uzmaciau sio vyruko keleta zinuciu siam forume. aciu perziuresiu.
Tiesiog pastebiu toki dalyka - anksciau buvau per daug pasyvus, rodes gerai kaip yra, atrode, kad viskas kas yra - ir turi buti, ir neatrode, kad reikia ir gali buti geriau.
Gaila kad per velai susimasciau. Sitie dalykai matyt ateina is vaikystes, is mano seimos modelio. Rodes kad darau viska teisingai, nematydavau zmonos nepasitenkinimo, na gal tiksliau nesistengdavau pakankamai pasikeisti, nes neturejau motyvo - dariau tai del jos, o visgi reikia daryti del saves. Net jeigu reikia keistis del kito zmogaus is ties juk keitiesi del saves. aukotis neprisiaukosi, bet jei supranti kad tai reikalinga tau paciam - tai imanoma ir nebe kancia, auka o tobulejimas.

"Siaubas... skaitau, ir, rodos, savo istorija tik "atvirksciai" matau...
ziema musu seimoj buvo tokia krize. Tik meile baigesi ne man, o mano vyrui. Taip viena diena ir pasake - nebemyliu, nenoriu, nereikia su tavim esu tik del vaiku skiriames... Prase laiko, erdves... gyveno atskirai...
oi, buvo visko... ir kokie man suprantami temos autoriaus isgyvenimai, mintys, jausmai... atrodo lyg as apie save rasyciau
nesiplesiu, ambush, jei noresi, tai konkreciau galim az susirasyt, nes cia nesinori labai atviraut. Bet su panasioj situacijoj esanciuu zmogumi labai noreciau pasibendraut

Gal trumpai kaip mums baigesi...
Tebesam kartu. Kaip? Kodel? Nezinau, nesuprantu. jau buvo viskas sutarta, pasidalintos pareigos, ieskojom buto. Viena diena grizo ir pasake, kad lieka. Lieka pas vaikus. Bandom vel klijuot bendra gyvenima. Sekasi blogai. Lenda senos nuoskaudos, baime, netikrumas...
Sunku. Labai labai. Daznai pajuntu save galvojant, kad gal geriau butu isejes...
Bet gal su laiku viskas susitvarkys, nors nezinau...

užjaučiu, dažnai nėr net ką sakyt tokiais atvejais. jei taip jau rimtai

yra kaip yra. todel negali buti kitaip.
kaip mano vyras pasake: "be to kas ivyko mes butumem kiti zmones. ir nebutinai geresni..."
na protingas gi vaikinas. Turbut todel ir laikaus isitverus

Jo. paskaitau, karts nuo karto visa savo paties tema nuo pradziu. buta visko. o esu ten pat kur pradejau.
Tiesa ačiū Nakvišai ir jos vyrui už tai kad šiandien koją skauda . Gerai prapūtė galvą. Tik esmė kad nuo jausmų nepabėgsi, gal tik šviežia galva į juos žiūrėt galima. Tai ačiū. tikiuosi ne paskutini kartą.

O šiaip šiai dienai esu tokioj būsenoje, kad gaila žmonos. Iš ties kai pagalvoju, kokie išbandymai jos laukia jei išeis viena gyventi, tai ne itin gera pasidaro.
Žinoma viskas yra įmanoma ir su laiku galima prie visko priprasti, bet tai vistiek sunkus išbandymas gyvenime, kurio nenorėčiau, kad žmona patirtų. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl jos.
Man būtų sunkų be jos, be vaiko, jai būtų sunku vienai su savim ir vaiku.
Sau vis sakau, kad padėsiu kiek galėsiu, nekelsiu scenų (jausmų prasme), tvardysiuos ir pan, sunku vienok. kartais taip pramuša ant artumo ir laužau mūsų susitarimus. ech ta meilė...

Liuks.


Nežinau ar pasiūlysiu kažką, bet išsikelkit pagyventi atskirai. Palikite kol kas žmoną, duokite jai laiko. Išeikite bent trumpam. Šiaip iš esmės esu prieš išsiskyrimus ir problemų sprendimus per atstumą, tačiau GAL nuotolis padės suvokti, kas yra šeima, kam ji kuriama, kodėl duodami įžadai antrai pusei. Verta į savo problemas pažiūrėti iš šono. Atsitraukti ir pažiūrėti, kaip vis tik viskas atrodo iš šono. Tai kaip vyras apibūdino jus ir jūsų pokalbius, galiu pasakyti, kad nieko negaliu pasakyti. Man nuoširdžiai gaila, kad viskas griūna, tačiau supraskite, kad jūsų vieno pastangos nepadės išgelbėti šeimos. Stengtis ir įdirbti dėti turi abi pusės. Norėti lipdyti, kurti viską iš naujo irgi turi norėti abi pusės. Jei viena pusė aktyviai ieško kažkokių sąlyčio taškų, o kitas tik pasyviai stebi - situacija nepagerės.
Po teisybe pasakius, aš bijau jums siūlyti šį variantą, nes visai įmanoma, kad taip ir negrįšite vienas pas kitą.
Žinot, prisiminiau vienos savo draugės žodžius: "kai aš jo norėjau - jis nenorėjo manęs, kai neliko mano jausmų, perdegiau - jis panoro užkariauti mane". O dabar... dabar stebiu, kaip jie iš naujo bando kurti santykius ir kas iš to gausis.

bingo...
vat ties sia vieta ir susimastyk...

Sakot sunku bus žmonai jei ji išeis gyventii be jūsų?O man atrodo kad jus neįvertinate žmonos, gal jai dabar yra sunkiau su jumis?O jei dar taip jai pasakote, tai kaip tik ji nori įrodyti jums kad gali gyventi ir be tavęs.Jei jau pasiryžo tokiam žingsniui, tai ji apgalvojo viska, ji tiktrai labai stipri.

Na matai cia ner daug ka susimastyti. reikes padeti - padesiu kiek tik galesiu. ir cia ne is reikalo, bet todel kad noriu. Tik va moterys buna uzsispyrusios ir ne visad nori priimti pagalba ar jos paprasyti.
Suprasti nesuprantu tiksliau nenoriu palaikyti tokio sprendimo, bet ji gerbciau. nes - turiu vilti
Zinoma, noreciau, kad problemas sprestume kartu gyvendami. O toks santykiu aiskinimasis tiksliau savo jausmu suvokimas išsiskiriant - atrodo pakankamai drastiškas tiek vienai tiek kitai pusei. Bet gali būti, kad išsiskyrimas reikalingas tam, kad suprasti ir iš šalies įvertinti.


