SuperMama forume tokiu temu turbut nera. vyrai laimingi pas mus?

Kažkur buvau radęs, kad skirybos emociškai prilyginamos laidotuvėms. Labai artimų žmonių dar neteko laidoti, bet šiai minutei atrodo, kad artimo mirtis yra lengviau sugyvenamas faktas nei skirybos. Nusišneku? Gal. Tiesiog kai meilė yra tik iš vienos pusės, plius dar mažas vaikas kuris trigubina meilę ir ilgesį, sunku kažkaip kitaip suvokti šį išsiskyrimą.
Gyvenam santuokuoj 4 metus, neseniai atšventėm metukų gimtadienį nuostabaus vaiko. Jau keturis menesius vyko sunkus pokalbiai. Trumpai - meilė dingo.
Kabinausi iš paskutiniųjų, net ir dabar kai (regis) jau aišku, kad nėra bendros ateities aš vis dar tikiu ir nepaleidžiu. Ir kitaip negaliu suvokti. Nežinau kuris jausmas stipresnis - ar meile žmonai ar vaikui, bet tą minutę kai lyg pradedu suvokti, kad žmona manes nebemyles, suvokiu kad vaikas tokiu jausmu neturi, jis mane myli, as irgi. o kaip susitaikyti su mintimi, kad as jo nebematysiu?
Zmona mano nejaucia man pykcio, nebemyli, nes meiles nebera, uzgeso. Sake kad jaucia pagarba, gerbia kaip teva, matytis leistu (sie zodziai nukryziuoja), zinau, kad nedraustu. bet kokie santykiai su vaiku kai ji matysi kelis kart per savaite? net idealiu atveju jei kas dien po darbo lekciau pas vaika ir buciau su juo iki uzmiegant - nebutu pilnaverciai, ir juolabiau neimanomi, nes tektu gyvent pas zmona su vaiku.
Taigi pirmas klausimas - kaip susitaikyti su vaiko netektimi (kad ir ka kalbetumet, tai yra netektis, negali buti pilnavertis bendravimas net ir kasdien,- gyvenant ne kartu - kas ryte atbegs i lova? kas tryps kojytemis? kas neraiskiai sakys teti? sitoj vietoj daugiau nebegaliu nieko parasyt)
Antras klausimas dar kvailesnis - kaip susitaikyti? Artimu draugu neturiu, su savo seima del sudetingu santykiu negaliu kalbeti atvirai (dabar jau matau, kad visos problemos ateina is vaikystes).
Esu palūžęs, klausimas kaip nesulužti visai?
Ziauriai skaudu, sunku ir nesuvokiu, kad galima kazka padaryt.

Vyruti, banaliai pasakysiu, bet tai tiesa - laikas žaizdas gydo. Tačiau randai vistiek lieka.

Iš tavo post'o matau, jog turėjai ateities viziją, buvai tas šeimos centras, apie kurį keturis metus sukosi žmona, dar atsirado vaikas, o dabar žmona dingsta.

Siūlau tau visomis išgalėmis kovoti, kad vaiko gyvenamoji vieta būtų paskirta su tavimi. Taip tu turėsi tai, kas svarbiausia. Moterys.. moterų dar bus, dėl šito nepergyvenk. Jas galima keisti, tačiau vaikas yra nekeičiamas faktas.

Užjaučiu... čia pirmiausiai.

Pagridinė pagalba sau - neleisti apie tai galvoti. Kiek tik įmanoma. Darbas, alkoholis, nauja meilė, hobis, sunki kelionė (pvz kalnai). Kiekvieną dieną iki išsekimo. Kiek laiko - nežinau, kaip pasiseks.

Nesiūlau psichologo, nes jei nepasiseks rasti specialisto, tai tiesus kelias pas psichiatrą garantuotas. Beje, pas psichiatrą galima apsilankyti, gausit vaistų, padės nuimti minčių ratą.

Lengvo būdo nėra. Sudaryktie sau tokias sąlygas, kad turėtumėt kažką daryti tam, kad išgyventi.
Meilę galima užmušti kita meile arba neapykanta. Arba kentėt ir laukt, kol praeis. Viskas praeina..

Galiu pasakyt (jūs manimi dabar netikėsit), kad jūsų vaikas mažas ir tai yra gerai.

susiraskite knygynuose arba bibliotekoje Luigi Zoja knygą "Tėvas". Ten truputi teorijos apie tai, kas tai yra tėvas ir kam jis skirtas. Padės nuimti savigraužą.

Na... tiek. Svarbu kažką pradėti daryti. Neieškokit pasiteisinimų. Darykit.

ne šeimos centras buvo Ji.
Aš nebuvau šeimyniškas žmogus. ne blogaja prasme, tiesiog brandos klausimas matyt. Zinai, tokio pasakymo "kovok kad vaikas su tavim liktu" tik vyru puslapyje gali sulaukti.
Ateities vizija turejau dabar kai viskas paslijo, lig tol plaukiau pasroviui. taip kad cia neesu vertas pagyrimo. Jaunystej apie skirybas galvodavau - vaikas po skirybu turi likti vyrui, nes pas vyras negali pagimdyti vaiko, tad jei nusprestu nesukurti seimos - negaletu tureti. bet tai taip kvaila atrodo dabar.
Jokio skirtumo vaikas yra abieju. nenoreciau jo atimti is zmonos ne akimirkai nes suprantu kaip butu sunku, taip pat sunku ir man be jo.
padetis be iseities?
Juk ne siaip vaikas geriausiai auga su abiem tevais.
Dar ziauri mintis, kad kazkas kitas ateityje bus su mano vaiku, ji aukles, taip vaikas asmenybe, bet panasi i tevus o siuo atveju augintojus.

Apskritai tai reikia kazkaip paciam susitvarkyti su savim. tik va kaip?

Suraskite kas jumyse skauda, supraskite kodėl. Tai pavojingas kelias ir nesiūlau jo daryti kol dar viskas "karšta". Pradžiai duokit pailsėti savigraužai. Ateities nėra. Praeities taip pat. Tik jūs sprendžiate kaip gyvenate, jaučiatės, ką darote dabar.

klausyk vyruti, viskas yra puiku. as kaip moteris galiu pasakyt, kad skaudes. ilgai. bet , jei nematot kelio atgal, geriau dabar, kai vaikutis dar mazas.
kitas variantas. MAILE NEDINGSTA. ji tik pasislepia po gilia gilia rutina ir neplautu indu kruvoj.....
mano situacija dabar tokia pat, nors su savo vyru 5metai. ir dar tikiu, kad ta meile islis o jei ne, tada .... juk tai tikrai ne mirtis
sekmes,

Medinis > ačiū. taip sunkus darbas padeda užsimiršti, atitolti.
Bėda - darbo šiuo metu ne kaži ką - darbe visiškai ramu, o seniau grįždavau pavargęs užsimiršęs, susigalvot kol kas neišeina, namai sutvarkyti, planavom namo statybas, net skaudu, ka planavom turėt ir ka turim, tiksliau ko nebebus. Sportuoti gal reiks pabandyti, visad norėjau vėl ištraukti kalnų dviratį iš sandėliuko.
Taip šiuo metu esu savigraužos stadijoje.
Herbarija > vat tas tai žinok žudo.
vieną dieną manau kad butu geriau jei pasakytu - VISKAS.
kita diena norisi kad meluotu, suteiktu vilti, net ir netikra.
pries pora savaiciu prase duot laiko apgalvoti pabut vienai, norejo išeit pagyvent atskirai, apmastyt. neisleidau, nenorejau, galvojau bus blogiau, bet regis nuo to tik blogiau gavosi.
Dabar panasu reiks duot laisves.

