėjo ir labai neprieštaraus, jei mama pradės džiaugtis gyvenimu Na, o dėl anytos..., kažkodėl jai labai noris padaryti iš jūsų ligonę - gal tada tikrai "tiktumėt" jos sūnui į porą. jei vyras nesugebėjo apginti verslo, tai tegu nors apgina jus nuo savo mamos, nes saugoti savo žmoną ir vaiką - pirmoji vyro pareiga. Nepasikuklinkit to paprašyti.
Gerbema psixologe labai aciu uz atsakima. Tai tikrai istikiejau nesamoningai ta ir pati dabar suprantu. Tik vienas dalykas mane laiko prie sito vyro - musu vaikas. Jie abu labai vienas kita myli. Ir jis ji be galo myli .
DEPRESIJA tai jau ne. Tik nusivilimas. Man irgi depresija  Diagnoze nustaciau pati
Mielos forumietės,
jei pagal mano aprašytus depresijos požymius (ar kitaip sužinotus) pačios sau įtariate depresiją, tai nepatingėkit ir nueikit pas specialistus. Tai svarbu dėl kelių priežasčių: - depresijos gali ir nebūti (panašiai pasireiškia ilgalaikis nuovargis, reakcija į stresinius įvykius, kai kurie hormoniniai sutrikimai ir pan.). Tiksliai diagnozei reikia išsamaus pokalbio (kartais ir psichologinių testų) su gydytoju.- jei depresija vis dėlto yra - tai kuo anksčiau ją "sugriebsit", tuo lengviau iš jos išeisit ir neturėsit su tuo susijusių pasekmių (pablogėję santykiai su vyru ir vaikais, kritęs darbingumas ar net prarastas darbas ) - turėsit progą išsiaiškinti dalykus, kurie seniai jums trukdo ir pagerinti gyvenimo kokybę ateity. jei labai baisiai skamba žodžiai "psichiatras" ir "psichologas", tai pirmiausiai kreipkitės į savo šeimos gydytoją (bendros praktikos gydytojo kvalifikacija), jie taip pat turi teisę gydyti lengvesnes depresijos formas ir skirti kompensuojamus vaistus. sėkmės!
Man jau savaite, kaip gelia visa nugara, vakarais net verkiu. O is vidaus eina nepakeliamas saltis. Temperaturos nera, bet nuotaika tokia, kad besedint prie kompo asaros byra is blogumo. Atrodo, kad del visko, kas kam beatsitiktu, esu kalta as, stengiuosi visiems itikti, bet iseina atvirksciai. Dabar net vidurius maudzia. O vyras vis namie, matydamas mane tokia susitraukusia, grepteli: tau depresija, gydykis.
Manyciau, kad skausmai gal ir nervinio pobudzio. Bet kodel tas saltis kamuoja ir taip liudna, kad net akiu i zmones negaliu pakelti?
Nerile, iš tiesų būna, kad depresijos metu jaučiamas fizinis diskomfortas. Jei pati "nujaučiat" kad tai susiję su psichine būsena, nebedelskit, o kreipkitės į psichiatrą. Jei nesat garantuota, kad tai ne somatinė liga, tai pirmiausia kreipkitės į šeimos gydytoją.
Panašu, kad turit aibę neišspręstų klausimų šeimoje ir asmeniniam gyvenime, todėl kai tik pagerės fizinė savijauta, kreipkitės į psichologą. Kiek gi galima kentėti
aciu labai Liudai, jog uzvede sia tema. Jau kuri laika gyvenu taip, kad visus psichologes Jolantos isvardintus depresijos pozymius galiu pritaikyti sau. Taciau visada kaltindavau miego trukuma, pervargima ir t.t. net nesusimasciau kad gali buti kazkas rimciau. Si tema paskatino ieskoti specialisto pagalbos, nes pati jau nebesusitvarkiau. Aciu jums uz tai. Noriu grizti i normalu gyvenima, nes ta verkslenanti, visada be nuotaikos ausryte net man paciai nusibodo, o ka jau kalbeti apie mano artimuosius ir draugus.