Papildyta:
bravada - tavo zodziuose gali buti labai liudna tiesa. As suprantu ir zinau, kad jai taip kaip dabar - yra sunku. Bet aišku viena - lengva nebus nei taip nei taip. klausimas tik kuriomis salygomis susikurs gera gyvenima.
Taip ji stipri ir zinau, kad sunkų sprendima priėmė daug apgalvojusi, uz sita tai zmona gerbiu, bet visuomet yra "bet" ant jo kvailai ir kliaunuosi.
Bet aišku ir tai, kad bus sunku vienai ir auginti vaiką ir šiaip tvarkytis.

Ne, negalvoju, kad ji išsikels tada pamatys kaip jai sunku ir todel apsispres vel but kartu. cia daug skirtingu keliu.
Del to ir sunku yra.
Ji išsikels, gal bus sunku, o gal ne,- tiek vienu, tiek kitu variantu vel yra po minimum du sprendimus - grįžti arba ne.
Todėl šitas išsiskyrimas nėra susijęs visiškai su jausmais man. Jis gal būt gali parodyti ar prikelti tuos jausmus. bet iš esmės sprendimas išsikelti yra ne dėl to.
Vat kodėl aš liūdnas.
Linkiu jai visa ko geriausio, bet būdamas suinteresuota pusė, tame žodyje "geriausio" noriu būti ir aš....

p.s.
Kažkaip žiūriu čia geros valios ženklu laikomas balionėlio davimas. tai naudodamasis proga, mūsų šeimai užsisakau keletą

Jeigu vyras gertu/rukytu/pas mergas lakstytu/psichologiskai o gal ir fiziskai smurtautu, jai butu gyventi labai sunku. Bet,garantuoju, ji liktu kartu su juo.
Kadangi vaikinas stengiasi, padeda, visaip kaip galedamas jai gyvenima lengvina - ji iseis. Tikrai. Iseis ten, kur jai bus labai sunku.
Kodel?

Sorry, cia tik mano nuomone.

P.S
Bjauri esu, galveles neglostau, tik uzpakalius spardau, bet uz geriausius ketinimus balioneliu daug duosiu

Aš atsiprašau, kad įkišiu savo trigrašį, bet ne visada jei vyras negeria, nerūko ir pas mergas nevaikšto, jis yra priimtinas kaip vyras.
Būna šaunių vyrukų, kurie yra nuostabūs draugai, bet visiškai netinkami artimiems santykiams.
Būna vyrukų, kurie yra nuostabūs artimesniems santykiams, bet visiškai netinkami draugystei.
Būna vyrukų, kurie yra šiaip patenkinti fizinei aistrai.
Būna vyrukų kurie tiesiog yra nuostabūs.

-----

Ambuch, neįsižeiskit, man jūsų santykiuose kvepia, kad jūs abu kažkur kažką praleidot. Kažkas didėjo, didėjo, tarp jūsų bedugnė dar labiau platėjo ir jūs vienas nuo kito nutolote. Per 4 metus, lygioje veitoje, šiaip iš niekur nieko neatsiranda noras skirtis. Nežinau, kas ir kaip, bet pasak manop vyro, didžiausios problemos ir maksimalus skyrybų skaičius atsiranda tada, kai gimsta šeimoje vaikas. Kas ir kaip tai atsitinka - kiekvienoje poroje tai jau būna individualu (priežasčių gali būti n+1).
jei nebandėt: žiojėjančias problemas, nors ir kaip skaudu būtų, reikia spręsti ČIA ir DABAR, o ne tempti iki begalinio laiko. Tai ne priekaištas, tai pasiūlymas. Jos argumentus žinote, išsakykyte jai savo argumentus. Suadrykyte terminą, per kurį turite pašalinti (abudu) susikaupusius "pūlinius". Galų gale, prisigerkite abu ir išsirėkite vienas ant kito taip, kad kaimynai policiją iškviestų. "Išvemkite" abu draugiškai susikaupusias nuoskaudas. Tik nesimuškite.

Gabyte > kieno tu pusėje?

Na matai, kaip kažkur nuskambėjo teisingai - ne tik tas vyras blogas kuris geria, smurtauja.

Būti blogu yra kur kas daugiau galimybių Taip nesmurtauju, negeriu(meluoju, - neprisigeriu), pas mergas nelakstau, bet sios savybes skirybu priezastimi budavo turbut mus tevams? ir tai ne visada.
Vyresnio amziaus zmones kai kalba eina apie skirybas - klausia, tai geria, musa, pas mergas vaiksto?
juk tai apskritai net nediskutuotini dalykai. nors anksciau santuoka gal buvo kiek kitokia nei dabar.
Naujieji amziai pakeite ir santuokos suvokima, ne siaip skirybu virs 50%
aisku prie to prisideda yra vyru numoteriskejimas, motery vyriskejimas.
Treciadieni turi gauti knyga Luigi Zoja "tevas" ten labai idomiai analizuojams yra vyras.
ir is ties paemus antikos laiku vyra/teva ir nudienos - jis visai kitoks.
bet gi ir moterys pasikeite.
Jei anksciau moteris musama negaledavo begti - nes buvo vaikai, nebuvo pajamu, nes vyras uzdirbdavo, tai siandienineje visuomeneje ji gali stumti ji lauk ir pati eiti dirbti, save realizuoti ir susikurti laime kurios nori ji.
Todel - gėrimas, smurtas, neistikimybe jau ne be tie kertiniai skirybu akmenys.
cia taip ant greito pagalvojau.

Papildyta:
Nakviša > taip didelė dalis skyrybu nutinka per pirmus vaiko metus
čia dėsningumas. Bet tą sąlygoja ne vaikas o lig tol buvusios problemos.
Vaikas pats savaime čia niekuo dėtas, kaltas požiūris.
Iš savo pusės nors ir ne viska turbūt, bet žinau ką dariau blogai. Klausimas - ar ne per vėlu mudviems. Bet kokiu atveju pamoką gyvenime gavau, tik va,- perlaikyt egzaminą norėtūsi pas ta patį žmogų.