Klausimas dėl psichiatro > čia poliklinikoje ar privačiai? Ar psichiatras tik sveikatos pusę tvarko? Kuo skirtūsi nuo psichologo? Norėtūsi ne tik vaistų gauti

Panašu, kad knyga labai verta skaitymo:

http://www.rasyk.lt/knygos/tevas-istorine-...ktyva/2576.html

Visų pirma rask kokį užsiėmimą, kad mažiau galvotum apie skyrybas ir žmoną. Sportas, žvejyba, darbas ar dar kas turėtų šiek tiek padėt. Po kurio laiko pradėk ieškot kitos moters. Patikėk nauja moteris ir nauji jausmai gali labai daug pakeist. O jei tik save grauši ir apie buvusią žmoną (šeimą) galvosi tai pats sunyksi. Laikykis

Kaip jums patogiau. Poliklinikoje jis bent jau netemps gumos bandydamas išpešti kuo daugiau pinigų.
Psichiatras gydo vaistais. Psichoterapeutas gydo žiniomis. Psichologas netinkamas niekam (mano asmeninė nuomonė).
Pradėti dabar gilintis į save nemanau jog tinkamas metas. Pradžioj reikia nuimti minčių foną galvoje, nusikratyti įkyrių minčių, sutvarkyti miegą. Tam reikalingi vaistai. Psihoterapeutas padėtų jums rasti savijautos priežastis ir kitaip į jas pažvelgti. Labai geras dalykas, tačiau kol visos mintys yra tik apie vieną, tol bet kokia analizė negalima, o gal ir kenksminga.
Veikla - geriausias vaistas. Ir nepamirškite apie kitą meilę arba neapykantą.

Tai, ką jums rašau yra greitoji pagalba. Tai tinka tuomet, kai pradedama galvoti apie savižudybę. Jei situacija nėra tokia bloga, tai prisigerkit, pasidulkinkit ir išsitraukit dviratį.

Medinis - supratau.
Minčių buvo visokių, bet jei esu/galvoju vadinasi kažką nugalėjau.
Dėl kitos moters - kokios dar mintys, net nezinociau kaip pradeti, su kuo ir kur, ilga laika buvom kartu ir mano amziuje (juokinguose 28) atrodo jau viskas palaidota, be to noriu savo moters. Net jei ir suprantu, kad negaliu turėt. Vis dar egzistuoja mintys - o gal? Ir net logiškai galvojant - gal tai gali būti tiesa, nes neapykantos nėra, o jei atskirai būsim ar net kartu (gan sunku būtu išsiskirti, vien dėl vaiko, būsto, pagalbos), po kiek laiko nurimus emocijoms pasikeitus galesim vel dziaugtis vienas kitu. Tik vel pagalvojus logiskai - jei meile dingo, ji turbut dingo. ir tik menkas sansas isimyleti kaip visiskai nauja asmeni, bet taip matyt retai kada buna.
Bijau, kad mane kankina išsiskyrimo su vaiku (tiek del jo tiek del saves), vienatves baime. Nors kai pagalvoju - as ta moteri myliu. myliu tai kokia ji buvo.

kas link psichoterapeutu - kazkaip visur dominuoja psichologai, na jais buti lengviau turbut. o ir siaip neaisku ko man reikia. ne kart su jais nesusiduriau. zmona lankosi pas psichologe...

Psichologų siūlyčiau vengti. Primygtinai siūlyčiau.

pritariu, nebent zinai gera, o ne toki, kuris pasistato laikrodi ir uz 50 min 100 lt praso

geriausia psichlogija vienam menesienoj pamedituot

kitur rašėte stebėdamasis kaip galima nekęsti žmogaus, kurį kažkada, mylėjei, mylėjeisi, plovėt indus, kažką veikėt, kalbėjot, juokėtės ir ttttttt.

Čia gydymo tikslais ir trumpam laikotarpiui. vietoje virvės ar šuolio nuo stogo.
Po to tai nurims. Sveikiau yra nekęsti kito, nei savęs.

manau visgi galima pradet nekesti..juk sako nuo meiles iki neapykantos tik vienas zingsnis..
o dabar apie tema..vaikui jusu reikia..jei issiskyret su zmona,nereiskia,kad turite skirtis su vaiku..ir negalvokit,kad keli kartai pasimatymo per savaite neturi reiksmes..turi,jei negalvosit tik apie save..geriau keli,negu nieko..zmona gal sunku matyti,bet neignoruokit vaiko..
ir geriausiai galva pravedina kazkoks veiksmas:darbas,sportas ar kazkas panasaus..ir jei sedesit uzsidares namie,niekas nepades,tik dar labiau draskysit sirdi ir gruzinsit save del zmonos..nesedekit namie..
Papildyta:

nemanau..tiek meile tiek neapykanta yra jausmas..o kai jauti kazka,tada ir skauda..geriausia blokuoti jausma..ismokti nereaguoti..nelinkti i krastutinumus o kai nera jokio jausmo,tada pasidaro giliai dzin..

Sutinku visiskai.

Siais laikais toks seimos modelis nera stebuklas. Svarbu kad abu tevai pagarbiai atsilieptu vienas apie kita, nekonkuruotu, verciau butu sajungininkais. Manau jei jus ir jusu ex sugebesite bendrauti civilizuotai - jus ir toliau turesite vaika, o vaikas teva.
Ne viena drauge taip uzaugo, visad jaute kad turi teva, tad nevadino mamos mylimojo teciu. Beje, tokie vaikai jaucia teciams daugiau pagarbos, nei tie, kuriu namuose nuolat vyksta karas, net jei tas karas tylus.
Svarbiausia, kad jums reikia vaiko Ir jus galvojat ne tik apie save. Neaisku, ar nepasikeis jusu jausmai vaikui, uzmirsus zmona. Nes vyrams daznai taip nutinka...

