Kiek žiūrėjau neradau tokios temos
Įdomu ar dar kam nors taip buvo, t.y. kyla klausimas ką jautėte kai nusprendėte pradėti vaikutį? Net nežinau kaip tai paaiškinti niekada su vyru nesipykome ir tarp mūsų buvo labai gražūs santykiai, irgi super viskas buvo. Na bet kai pradėjom gaminti tai kažkas aukštyn kojom apsivertė atrodo po 2 metu iš naujo įsimylejau savo vyra per 2 dienas , o is vis tapo nors ir iki tol nesiskundėm. Bandau suprasti kame čia reikalas

Naujas bendras tikslas, abiejų bedra svajone, kurią įgyvendinti labai malonu abu tomis pačiomis mintimis gyvenate, o tai juk suartina

Kažkur ir aš skaičiau, kad taip būna turbūt dėl to, kad visas tas dalykas dabar tapo prasmingesnis, juk ne siaip sau dūksti, matyt kažkas pasamonėje labai stipriai veikia

Na galbut as busiu kitos nuomones (nes planuojam 1.5metu). Is pradziu galbut buvo taip kaip tu sakai:viskas grazu ir dar graziau Bet kai pradejom suprasti jog vaikelis ne taip lengvai pasigamina viskas apsiverte kitaip ir tarpusavio santykiai kitokie pasidrae ir pasidare kaip darbas

Uzjauciu, kad taip ilgai tenka bandyt ir labai nuosirdziai linkiu kad kuo greiciau pavyktu susikurt ta stebukliuka kaip cia mergaites raso, kad galbut reikia tokiu atveju maziau galvot apie pastojima ir teisiog megautis sekmes jums kuo greiciau sulaukti darbo rezultatu...

Na kai tiek metu vis tikiesi tai negalvot apie tai nebelabai iseina va dabar siek tiek ilsimes viskas likimo rankose,aciu

iskart po vestuviu buvom nutare kibt i darba su , labai dziaugiausi. tesiog svaigau is laimes, kad sulauksiu tos dienos, kai tapsiu . bet staiga viskas apsikeite aukstyn kojom, vyras liko be darbo (as dar mokausi ir irgi nedirbu, nors tas nuo pradziu kliutim nebuvo). labai verkiau, kai pasikalbeje viska atidejom bent jau metam. dabar labai sirdi skauda del to... net naktim sapnuoju kartais, kad esu . o ryte atsikelus labai graudu buna...

Sveikutės
Kai perskaičiau temos pavadinimą, tai pagalvojau, kad čia kaip tik man, nors aš truputį apie kitokius jausmus... Prieš mėnesį nustojau gerti KT, intensyvus planavimas kol kas nevyksta, beje ir padaryti tą rekomenduojamą pertrauką po ilgai vartotų KT norisi. MB jau senokai svaigsta apie leliuką, o aš kaip kokia ragana . Vis sakydavau, kad dar to nėra ar ano, vis dar noriu dėl karjeros pasistengt ir t.t. Nors realiai esu iš tų moterų, kurios vaikus myli ir tikrai jų nori, bet man labai sunku tam pasirįžti .. Taigi, su MB iniciatyva, nustojau gerti KT. Jausmai visokiausi sukasi . Kartais atrodo, kad tikrai jau laikas ir norisi mažiuko, paskui kažkas lyg apsiverčia ir galvoju, kad truputį vėliau, nes darbe gerai sekasi ir yra galimybė kopti aukščiau, bet paskui vėl galvoju, o kas sako, kad pavyks iš karto, gal pradėjus dirbti ta linkme dabar, tai įvyks tarkim po metų...
Žodžiu, prieštaringų jausmų kratinys ir žinokit aš "baltai" pavydžiu toms, kurios neturi tokių abejonių ir tvirtai žino, kad yra pasiruošusios ir laikas leliukui. Kartais galvoju, gal tik tada ir reikia planuoti, kada abejonių jau nelieka, o jeigu man jų visada bus O jums ar būna tokios "svarstyklės", kad viną dieną krypsta į vieną pusę, kitą-į kitą pusę? Ar tos kurios planuoja intensyviai, jau jokių abejonių neturit? Gal tiesiog viską palikti likimo valiai? Gal čia ir yra tas variantas, kai žmogus planuoja, o Dievulis juokiasi?

