Sveikos mamos. Turiu problemą ir nežinau kaip su tuo kovot.
Pats pirmas kartas buvo prieš 4 mėnesius. Grįžau iš mokyklos. Vėl blogos nuotaikos, vėl problemos mokykloje... Namie buvau viena. Jaučiausi siaubingai... Staiga mano akys užkliuvo už aštrių žirklučių... Norėjau susipjaustyt, tačiau neišėjo... Vėliau atėjo vasara... Per ją savęs nei karto nepaliečiau. Pažadėjau sau, kad niekada savęs nežalosiu, maniau, kad pažadą išpildžiau...
Tačiau, vėl mokykla... Vėl pykčiai su tėvais.. Taigi, gavau britvutes.. Susipjausčiau rankas(bet ne venas, nors ir jas bandžiau, tačiau išsigandau) būdama tiesiog blogos nuotaikos.. Vėl pažadėjau nebesipjaustyt. Tačiau, kai netekau savo augintinio vėl tai padariau.... Abi rankos buvo supjaustytos.. 2 savaitės savęs neliečiau, tačiau šiandien vėl susipjausčiau.. Supratau, kad nebegaliu savęs valdyt, nebegaliu nustot... Labai bijau, kad pamatys mama ar draugai(viena draugė jau žino..), bijau, jų reakcijos, bijau, kad mane smerks..
Patarkit, ką daryt?

Pirma mintis buvo - ar visai išprotėjai? Turi pasakyti mamai ir ji kaip reikiant velnių atrašys už tokius darbus. Bet gal tai kiek per griežta.
Todėl pradėsiu nuo to, kad turėjau kolegę, kuri būdama paauglė save žalojo. Jos, suaugusios moters, rankos dabar atrodo baisiai - randai randeliai. Ir visi tai pastebi, bet ne visi ryžtas paklaust iš kur jie. Ji dėl tokio savo elgesio dabar visiškai nesidžiaugia ir gėdijasi savo plaštakų.
Jei nenori ateityje būti randuota, gerai pagalvok prieš žalodama save dar kartą.
Būtinai turi pasikalbėti su mama, nes tau reikia jos paramos ir pagalbos. Jei su mama nesi artima, gal mokykloje yra mokytoja, psichologė su kuria gali kabėtis? Draugė?
Kitas dalykas - ar žinai priežastis kas skatina tave tai daryti? Negi tai suteikia kažkokį palengvėjimą?
Geriau kalbėk, rašyk čia, į SM, bet nežalok savęs. Paauglystė sunkus metas. Patikėk, mes tą žinom. Bet kai ji baigsis, kai baigsi mokyklą, imsi visai kitaip galvoti.
Va ir aš, atradau savo dienoraščius iš mokyklos laikų ir buvau priblokšta to, kokia depresuota asmenybė buvau. Dabar gyvenimas atrodo visiškai kitoks.
Galvok apie ateitį!

Nu pasistengsiu nustot. Randų išties labai nenoriu..
O sakyt tai niekam TIKRAI nesakysiu...
Bet dėkui už patarimą...

Bet žiūrėk, jei kils noras vėl kažką panašaus daryti, geriau parašyk čia. Rimtai. Padėsim kaip galėsim. Ir gali pasakoti mums, nes jau vis tiek pasipasakojai.
Ok? Sutarėm?
Papildyta:
Dar pridursiu. Peržiūrėjau tavo žinutes. Tai žinai, juodus paakius turiu ir aš. Dovana iš mamos taip sakant.... Didelėa akys pas mane ir juodi paakiai - nekoks vaizdelis, bet turiu gerą priemonę - maskuojantį pieštuką. Juo pasitepu tik paakius ir viskas - atrodau kaip žmogus.
Akiniai pamenu kai mokiausi kaip tik buvo labai madinga. Pati norėjau juos turėti, nes kažkaip juos nešioję atrodė tokie protingi ir stilingi. Bet va - regėjimas superinis, tai akinių nereikėjo.
Taigi mergyt - žiūrėk save, nes niekas taip tavimi nepasirūpins kaip tu pati. Todėl būk stipri ir žvelk į ateitį.