Aš jau keletą metų žinau, kad sergu depresija. Gydžiausi prozaku, vaikščiojau pas psichologą ir vyrą nutempusi buvau. Tuo metu lyg ir buvo pagerėjusi būklė, bet pastebėjau, kad karts nuo karto viskas sugrįžta. Ką supratau besigydidama, kad reiks padirbėti su savimi jei ne visą gyvenimą, tai didelę jo dalį tai tikrai. Visos neišsprestos problemos karts nuo karto iškyla ir jei palieku be priežiūros ar jei nuo manęs jos nepriklauso, tai vėl sukelia pažįstamą būseną - visišką apatiją, norą tik miegoti ir neprabusti arba juodą savęs graužimą. Tol kol nepasakai sau " stok pasikalbėkim". Tada pradedu kalbėtis su savim kaip psichologas ir bandau išgirsti save, kuo esu nepatenkinta, kas kelia nerimą. Dažniausiais tas nerimas ir sukelia blogą mano savijautą. Tačiau tai vyksta gana lėtai ir skausmingai, kartais save įvarau į tokią būseną, kad nesugebu net pasakyti "gana graužtis" , tik rituosi ir rituosi žemyn, arba valgau, valgau. Tai ką daryti negi visada gerti vaistus ar raminančius kokius?
O kiek ilgai gerei antidepresantus??? Man gydytoja sake, kad "atkritimo" tikimybe labai ryskiai kinta pagal gydymo trukme: Jei 3 men, tai 1:1, po 6men - mazdaug 65-75% nebesugryzta pozymiai, o naudojusiems 9 ar daugiau menesiu - atkritimo rizika apie 10 % ir tokia toliau lieka jau nebeprilausomai nuo vartojimo trukmes virs 9 menesiu.
O ar gali depresiją įtakot menstruacijų ciklas? Kiek suprantu PMS būna prieš pat mėnesines, o ar gali būt savaitę prieš... ir kaip to išvengti?
Turiu artima zmogu, serganti sunkia depresios forma (buvo bandoma zudytis, aciu dievui, viskas gerai baigesi).... man susidare toks ispudis, kad tie antidepresantai neipatingai padeda, jei zmogus pats neturi pasiryzimo kazka keisti.
 Gal nuotaika truputi pakelia, tiksliau blogas mintis uzgozia, taciau zmogus pasidaro viskam abejingas, truputi "apsvaiges".... Kol galu gale dauginant vaistu doze, niekas nebegerejo, bet atvirkshciai. Po nesekmingo bandymo atimti sau gyvybe nusprendem kartu kazkaip kovoti kitokiais budais. Pradejom gerti zoleles (jonazoliu arbata), stengtis kitokiais budais prasiblashkyti. Shiuo metu viskas lyg tai ir tvarkoj. Regis grizta nora gyventi.  Tik shi viena ish shlykshciausiu civilizacijos ligu tikrai yra sunkiai ikandama. Sekmes, jum visom, stenkites pacios kaip nors pabegti ish touzdaro rato Dazniausiai gelbsti radikalus gyvenimo budo pakeitimas.
Gal buvo neteisingai parinkti vaistai? Kaip psichologe minejo, tai yra laabai individualu. Juk labai daznai pasitaiko, kai pats zmogus jau negali sau padeti. Jis jau buna abejingas ar apimtas kitokiais ligos pozymiais. Manyciau reiktu kreiptis ir vartoti tuos vaistus, bet jau iki momento, kada ateina prasviesejimas, kada jau sugebi ir esi pasiruoses analizuoti, kapstytis savo viduje, kada jau gali padeti ir patarimai, ir pratimai, ir jonazoles. Esu girdejusi , kad po nesekmingu bandymu zudytis, daznai ateina prasviesejimas.