Ilona777 tu neviena tokia kuriai sunku apsispresti del , mane ir ta pati problema kankina na bet kaip sako, ne tevai vaikus renkasi, bet vaikai tevus, tai as manau kai bus laikas tam taii tada ir pajusim, ir su dideliu noru ir troskimu to siekim

oi zinokit, as tai is laimes tiesiog kelias dienas skraidziau kai nusprendem, kad jau reikia leliuko ir kai ememes realiu veiksmu o kai jau galvojau, kad gal jau ir pavyko zinokit irgi viskiu minciu buvo... ir kad dar anksti, ar sam pasiruose daug ko atsisakyt ir t.t... ir zinokit iki siol apie tai karatsi pagalvoju, bet juk tai naturalu. zinau tik viena, kad tikrai noriu vaikucio, o tos abejones yra normalus dalykas, juk niekda to dar neteko patirti, taigi baisu kas ir kaip bus... bet mes esam isitikine kad leliukui galesim duoti viska ko jam reikia ir kad jis mums nei kiek netrukdys.. visai negaila atsisakyti ramybes ir daugelio dalyku, kurie dabar atrodo tokie svarbus ir butini, vien pagalvojus apie vaikucio sypsena ir visus kitus mielus dalykus... tagi kei suzinojau, kad vis delto dar ne buvo daug daugiau asaru ... ir supratau, kad tos abejones yra netikros, kad vis tik norim mes to stebukliuko...

Man net lengviau tapo, kai paskaičiau, kad net ir intensyviai planuojančios turi šiokių tokių abejonių Aš tikrai noriu vaikiukio tiesiog tos mintys neduoda man ramybės, va pvz. MB jis jau seniai nori leliuko ir vis sako, kad viskas bus gerai, kad visko jam užteks ir t.t. , o man taip sunku pasirįžti. Tas vidinis noras kariauja su begalėm abejonių. Beje, man jau 27 m. tai vis iš šalies išgirstu, kad jau laikas, sunku bus gimdyt ir t.t. Taip gražu, kai mamos jaunos, o vaikučiai jau paaugę, bet manau jau per vėlu, būti jaunai mamai . Kartais net jaučiu kažkokį kaltės jausmą, galvoju, kad neturiu stipraus motininško instinkto ir t.t. Kaip atsikratyti tų abejonių ? Tiesiog, norėčiau apie nieką negalvoti, laukti ir planuoti, be jokių abejonių. Paskaitau planauojančių skyrelius, jos ten taip laukia leliukų, be jokių abejonių džiaugiasi pamačiusios II ir liūdi kitu atveju. Aš irgi taip noriu...

ilona777, manau, jei tik rimtai pradesit planuoti vaikiuka, kai pokalbiai taps konkreciais veiksmais, tada ir abejones visos isnyks. ir dziaugsmas atsiras pamaciu II

ilona777 nenusimink, kad nebusi jauna mama... as irgi nebusiu jauna, bet as turiu kita nuomone, manau ne amzius, o mastymas ir isvaizda svarbu.. yra pilna be laiko susenusiu ir 20-metciu, kurios atrodo 100 kartu baisiau nei kokia pasitempusi 50 - mete... taigi nenusimink del amziaus, vaiku svarbu ne tavo amzius o poziuris i gyvenima ir dziaugimasis gyvenimu, o ne bumbejimas.... taigi busim pacios geriausios trisdesimtmetes mamytes jei tik pacios to noresim... abejoniu neatsikratysi... as pati su jomis kas diena gyvenu, bet tuo paciu labai intensyviai planuoju leliuka ir verkiu kai pamatau ta nelemta I bruksniuka o i abejones visai nekreipiu demesio.. nes manau tai yra naturalu, pries kiekviena didesni ar net mazeni pokyti gyvenime kazkiek juk abejojam.. bet tai visai nereiskia, kad mes jo nenorim, paprasciausiai baisu, nes nezinai kas bus... taigi atsiplaiduok ir nepasiduok abejonems..

man jau 32 metai ir mane vis kamuoja toks keistas jausmas, kad nesu dar pasiruošusi motinystei ir labai norisi, ir labai baisu. bet čia jau gal su amžiumi ateina tie svarstymai va jaunos mergos prisigimdo vaikų nesukdamos galvos, o čia visokios abejonės mat... ar sugebėsiu, ar mokėsiu?