Ok parašysiu. Bet tikrai atsibosiu.
Beje, dabar jau beveik nebesimato tie pajuodę paakiai, turbūt nuo nuovargio buvo..
Ir, beto labai ačiū!!!!!!

Tai viena iš dažnai pasitaikančių paauglių psichologinių problemų. Tai yra rimta.
Žinai, aš kaip mama, visada norėčiau žinoti kas vyksta su mano vaiku. Geriau, kad tai žinotų artimieji, nei draugai, klasiokai. Jie gali būti labai žiaurūs šiuo atžvilgiu. Mamai niekada nekils noras išsišaipyti ir pasmerkti savo vaiko. Abi tai žinodamos, galėsite ieškoti sprendimo būdo.

Mamai niekada nepasakyčiau.
Ji tokia greit užsideganti..
Aš bijau jos reakcijos.
Tikrai jai niekada nepasakyčiau tokio dalyko..

Pamenu, kai mano sesuo turėjo problemų mokykloje, nes klasiokai iš jos šaipėsi, ji mamai nieko nepasakojo. Tačiau dabar, kai užaugo ir papasakojo viską, ką patyrė, mama griebėsi už galvos - kodėl sesė jai nieko nesakė tada? Dabar sesė turi problemų bendraudama, pasitikėdama ir pan.
Taške, gal tėvai ir atrodo kartais, kad nesupras ką tu jiems sakysi, bet reikia jiems tai atitinkamai pateikti. Pirmiausia paprašyti, kad nešauktų, nepyktų ir reaguotų normaliai. Pasakyti, kad tai yra paauglių problema ir tu nenori jos turėti. Bet tau reikia mamos pagalbos. Žinok, mama vis tiek, kad ir kartais pyksta ar barasi, ji norės tau gero ir padės. Palaikymas šeimoje būtų labai naudingas ir jaustumeisi daug saugesnė. Gali net susitarti su mama, kad tik judvi žinosite šitai.

O gal yra koks kitas artimas zmogus, kuriam galetum pasipasakoti? Nebutinai mama. Gal tetis, mociute, teta ar net mokytoja? O gal kokios drauges mama? Zmogus, kuris suprastu tave. Nes paciai man atrodo, sunku su tuo susidoroti. Viena diena gali atrodyti, kad gali atsilaikyti, o kita vel ne. O pas psichologa nera galimybiu kreiptis, anonimiskai? O jeigu pabandzius paskambinti i paaugliu pagalbos linija? Ar yra tokia? Gal kas zinot?

Mums, mamoms, si istorija gali buti pamoka, kad be galo svarbu yra vaiku pasitikejimas, kad vaikai nebijotu mums pasakyti apskritai nieko. Juk mama yra artimiausias zmogus.

Žinau visas tas linijas kur galima skambint ir žinau žmogų pas kurį galėčiau kreiptis.. Bet aš esu bailė, DIDŽIAUSIA bailė, nes aš bijau net priimti kitų pagalbą..
Visų pirma man labai gėda dėl tokio poelgio
Visų antrą aš labai bijau, kad manęs nepradėtų smerkt... Nes jei taip atsitiktų tada tikrai neatsakyčiau už savo veiksmus...


Papildyta:

Tik ne mamai!! Niekada!
Niekaip negaliu paaiškint kodėl ne jai.. Nėra ji tokia baisi, gal ji ir priimtų viską normaliai, bet aš vistiek bijau.. Pati nežinau kodėl...

Na tada turi pasikliauti savimi ir būti stipri. Ir gali visad rašyti mums.