Sorry, bet skamba kazkaip itartinai... Pati geriau antidepresantus ir galiu visiskai tvirtai pasakyt, kad neturi buti nei jokio abejingumo, nei blogu minciu neuzgozia, nei "apsvaigimo" nebuna, nei nuotaika kelia. Vienareiksmiskai. Pagal aprasyma labiau panasu, kad buvo duoti kazkokie raminantys, kad zmogus vel nebepakeltu pries saves rankos, o ne antidepresantai. Antidepresantu poveikis labai sunkiai nusakomas: ko gero tiksliausiai butu pasakyt, kad nuima neadekvatu streso jausma ir milziniska beviltiskumo kazka pakeisti pojuti. Jie tikrai nepadaro zmogaus besisypsanciu idijotu. Tiesiog grazina sugebejima adekvaciai reaguot i aplinka. Net nezinau kaip apsakyt: budavo, kad gaunu kazkokia klaidinga saskaita ir ji mane taip ismuza is veziu, kad menesiais atidelioju, kol gaunu dar viena priminima... ir t.t. O "bedos" tik tiek, kad reik paskambint ir istatyt jiems smegenis. 5 minuciu darbas, o streso tiek, tarsi tau grestu $1000 bauda... Arba buna, kad valandu valandas sukiesi mintyse apie praeities dalykus, galvoji kas butu jei butum pasielgus kitaip, tuo tarpu, kai to nebeimanoma pakeisti. Yra kaip yra ir niekaip kitaip niekada nebus. Kai nebeteikia dziaugsmo tai, kas dziugina normalu zmogu, kai nera jokiu noru bendrauti, o norisi tik pabegti nuo viso pasaulio, uzsidaryti, nuo visu. Kai nebelieka ateities, o kiekviena diena, kaip akmuo po kaklu: beviltiska, beprasme... Tai vaistas, kuris grazina tave is cikliniu minciu pasaulio i relybe su visais jos dziaugsmais ir nusivylimais. Tai kazkas, kas padeda tau grizti is chimerisko tavo susikurtos beprotybes pasaulio i normalu gyvenima, kai tave juokina isterliota vaiko marmuze, dziugina sutuoktinio sypsena, pastebi koks grazus saulelydis siandien ir turi planu rytojui ir ateinantiems metams...Tai nera "magic pill", kad isgerei ir pasijutai geriau. Man prireike menesio, kol pasijaute kazkoks skirtumas. Gal neislauket pakankamai ilgai, kad pasimatytu efektas?
Labai gerai parasyta
 .
Gal jus ir teisios.... Kiekvieno patirtis kitokia. Galbut tikrai vaistai buvo netinkamai ishrashomi, gal prastas gydytojas pasitaike, taciau shneku ish patirties, ir nelinkeciau niekam to, ka teko mums ishgyventi. Gydymas, beje, vyko 7metus
Antidepresantai yra efektyviausia depresijos gydymo forma (nors dazniausiai jie yra dar derinami ir su psichoterapija). Bet ir antidepresantu vartojimas neduoda 100 % garantijos, kad liga bus isgydyta. Vieniems ju poveikis didesnis, kitiems mazesnis.
Papildyta @ [mergetime]1087789715[/mergetime] pypt!!!, kai kurie PMS pozymiai is dalies sutampa su depresijos pozymiais. Egzistuoja studijos, kurios rodo, kad tam tikros rusies antidepresantu vartojimas yra labai veiksmingas pries PMS. Beja, tuo atveju antidepresantu poveikis jau pasijaucia po 1-2 dienu (skirtingai negu gydant depresija).
Bet labai idomu iskur ateina ta depresija. As manau tai labai sunki lyga, bet man atrodo kad sio metu per daug apie tai raso. Ir zmones sek tiek klista. Jei kas nesisiaka,arba labai liudna, tai ka iskart depresija.