O del moteriskes, tai uzjauciu, sunku kai vienas dar myli o kitas nebe. Bet jei tikrai nemyli, tai gal ir nereikia tokios? Skausmas praeis, zaizdos uzgys ir atsiras ta kuri myles ir bus mylima

esme ta kad noriu to seimos modelio kuris nera daznas siandien. noriu seimos su tais su kuriais sukuriau.
ir kol kas sunku priimti kitoki mastyma.

Gal tuomet verta meginti issaugoti esama seima? Gal jus ir zmona pernelyg lengvai pasiduodate?
Tuomet reikia galvoti ne kaip nesuluzti, o kaip isgyventi seimos krize?
Ar meginot duoti zmonai erdves? Jei spaudziate - ji naturaliai trauksis, bet pabuvus su savimi, tiketina, jog imtu pasigesti jusu rodomo demesio.
Teko stebeti situaciju, kai vyrui pavyko susigrazinti zmona

Spaudziau. manes prase erdves, norejo susirasti buta nuomai, išsikraustyti, man tai buvo nesuvokiama (labai staiga) ji irgi neaiskino kodel, kas kokie planai. Stengiausi duoti erdves kiek galedamas bet trumpais etapais viena diena gerai, kita neiskesdavau, baigdavosi pykciais ir vis gilesne debresija.
Buvo daug neaiskumo is jos puses (situacija gal kazkiek gadina trecias asmuo sioje situacijoje, draugiski/ne tik santykiai, bet regis uzbaigti, bent jau buvo taip pasakyta ir tikiu kuri laika to laikytasi o gal ir dabar?).
Jaučiausi netvirtai - abejojau ar ta erdve kuria daviau naudoja musu ateičiai, ar atšaldymui, manes sutaikymui su situacija.
Aš gal būt irgi taip elgčiausi, suprasčiau žmoną (jei ji taip darytu - kuri laika butu salta, kad susitaikyciau, vietoj nutraukimo staiga), ji mane mylėjo, gerbia, užjaučia, nenori sugniuždyti, todėl staigi pabaiga butu neišnešama, o per kuri laika suvokus situacija ir ja vertinant šalčiau gal pats bučiau susitaikes (abejoju).
Tai va,- abejones ar erdve naudojama mum, ar man atsaldyti verte mane vis perzengti riba su klausimais. Cia mano klaidai.
Dabar jau sako kad velu. O as vis keliu klausima - o gal ne?
Gal paleisti isleisti ir duoti laiko. Bet tada zinau, kad noras pasikalbeti sugrazins ta zmogu kuris padejo kai as nepadejau o tada jau nekas.

Apskritai sita krize man sunkiai sukramtoma, kasdien vis atrandu ka nors naujo ir netiketo.

Perskambinau tuzina psichoterapeutu tai lapkricio menesiui, tai laikas netinkamas konsultaciju. o norejau jau rytoj eiti.

Duoti erdves dazniausiai buna nedrasu, taciau isdrisus, sulaukti norimo rezultato, sansu bent kazkiek lieka. Tuo tarpu spaudimas garantuja pralaimejima.
Nereiketu visai dingti is jos gyvenimo, bet pameginti parodyti, kad ja suprantat, net jei taip istiesu ir nera.
Mano draugei vyras pasake, kad lauks kol ji susitvarkys savo mintyse, netrugdys jai, bet kada priims ir supras ja. Ji isejo is namu ir jis ramiai ja palydejo. Iki ju pokalbio, mums su ja susitikus ji nuolat pasakojo koks jis blogas ir kaip jis pats kaltas del jos jausmu atsalimo. Bet po to kai jis ja taikiai ir su meile "paleido" ji pradejo kalbet kaip ji gerbia savo vyra, kaip jai skaudu ji toki matyti. As labai gerbiu jos vyra, zaviuosi jo ismintimi ir stiprybe, noreciau moketi taip pasielgti tokioj skaudzioj situacijoj.
Jis retkarciais paskambindavo, pasiteiraudavo kaip ji jauciasi, palaike kai drauge padare avarija, zodziu labai subtiliai ir is tolo rode neikiru demesi.
Galiausiai ji pradejo save pagauti, kad pasiilgsta zmogaus nuo kurio jau kuri laika norejosi buti kuo toliau. Pasigesdavo jo zinuciu, pradejo nerimauti ar ju namie nesilanko kokia moteriske, veliau pastebejo, kad iesko preteksto, kad uzsukti i namus. Siuo metu jie gyvena kartu.

o jūs rimtai čia visi tiek mitų prisiėdę...žiūriu, autoriui pusė patarimų taip sakant - ant to pačio "senovinės išminties" basli maunami...užuojauta autoriui, jau nekalbant apie guodėjus.

tamsta, kritikuoti lengviausia, o patarti ka nors pati galite ar tik kritika uzsiimate?

Temos autoriau... Jūs sukūrėte temą su gana aiškia pagrindine mintimi - kaip išgyventi. Tolimesnės jūsų žinutės rodo norą gauti patarimų kaip susigražinti tai, ką jūs praradote. Plius gauti užuojautos arba pasmerkimo (manau jums nėra skirtumo ką būtent).
Reikėtų apsispręsti. Jei reikalingi praktiniai patarimai kaip išgyventi - klausykite vyrų. Jei norite užuojautos ir pratęsti tą makalynę galvoje - klausykite moterų.
Moterys sunkiai supras ką jaučia vyras, kai supranta, jog netenka vaiko. Joms tai yra neįsivaizduotinas dalykas ir patarimai bus tik "tu vaiko neprarandi, gali bendrauti savaitgaliais".
Spręsti jums kuriuo keliu pasukti.
Kai ateis laikas teisiniams patarimams - nesidrovėkit.

PS. Gal jūs ir sueisit vėl kartu. Bet jūs turite pats sau nuspręsti ko jūs sieksite - susigražinti žmoną ar susigražinti save.

ambush, pagalvok apie savo buvusias merginas. kiek ju buvo iskaudintu? jom irgi skaudejo, dabar skauda tau. jos isgyveno, isgyvensi ir tu..
sis mano komentaras manau susilauks daug kritikos, bet tai yra tiesa. kai man skaudejo, as susidariau sarasa zmoniu, kuriu turiu atsiprasyti, nes esu vienaip ar kitaip izeidusi, ar iskaudinusi, o jie visi dar gyvi, nenumire is sirdgelos.
einam per gyvenima, o tas sarasas tik dideja. Kazkieno sarase esame ir mes. tiesiog toks gyvenimas...
Baik grauztis, nes mes tik zmones ir mum dievo keliai nezinomi.
Jei meile dingo, vadinasi kazko nepadarei, nerodei demesio meiles. buvai susitelkes i save kaip ir dabar Esi. Priimk tai kaip pamoka ir jei susieisit i kruva, tai prisimink sia pamoka, o jei ne, tai galesi pritaikyti savo patyrima kituose santykiuose.
As tikiu, kad zmones susitinka tam, kad vieni kitus ko nors ismokytu. Jei pasitaisys jusu santykiai, vadinasi jus dar turite, ka vienas kitam duoti. Jei ne, tuomet sutiksi ta, kuris dar kazko ismokys.
Gyvenimas kaip universitetas. Nesimokai, gauni skola ir dalyka kartoji. Tas kartojimas yra skaudus finansiskai, psichologiskai, bet tik issitaises skola gali eiti toliau ir mokytis, tobuleti.
Sekmes