O man atrodo, kad be suaugusio zmogaus pagalbos cia nieko nebus. Reiketu pasirinkti tinkama zmogu, sukaupti drasa, pamirsti geda ir pasakyti. Nemanau, kad paaugle pati bus pakankamai pajegi visam tam nugaleti.

pati šią problemą patyriau. Slėpiau ilgai nuo visų, kol galų gale pamatė mama. Buvo tikrai susirūpinusi ir labai nelaiminga. Iškart užrašė pas psichologę, dėl ko aš labai spyriojaus.
Negaliu paskayti, kad psichologė man padėjo, gal buvo ne tas žmogus, kuriam galėčiau atsiverti, tačiau bent paskyrė teisingą gydymą - 5 mėnuo jau geriu antidepresantus.
Gal kuriom čia esančių pasirodytų tai baisu, bet tai nėra joks baubas - visiškai nepraradau visų savo jausmų, tiesiog vaistai man davė laisvės ir viskas susikontroliavo. Negaliu pasakyti, kad dabar visiškai dėl nieko nesinervinu - likau tokia pat jautri kaip anksčiau. Tačiau sumažėjo nuotaikų kaita ir nuolatinis mąstymas apie savižudybę, kuris paskutiniais mėnesiais jau buvo pasiekęs kone kritinę ribą. Meginau žudytis ne kartą, tačiau arba kas sulaikydavo, arba pati pabijodavau.
Tokį dalyką kaip venų pjaustymą senai pamiršau (nors darydavau tai net kelis metus), man taip pat labai negražu žiūrėt į savo randelius, reikia slėpti po apyrankėm ar laikrodžiu.
Žinau, kaip sunku to atsikratyti, tai jau tampa kaip priklausomybė, vienintelis dalykas, kuris nuramina... Tačiau vis tiek tai ne išeitis. Stenkis nepasiduot tai panikai, kuri užklumpa, ir save nuraminti tais dalykais, kurie tau patinka. Galų gale išsiverkti ant draugo peties, bet jokiu būdu nežaloti savęs...
Jei negali pati susitvarkyti su savim, puiku, kad kreipeisi čia, tačiau manau, kad turėtum pasikalbėti ir su mama, arba bent viena nueiti pas gerą psichologą, kuris paskirtų tau tinkamų vaistukų. Na, o jei nenori medikamentinio gydymo, turi stengtis save suimti į rankas ir sukontroliuoti.

Taške, jei nesinori kalbėti telefonu su psichologinės pagalbos linijų konsultantais - juk yra galimybė parašyti laišką ar pasikonsultuoti internetu (tarkim, Vaikų linijos tinklalapyje yra tokia galimybė), tai būtų labiau anonimiška ir tau gal lengviau, nei kalbėtis. Noriu pakviesti tave, kad nebūtum viena, bandytum atrasti kažkokį žmogų, su kuriuo išdrįstum atsiverti. Kad ir neakivaizdžiai, internetu.

Sutinku su dozylikestofly*, kad reikėtų pakalbėti su mama ar kreiptis į psichologą. Žinai, jeigu tau yra depresija - tai ne šiaip madingas žodis ar laikinas "sąmonės aptemimas", ar dar kaip galima būtų pavadinti, o liga, ir neretai žmogus pats yra bejėgis įveikti savo liūdesį ir kitus sunkius jausmus. Galbūt reikėtų pavartoti antidepresantų, gal padėtų psichoterapija, bet tam būtinas kitas žmogus su savo žiniomis ir patirtimi.

Pjaustytis pradedama tada, kai žmogus nesusitvarko su savo jausmais, kai atrodo, kad fizinį skausmą iškęsti lengviau, nei dvasinį. O vėliau tai gali tapti priklausomybe (panašu, kad tau jau taip yra, nes rašai, kad nebegali sustoti). Leisk padėti tau tiems, kas moka ir žino .