Buvo ir man tu liudnu dienu, ka galiu pasakyti, reikia isikalbet,geriausia su psixologu(kaskai nepriimta), o veltui. Man atrodo, galima isvengti daug klaidu gyvenime,pasitarus
iš kur ateina ligos??..klausimas į kurį turbūt niekas negalėtų atsakyti?
priežastys depresijai atsirasti..labai daug apie tai rašoma dabar...tai pernelyg ytemptas šiuolaikinis gyvenimas,perkrauta dienotvarkė, pastovūs stresai,poilsio stoka iššaukia neigiamas reakcijas organizme, ko pasekoje smegenyse žūsta pilkosios ląstelės....sutrinka žmogaus dėmesys,keičiasi reakcija į yv.gyvenimo situacijas...žodžiu užburtas ratas-depresuotam žmogui žūt būt reikalingos teigiamos emocijos,bet nebėra noro,kažkur eiti,dalyvauti,kažką keisti savo gyvenime...gerai jei šalia yra supratingi ir geri žmonės...nes su depresikais sunku,ne kiekvienas gali tai ištverti
As jau devinti metai sergu depresija. Visai nesupratau, kas tai yra per liga, bet as depresijos nepriskiriu prie ligos. Daugeli metu gyvenau prie baimes, prie mirties. Uzaugau, girtuokliu seimoj, patyriau sex smurta, buvau uzpulta. VIskas pradejo lysti aukstyn, kai as istekejau. Man po dvieju savaiciu bendro gyvenimo, jau norejosi begti kazkur toli, buvau nescia, as laukiausi, as siaubingai depresavau. Pagimdziau pasidare dar blogiau, dar dasidejo ir pogimdymine depresija. Pradejau lankytis pas psichoterapeuta. Ne karta bandziau imtis kardinaliu priemoniu, bet mane vis uzklupdavo. Geriau antidepresantus, o dabar man ju neisraso, nes as pati bijau, nes vel galiu ant karto suryti visa pakuote. BUvau ant mirties slenkscio. Dabar as dar labiau visko bijo, bijau ka ne taip pasakyti, o taip daznai buna, manes nesuprantu vyras. Ech, koks tas gyvenimas pilnas visko...
Man pripazino liga: Panikos priepuoliai. Dabar aciu dievui, tos terapijos man padeda.
Ka gali padeti issikalbejimas su psichologu, kai negali uzmigti dvi parasis eiles? Nori miego ziauriai, akys dega kaip smelio pripiltos, o uzmigti negali? Ka gali padeti psichologas, kai nustoji noreti valgyti? Bloga nuotaika - niekai. Niekas del to pas gydytojus nelekia. Kaip taisykle imi ieskoti pagalbos kai jau pasireiskia kazkokie tai fiziologiniai nenormalumai su kuriais pats nebesugebi susitvarkyti... Kai jau paciam aisku, kad kazkas is principo nenormalaus darosi... As, pavyzdziui, ejau prasyt, kad israsytu migdomuju... O kai gydytoja pradejo klausineti... Pati apsalau nuo diagnozes. Net minties nebuvo, kad tai gali atsitikti man. Galvojau, jog depresija - islepusiu amerikonu liga, o as juk maniausi esanti tokia kroota, savim pasitikinti, boba su kiausais... 
As nenoriejau jusu izeist. Del gyvenimo ritmo TIESA jis nenormalus.
Nesuprantu is kur jus radot jegu gymdyti vaika, jei tuo metu deprisavot. Jusu apkinkiniai jums padeda? Taip gyventi yra be galo sunku.