1. Nueikit pas kuniga arba vienuoli(bernardina, pvz)-nereiks uzrasymo,isklausys, patars, paguos, pinigu neims(nebent pats aukai paaukosit). Isitikinau n+k kartu, kad tai kur kas efektyviau ir greiciau, nei kad psichologai ar psichoterapeutai.
2. Turit draugu? Nevedusiu? Eikit su jais zaisti krepsini/futbola/tenisa. Sportine veikla kuriam laikui uzmusa blogas mintis.
3. Uzsiregistruokit pazinciu saite draugas.lt ar pazintys.lt, nezinau, kokie dar yra. Labai daug tokio pat likimo moteru, kurias paliko vyrai, kurios gali tureti, gali netureti vaiku, kaip jums jau patinka. Pasirinkimas didelis, juk is karto prie altoriaus eiti nereikia, kartais smagu maloniai pabendrauti prie kavos puodelio ar pakeliauti kad ir po Lietuva.

Sekmes

Kad apsispresti reikia, tai faktas. Susigrazinti zmona ar susitaikyti su netektim ir gyventi toliau. Beabejo, lankyti vaika ir su juo gyventi nera tas pats. Tas ir asilui aisku. Bet jei nepavyktu issaugoti seimos, "viskas arba nieko" siuo atveju nebutu visai tinkamas poziuris, ypac vaiko atzvilgiu.
Ka bepasirinktumete - veikite apgalvotai, kiek tai imanoma. Uzsimirsimas santykiaujant su betkuo, kaip cia patare vienas vyriskis, nera problemos sprendimas, ypac jei nesate tikras, kad tai saugu. Prasigert visada spesite. O paprasyti vaistu ramesniam miegui galima ir pas terapeuta, kodel gi ne, kai smegenys nepailsi, blaiviai mastyti neimanoma.
Psichoterapeutai isties slidus reikalas. Neretai jie siekia tureti lojalu klienta, maciau labai liudnu atveju. O tie kurie dirba nemokamai, daznai ne dirba, bet "stumia laika". Galima meginti, aisku, bet rinktis reiketu labai jau kruopsciai.
O siaip, nepamirskite kad yra dar jusu gyvenimas, netik jusu su zmona, bet jusu vienintelio, jusu draugai, pomegiai.

vien jusu noro neuztenka..supraskit,kad ji pati priims sprendima ir spausdamas,ikiredamas,grasindamas,na nesvarbu kaip,jus to itakoti negalite..jei jai reikia laiko,duokit..jus pats sau priesas..jei nebusit kantrus,sugadinsit viska,o tada jau liks kaltintitik save..kantrybes,ji pati turi susidelioti viska i vietas..ir seimos modeli nustatot ne jus vienas dar yra ji..juk ji irgi turi teise i seimos modelio parinkima
Papildyta:

medinis teisus del to,kad mes mastom skirtingai..vyrai supras jus,moterys ja..bet nereikia taip kategoriskai..reikia suprasti abi puses ir ieskoti to viduriuko..
Papildyta:

ji prase erdves,o tu spaudei..nei vienas paukstukas nenori narvelyje sedeti..panasiai kaip spyruokle,kuo labiau spausi,tuo toliau nusoks..atleisti palengva,svelniai ir ji liks rankoje..
Papildyta:

aciu visiems uz nuomones.
Medinis > gan teisingai patare. anksciau buvo visokiu minciu, bet permastai viska ir supranti kad vertybiu yra dar labai daug. kalbant apie kazkokias moteris hm, artumo, meiles, silumos truksta labai, miegam kartu, neiskentes prisiglausdavau, neatstumdavo,tiesa po paskutinio pokalbio matyt bus kitaip. tad kalbeti apie kitas moteris man nesuvokiama. nors meluoju, galvodavau kas butu jei butu, bet tiksla turiu kol kas viena.
Taip Medini - klausimas geras ar as noriu ja susigrazinti ar nepaluzti. atsakymas gan paprastas - jei galima - ja susigrazinti, o nepvykus - nepaluzti.
ir vel man neaisku ar ji apsisprendusi absoliuciai tvirtai (na taip juk turbut nebuna) ar ji turi realiu dvejoniu. tol kol neuzsidarys visos durys - laikysiu jog viltis yra, ir tai gali buti kvaila, gal tos vilties jau seniai nera. is sita klausima atsakyma isgirsti baisu.

sutariau su vienu psichoterapeutu, puikia uzsirekomendavusiu, nors telefonu siek tiek pasirode arogantiskas. plius zmonos psichologe rekomendavo. na sitoj vietoj bus matyt kas gausis. nezinau daugelio klausimu i kuriuos noreciau atsakyti.
Papildyta:
alvyde - taip logiskai mastydamas suvokiu spyruokles efekta. bet ne visad protas nugali emocijas, stengiuosi nesakyti kol neapgalvoju, bet irgi ne visad iseina. be to kaip minejau - erdves prasymas buvo pildomas, bet vienu metu buvo pagerejimas, ir gan ryskus, as tai supratau kaip "aciu, as grizau, man erdves ir laisves nereikia" ir prilipau. o pasirodo tai buvo begaliniu pastangu rezultatas kas finale tik labiau ja iskankino ir nedave to laukto rezultato.
nu zodziu. blogai. bet bus kaip nors.