Sėkmės .

labutis Taške,

pirmiausiai - tu nesi bailė ir tai aiškiai įrodo tavo pasisakymas forume. Nors rašai, kad sunku būtų susitaikyti su pasmerkimu, kai atskleidei savo paslaptį, bet juk vis tiek tai padarei. Rizikavai. Išsdrįsai. Ir sulaukei tik palaikymo. Nes turėti problemų nėra gėda. O smerkiantis bėdon pakliuvusįjį pats vertas didžiausio pasmerkimo.
Antriausia - intuityviai jauti pati, kad kelias į susidorojimą su savo problema eina per išsisakymą kitiems žmonėms. Kartais iš tiesų geriau pirmiau išsisakyti tiem, kurių tu nepažįsti. Kad ta pagalba būtų iš tiesų efektyvi, geriausiai būtų bendrauti su profesionalu. Tačiau tai sprendimas, kurį gali priimti tik tu pati. Svarbu, kad žinotum, kad tavo bėdos, kad ir kokios sunkios jos atrodo dabar, yra sutvarkomos.
Na, o kol tu sprendi kokia pagalbos forma tau priimtinesnė, pabandyk bent keletą dalykų, kurie gali tau padėti kitais būdais, o ne žalojant save, laikinai susitvarkyti su užplūstančiais jausmais (kol išmoksi su jais dorotis kitaip): išliek savo jausmus į dienoraštį, susirask pagalvę, kurią galėtum pakumščiuoti, panardink savo rankas trumpam į labai šaltą vandenį arba ledo kubeliais patrink tas vietas, kurias nori žaloti, lūpų dažais arba raudonu markeriu, o ne aštriais daiktais, brėžk linijas, vietas, kurias žaloji, apklijuok pleistru, ant rankos užsimauk gumytę, ir kai kyla noras žalotis timptelek ir paleisk ją keletą kartų.

tačiau, bet kokiu atveju, linkiu tau nesustoti pusiaukelėje ir ieškoti specialisto pagalbos.

stiprybės

Labai dėkui už patarimus, būtinai pabandysiu jais pasinaudot.
Be to, aš psichologų nerealei bijau, dėl to bandysiu šią problemą spręst ir be jų pagalbos...

prisimenu, jau kartą rašei apie tą baimę...taip įdomu sužinoti ko labiausiai bijai, kas susitikime su psichologu kelia didižiausią nejaukumą...
Šiaip tai, turint bėdų kiekvienas mūsų nori, kad tas, kuriam išsipasakoji būtų atidus ir supratingas klausytojas, nepultų aiškinti ar smerkti. Turint tokį pašnekovą ir bėdos trumpam sumažėja.
Tačiau psichologai ne vien klauso:). Visų pirma jie žino tavo bėdelės vystymosi mechanizmą (va kaip čia gudriai pasakiau ), žino metodus, kuriais galima ją tvarkyti, yra pasiruošę priimti tave ir tavo problemas be jokio pasmerkimo (nes geriau už bet ką žino, kad čia nėra nieko smerktino ar gėdingo), nuoširdžiai įsijausti į tavo būseną (kas nėra tas pats, kas užuojauta, kurią gali parodyti geri draugai)...be to, kartais yra tokių problemėlių, kurias spręsti vienai yra daug sudėtingiau, nei su kieno nors pagalba .

Jeigu skaitai angliškai, būtinai pasiskaityk apie savo bedėlę internete (paieškos sistemoje vesk "self harm", "deliberate self harm" - ne tu viena kenti no tokio potraukio ir tikrai yra būdų tau pagelbėti.

Na pati net nelabai žinau ko iš tiesų bijau. Gal nežinomybės, nes nežinau kaip viskas vyksta (nes dar nė karto nebuvus pas psichologus), o gal dėl jų analizavimo. Negaliu pakęst kai mane kažkas analizuoja.
Šeip pati nežinau kodėl baidausi jų ...

O kaip jautiesi šiaip paskutinėm dienom? Ar geriau bent kiek?
Kažkaip tikriausiai ne viena mama ar būsima mama (kaip aš ) susirūpinom tavim.

Nu savijauta tai tikrai ne geresnė, gal net ir blogesnė...
Tačiau daugiau nebesusižalojau ir labai didžiuojuos tuo
Bet tikriausiai neilgam..