Vaiko gimimas tik užaštrina prieš tai jau buvusias problemas. Manau tai suprantate.
Puiku, jei žinote kur suklupote. Atvirai reikalaukite antro šanso. Yra pasakyta - "belskite ir jums bus atidaryta". Kvieskite žmoną į pasimatymus, pasivaikščiojimus, išsakykyte nuoširdžai, be spaudimo, savo jausmus jai, žavėkitės ja. Prisiminkite savo pačius pirmuosius susitikimus, prisiminkite ką darėte tada, kad ją sužavėjote.
Žmonės, patys, nesikeičia, jie tik įgauna didesnės gyvenimiškos patirties. raskite tuos bendrus sąlyčius, kurie jus sujungė, kurie jus gali ir dabar sujungti.

Aš jūsų vietoje išsikraustyčiau ir pradėčiau kviesti žmoną susitikimams, vakare po darbo, prie kavos puoduko. Pasivaikščiojimams po Sereikiškių pakarką. Kad atkurti vėl tą jaudinantį ryšį, kuris kažkur dingo.

Prisiminkite, kad moteris myli ausimis ir jai reikia girdėti (ne tik jausti) meilę, grožį, rūpestį, palaikymą, šilumą.

Bet aš ne jūs ir ne jūsų žmona, aš tik sakau, ko tikėčiausi iš savo vyro.

Seimos, zuikeli, seimos puseje...

gerai, aiskinu.
Daug moteru (zinau, nes pati tokia buvau ) seimoje, o daznai ir visam gyvenime, prisiima aukos vaidmeni. O kas aukai gali buti maloniau nei zodziai "kaip tau sunku, kaip tu vargsti, bet ka padarysi toks jau tas gyvenimas, tu stipri, viska istversi"
Tokios pasamoningai renkasi daug sunkesni kelia. Ir pasamoningai stengiasi kitam sukelti kaltes jausma.

O del meiles-seiles, tai paklausykit manes, senos tarkos. Visi mes norim skraidyt padebesiais kaip pirma kart isimyleje. Visi mes tikimes kad mus supras is puses ar net visai be zodziu. Visi mes ieskom... Taip, tai yra labai grazu, kuomet esi vienas, nera vaiku. Jei jau prisidirbai vaiku, tai buk malonus, kurk, saugok ir puoselek seima. Nes dabar tu esi atsakingas ne tik uz save. Skirtis, manau, galima tuomet, kai yra akivaizdus pavojus - smurtas, narkotikai, alkoholis, losimai ir pan. Visa kita - MURA. Tik partneriu psichologines problemos (bet jos gi isprendziamos, tik noro ir pastangu reikia) ir baisus nenoras pajudint uzpakali
Papildyta:


jeigu to tiketumeisi, reiskias maivytumeisi ir tokiu budu reikalautum jo demesio sau, bei jo kaltes jausmo
Taigi aiskino zmogus, kad noredama su juo nuosirdziai bendraut ji turi perlipt per save... kad nejaukiai jauciasi... o jus ir vel - kviesk, daryk, patarnauk, i dushia lisk ... nu blin, cia ne tai, kad kompleksu zmogui ivaryt galima (vat, koks jis geras, o as sterva negaliu prisiverst jo mylet), bet ir aplamai homofobija ivaryt

del pasikeitimo.
Kiekvienas zmogus turi labai daug neisnaudotu vidiniu resursu. Vienas is ju - pasikeitimo... kuomet krize isgyvenantis zmogus sugeba pasikeisti

Kažkodėl manau, kad pagalbos ji iš jūsų tikrai neprašys. Jeigu sugebėsite subtiliai tą pagalbą pats pasiūlyti, neversdamas žmoną jaustis nepilnaverte, o dar baisiau, už tai skolinga, galbūt tokią pagalbą ji priims. Bet irgi tik galbūt... Jeigu būsite pakankamai kantrus, galbūt sugebėsite ją įtikinti grįžti. Bet įtikinėti reikia ne žodžiais, o veiksmais, kad ji suprastų, jog yra dėl ko grįžti...

Atmeskite savo užgautas ambicijas ir pabandykyte iš eilės paskaityti, kas buvo rašyta:
1. visų neigiamų pojūčių, sugriautų iliuzijų išsakymas atvirai vienas kitam
2. atsitraukimas, požiūris į iškilusias problemas iš šono, netaikant abipusio spaudimo
3. bandymas susigrąžinti viską iš pradžių kuriant santykius nuotos vietos, kurioje buvo "suklupta".
Apie maivymąsį, kompleksus, kaltės jausmus niekas nekalbėjo, berods. Manyčiau, kad mūsų santuokos stažas (laimingas stažas, bėje), leidžia daryti tam tikras išvadas, be jokių išankstinių nuostatų, pažvelgiant į viską tiek iš vyro, tiek iš moters pusės.
O pasinaudoti ar ne, tai yra jau atoriaus reikalas. Jis pats turi atsirinkti kas jam yra tinkama ir priimtina. Kaip jis suvokia situaciją ir jos sprendimą.

Geros dienos.

Teisingos mintys.

Dziaugiuosi tuo, kad ja myliu, gerbiu, tikiuosi, kad nesvarbu, kaip si istorija pasibaigs, liksime puikiais tevais savo vaikui, ir minimum draugais (kas yra labai sunkiai imanoma zmonems).
Nuoskauda jauciu, bet tikiuosi ji su laiku praeis. Zinoma noreciau, kad viskas iseitu į gerą ir perfrazuojant Gabi vyrą :"be to kas ivyko mes butumem kiti zmones. ir nebutinai blogesni..." kaip ir kita mintis byloja - visi sunkumai kurie musu nesulauzo - mus sutvirtina. tikiuosi.

Aciu. is ties daug geru minciu, gal kada jas reiks surinkti. Turbut jos visos teisingos tik reikia laiku jas igyvendinti, viskam savo vieta ir laikas.

ok einu daryt pirmu siandien geru darbu.