Ačiū ačiū už gerus žodelius kiskiau . Šiaip amžius man nelabai ir kelia abejones, tik kartais pamąstau, kad kitos 20 m. jau žino, kad nori leliuko, o aš mat 27 m., o dar su savo kvailom mintim . Gal vis gi jūs teisios, kad abejonės nuo nežinomybės, nes dažniausiai visuomet abejoji prieš kažkokius pasikeitimus, o ypač kai nežinai kas kaip... Labai smagu, kad sugebat priimti tas abejones kaip natūralų dalyką, aš irgi taip mėginsiu save įtikinti . Kažkaip paskaitau tuos planuojančių skyrelius ir visos tokios laimingos sulaukusios II ir taip užtikrintai jų laukia, kad pasijaučiu lyg būčiau nesubrendėlė kažkokia Liūdnasis pelėnas manau teisi, kad jaunos merginos tikriausiai mažiau galvoja ir viskas būna puiku. Kažkaip daugeliu atveju moterys būna jau pasiruošę vaikiukui, o vyras dar ne, o pas mane atvirkščiai, MB jau kokius 2 metus atsargiai užsimena, o aš kaip kokia ragana Nors greičiausiai ir motiniškas instinktas išlįs, kai pamatysim II .

lygiai taip pat abejones kyla, vis atrodo kad kazka reikia daugiau padaryti.
kad kazko truksta, kad nelaikas ir t.t.
Bet kada tas laikas???

as manau , kad laikas ne tada kai padeti tvirti materialiniai pagrindai,nes ju neikada nebus pakankamai... vis ko nors prisireiks...laikas manau tada kai jau tikrai abu norit.. ir kai ateina jausmas, kad kazko namie truksta, kad norisi mazyciu kojyciu tapsenimo namuose, kai su sypsena palydi visas nestukes ir kiekviena kudiki gatveje as laikausi nuostatos, kad vaikai tevams gyventi taip kaip norisi netrukdo, jei jie patys nesusikuria sau problemu.. aisku as cia kalbu apie sveikus vaikucius.... kokiu vienareiksmiskai visosm ir linkiu...

sutinku su tavim galima atrasti 1000 priežasčių kad dar ne laikas, visada bus nelaikas...

Na kartais tikrai gali buti dar NE LAIKAS kai busimi teveliai nelabai sutaria ir galvoja, kad kudikis juos suartins tokiu atveju tikrai reiktu sakyti griezta NELAIKAS, kai nori kudikio del kazkokiu tai ekonominiu ar finansiniu sumetimu (vaikuciai del pasalpu, kad teveliai pragyventu) taip pat NELAIKAS, kai neturi elemetantariu (as nekalbu apie turtus kazkokius) finansiniu galimybiu pasirupinti savimi taip pat NELAIKAS. Taciau jei turi mylima zmogu kuriuo visiskai pasitiki, jei akys spindi vos pamacius mazyli, kai jau norisi glostyti kiekvieno kudikio galvele ir jei turi pakankamai noro dirbti ir uzsidirbti sau pragyvenimui, tai kudikiui visada uzteks... va tada manau jau LAIKAS.... konkreti pinigu suma nepabrezia seimos pasirengimo tureti kudiki, manau tai priklauso nuo seimos noro dirbti ir sugebejimo uzsidirbti bet kokiomis ekonomikos salygomis... tada atsiranda zinojimas, kad sugebesi (kiek tai priklauso nuo taves paties) kudikiui suteikti to ko jam reikes...

visiskai sutinku...

Musu mazoje seimyneleje iki pilnos tikros seimyneles truksta tik kudikelio, todel iskart po vestuvuviu irgi nutarem "gaminti" leliuka Pries tai zinoma buvo ivairiu priestaravimu,nes netekau darbo, be to taip pat ir mokausi,uz moksla reikia moketi, bet as taip stipriai noriu kudikelio, kad manau sitos kliutys nesutrukdys mums tapti
Tai vat db tesiam gamyba kaip seksis, paziuresim... Manau netaip lengva kaip labai labai nori...

Nenusimink Garbanelele, gal pageres laikai, vel atsiras darbu ir neuzilgo tavo svajone isipildys

sutinku 100 proc. mums irgi viskas taip pat,santykiai visada buvo silti,bet dabar jie dar labiau sustiprejo,o

Labai geras klausimas, kada tas laikas ? Užduodu jį sau nuolat, tiesiog dabar tas abejones pradėsiu priimti kaip natūralų dalyką, nes anksčiau man atrodė, kad arba žinai kad laikas, arba žinai kad dar ne. Galvojau, kad aš čia viena tokia abejojanti ir imdavau net jaustis kalta, kad neturiu tokio stipraus motiniško instinkto kaip kitos...bet regis tos abejonės labai normalu, o patapus greičiuasiai ir instinktai sustiprės...