o ka daryt kai zinaikad tau kazkas jau tikrai negerai bet negali eiti pas psichologus.nu ir vercia visi net i namus kviete mna tik dar blogiau pyktis ima.nors imk ir nusauk visus
 negali pripazinti kad reik pagalbos nes artimieji ne graziai prase kreiptis pagalbos o tempe per prievarta ir tempia ir visaip vadina.ka as kalta kad man blogai?man taip atrodo ir as nieko negaliu pakeisti savo elgsenoj. nu ir dabar tiesiog negaliu eiti pas gydytojus kad man padetu jauciuosi tarsi laikytu mane isprotejusia durna bet juk as ne tokia..o nueidama tik parodyciau kad visaij kvaile esu.nu nzn kas man yra nu nemoku paaiskinti nu bet negaliu as eiti pas psichologus nors tu ka...nebezinau nei ka daryti  isvis nzn kas yra 
QUOTE(katytia @ 2006 08 30, 16:05) o ka daryt kai zinaikad tau kazkas jau tikrai negerai bet negali eiti pas psichologus.nu ir vercia visi net i namus kviete mna tik dar blogiau pyktis ima.nors imk ir nusauk visus negali pripazinti kad reik pagalbos nes artimieji ne graziai prase kreiptis pagalbos o tempe per prievarta ir tempia ir visaip vadina.ka as kalta kad man blogai?man taip atrodo ir as nieko negaliu pakeisti savo elgsenoj. nu ir dabar tiesiog negaliu eiti pas gydytojus kad man padetu jauciuosi tarsi laikytu mane isprotejusia durna bet juk as ne tokia..o nueidama tik parodyciau kad visaij kvaile esu.nu nzn kas man yra nu nemoku paaiskinti nu bet negaliu as eiti pas psichologus nors tu ka...nebezinau nei ka daryti isvis nzn kas yra  TAip, sirdele, jei jau sako kiti, vadinasi kazkas ne taip. Nieko cia gedingo pas psichiatra nueiti, o ypac privaciai...tai nereiskia, kad tu durne, o tik tai, kad tavo smegeninej truputi chemija pasikeite , o kad ja atstytyti reikia arba vaistu arba gal ir psichologines pagalbos uztektu.Sakau tau is patirties, pati susiemiau kol dar neisivaziavo galutinai ta mano ligele (buvo kazkada ir blogiau...issikapsciau, bet, kad jau labai daznai kartotis pradejo). Tokie laikai, ka padarysi, tempas didelis, reikalavimai is zmoniu didziuliai  norim but geresni, grazesni, pavyzdingesni ir turtingesni uz kitus, uz viska reikia sumoketi...moterys dazniausia sumoka nervais
Mazyliui bus 5 men, labai dziaugiames su vyru savo stebukleliu, bet nesuprantu kas pastaruoju metu man darosi. Visas pasaulis rodos nupiestas vien juodom spalvom, atrodo,kad viskas yra ir bus tik blogai,o dar vyras i uzsieni isvykes dirbti. Gyvename pas mano mama ir jauciu,kad man reikia daugiau privatumo,mane cia viskas erzina. Cia draugiu beveik neturiu,nes visos issivazinejusios i mokslus ar i kitas salis. Vyrui taippat sunku ten,toli, be seimos,o as dar padeti sunkinu su savo niuria nuotaika. Prasau,patarkite ka daryti.
Sveiki, gal kas esat susidūrę su vyrų pogimdyvine depresija? Žinau, kad toks dalykas yra, norėčiau apie jį sužinoti daugiau... ir kažkaip padėti savo vyrui...
nes paskutiniu metu jis ypatingai pasimetęs, neradnda sau vietos, blaškosi, daug dirba, namuose negali išsedėti, neturi vidinės ramybės pojūčio - vis kažkur skuba, važiuoja, o išvažiavęs tuoj puola skambinti ir rašyti, kaip mūsų pasiilgo, tačiau grįžus namo vėl kažkas negerai... Bandom apie tai šnekėti, klausiu, kuo aš galiu padėti, jis tik dar labiau kankinasi, kai mato, kad aš nelaiminga dėl jo, o jis su savim nieko negali padaryti... Tik sako "čia mano problemos, aš susitvarkysiu" - bandom atrasti tų problemų šaknis ar pradžią - priėjom prie išvados, kad tai kažkaip susiję su pasikeitusia šeimos situacija, vaikeliu, nors išskirti su kokiu faktorium tiksliai - negalim. Ir vaikutis mylimas, sveikas, ramus, viskas puiku, darbe problemų nėra, finansinė padėtis gera - atrodo tik gyvenk ir džiaukis, bet... Užsiminiau vyrui apie psichologą, tai jis iš pradžių lyg prisipažino galvojęs apie tai, bet kai aš pasakiau, kad reiktų abiems nueiti, susinervino, ką čia mes lakstysim pas tuo psichologus, kam čia man reikia, juk man viskas gerai, aš dėl nieko nekalta, tik jis... Ir viskas, pasakė, kad pas jokius psichologus tikrai neis... gal kas galit rekomenduoti kokios literatūros ar nuorodų apie vyrų depresiją po gimdymo?