Sveikas,balionelis jums ir ne siaip sau..is jusu paskutiniuju postu matosi,kad pajudejot is mirties tasko Beje Nakvisa protinga moteris,palaikau jos mintis

1. tik neprikaisiojant,neizeidziant ir klausant kito..ne vien tikintis issisakyti,bet isgirsti svarbiausia
2. kodel taip lengva stebint is sono pamatyti klaidas..nes stebi is sono,objektyviai..
pvz.mokantis gestu galbos,patartina irasyti vertima i juosta ir stebeti..pamatai viska,ka darei gerai ir kur klydai..lygiai taip ir gyvenime,kol gyveni ir verdi visame tame,niekada nebusi objektyvus..bet siek tiek atvesus,atsitraukus ir paanalizavus,pamatai ne tik pasakmes,bet ir priezastis..
3 del smulkmenu santuoka nebsubyra bet tik kai jos susideda i kruva gaunasi didele problema-kuria dauguma ivardija charakteriu nesutapimu..
tiesa,daug rasete kad visuomene pasikeite,taip tiesa,gal tapom civilizuotesni,bet praradom vertybes kai kurias..Seniau skirdavosi del gerimo,smurto,neistikimybes..Dabar-del nesutapusio charakterio..Dabar mes galim bet kada iseiti..noriu pasakyti,kad tai ka vadinam nesutapusiu charakteriu,tera smulkmenos,kuriu nesprendem santuokos eigoje..ir tas treciasis teiginys man patiko,nes manau verta stengtis gryzti zingsniuku atgal,kad paskui engti visa gyvenima pirmyn kartu..tikuosi ambush ir jusu atveju tas zingsniukas atgal(atsiskyrimas)leis viska sudelioti i vietas ir issiaiskinti viska

nu...o toliau?
Papildyta:

sutinku

jei ambush žmona rinktųsi aukos vaidmenį tai ji ir toliau sau su juo gyventų o nebandytų skirtis.dabar ji daro kaip jai geriau,o ne aukojasi.
aš kažko jau nesuprantu.prie ko čia homofobija?
Homofobija (iš graikų k. ὁμός homo(seksualus), „toks pat, lygus“ + φοβία (fobija), „baimė“) yra neklinikinės kilmės terminas[1], apibūdinantis baimę arba panieką homoseksualams ir iš to sekančius veiksmus.[

Gal kiek palengvės, jei pasakysiu, kad mane vyras paliko su 4 vaikais, besilaukiančią vienintelio mūsų neplanuoto penkto... Nu ir gyvenu, ką daryt. Aišku nėr paprasta, tuo labiau, kad vyras išties buvo ir visų galų meistras, ir geras tėtis (ypač mažiukams...) . Daugelio dalykų nesu dariusi, sprendusi, ieškojusi, bet mokausi...
Viskas įmanoma, viskas...

O jum balionėlių nuo mūsų visų puokštė:

Emile - ne palengvėt nepalengvėjo. Skaudu uz kiekviena be seimos auganti vaika, taip pat uz mama kuriai "sunku, kad ir kaip lengva butu išsiskyrus" Sunku uz teti kuris myli seima, bet negali but su ja.
Kalbant apie mano situacija.
Vakar pasake, kad susirado buta. Taigi netrukus busim atskirai. Buvo ziauriai sunku, nors ta zinojau, bet nuo saves slepiau ir tik vakar ta fakta sau ivardinau ir isgridau....
kol kas tiek.

Na kaip supratau jos situacijoje,tetis pats isejo,pats pasirinko buti be simos..ir man gaila..
Na ambush o kaip jauties zinodamas,kad ji jau rado buta..kaip ji reaguoja i visa situacija?ar laikaisi?

Sunkiai. Is esmes bet koks isejimas ar abipusiu sutarimu ar vien pusiu - yra sunkus, gal zinoma abipusiu kiek lengviau, bet bet kokiu atveju sunku. Sunku, kai reikia butu saltakraujiskam, o emocijos ir jausmai tiesiog raunasi lauk ir neber stabilaus, logisko mastymo.

Šį laišką skiriu tema inicijavusiam vyrui.
Kaip tau isgyventi visa tai? Teks isgyventi, niekur nedingsi, jei jau atsidurei sioje situacijoje. Zmona tavo teisingai elgiasi, kad nori atskirai pagyventi, veliau, kai skausmas apmals tu busi jai dekingas uz tai. O jei laikysiesi isikabines jos, visai neteksi vertės, busi niekas jos akyse, busi prielipas, kuris neleidzia jai gyventi savo gyvenimo. Ji ne tavo nuosavybė, ji laisvas zmogus. Na atsitiko jums taip , tai reikia ir susitaikyti, nes ko gero viska jau isbandei, kaip susigrazinti meile, bet meile ne daiktas, o jausmas, jhis buna arba jo nebuna ir taskas. Gal but, kai ji pagyvens atskirai, ji persigalvos ir nores susigrazinti ka turejo. Prasau nelaikyk jos per prie varta salia saves, nes bijau paskui bus blogiau. Kodel taip rasau, todel, kad as ta jua perejau. O ka dabar turiu? nebylus vakarai, nera jokio domejimosi sutuoktiniu, nieko jam nejauciu. Gyvenu kartu nes jis to nori, o ko as noriu? as nieko jau nebenoriu, net skirtis nebenoriu, geriu antidepresantus ir laukiu kol vaikas uzaugs. patikek mano situacija blogesnė, nei tavo, Nes pas mus nei vienas dorai jau nenorime gyventi pilnavetrtisko gyvenimo, tik save mariname, o visko namuose yra, tik nera meiles ir ko gero nebera noro jos ieskoti, nes santuokos panciai atrodo nebenutraukiami, per stori yra, net nebesinori apie juos galvoti. Kaip raso knygos, tai paskutinė stadija - visiskas abejingumas is mano puses. Visiskai atsitiktinai siandien cia uzejau pasiziureti, net ir azarto didelio rasyti nebuvo. Tik vidinis balsas pasakė - padėk tam zmogui nepakartoti savo klaidos. Gak ka supratai is mano laiskelio. Stiprybės tau!

na taip sunku..net nezinau ka sakyti,visi tiek daug cia prirase visko..stiprybes jums..laikykites reikia laukti,kol viskas issirutulios..mes ne dievai,pakeisti nieko negalim,bet likti stipriems kai lauzia sunkumai,irgi zygdarbis
Papildyta:

kiekviena situacija turi iseiti..manau ir jusu..nereikia palikti gyvenimo apatijai..

aciu rasuole uz mintis.
jas as pats puikiai suprant ir su jomis sutinku.