P.S. Labai ačiū, kad padedat ir nesmerkiat. Man tai taip svarbu!

Taške, radau tau straipsnelį apie savęs žalojimą, paskaityk, gal ką naudingo rasi...

http://www.vaikulinija.lt/index.php/sunkum...aves-zalojimas/

Dėkui už nuorodą. Būtinai pasiskaitysiu.

Šiandien ir vėl susipjausčiau..
Kad ir kaip stengčiaus niekaip negaliu atsispirt pagundai...
Man jau niekas nebepadės...
Nes tai pasidarė nebevaldoma ...

labutis Taške,

matau, kad bėdelė, kad ir kaip optimistiškai tikėjaisi, kad pavyks su ja susitvarkyti vienai, taip lengvai tavęs nepaleidžia.
Nors visos tave užjaučiam ir norim padėti, bet, deja, formumas nėra profesionali konsultacija, taigi ne pati geriausia pagalbos forma. Pradžiai tai - geras žingsnis, kad suprastum, jog žmonės nesmerkia tavęs, bet akivaizdu, kad to nepakanka, ar ne?

Suprantu, kad tau vienai spręsti tokio dydžio problemą yra labai sunku. Juk tam, kad nustotum žaloti save, turi pirmiau išmokti kitaip tvarkytis su tave užplūstančiom neigiamom emocijom (kaip to išmoksi be kitų žmonių pagalbos?).
Labai pažįstamos ir mintys, kad niekas tau nebepadės ir jų keliama neviltis. Kiekvienai mūsų pažįstamas jausmas, lyg būtum atsirėmus į akliną sieną, o problemos tokios didelės, kad nėr kaip jų išspręsti. Ir jeigu jau AŠ PATS negaliu išspręstu savo problemų, tai jau niekas kitas to padaryti tikrai negalės.
Ačiū Dievui, tiesa ta, kad pasidalinus problema su kitu žmogumi, jos svoris sumažėja, jeigu tas žmogus profesionalas - sunkumas ne tik mažėja, bet ir problema imama spręsti, tokiais būdais, kurie pačiam tiesiog neturi kaip ateiti į galvą, nes tuo metu ten pilna pesimistinių minčių ir nėra pernelyg daug vietos kūrybiškumui.
Kitas dalykas yra tas, kad savęs žalojimas nėra tavo "išradimas". Tokių bėdų kaip tu, turi daug jaunų žmonių visame pasaulyje. Ir praktika rodo, kad profesionali pagalba (psichologo, psichiatro) per pakankmai trumpą laiką padeda sėkmingai susidoroti su šiuo potraukiu.
Todėl norėčiau šiekt tiek paprieštarauti tavo pesimistinei minčiai, kad tau niekas nebepadės....juk iš tiesų tai dar net nebandei tos pagalbos ieškoti ar ja pasinaudoti, ar ne? Tačiau jau dabar supratai, kad vienai tau pernelyg sunku su tuo tvarkytis...
Nerimauti prieš susitikimą su "galvos dalykų" specialistais - tai žmogaus normalumo požymis. Visus mus baugina nežinomybė. Tiesiog tenka rinktis, ar laikinas diskomfortas, einant pas specialistą, ar vienatvė su problema, kuri ima tave užtvindyti. Panašiai kaip ėjimas pas dantistą. Gražtų nemėgsti, bet eini, nes susitaikyti su skaudančiu dantimi - nėra pasirinkimas

Taškute,
siūlau tau greičiau pasidalinti savo bėdele su artimu suaugusiu žmogumi. Ar tai bus teta, kaimynė, draugės mama, vyresnė suaugusi pusseserė (jei tikrai nenori kalbėtis apie tai su mama), paprašyk jų pirmą kartą nueiti kartu su tavimi pas psichologą ar psichiatrą. Savęs žalojimo blogybė slypi ne vien tik randuose, kurie lieka, bet ir tame, kad organizmas pripranta prie skausmo ir ilgainiui pradeda jo reikalauti kaip narkotikų. Tokį procesą norėtųsi nutraukti kiek galima greičiau. O svarbiausia, kad tai sustadyti ir išmokti gyventi kitaip tikrai galima, tau tereikia žengti pirmą žingsnį pagalbos sau link.