nenoriu nusišnekėt, bet gal vyras meilužę turi, ar buvo suklupęs kokį kartelį ir dabar sąžinė graužia. Tokia graži šeima, o jis vat prisidirbo....
bet žinoma linkiu, kad tai būtų tik mano papezėjimas 
QUOTE(peterzytė @ 2007 02 18, 12:49) Sveiki, gal kas esat susidūrę su vyrų pogimdyvine depresija? Žinau, kad toks dalykas yra, norėčiau apie jį sužinoti daugiau... ir kažkaip padėti savo vyrui... Bandom apie tai šnekėti, klausiu, kuo aš galiu padėti, jis tik dar labiau kankinasi, kai mato, kad aš nelaiminga dėl jo, o jis su savim nieko negali padaryti... Tik sako "čia mano problemos, aš susitvarkysiu" - bandom atrasti tų problemų šaknis ar pradžią - priėjom prie išvados, kad tai kažkaip susiję su pasikeitusia šeimos situacija, vaikeliu, nors išskirti su kokiu faktorium tiksliai - negalim. Ir vaikutis mylimas, sveikas, ramus, viskas puiku, darbe problemų nėra, finansinė padėtis gera - atrodo tik gyvenk ir džiaukis, bet... peterzyte, tavo vyro pasikeitusio elgesio priežastis-jūsų vaikas.Pamenu,kai po mano gimdymo buvo praėję keli mėnesiai,vyras pusę lūpų keletą kartų išsitarė, kad gimus vaikui mažiau dėmesio skiriu jam  Suklusau, juk negali būti, abu vienodai myliu,lepinu...Paskui save nusprendžiau,visą dieną džiaugiuosi dukryte,o grįžus vyrui iš darbo "sukuosi" apie jį, o jam patikiu vaiku pasidžiaugti Kažkaip išlipome iš tos krizės,tiesiog,nebijok pasakyti, kad jis puikus vyras,kartok tai nuolat.
taidaznai pasitaikantis emocinis nestabilumas, po gimdymo praejus apie 3men turi viskas normalizuotis, atsiradimui gali but labai daug priezasciu. laikykites.
medicinos psichologe Aina Adomaityte
šio mėn "mamos žurnale" yra didelis straipsnis apie pogimdym depres, paskaitykit, ten viskas gan neblogai ir išsamiai (na, man patiko ir padėjo atsirinkti... ) surašyta. Ir tos psichoterapeutės telef. yra, jei ką... svarbu vienai pačiai "sienomis nelaipioti", o kalbėtis.
sėkmės ir stiprybės, mamos QUOTE(brytva @ 2007 02 26, 12:58) nenoriu nusišnekėt, bet gal vyras meilužę turi, ar buvo suklupęs kokį kartelį ir dabar sąžinė graužia. Tokia graži šeima, o jis vat prisidirbo.... bet žinoma linkiu, kad tai būtų tik mano papezėjimas kažkaip susigėdau visi taip gražiai pataria...o aš liapt tokią nesamonę  svarbiausia kantrybės ir tolerancijos bei stiprybės 
man atrodo,kad jeigu visi gyventume taip kaip norime,sakytume tai ką jaučiame depresijos mūsų gyvenime būtų mažiau.nesenai seminaro pabaigoje visiems palinkėjau harmonijos su savimi.visi nustebo ir sukluso.aišku to linkėčiau ir sau.bet man daug trūksta.dažniausiai jaučiuosi depresiška būtybe.o į depresiją mane varo vyro ir mano santykiai.gal jis ne vsais 100 procentais kaltas,bet kai meilės nebėra...
gyvenu iš pareigos,dėl vaikų.nors jei jo nebūtų aš būčiau linksmesnė.dabar pageriu xanax, parūkau ir toliau egzistuoju.  kartais pagalvoju:kam iš viso aš esu ant tos žemės.gyvenimo kokybės labai mažai.