Ambush, jei domitės MTB, turite kalnų dviratį, esate vilnietis, mano vyras nuoširdžiai jums siūlo vyryšką petį atramai. Ir pavažinėsit kartu, ir išsikalbėsit.
Rašykyte į AŽ, perduosiu vyrui, jis su jumis susisieks. Vyras sakė, kad, anonimiškumą garantuoja.
Nuoširdžiai.

hokaida, teisi esat, neturėjau laiko, tai mestelėjau pastebėjimą, dabar ir parašyt šį tą galiu, ne vien sukritikuot.

ambush,mano postas nuskambės kitaip nei čia rašiusių. išvardinsiu vienos knygos pagrindinius MITUS, kurie apsėdę žmones (beje, tai atsispindi visų čia rašiusių postuose), mitus kaip būdus kovoti su SIELVARTU.
taigi, pagrindiniai NETEISINGI būdai kovoti su SIELVARTU:
1. Būk tvirtas.
2. Imkis veiklos.
3. Jei ką praradai, pakeisk kitu.
4. Jei liūdi, liūdėk vienas. (always smile - čia kaip pas amerikonas.)
5.(ir turbūt pats populiariausias ir labiausiai todėl žlugdantis) - Laikas gydo Žaizdas.

ambush, šie mitai yra iš knygos apuie sielvartą, jei įdomu, konkrečiai parašysiu pavadinimą, kurios autoriai - DU VYRAI ir moteris, du vyrai, kurie asmeniškai patyrę netektis: vienas -kūdikio mirtį; kitas - finansinį bankrotą ir dvi skyrybas.
šie pasiūlyti būdai, -iš pradžių gal ir visai nieko skambantys, -realiai neišlaisvina žmonių iš sielvarto, to pasekoje, kaip rodo šių specialistų patirtis, daugelis žmonių, patyrę traumą kažkada kad ir prieš 40metų, kalbėdami išgyvena viską taip, tarsi būtų įvykę tik VAKAR. šie būdai - tai neteisingi būdai kovoti su sielvartu, kitaip tariant, jį maskuoti ir netgi didinti.

pagrindinis būdas įveikti sielvartą - jei jau bus aišku, kad visko netenkate- yra priimti jį ir jį išgyventi. IŠGYVENTI. taip. man keista, kad niekas iš čia, rodos, protingųjų žmonių, to neparašė čia. nes tik IŠGYVENTAS sielvartas išeina. išeina, o ne yra dirbtinai smaugiamas ar presinamas po nnnn veiklų. sielvartas turi palikti mus mūsų nepakeitusių į blogą pusę. jei taip atsitiko, vadinasi, mes jį tik nuslopinome, ir jis išsigimė.

nenoriu pasakyt kad nereik imtis veiklų ar sėdėt vienam taške. bet visame tame, neturi būti jokio dirbtinumo, kitaip galima dar labiau išprotėt nuo įtampos. pastebėkite, kad jūs autoriui siūlote nerealų dalyką: žmogus nugyveno vos ne pusę dekados su ,mylima moterimi, ir dabar turi ant tiek , pvz, dirbti dabar ir nusisportuoti, kad būtinai neliktų NĖ MINTIES apei skausmą. nesąmonė. nes mintis vistiek ateis, ir jis pasijus ĮTAMPOJ , vien todėl, kad ji atėjo ir jis, skystymas, jos nesulaikė.
būdai sutikti sielvartą,ir po to jį realiai įveikti yra tokie ( ne panacėja, bet logikos jose daug)
1.PRIIMTI - T.Y. - neignoruoti savo jausmų ir emocijų.
2.pripažinti kad skauda ir dar gal ilgai skaudės, ir kad tai yra normalu. kad nėra tokių dalykų, kaip "vyrams turi neskaudėti""arba skaudėti mažiau."
3.atsisveikinimo ritualas. (laiškas, kadangi visad geriau susirašyti mintis ir jas išsakyti balsu. jei nėr galimybės pasakyt tai tikram asmeniui, kam laiškas skirtas, labai gerai tuomet, jei girdi -kitas gyvas asmuo.)ČIA LABAI SVARBU, antraip, jei mintyse tik SAU viską sakysi,gali "nuplėvėsuoti" į visokias savianalizes ir dar klampesnes graužatis.) į tą atsisiveik. laišką, įeina:
1.pPRISIMINIMAI:prisiminti gerus dalykus.

2.PADĖKA:padėkoti už tai kas išsipildė.
3. išsakyti širdgėlą už tai kas neišsipildė.
4atsiprašyti.
5.paprašyti atleidimo. the end. (čia daugiau mažiau esmė, nebūtina aišku pažodžiui.)


p.s.jei kam pikta, ar keista,ši knyga rašyta VYRŲ.
bet man asmeniškai ir mano draugams, kas skaitė, super praktikoje...nei kankynių nei emocinių draskymųsi nei virtimų vis kietesniais zombiais ir "jaučio odomis" po įv. kankinančių patirčių.

taigi, laikas keisti mintis apie sielvartą...ir jo įveikimą...

zuzu

aciu uz išsamią žinutę. labai kvailai jaučiuosi - kartais viską galiu vertinti objektyviai, skaitau komentarus ir pritariu arba ne, galvoju, nafig užsirašiau pas ta psichoterapeutą, o po kurio laiko viskas persiverčia ir kvailai skaitinėju ir ryju visus komentarus, knygas, straipsnius ir pan. matyt tokia jau nestabili busena.

John Gray knyga apie marsiecius ir venerietes visai nebloga pasirode, norint suprasti vyru ir moteru skirtuma, gaila su zmona, per velai ja perskaiteme - jau kai krize isibegejusi buvo.
Ryoj ainu pirkti Medinis rekomenduotos knygos "Tevas" aprasymas suintrigavo, gal ne kiek praktiniu pritaikymu savo atvejui, bet visad kzkaip trauke senos vertybes.
Kartais kai uzkabliuoja - labai gerai paskaityt.

Nakvisa > labai didelis aciu, tau ir vyrui. sian su masina nulekiau pas tevus pasiimti dviracio is sandeliuko. didziam nusivylimui jis nepasirode toks vartotinas kaip tikejausi, o anksciau su juo daug melyniu apturejau, tad nusigriebiau kita dvirati paprasta ne MTB ir pasivazinejau truputi. nepatiko, nei smegenis prapute nei ka, krutine ir kakla tai tikrai. Taip kad pasilaikysiu kvietima ateiciai.

Tik dabar supratau, kodel mano mintys tokios nesusivelusios - isgeriau kazkokiu vaistuku valeridax ar pan, zoliniai, su valerijonu, o as cia ir misliju kad viska taip skaidriai mastau, net kvaila pasidare. niekad gyvenime lig siol neteko vartoti panasaus pobudzio vaistu.
gerai, kol smegenai i vata suvynioti, einu miegot. zinau, kad rytoj bus sunki diena, o dar sunkiau bus laukti savaitgalio, kurie lig tol budavo palaima.
kaip viskas gyvenime keciasi, ir kaip norisi mygtuko "playback"
aciu uz patarimus. o dabar visi eikit ir apkabinkit antras puses ir vaikus.

ambush...step by step...viskas bus gerai...atsikratyti sielvarto - tai atsiduoti jam, o po to jo ir neliks. čia kaip O.Wilde' o posakis su pagunda. perdėkit ją į vietoj sielvarto. na, atsidavimas tai su protu. žodžiu, esat sveikas vyras, supratot, nes net ir didž neigiamos emocijos neturi tiek parako iš savęs rūkti per ilgai..

<zuzu> - pasiūlymas išgyventi netektį savyje, priimti ją yra labai geras. Puikus, nuostabus ir visokeriopai teisingas. Bet visi pasiūlymai turi būti laiku ir vietoje. Prieikite per laidotuves prie savo vaiko netekusios mamos ar tėvo ir paaiškinkite, kad jie turi išgyventi ir priimti savyje. Supratote mintį? Tikiuosi...