vava pas mus dabar jau taip pat

Na, o mano istorija tokia, kai pirma karta pabandem padaryti vaisinga po to as jauciasi išsigandusi, pradejo visokios baisios mintys lyst i galva, net vyras paklausė ar man viskas gerai bet po kokios valandos praeėjo ir užplūdo džiagsmas pagalvojus, kad galbut mazyte givybe manyje .
Santikius su vyru galiu apibudinti kaip katik susitikusiu ir įsimylejusiu žmoniu

kažkas ne į tą temą kaip matau papuolė...
abejonės ir mane aplanko... nors vieną gražuolę jau auginame... tačiau antram vaikučiui vis laiko neatsiranda... tačiau paskutiniu metu labai dažnai jaučiu kad laikas, kad noriu... nors būna aplanko ir abejonių valandėlės, kaip bebūtų gaila... sako vaikučiai renkasi tėvelius ir laiką, kada jiems ateiti į šį pasaulį... kartais pagalvoju, kad gal mus jau kažkas išsirinko... tuomet nežmoniška būtų neleisti tam mažam žmogučiui pas mus ateiti...

kiek suprantu jusu grazuolei sesi metai, tai jei siemet pastosi tartp vaiku bus 7 m. skirtumas, manau gan didelis

na taip, jau šešeri mūsų mergytei... atlieku tyrimus kaip tik ir jei daktarų verdiktas bus teigiams manau lauksim dar vieno stebuklo...

na tai linku, kad daktarai duotų startą juk visada smagu turėti sese ar blolį

Idomi tema neseniai istekejau ir daznai pakalbam apie vaikiuka, bet irgi iki galo nenusprendziam kada tas tinkamas laikas... kartais apiema baime, o jei neiseis, kai aplinkui nemazai pazistamu poru kur nesulaukia gandro.....

biruchike, ginkit visas baimes į šalį ir prie darbo... nelaukit taip ilgai kaip aš, nes nuo ilgo laukimo nieko dbr nesigauna nusiteikit optimistiškai ir pradėkite laisvai

Labas mergaites aš čia naujokė tam forume, pirmą kartą rašau... mūsų šeima šiuo metu irgi planuojam antrą vaikiuką. Išsiėmiau Mireną ir žiūrėsim kas čia bus...

brakoniere2, sėkmės, o kokie jausmai?

As pagalvojau kad visai buna kartais faina netyciukai nei planuot nei ka... Jau nebegalvoji ar laikas ar nelaikas

ačiū jausmai labai geri, dingo visokie pykčiai su vyru, daugiau svajonių atsirado, planų.... pirma dukra buvo netyčiukas, tai tada ir paliūdėti teko, kad gal nelaiku viskas atsitiko... o antrą kai planuoji tai labai geras jausmas, geriu folinę rūkštį, nevartoju alkoholio ir bandysiu skaičiuot kada ovuliacija, nes gyd. sake, kad vaikutis pradėtas per ovuliaciją didžiausia tikimybė, kad bus berniukas

brakoniere2, tai smagu kad jus su vyru draugiskai be jokio streso... o kai man jau 3 cikla nepavyko mes si men taip riejames tai kad nzn matyt man maza depresija kad vis nepavyksta

niu jau.. nesiriekit... kenkia ne tik tavo nervams, bet ir busimam leliului.. o del depresijos, tai juk dar trys ciklai visai nedaug, taigi daugiau optimizmo ir teigiamu emociju... kiek pazystu draugiu, kurios neturi problemu del pastojimo tai dauguma ir pastojo butent apie 3-4 cikla pradejus planuoti

nu va, dabar kai paskaiciau, supratau kas mano vyrui darosi, net mintis tokia i galva nebuvo sovusi...
glaustosi kaip katinas aplink, pasirodo cia del vaikelio planavimo...
gerai , man patinka

Jamaica uoj kaip faina kad glaustosi pavydžiu...


na taip manau reikia mums į tą planavimą kitaip žiūrėti reikia pasistenkti 4 ciklą pradėt, visiškai kitaip gal mums ir pavyks

svarbiausiai - nesuk sau perdaug galvos -atsipalaiduok ir... dėl Dievo meilės nežiūrėk į viską taip rimtai
vaikutis ateina tuomet, kai jam tinka
Kuo labiau isitempe bus teveliai, tuo ilgiau uztruks mazylio kelionė pas juos
(cia mano asmenine nuomone, bet visiem, kas paklauso -pasiseka)
Sėkmės, Rastika

nesijaudink, nes stresas irgi kenkia pastojimui
o kas keisčiausia, kad su pirma dukra aš pastojau per mėnesines....

nu niekaip neįsivaizduoju, kad taip galima pastoti per mmm, tikrai niekaip neįsivaizduoju, kaip tai gali būti įmanoma, gal prieš mmm pastojai, čia biogogiškai neįmanoma...