Sveikos mamos,
paskaicius jusu zinutes as nusprendziau, kad sergu pogimdyvine depresija.. visada itariau, kad kazkas su manim ne taip , bet dabar tikrai zinau, kad man reikia pagalbos buvau as pas seimos gydytoja, pasipasakojau, jis pasijuoke... sako gimdei pati, vaikas sveikas- nesieskok ligu! o as jau nesusitvarkau su savim, mane nuolatos kamuoja nerimo priepoliai, verkimas, atmintis suslubavo ir t.t as nezinau i ka tureciau kreiptis, i kokius specialistus Klaipedoje , gal kuri nors susiduret su sita problema ir zinot koki geresni gydytoja (gal dirbanti privaciai), zodziu laukiu patarimu.. Is anksto dekoju QUOTE(mamadeima @ 2007 03 11, 21:08) paskaicius jusu zinutes as nusprendziau, kad sergu pogimdyvine depresija.. buvau as pas seimos gydytoja, pasipasakojau, jis pasijuoke... sako gimdei pati, vaikas sveikas- nesieskok ligu! o as jau nesusitvarkau su savim, mane nuolatos kamuoja nerimo priepoliai, verkimas, atmintis suslubavo ir t.t mamadeima, iš tiesų, neįsikalbėk sau ligos anksčiau nei reikia Juk tu visai neseniai pagimdei vaiką, prieš tai jį nešiojai ilgus mėnesius, jautei galbūt net įtampą, baimę, kad viskas būtų gerai...Po gimdymo vėl, maitinimai, mažiau poilsio tau pačiai, rūpestis, kad vaikui būtų viska gerai, pridėk hormonų pusiausvyrą...Organizmai pilnai po gimdymo atsistato per dvejus metus, o tu po dviejų mėnesių sakai,kad kažkas negerai. Ir nebus kol kas taip,kaip jauna buvai, negimdžiusi, pagerk kokios raminančios melisų arbatos, pasistenk pailsėti, daugiau būk gryname ore...Nerimas - natūralus dalykas taip pat, tu neseniai tapai mama, motinystė mums atveria naujus labirintus, nebijok jų.P.S. jei nori parašyk AŽ, pakalbėsim
nu zinai buvai teisi... mane ziauriai kamavo blogos mintys, kad as sergu kokia nors nepagydoma liga ir ja uzkreciau vaika.. zodziu buvau ziauriai labai ziauriai uzsidepresinus. nu ir kazkaip visai netyciai prie kokia gera savaite man viska kaip ranka nueme!!! jau atrodo pasaulis nusvito!! turbut hormonai parejo i savo vietas:)
Kai susipykstu su kuo nors tada, norisi su tuo žmogum nebendraut visą gyvenimą ,tačiau kodėl pyktis taip greit atslūgsta? Čia gal aš tokia jautri ir neištverminga, žmogus mane labai įskaudino ,tačiau su juo nebendraut galėjau tik porą dienų..kodėl taip yra?
man depresija kelia mano vyras
as tai zinau,bet nieko negaliu padaryti,o dar pagimdziau jam kudiki vis tikedama ,kad bus viskas gerai,blyn juk zmones nesikeicia ,nedave man proto ,net su metais jo neigyjau noreciau issikalbeti,bet laiko nera eiti pas gydytojus
QUOTE(belosneska @ 2007 08 04, 23:07) noreciau issikalbeti,bet laiko nera eiti pas gydytojus Matyt Tau pačiai yra kitų sbarbesnių dalykų už save pačią  Arba reiktų už rankos kaip mažą vaiką nuvest, pasirūpint
QUOTE(<Intraverte> @ 2007 08 07, 20:50) Matyt Tau pačiai yra kitų sbarbesnių dalykų už save pačią Arba reiktų už rankos kaip mažą vaiką nuvest, pasirūpint reiktu zmogaus kuris galetu pabuti su vaiku,nes niekur neiseinu isskyrus parduotuve,parduotuve,parduotuve na maisto prekiu blyn butu gerai ,kad valgyti nereiketu 
kada gi bus pagalba nors virtuali psichologo reikia skubiai bo nusisausiu
Palauk, pasistenk nusiramint...zinau, kad sunku ir zinau, kad atrodo neimanoma...su vaikeliu niekas negali pabut?