Temos autoriui.
Jūs vis dar gyvenat kartu? Šito aš neįvertinau. Tokiu atveju mano patarimus pasilikit tam laikui, JEI pradėsit gyventi atskirai.
Suprantu, kad dabar jūsų pačiam sau suvokiamos ir nesuvokiamos mintys yra apie tai, kaip padaryti, kad jūsų gyvenimas nepasikeistų. Baimė - štai jūsų jausmas, emocija ir būsena.
Aš nesugebėsiu patarti ką daryt, kad jūsų šeima neišsiskirstytų. Pirmiausia dėl to, kad tam reikia žinoti faktinę situaciją, o antrą dėl to, kad nesu tikras ar tai būtina.
Jūs dabar esate seno Brisiaus vietoje, kuris žino, kad jį nušaus. Ar žinot kodėl taip sukrečia Brisiaus istorijos pabaiga? Todėl, kad jis norėjo tik batus palaižyti...
Nekvailas esat, tikrai su laiku prieisit išvados, kad gyvenimas kituose yra lengvas, bet ne visada teisingas kelias.
Šiaip tai pasiūlyčiau susirasti gyvenamąją vietą. Pinigų į priekį mokėti nereikėtų, tiesiog pasakykite žmonai, kad galite kraustytis nuo pirmadienio. Tegu ji paruošia vaiką. Perženkit ribą - turėkite kur gyventi (būstas - pirminis žmogaus poreikis) ir jūs pereisite į naują etapą. Naujas etapas svarbus ne tik pačiam žmogui. Jis matomas ir aplinkiniams. Gal žmona dar nesuprato kas vyksta...

Yra šiame forume protingų moterų. Nedaug, bet yra. Kai skaitysite jų patarimus "kaip padaryti, kad žmona duotų PASKUTINĮ šansą" - filtruokit. Ne per emocijų, bet per proto filtrą.

nemanau kad bendrauti su zmonos psichologe butu gera mintis..suprantu jus,bet manau tai butu tik dar vienas budas ieskoti kontakyu su zmona..
Papildyta:

na kiek as supratau,kad zmonai erdves reikejo ne tik tam kartui..bet kaip nuolatiniam-testiniam laikui..paanalizuokit sita situacija..ji gryzo,nes mane,kad supratot jos prasyma,o jus iskart ja vel apribojot..
Papildyta:

laikant spyruokle delne,ji visada versis istrukti..skris toli(cituoju jus,kad jai gryzus prilipau),tai ji ir bego,nes vel suvarzet..taciau atleidus letai(ji prase erdves)ji liks vietoj-delne(ji matyt galvojo,kad supratot jos poreikius,bet nusivyle)
Papildyta:

as pasakyciau truputuka kitaip..neimkit domen tik to,ka pats norite girdeti..sirdyje,kiekvienas kazkuo viliasi,bet sirdis apgaulinga..jus raset kad skaitydamas su kazkuo sutinkat,kai ka atmetat..o jus bandykit priimti ne tai kas jums patiko,bet paanalizuokit postus,kurie jums pasirode nepriimtini..

Naktis buvo beveik rami.

Medinis> taip gyvename kartu, po mano minetos geros savaites viskas veliau pakriko, ji pradejo ieskoti busto, veliau paieskos sustojo, po savaites vel atsinaujino. Siuliau išsikelti aš, kad ji galėtų gyventi mūsų bute, kur gyventi - turėčiau, bet ji nenori, nes gyventi mūsų bute, kuris pries santuoka buvo mano, yra kaip ir laikina ir as be abejo siulau likti bute tam kad gal but ateityje grįžčiau. Ji tai supranta ir siai minutei tam priesinasi, tad iesko kito buto. Bet tai labai sunku ir sudetinga, neisivaizduoju kaip bus sunku vienai su vaiku gyventi, jis labai judrus, jam reikia labai daug demesio, be to buitis lieka dar.
Nezinau, kas geriau ar leisti jai iseiti ir tiketis, kad gyvendama atskirai pergalvos ir gal but po kurio laiko pajus meile vel. Bet is kitos puses man sunku isleisti, ir del netekties, bet svarbiausia del jos pacios ir sunkumu kuriuos tures ji, bijau, kad is manes pagalbos ji gali neprasyti, o kita pagalba visad netoli. cia vel galvoju apie save. bet net ir saltais nervais be emociju mastant - jai tikrai butu labai sunku.

i klausima kodel noriu butu kartu - del daugelio priezasciu, - praeitis - mum buvo gera, perspektyva - zinau, kad gali buti dar geriau. nes tik dabar supratome klaidas kurias dareme (na cia gal daugiau man taikytina). tad veliau gyvenant truputi kitaip - santykiai gali buti dar geresni. Vaikas - zinau, kad tai ne priezastis buti kartu anot daugelio. bet man - priezastis zinoma ne kancioje, bet kol kas net ir sioje krizeje, mes gerbiam vienas kita, neapykantos nera, ar tiksliau ji praejo jei buvo, bet su neapykanta galejo matyt ir meile praeiti.
Vaikas pats savaime - ne priezastis, bet tie dalykai kurie yra su vaiku, del vaiko - laime, rupestis, dziaugsmas, atsakomybe - juos reikia dalintis kartu, ir kai viskas gerai, sie jausmai padeda myleti ir skatina meile.
Myliu savo zmona jau vien uz toki sunu koki turim. Sita meile niekad nepraeis, nesvarbu kiek metu prabegs net jei išsiskirtume.

Pameciau biski minti.

Mielos moterys tai kaip gi gauti is zmonos paskutini sansa? (man regis tai jau butu antras paskutinis)


Alvyde - zmonos psichologe man rekomendavo savo kolege, pati labai korektiskai su uzuojauta liko profesionale ir atsisake, nebent eitume kaip pora.

del tos erdves, kaip ir minejau, paprase erdves - daviau ar bent jau stengiausi duoti. kadangi nesijauciau saugiai, nebuvo paaiskinta, nebuvo kalbama. Dabar suprantu - kai papraso reikia tiesiog duoti ir neklausineti, cia as klydau, bet visa tai vyko iskart po gan didelio emocinio sukretimo ir su tuo buvo itin sunku susitaikyti. taigi buvo laikas kai stengiausi nelysti palikti ramybej, neklausineti. po kurio laik pasirode, kad dalis jausmu sugrizo, atsirado kazkoks fizinis artumas, cia didziausia klaida ir padariau jai tai buvo didziules pastangos lipti per save ir bandyti, as to tinkamai neivertines vel uzverciau klausimais, norejau kad paaiskintu situacija, kas pasikeite, kur esame ir kur link judame, po to seke konfliktas, tai uztrenke duris. tai vat taip su ta asmenine erdve ir laisve.
Na siaip kai duodi laisve, kai paraso visiskai atsiriboti (esu gan meilus zmogus ir fizinis artumas man labai svarbus) ir kai kelias dienas iskenti neapsikabines o tada gauni kazkoki artuma tai tiesiog kaip smauglys apsivynioji auka ir nepaleidi. cia nesusivaldziau turbut. bet kitaip vertinti buvo sunku.
kitaip tariant - as buvau siltas ji salta, ji paprase erdves - as buvau saltas, ji silta, po kiek laiko ji dave siluma, as negalejau buti saltas....
zinoma cia apie tai gal nera reikalo daug kalbeti, nes tai nera esminis dalykas.