Zmogaus veiksmus kaip ir mintis salygoja samone ir pasamone. logika ir jausmai.
Nenorejimas, kad ji iseitu yra jausmu puseje, tiesiog sunku isleisti zmogu kuri myli.
be abejo protas suvokia, kad kitaip bus tik blogiau, o ir tai gali iseiti i gera. tai vat protas su jausmasi tiksliau jausmai su proto kovoja.
zinoma susiimi i rankas meti per borta jausmus ir konstruktyviai kalbedamas paaiskini, kodel buvo toks nenoras, kad is esms sutinki kad geriau buti atskirai dabar.
Bet. Visa reikala labai maiso, tos mintys - o kai iseis kas tada? taip galesime galbut buti draugais (bet juk nenoriu buti tik draugu). Bet tada supanti, kad ji gali pradeti lengvsni gyvenima be manes (ko as noriu, kas tikiu yra butina ir teoriskai duoda sansu mum), bet ar neatsiras jis. tiksliau jis yra, klausimas kaip viskas bus.
cia velgi jausmine dalis masto situos dalykus ir automatiskai labai sunku paleisti zogu, nes jausmai sako - tu ja paleidi ir ji bus su juo. na kaip gi galima taip paleisti. protas gi sako, kad bus viskas taip kaip bus, jei nores, jei atsigaus, pailses (jai tikrai sunku kartu, ir del saves ir del manes pergyvena) gal but nores bendrauti toliau o gal ne, gal as noresiu o gal nebe.
taigi vat taip jausmai neracionlus kovoja su protu.
cia jau reikia daug valios pastangu.
Visgi yrasunku matyt iseinanti mylima zmogu su mylimu vaiku. kad ir kokie stiprus turime buti, kad ir kaip konstruktyviai turime mastyti, jausmai vistiek islenda, klausimas kaip daznai ir kokie.

Veliau viska permastau ir protas nugali, bet to kas pasakyta nesusigrazini.
Na bus matyt. ji ishiskrausto.

Man kitas dalykas idomus - kaip su pykciu?
kur tiek jausmu sutalpinti? meile, skausmas, nusivylimas, pyktis, viltis, ilgesys, nerimas, rupestis... ?

man atrodo, kad esme ne tame kaip gyvent - kartu ar atskirai. Reik sugebet atsisakyt pykcio, atleisti sau ir sutuoktiniui. Jei liks sirdy nors laselis nuoskaudos, nusivylimo nieko neiseis, nepriklausomai nuo to koks atstumas jus skiria - vieno kambario siena, du mikrorajonai ar keli simtai kilometru...
Taip, zmogus nera nuosavybe. Negalima jo savintis. Bet nesutinku su teiginiu, kad meile arba yra arba jos nera... Sitaip labai lengva pateisinti savo apkiautima ir abejinguma - taigi nebeliko meiles
kaip dede S. Coveyatsake i draugo klausima“But how do you love when you don’t love?”:
“My friend, love is a verb. Love – the feeling – is a fruit of love the verb. So love her. Sacrifice. Listen to her. Empathize. Appreciate. Affirm her. Are you willing to do that?”

as viska suprantu. beda su jausmais. na bet kovoju. tik labai kartais sunku.

paskaitinejau mintis apie skausma..papeistinsiu,gal ka rasi sau
1.Laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus.
2.Didžiausias skausmas būna ne tada, kai vinys perveria kūną, o tada, kai žūsta gražioji svajonė. Kūnas gali kentėti arba mirti,o sužeista, nuvainikuota siela kenčia pragarą kasdien.
3.Gyventi su savo aistromis reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta - ir ne popieriuje - likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja "pasidalyti" su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.
4.Pašalink įsitikinimą ir išnyks skriaudos pajautimas, pašalink skriaudos pajautimą ir išnyks skriauda.
5.Iš kančios tveriami pasauliai - ir nei vaikas, nei žvaigždė nėra gimę be skausmo
6.Aš vertinu žmogų, sugebantį šypsotis nelaimėje, semtis jėgų iš sielvarto ir rasti narsos šaltinį apmąstymuose
7.Jei jūs nekenčiate asmens, jūs neapkenčiate kažko jame, kai yra jame kažkas savarankiško. Kas nėra nesavarankiška netrugdo mums.
8.Viltis, kaip ir siaubas, teikia kančių.
9.Įžeista savimeilė verčia kentėti daug labiau nei žiaurumas ar liga
10.Viskas, ko jis neteko, buvo atimta su priežastimi. Kad atsirastų vietos kai kam geresniam.(Šaltasis kalnas)

manau yra bus minciu pamastymams

teorija gera. aciu.
Tik realybeje net ir suvokiant viska yra kur kas sunkiau.
Siandien persikrauste. padejau. Is pradziu buvo ziauru. veliau gal kiek apsipratau. is ties sunkiausia laukia ateityje turbut.

Vilti lengviau butu numarinti, laistyti labai sunku.. Bet ji tam turbut ir yra

isigykit kate ar suni, bus smagiau vienam namuose

permečiau temą, bet vistiek nesupratau, kodėl išsikrautė? susirado kitą?

nusibodimas ar atšalimas - ne priežastis tokias nesąmones daryti. Man toks įspūdis, kad ji tau diktavo visą laiką ir dabar diktuoja, naudodamasi tavo charakterio minkštumu.


o dėl vaiko turi kovoti... kol mažas, dar turi laiko... kai eis į mokyklą, jam bus dar sunkiau nei tau dabar... patikėk, mokykloje tėvų neturintys vaikai yra su RYŠKIU antspaudu...