Jei yra galimybe bent trumpam kam nors ji palikt, ei pabegiot...pamatytsi kaip pakels nuotaika..., paskaityk kokia knyga pozityvistine. Isivaizduoju, kaip rutina uzmusa bet koki nora ka nors daryt...bet turi supras kad tik pati sau gali padet. Isgerk kokiu valerijonu, jei nemaitini, rimtesniu vaistuku...Ir butinai pakeisk aplinka.
isgeriau raminanciu,lyg ir geriau,o vaiko nera kam palikti nors val.neraaaaa
sveika, kaip jautiesi siandien, kaip nuotaikeles? O tai , jei ne paslaptis, tau niekas nepadeda vaikelio augint?
Iseik su juo gal tada i lauka dagaugiau pasivaiksciot, vis bus sioks toks prasiblaskymas. QUOTE(mireja @ 2007 08 16, 09:16) sveika, kaip jautiesi siandien, kaip nuotaikeles? O tai , jei ne paslaptis, tau niekas nepadeda vaikelio augint? Iseik su juo gal tada i lauka dagaugiau pasivaiksciot, vis bus sioks toks prasiblaskymas. nors turiu ir vyra ir dukra ,bet visi savais reikalais uzsieme,o lauke daznai as bunu ,man jau tai nebepadeda,ieskausi aukles,bandysiu eiti i darba ,puse etato,manau ,kad viskas bus gerai
Sveikutės mamos
nusprendžiau ir aš jums pasipasakoti, gal išsikalbėjus bus lengviau  ištekėjau jauna, studijavau, mažiuko susilaukėm planuotai po 5 vedybos metų, vyras visą laiką dirbo iki vėlumos, kaip sakant vaiką auginau "beveik viena" nors ir abiejų mamos netoli gyvena, bet nedrysau prašyti pagalbos, o mažius prarėkė gal iki 4 mėnesių, kodėl, nieks nežino, gal kad gimė anksčiau, gak pilvuką pūtė, o gal ir vien dėl mano nuotaikų blogų ir jis pats blogai jautėsi. Dabar jam 1,5 metukų mano mažas laksto kaip vijurkas  dėl to labai džiaugiuosi, bet mano vyras dirba užsienį ir aš vėl viena, mamai negaliu visko išsipasakoti, draugių turiu, bet juk neapkrausiu jų savo kvailom mintim, bet dar prieš tris savaites buvo aotoįvykis, po kurio jaučiu niekaip negaliu atsigauti. Jaučiuosi siaubingai, užėjo kaip sakau "žliumbadieniai", labai prasta nuotaika, aišku nuo to ir nukenčia mano vaikas, bet svarbiausia, kad labai bijau savo minčių, žinau, kad niekada nepakelsiu rankos prieš save ar tuo labiau prieš vaiką, bet, labai bijau savo minčių. Išsiverkiau vieną dieną jau ir geriau, bet gal atsiras kas bent čia su manim pasikalbės Pas šeimos gyd. negaliu eiti, nes kiek pažystu, tikrai nesupras, pas psichologą, taip pat nėra galimybių, nors mažiuką leisiu į darželį, tai galbūt tada. Tiesa pradedu keisti savo gyvenimą iš pagrindų, buvau grįžus į darbą, bet pradirbus supratau (nors tai jau žinojau seniai) kad ne man jis skirtas, todėl dabar mokinuosi visiškai kitą specialybę ir bandau šnekėti su savimi nekaip gaunasi bet tikiuosi, gal čia dar kas nors su manim pasikalbės ir padės bent pokalbiu, juk sako svarbiausia išsikalbėti nepykit kad tiek daug prirašiau |
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.