Dabar turiu buti stiprus, kad nesijaustu kalta del manes. Nes kai kalta tai pavargusi ir nebenori nieko.

tau nieko kito nelieka-pasitikek ja,jos sprendimu,jos jausmais ir protu..pasitikek..tau kyla daug klausimu,bet ir ji masto..patikek,tikrai..jai irgi sunku,neignoruok jos..
Papildyta:

tai jau labai daug,nesunaikink to paskutinio rysio..pagarba yra labai daug..paziurek kiek aplink issiskyrusiu poru pjaunasi kaip suo su kate..nustatineja vaikus vienas pries kita..pagarba irgi saitas,vertink tai ka suo metu dar turi
Papildyta:

leisk atvesti situacijai..jei ji nusprestu bent per zingsneli arteti link taves laikykis principo "buk greitas klausyti,bet letas kalbeti,letas pykti"pats nepulk aiskintis kas kaip ir kodel,tegul ji kalba..ismok kontroliuoti savo mintis ir veiksmus

aciu. man is esmes sunku isleisti tai ka myliu. tai viena is mano problemu, kuri ypac opi siuo metu. Bet bandysiu.
Kas liecia pagarba ir teigiamus jausmus, nezinau kaip viskas pasisuks kaip isgyvenciau ta fakta apie kuri byloja temos pavadinimas ir kuri as siai minutei nustumiau i ateiti - išsiskyrimas su vaiku. Šansų jog tai įvyks - daug. Bet gal reikia palaukti ir nebėgti prieš traukinį...
Norėčiau su ja tai aptarti, bet žinau, kad iš jos pusės viskas bus aišku - nenoriu, nebus ateities, ką čia kalbėt, viskas jau šimtą kartų aptarta.
ir čia neaišku ar tai tiesa. turbūt tiesa šiandienos situacijai. o kas bus po to bus matyt.

Kaip daryt su tuo gyvenimu atskirai? ji nori. vakar kažkur prisispausdino busto nuomos pasiulymu. skaudu.

psichologe tikrai giriu,man irgi neatrode gera mintis lankytis pas ta pacia..
tu pats parasei ko jai reikia,pats atsakei i klausima kaip gauti antra sansa..ji pati eina link taves,netgi pajutai fizini artuma kazkoki..niekas nesistato staiga..
Papildyta:

kol kas ji nori tik atsiskirti,dar ne issiskirti..tai du skirtingi dalykai..mes nezinom kas vyksta tarp jusu,zinom tiek kiek tu mums parasai..o tu tikintis?jei taip Jezus pasake elkites su kitu taip kaip norite kad su jumis eltusi..cia sutelkiamas demesys i kita ne i save..

vienas kurpalius netinka visiems, bet trumpai galiu pasakyt iš savo asmeninės patirties. situacija analogiška, tik aš esu toji žmona ir vaikai du. viskas tas pats - pagarba, neapykantos nėr, draugiškumas net yra, ir visiškas atsiribojimas. sprendimu dėl atskiro gyvenimu buvau visiškai tikra. daugiau nei metus gyvenom atskirai - turėjau savą erdvę, savą gyvenimą, kuris VISŠKAI nebuvo kontroliuojamas. bendri buvo tik vaikai ir viskas kas yra aplink vaikus. atstumas, erdvė (tiek fiziškai, tiek laike, tiek emociškai) praėjus geriems metams gyvenimo skyrium, beigi švelnus, neįkyrus dėmesys, pagalba, pagarba atvėrė galimybes vėl iš naujo pergalvoti visą situaciją. žinoma, mes kartu gyvenome ne 4, o 10 metų - tai skirtumas, bet nežinau ar esminis.
finalas šiai dienai - negaliu sakyt, kad mes normaliai gyvename kartu, kad degu beprotiška meile. mes beveik gyvename kartu - dar nesakiau, kad susineštų savo daiktus, dar neįleidžiu į kai kurias gyvenimo sritis, neužmiegu ir nepabundu su jo vardu lūpose (to, matyt, ir nebus - nepaaugliai esam), dar pavargstu nuo buvimo kartu, BET pradedu galvot ir jaust galimybes bendras.

o vaikai.... suprantu kaip skaudu. nes mačiau kaip vyrui skaudu būdavo. ypač, kai jis negalėdavo jų matyt ištisom savaitėm, nes jo tėvai sirgdavo (jis gyveno su tėvais) ir nerizikuodavom susargdinti vaikų arba išvažiuodavau keliom savaitėm su vaikais... vilku stauk...

Ne tik su forumietėm, bet ir su žmona...
Vienas vyrukas, jau su gera patirtim, yra pasakęs, kad bet kurią moterį galima pasiekti... Tik reikia rodyti protingą dėmesį. Gal ir tiesa?

Žinoma situacija jum nera aiški. Šiaip neesu linkęs labai atvirauti, ir taip čia pakankamai išliejau, tad dar daugiau pasakoti sunku.
Kaip ir minejau anksciau - buvo (yra?) trecias dalyvis. Todel paleidimas, isleidiams gyvent atskirai kelia nerima, kaip ir minejau, pagalbos gali neprasyt pas mane. Nors is ties per daug as cia galvoju kas butu jei butu. Suprantu, kad siandienineje situacijoje - tai nebe mano reikalas, Ji turi savo gyvenima, kuriame as esu, bet ar busiu ir kokiomis teisemis, ar kaip tevo, ar. cia laikas parodys. Labai sunku, bet matyt sugebesiu neribot jos laisves.
Tik va kaip ir minejau, del jos pacios labai nesinori, kad išsikeltu gyvent kitur, bus labai sunku, pradedant buitimi baigiant vaiko prieziura.
Turim labai faina rituala - migdom vaika kartu, lovoje, jis iprato kol uzmiega ridentis nuo vieno prie kito, kol galu gale uzmiega pas kuri nors.
zinoma cia absoliuciai ne esme. cia viso labo mano emocijos ir ilgesys.