PlayIt > kazkiek sutinku. ypac del vaiko. bet is kitos puses velgi - koks vaikui gyvenimas jei seimoj nera sutarimo? kaip sugriaunami gyvenimai visiems kai viskas per prievarta.
Del atsalimo ir nusibodimo - gal ir tiesa, as vis sau uzduodu klausima ir nerandu atsakymo. tada lieka kiti jausmai. Ten susizacejimas kilo musu pragaro zarijose, tad naturalu, kad trauka buvo ir gal yra.yra.
Jo charakteris pas mane nera kietas, tai gal problema, bet ne vien. Supranti, galeciau/galejau pasakyt - nafik arba arba. bet zinau ka pasirinktu. gal del to gailetusi, gal ne, bet net jei ir gailetusi abejoju ar taip lengvai sau pripazintu.
Man kartais atrodo, kad ji nesuvokia padariniu ilgalaikiu. Gal gyvena sia diena (nors tai nepanasu i ja, viska planuoja, strateguoja)

Siaip visa tai man yra didziule mysle i kuria atsakymas gali but vienas - meile. bet arba klystu, o gal tiksliau noriu klysti ir nepripazystu sito atsakymo.

ambush, nepyk, bet tu man kažkoks skystas esi, vis rašinėji apie jausmus, meiles ir pan. Nenoriu įžeist, bet laikas susiimti į rankas, nes kitaip į kapus save nuvarysi.

sutinku Grambuolį
Toj būsenoj kurioj esu iš ties matyt lengviau būti (kad ir kaip atrodo sunku), nei iš jos išeiti. Tiesa išeiti reiškiasi priimti tam tikrus sprendimus. Nors suprantu, kad vėliau pagerėjimas kur kas greičiau ateitų nei sėdint liūdesyje.

Jei žmogus išeina iš tikrųjų niekas jo nesulaikys.. Ir tik Jums spręsti, ar Jums reikia trumpų sugrįžimų, kai nors ir tikima laime, bet kažkur kirba mintis, o gal vėl išeis, ar susitaikymo su tuo, o visų pirma su savimi. Jei Jus TIKRAI atstums, ir jausit, kad tai, nors ir labai skaudu, bet iš tiesų teisinga - privalot išgyventi. Ne tik dėl vaiko, bet ir dėl tų, kurios dar sutiksi, dėl to, ką dar padarysit, dėl to, kuo dar tapsit, ir ką savyje išsaugosit. Kas pasakė, kad vyrams lengviau? Jie nenešioja vaiko viduje? Tai fiziologija. Moteris gimdo. Bet ar vyras laukia mažiau? Meskim lauk tą seną sovietinį mąstymą, kad tėvas - bejausmė pinigų uždirbimo mašina. Jei moteris ryžosi su Jumis pradėti vaiką, turi suprasti, kad Jūs abu už jį atsakingi. Pasimatymai savaitgaliais? Skamba ir kvailai ir liūdnai, bet jei tik taip įmanoma? Gyvenkit. Ir leiskit kitiems GYVENTI. Išgysit. Viskas nuslops. Išlikit žmogiškas ir nepamirškit savigarbos bei to, kad niekas nenugyvens Jūsų gyvenimo už Jus, kaip kad ir niekas nebus Jūsų vaiko tėvu, jei Jūs to nenorėsit.. Tėvas ne tas kuris padarė, bet kuris užaugino? Bet kas pasakė, kad auginti negalima būnant atskirai nuo moters, su kuria išsiskyrė keliai?

lolichka > taip. sutinku del sovietinio mstymo. bet klausimas

"Bet kas pasakė, kad auginti negalima būnant atskirai nuo moters, su kuria išsiskyrė keliai?"
Atsakymas yra vienas - ne taip kaip gyvenant kartu su vaiku.
dabar kai vaikas mazas dar (1metai, 1 menuo, 1 diena) tai taip, jam gal dar neesu tiek reikalingas kiek veliau, ir kuo toliau tuo labiau vaikui reikes tevo. kitas dalykas jei/kai atsiras kitas vyras, taip jis gal nebus tevu, gal ji vadins vardu, bet jis tures daug itakos vaiko auklejimui, tuo tarpu tikras tevas, kad ir kaip daznai lankys, matysis su vaiku - negales pilnavertiskai nei auklet nei padeti nei pabuti.
Cia man regis nediskutuotina. Klausimas - kiek maziau bus itakos (auklejimo, pagalbos, buvimo). gal daug o gal nezymiai.
man kazkaip atrodo kad dauguma moteru nelabai tai supranta - bet tegu pabando isivaizduoti atvirkscia situacija.
Visgi pas mus lietuvoje tokiu situaciju kai vyras augina vaikus yra vienetai, o gal is vis nera?
Nu ne vien apie vaika cia. Nenoriu kad jam tai butu trauma ir jei mes nesutartume, tai is ties geriau turbut gyvent atskirai. Svarbu vaika ismokyti teisingo poziurio, vertybiu, uzauginti stipru, pasitikinti savim, ryztinga, bet kartu jautru ir suprantanti kas yra gerai kas ne. Neretai išsiskyrusių šeimų vaikai turi daug agresijos. Gal klystu.
nu žodžiu turiu dvi dilemas. Ir net jei su viena susitaikau vistiek liks kita.
Lengva iš ties yra pasakyt - pamiršk, gyvenk toliau, dėl ateities, dėl kitų, nežiūrėk atgal.
Kaip galima lengvai/greitai nubraukti 6 metus?
Daryk tu ką nori - su dviračiu lakstyk, kas dien nusikalęs fiziškai grįžk namo, bendrauk su kitais žmonėmis, vistiek kol širdyje išgyveni tai - neikur nedingsi. naktį prabundi ir nebeužmiegi.
Pakeisti mastyma? Gal. bet kol kas sunku.
Šiaip mano nuotaika labai banguota. kartais emociškai grįžtu į pirmus puslapius šios temos. Ir Iš ties dabar būna net sunkiau nei pradžioje.

Nu bet aš stpirus. ištversiu. Turiu žmones kurie supranta ir gali padėti. O čia nenorom apie žmoną pagalvoju. jai čia kur kas blogiau. ir mano pagalbos ji nepriims, bent jau dabar.