linkiu tau stiprybės, renkantis pagalbos sau kelią

sveika, oi.. Tavo padetis kartojasi. Is Tavo postu suprantu kaip sunku save sukontroliuoti kai nuotaika bjiauri ir dar mokykloje stresas. Tau reiktu zmogaus, kuris Tave palaikytu ir suprastu.. Psihologai ne monstrai ir neanalizuoja tol kol pati nepaprasai. Pazystu viena malonia ir visai ne baisia jeigu visgi nuspresi ieskoti pagalbos gali man parasyti. Pirma karta galite ateiti ir su mama. Zinoma, mama issigas pamaciusi, ka su savimi darai, bet neturetu labai nustebti ar Tave labai barti.. ji juk jaucia, kad tau blogai.

Taške, parašyk kaip tau sekasi, kaip laikaisi?

Tiesą sakanat, labai blogai.
Bet daugiau nebeapkrausiu Jūsų savo bėdomis. Ir taip jau daug padėjot.

Nu vaikas, tikrai neapkrauni!!! Taigi tam internetas ir yra. Pasipasakok, bus geriau! Padesim dar kiek galesim ir daugiau!

Parasyk.. noretume tau padeti noretume kad neliktum viena

Su mama visai nebesutariu su mokytojais taip pat katastrofa, susipykau su geriausia drauge, pjaustaus rankas, baigiau apgalvot visą savo savižudybę (kur, kaip, kada.) Tik vis dar neapsisprendžiu kodėl, pagalbos nesiteikiu ieškot (turiu kvailą nuomonę, kad viskas susitvarkys savaime ir man jokios pagalbos nereik).
Ir iš vis kaip man jaustis kai niekam neesu reikalinga ir visi iš manęs kažko tikis. Tikis to ko aš nesugebu padaryt.

Galvojimas apie savižudybę rodo dėmesio ir supratimo troškimą.
Nenori pasigilinti, paanalizuoti kodėl nesutari su mama? Dėl draugės nereikia taip liūdėti, nes gyvenime išlieka tik stipriausi ir ištikimiausi draugai. O žmonės mokykloje - tai žmonės, su kuriais esi priverstas bendrauti, rasti sau artimiausius, nes matai juos kasdien. Po mokyklos viskas yra kitaip. Atsiranda tie tikrieji draugai, su kuriais bendrausi metų metus.
Viskas savaime gal ir susitvarkys, tik va, viena mus neramina - kad save žaloji. Jei to nebūtų, sakytume - paauglystė, sunkus metas, visi jį pragyvena. Bet žalodama save, dedi vis po naują randą ant savo kūno.
Geriau pabandyk kitaip išsilieti. Man padėdavo rašymas. Išsilieji popieriuje, išsikalbi apie neteisybę pasaulyje, iškeiki visus. Dar galima piešti ar groti ir taip save išreikšti.
O ko iš tavęs tikimasi? Ir kodėl manai, kad negalėtum to padaryti? Mama nori kad būtum geriausia mokinė klasėje, bet nesi? Nori, kad būtum daktarė, bet nemėgsti biologijos?
Pasipasakok! Rašyk, išliek save popieriuje ir po to, po poros dienų, savaičių paskaitysi, kai tau bus geriau ir galvosi - ot kvailutė.