Tik va ar galima tiketis, kad ji gyvendama su manim gales jaustis laisva mintimis nuo manes?

nesuprantu, kodel nelaukiat savaitgalio.O gal kaip tik tą savaitgalį išnaudokit labai turiningai,juk jus dar gyvenat su žmona, pakviekit ją i kokią maža kelionę čia pat po Lietuvą. Visai neliečiant TOS temos apie gyvenima atskirai, apie jos atšalusius jausmus,be jokiu kaltinimų, be priekaištų .O ir laikas dabar tinkamas, nera turistų antplūdžio, ramu, galima neskubant po koki dvaro parką pasivaiksčioti.Gal kaip tik ji pirma prades kalbeti apie lukescius , svajones.Na nežinau, nustokit gailetis saves. Klausiat ka daryt kad žmona duotu antra šansą? ogi nieko, tik kalbekites... ar saket kad mylit ja?ar saket kad ji jums brangi?

1. trečias gali atsirasti ir lygioj vietoj, jau nekalbant apie dabartinę situaciją. dangstytis baimėmis ir todėl nesuteikt šanso pačiam sau - manau yra kvaila. pagelbėt galima ir neprašytam - atėjus aplankyti vaiko ir pamačius varvantį čiaupą neapsisukti ant kulno, o pasiraitot rankoves ar atėjus rudeniui neprašytam pakeisti mašinai padangas žinoma, pavyzdys gal netinkamas, bet esmė ta.
jei moteris yra protinga (o kažkodėl susidarė toks įspūdis), tai darytina išvada, kad lankymasis pas spichologą (tuo pačiu ir problemos sprendimų ieškojimas, o ne bėgimas nuo jų) reiškia, kad esant kritinei situacijai tikrai nebus tikslinio puolimo į glėbį bet kuriam vyrui (net ir jums). taigi, drąsiau, baily:) rimtai manau, kad stabdot savo šansus tokiom baimėm...
o dėl paryškintos dalies - jūs neturit teisės spręst ar paleist ar nepaleist. jūsų žmona - ne kurpalius, o žmogus, kuris neturi savininko. ji nėra JŪSŲ, jūs tik turit arba neturit SANTYKIUS su ja. tą reikia suprast, ypač dabar.

2. tai padaryti būtų titano kančios. rimtai. sunku išlipt iš ciklo. man prireikė daugiau nei metų jau išlipus. kas būtų toliau gyvenant kartu? manau, kuris nors kurį nors būtų sugraužęs...
Papildyta:


manau, kad toks pasiūlymas tiktų, jei moteriškė būtų tiesiog įskaudinta/pasimetusi ar dar kažkokiose kitokiose dvejonėse. šiuo atveju yra uždaras ratas - ciklas. lįsti į ciklą ir suktis jame abiem - suvažinės. jei temos autorius gebėtų su šeima savaitgalį leist tik lyg būdamas su vaiku bei drauge - tada pirmyn. bet panašu, kad jis neįstengtų... pasiūlyti savaitgalį leist kartu galima, reikalauti - jokiu būdu

Ryškiai - suprantu kad ji ne mano, kad negaliu reikalaut. bet tai viso labo baimes, kurias iveikti buvo sunku ir suklupdavau. nesisavinu jos, nors anksciau gal taip ir buvo.
Su trečiais žinau iš savo patirties. Kai namie blogai - jie tarsi atgaiva. tada užsimiršti apie problemas, nenori į jas žiūrėti, spręsti, pradedi tenkintis ir džiaugtis tuo ka gauni naujo. Gal ir kvaila o svarbiausia tai ne mano reikalas is esmes. kaip ir minejau - tai baimes kurios man kisa koja.

Kas link pasiulymo del savaitgalio. Ne ta situacija. Ji dabar nenori buti kartu. laika leidziam atskirai, vakare filma paziurim kartais tyliai. savaitgalis kartu, butu isibrovimas i jos laisva erdve. Pazadejau duoti jai laisve.

Na, šiuo atveju aš moteris, bet žmonos nesuprantu. Meilė (jei ji buvo), niekur nedingo. Gal apduklėjo, pasislėpė, nusimetė, bet tikrai nedingo. A, nuoskaudos ar lūkesčai nepateisingi irgi gali būt tas "dingimo" uždangalas...
Anyway - kai yra noras mylėti, meilė grįžta. Patikrinta.


Sužinoti, ko jai trūko jūsų sąjungoje ir tai duoti.

Šiaip keista - (gal per jaunų žmonių karta rašo?) - o kur pareigos viens kitam, vaikui? Meilė buvo, bac dingo- ate išeinu, dzin vaikas, šeima, vedybiniai pažadai... Nesuprantu ir tiek.
Kalbantis, stengiantis yra labai daug kas įmanoma...

Aš taip pat manau, kad meilė nedingo. Tikriausiai labai jau temos autorius yra įskaudinęs, dėl ko ji kažko bijo. Istorija papasakota ne iki galo. Na, kad ir suteikti antrą šansą. Dėl ko? Ar tik ne dėl neištikimybės? Jei tą savijautą taip gerai suprantate. Manau, moteris sako, kad nemyli, nes bijo arba nenori mylėti....

Emile > sutinku ir tikiuosi, kad meile nedingo.
Nera taip viskas, kad meile dingo, viso gero iseinu. tai ne per savaite ar menesi ivyko. tai vyko po truputi. metus? Nesprendem problemu, tiksliau gal as ju nemaciau ar ignoravau, gal zmona ne taip prieidavo. Sioje vietoje buvo ir ambiciju ir nesupratimo, ir pasyvumo.
Gali but ir taip, kad meile uzgeso. bet gali but kad dar yra.
Vaikas, seima, seimynine padetis nera dzin. bet ne dzin ir asmenine laime.
Jeigu jai atrodo kad su manim nebus laiminga, kad as su ja nebusiu laiminga, tai seimyniniai pazadai cia negroja.
Man visad keistai skambedavo - priezastis - nesutapo charakteriai.
Paskaicius kai kurias knygas, darosi panasu, kad sugyventi galima su bet kuo - mokant teisingai prieiti, paklausti. tik va visam tam turi buti stimulas - meile. kuri jei nedirbama - dingsta, jei priziurima - auga, keiciasi tvirteja, prisideda ne tik meile bet ir kiti brandus jausmai.

Taip ir tik taip. Žmogus gali labai daug ką, jei deda pastangas...

Šiaip geras toks seminaras Kaune neseniai vyko apie šeimą, sutuoktinių santykius, bendravimą. Autorius patalpino info apie jį/iš jo savo svetainėje. Pasiklausyk atsisiuntęs, gal ką naudingo rasi, gal bus atsakymų apie tai, kas ne taip pas jus buvo, ką gali pakeisti. O ir Vilniuje lyg buvo minčių panašų seminarą renhti - gali tiesiai duotais kontaktais pasiskambinti/parašyti.