Pasiskaitykit, turėdamas laiko.

aš tikrai nemanau, kad vyrui nors kiek lengviau, kai jo vaikas gyvena atskirai, ypač kai jis toks mažas, ir dar neturi savo nuomonės. Įstatymai palankūs mamoms. Tiesa, vaikus augina vienetai vienišų tėvų.
Beje man kyla toks natūralus klausimas - kodėl jei žmonai taip sunku, ji nori skirtis, nori užbraukti tuos metus? Gal kažkas buvo ne taip? Meilė baigėsi? Netikiu ta meile, kuri gal baigtis, išsikvėpti ir mirti. Man tai atrodo nesąmonė. Meilė - sunkus ir atsakingas darbas, ne vien rožiniai patalai ir kava į lovą. Žmonės tuokiasi neįvertindami, kad ateis tokia diena, kai bus sunku, kai norėsis būt vienam. Sunku kai abiejų poreikiai skiriasi. Žinau ką reiškia bijot paleist, žinau, ką reiškia laukt, ir žinau, ką reiškia, kai manai, kad vaiką teks auginti be tėvo. Visada gerai nebus. Bus tik tiek, kiek tai sukursime.
Sakote, turit artimų žmonių, palaikymą ir panašiai. Bet ką čia palaikyti? Viskas griūva. Bus sunku. Yra sunku. Bet bus geriau. Ne šiandien. Ne rytoj. Bet bus. Jei tik to norėsit.
Aš nepažįstu moters, kuri vaikus tėvui rodytų tik savaitgaliais. Tai nėra moralu. Tėvas turi matyti vaiką. Auklėti. Padėti. Mylėti. Sakau nepažįstu tokios, nes pažįstu labai mažai žmonių. Visus kitus tik žinau. Jei moteris, kuria taip pamilote, Jums trukdys būti geru tėvu savaime išsispręs ir meiles problema.. Tokių žmonių negalima mylėti. Yra atsakomybė už vaiką. Yra atsakomybė prieš tą, su kuriuo kažką kurei. Būtina tai priimti.
Šiaip ar taip sėkmės. Tikiu, kad užauginsite žmogų, kurį kitiems bus malonu, ne žinoti, o pažinti
Papildyta:
beje moterys supranta.. nesupranta bobos.

balsavimas aiskus - vaikai. bet pas mus situacija kitokia. bet kokiu atveju skaitau. aciu.

Medinis - tavo mintys visad idomios, tiesa ne visad lengvai suprantamos.
Siaip kartais man atrodo kad per mazai kovojau. isejo ir viskas. Kita vertus stabdyti jos negalejau, cia jau aisku. o vaiko?

Lolichka >

Siūlau kartu paskaityti Medinis imesta linka su apklausa. Ten labai akivaizdziai matosi moteru mastymas. - be vaiko? kaip? taip neimanoma, negalima, as ji pagimdziau, jis mano ir pan.
Tevas vaikui velesniame amziuje yra ne ka maziau (o gal net daugiau, bet baisu sakyt tai - superMAMA o ne superTEVAI forume) svarbus uz motina, tevas "integruoja" vaika socialiai.
Zinoma visa tai atejo is senu laiku, kuomet vyras atliko visai kitas funkcijas. Siandien nors vyras ir negali atlikti visu fonkciju, bet gali beveik viska.
Tai kodel, gi vaikai lieka su motinomis? Ar todel kad vyrai juos maziau myli ar todel, kad visuomene nemyli vyro-tevo?
Na gerai.
griztant prie tavo komentaro - taip artimieji niekuo nepades, nebent kai bus labai sunku, - nebusi vienas. Taip griuva viskas, bet artimas zmogus visad gali padeti, jei ne problema spresti tai ja isgyventi.
kalbant apie Savaitgalius su vaiku ir puse atostogu...
realiai juk tai briedas.
Kokia proporcija yra dalinamas vaikas motinai ir tevui? pagal ka ji apskaiciuojama.
Cia as pykti ant sistemos laikau jau seniai, kai pazystamas skyresi ir bande kovot del vaiko prieziuros, motinai 18 ar pan, jokio darbo, mokslo.... liko vaikas pas motina ir senelius. Kai tikrai zinau, kad tevas butu uzaugines (ir augina tik savaitgaliais ir pinigais) vaika.
Kazkaip pakrypo ta tema cia...

skaičiau aš tą temą ir man kilo klausimas - kodėl turi auginti motina, ar tėvas? VIENI. Aš prieš tuos savaitgalius ir atostogas kartu. Aš už tai, kad tėvas turi matyti vaiką kur kas dažniau, kaip ir motina. Sakot neįmanoma pasidalinti? O ką čia dalintis? Tai vaikas, ne žaislas. Kokie dar susitarimai. ABU jį pradėjote, ABU ir turite rūpintis. Aš už atsakomybę. Jei moteris gimdo vaiką, kurį pradėjo su vyru, manydama, kad jei kas vaikas yra JOS tai jai akivaizdžiai užtektų ne vaiko, o kokio žaisliuko, o gal šuniuko, atleiskit gyvūnų mylėtojai. Vaikas - ne tik meilė, tai pareiga. Pareiga jį užauginti, padėt jam atrast, bei leist prarast. Koks užaugs žmogus, jei juo bus dalinamasi?
Dabar pakalbėsiu iš savo asmeninės pusės ir ganėtinai šiurkščiai - aš nesigulčiau su vyru, kuriuo nepasitikiu ir nepradėčiau vaikų su tuo, kurio išsiskyrimo atveju nenorėčiau net matyti. Jei žmogus buvo brangus, kažkas susiejo, tai koks velnias turi nutikti, kad neleistum jam lankytis pas vaiką? Tada, kada jei abu nori. Vaikas turi turėti mamą, tėtį, o jau visoki dėdės, sugulovai, tetos ir panašiai - ne šeimos reikalas.. Sakau šeimos, nes man tie, kurie sugebėjo laukti mažo stebuklo yra buvo ir liks šeima, kad ir gyvendami atskirai.

Kad neišsikreiptų situacija, noriu pasakyt, kad mano žmona nedraudžia ir nedraus matytis su vaiku, kol kas kalbam - tiek kiek noresi. Bet tai neimanoma, norisi visad, o tai jau brovimasis i jos gyvenima. po darbo pas vaika o jis pas mama.
Na ka noriu pasakyt, kad sita tema dabar krypsta kiek kita linkme, tai noriu pasakyt kad mano atveju zmona nei draudzia nei turi tokiu minciu, ji nori, kad buciau tevu.

o kalbant apie Medinio uzsukta tema labai gera komentara radau - toks moteriskas....