Mylintis paskutinėmis mm dienomis, esant trumpam ciklui su ankstyva ovuliacija - labai įmanoma. Juk vyro "žuviukai " išlieka gyvybingi ilgą laiką

nu tai tada mano vyruko spermiukai niekam tikę tada, kad tai ilgai nieko neišeina

atsimenu pirmaji planavimo menesi tokie laimingi buvom, kol ciklas nesibaige tik vienu I. Vyras labai savyje uzsisklende nusimines...toliau matavau temperaturas, vis tikejausi, kad va si menesi tai tikraibus....o kaip nebuvo, taip nebuvo.... meciau matuoti, is vis bet ka daryti... vel nieko....
ai nezinau, jau pavargau nuo tu planavimu... nes matau, kad su vyru visai apie tuos planavimus nesisnekam....tai tapo mano, o ne musu planas....antroji puse visai be jokio entuziazmo, tai ir man nuotaika su vis kiekvienu nenusisekusiu ciklu prasteja ir prasteja....
Papildyta:
bet is tikruju... jau geriau tas netyciukas....nei planuoji, nei galvoji....
negu cia va tokia nesamone.... smagu tada, kai gaunas is pirmo karto...nu is trecio, bet ne ilgiau...
tada tik nusivylimas ir asaros..... bet cia nuo zmogaus jautros priklauso, kas kaip reaguoja i nesekme!
as tai labai liudziu...kitiem gal ir nesimato, bet va viduje tai smarkiai sopa, net zodziais negaliu apsakyti.
Va tokie ir jausmai....

ne taviškio vieno
Maniškio irgi niekam tikę

O jei į temą - pirmais mėnesiais jautėsi bendrumas, šiluma buvo didelis tikslas... Bet kai mėnuo po mėnesio nieko nesigauna - jausmų neliko liko darbas ir didelis nepasitenkinimas, kad darbas neduoda rezultatų

tai va, ir aš maniau kad per mėnesines neįmanoma pastoti. Tada ir nesisaugojome, o visą laiką saugodavomės nes dar neplanavom turėti vaikų....
ir še kad nori....

Sveikos moterytės
Mano atveju yra atvirkščiai negu komentaras, kurį parašė ilona777. Daugiau nei metus save bandau užgniaužti, kad dar nebus vaikelio šeimoj, kadangi iš pradžių nenorėjo MB, dabar nebėra tam sąlygų, nors ir noras MB taip pat per tiek laiko neatsirado... Jaučiuosi taip, lyg niekas manęs nesuprastų, kad pasaulis nusiteikęs prieš mane ir negaliu įgyvendinti savo svajonės. Ir darosi vis sunkiau džiaugtis dėl draugų laimės, kurie pastoja, gimdo. Nuo kiekvienos tokios naujienos darosi vis tamsiau. Gal tai yra siaubingai savanaudiška, bet tikriausiai prikaupiau per daug pykčio per visą tą savęs tramdymo laiką. Kartais atrodo, kad nekenčiu savęs ir MB, kad negyvenu taip, kaip noriu ir kad mūsų svajonės prasilenkia

sveikute... Riedgute neliudek ateis ir tavo diena.. del MB nenoro tai dar daug kas priklauso nuo to kiek jam metu ir kiek laiko jus jau esat kartu daznai vyrai nebuna pasiruose vaikuciui kol nera isitikine savo sugebejimais visapusiskai juo pasirupinti... visokiu vyru yra ir tikrai nereikia jo nekesti, o tuo labiau saves. pvz ir as vaikucio uzsimaniau gerokai anksciau uz MB, bet neikada jo nespaudziau, tik kartkartemis lyg netycia uzmindavau ir leidau jam suprasti ir pajausti kada jau nores... islaukiau 1.5 m beveik, kol viena diena (kai as ir kalbet apie tai nustojau, bet pati vis pasvajodavau tyliai) jis pats jau pasake, kad gal jau laikas tada ir pradejom organizuoti leliuka.. tikiu, kad ir tau taip bus, jei abu vienas kita mylit ateis laikas kai ir vyras vaikucio uzsinores...

Na, jei kalbant apie amžių ir buvimą kartu, nėra jis toks jaunuolis, jau 30-ies, ir kartu esam 6 metai, dveji iš jų - gyvenimas santuokoj. Kai buvo sąlygos, nesinaudojom, dabar išvykom į užsienį gyvent. Spaudimo ir aš nedarau, net nebekalbu išvis apie vaikus. Laukiu, kol pirmas apie juos garsiai prabils.
Aišku, negyvenu aš pastoviai depresijoj, bet kartais būna silpnumo akimirkų ir pažliumbt tenka
Ačiū