"Jei jau taip nutiktų ir aš jau būčiau labai tikra savo žengiamu žingsniu -pasisodinčiau vyrelį ir iškločiau visą tiesą apie nepakartojamą "princą" kuri sutikau -sakyčiau ką darom, nebemyliu tavęs (čia kaip toj reklamoj ačių tau už kartu praleistus metus), radau geriau , noriu skirtis, kaip dėl vaiko bus ir t.t. žodžiu kalbėčiau , bet vaiko nepalikčiau"

Atkreipkime demesi - pasisodinciau, papasakociau, kalbetumemes, klausciau ka darom - BET VAIKO NEPALIKCIAU.

Gal but tai nera blogai, motiniskas jausmas/instinktas labai stiprus. Bet sioje vietoje moterys turi nenuvertinti ir vyrisku jausmu. tiksliau juos pastatyti lygius sau.
O dazniausiai juk skirybos kaip vyksta - by default vaikas su mama ir tai net ne diskusiju klausimas.
bet cia matau ne moteru o visuomenes problema.

Taip lolichka - pareiga yra. Bet as ka dar pastebiu tokia situacija yra labai suniai suvokiama jos nepatyrus.

na ambus as jus puikiai suprantu dėl dviejų dalykų - aš neteisi, nes esu moteris, ir antra aš per jauna ir per daug nepatyrusi, kad galėčiau patarinėti turintiems vaikų. Nepykit, tačiau negalvokit, kad visi tokie jau nepatyrę, neteisūs ir nesupras.. Nepykit, bet jums dar toli ir iki mano patyrimų ir iki skausmų, tad neteiskit. O dėl moterų, tad palaukit, kodėl jos turėtų palikti vaiką? Todėl kad pamilo kitą? Tai jau gaunasi bausmė..
Bausmė tam, kas išeina. Mano jauna ir nepatyrusia nuomone Jūs ieškote ne patarimų, kaip išgyventi, o patarimų, kaip susigrąžinti tai, kas buvo. Niekas Jums šiuo momentu negali patarti.. Jei mylite savo žmoną - leiskit ir jai gyventi. Visi mes egoistai, bet pagal meilės sampratą, egoizmas įgija kitą reikšmę - žiūrima ne tik savo jausmų, bet ir to, kurį mylite...
Dar kartą prašau atleisti jaunai, vos iš vystyklų išlipusiai ir nemokančiai gyventi

ikisiu savo trigrasi. Imkim standartine lietuiviska seima. Ji laukiasi. Skaito knygutes, vaikto i kursus, po parduotuves, ruosiasi gimdymui, vaikucio auginimui. Ka daro vyras? Dirba. Jei smalsus ar mandagus, gal vakarais zvigteli i zmonos pakistas knygutes/zurnalus/interneto puslapius. Nusisypso pamates echoskopu daryta foto.
Gimsta vaikutis. Tetis perkirpa virkstele ir... kita diena iseina i darba. Parvaziuoja u vaikuciu namo. Mama rupinasi vaikuciu diena-nakti. Diena tetis dirba. Vakare-nakti - padeda. Galbut. Arba praso ramybes, nes rytoj vel reiks sunkiai dirbti, o tam, deje, deje, geras miegas butinas. Tik nesupraskit neteisingai, as cia tikrai nesakau, kad vyrai bjaurybes, moterys vargses. Ne, tikrai ne. Kiekvienas dirba savo darba.
Ir stai, viena diena vyras grizta namo - nebemyliu, nenoriu, nereikia, skiriames (velgi, priezasciu kodel ar kas cia kaltas nesiaiskinam, apie vaikus kalbam), bet as noriu auginti vaika, turiu tam teise
Tai gal ir po skyrybu dirbkim kiekvienas savo darba - kas vaikus augino tas ir toliau augina. Kas pinigus uzdirbo, tas ir toliau uzdirba.

Šiuo atveju moteris nebemyli, nebenori, nebereikia.
Suprantat, vaikai turi vieną labai bjaurią savybę - jie auga. Ir paprastai tėvai nespėja augti kartu su jais. nebespėja perskaityti knygučių skyrius, o ir pačias knygutes dažnai pamiršta...
Ar jūs manote, kad moteris turi iki vaiko pilnametystės jį auginti, o tėvas turi uždirbti pinigus visiems spinagryzams?

Kas yra "spinagryzams"?

Lolichka > nenorejau ir regis neišsakiau jokių abejonių dėl patirties, amžiaus ar kitų savybių kurios negali jums leisti turėti teisingq nuomonę.
na su nuomone taip jau yra, tai nuomonė ne faktai. Bet man įdomūs jūsų komentarai. Tad nežinau iš kr tas sarkazmas dėl jūsų amžiaus?

Vėl noriu gražinti temą į vėžes - aš nekalbu apie tai kur ir pas ką vaikas turi būti. čia truputį gvildenam Medinis temą kuri beja labai įdomi.

Gabyte > vertinu tavo nuomonę, bet man regis klysti (iš mano bokšto žirint) dėl to kad - kas gimdė, augino tas tegu ir turi vaiką. Na čia apskritai labai sunku ką išsiaiškinti.
nes tai nėra turtas kuris gali but priskiriamas vienam ar kitam. Tai nera nuosavybe i nekilnojama turta kuria igyji ar atsinesi kaip pavelda. Tai sajungoje atsirades turtas, i kuri teise turi abu vienodai. Vat kaip jis bus padalintas, cia didziausia dilema, tad kartais man atrodo, kad si teisiškai neišsprendžiamą klausima dažniausiai pagal nutylejima sprendzia vienai pusei palankiu, bet teisiskai neteisingu sprendimu.

Lolichka - sprendziu abi dilemas. meiles zmonai ir vaiko. kalbant apie tai, kad myleti reiskia paisyti kito jausmu - taip tiesa. bet cia pries pastatomi tavo paties norai, viltys jausmai, ir priesingi kito zmogaus analgiski norai ir jausmai.
Taip net ir be jausmu galvojant kito zmogaus norai yra auksciau tavo paties. ta suprantu ir tam nepriestarauju. tik sunku su tuo susitaikyti.