Va būtent. Pagal mamą aš labai nusimokiau. Gavau 8, jai blogai. Aš visada taip mokiaus, o dabar kažkodėl pagal ją nusimokiau.. Va praitą savaitę ir 10tukų ir 9tukų daug buvo, tai nieko nepasakė, o kai 8 jai blogai. Juk čia nėra blogas pažymys!
Dar draugė pakvietė pas save su nakvynę (vos už poros namų nuo mūsų). Mama pareiškė, kad manim nepasitiki. Svarbiausia nei mane kada nors girtą būtų pagavus, nei prisirūkusią, bet vistiek pareiškė, kad manim nepasitiki...
Jei kažkuo neįtinku, pastoviai išgirstu iš jos:
- Su kuo susidėjai, kad taip dabar kalbi?
Vėliau draudžia draugaut su tais draugais, kurie tipo man daro blogą įtaką. Tai iš vis aš tuoj draugų neturėsiu..
O dėmesio man tikrai netrūksta, kartais jo tikrai per daug. Norisi pabūt vienai, bet nelabai išeina. Tačiau supratimo tikrai trūksta.. O, kad nors vienas žmogus mane suprastų.... Visada tik aš turiu juos suprast...
Tai koks tolkas išvis gyvent? Dabar aš pradėjau, ne kitų neapkęst, bet savęs...

Oi mergyt, nereikia gi gyvent vardan kitų! Gyvent reikia dėl savęs. O kol kas tavo savęs vertinimą lemia aplinkiniai.
Atrodo, kad mamą išlepinai gerais pažymiais, tai ji dabar ir kabinėjasi. Tu jai nebijodama, ramiai primink, kad aštuonetas nėra blogai ir kad va gavai ir geresnių pažymių. Ne visad sekasi. Ir ypač kai vaikui jau 15, tėvai nebelabai jau gali sukontroliuot jų pažymius. Jis arba gerai mokosi, arba vidutiniškai, arba blogai. Retai kuri mama tokio amžiaus vaikui už nugaros stovi ruošiant namų darbus.
Tu gal esi vienintelis vaikas? O gal vyriausia? Abiem atvejais neši didžiulę atsakomybę. Ir pagal vaikų padėtį šeimoje, pagal tai jis vienintelis, vyriausias, vidurinis, ar jauniausias, gali labai daug suprasti ir apie tėvų elgesį. Jei norėsi - galėsiu atsiūsti straipsniukų paskaityti.
Turėtum paklausti mamos, kaip užsitraukei jos nepasitikėjimą. Elkis su ja kaip suaugusi. Šiaip atrodo esi gana smarkiai kontroliuojama. Nors vėl gi, jei nori susitikti su draugais, kartais pasikviesk juos pas save, kad mama susipažintų, pabendrautų. Padaryk padorius, ramius pasisėdėjimus kepant pyragus ar žiūrint kokį filmą. Mama tada supras, kad ir kitur nuėjusi nedarai nesamonių.
O kalbėti tu gali iš savos galvos, nebūtinai turi iš kažko išmokti. Gi tu augi, bręsti, tobulėji ir protingėji. Skaitai, žiūri tv ir t.t. Jei nesikeistum, tai reiškia neprogresuotum.
Dieve, pamenu save tokio amžiaus. Kai reikėdavo namų darbus ruošti, po mokyklinėm knygom slėpdavau meilės romanus ir skaitydavau. Kai tik mama ateidavo, greit uždėdavau vadovėlį. Aišku yra pagavusi. Paslėpusi visas knygas. Barusi. Paskutinį kartą lupti gavau būdama 14, už tai, kad vėlavau grįžti iš savo pirmojo pasimatymo. Prilupo taip, kad sėdėt negalėjau. Dabar tai prisimenu su didžiule šypsena. Vis tiek, kad ir kiek mama slėpė knygas ar tėvas neleisdavo išeiti į diskotekas ar vakarėlius, užaugau tokia, kokia norėjau ir nenuėjau blogais keliais. Net jei tėvai labai saugos vaiką, jie jo nenusaugos, nes kiekvienas turi mokytis iš savų klaidų ir išsiugdyti savo moralės ir doros normas. Taip pat yra dėl gėrimo ar rūkymo. O tėvai turi būti pavyzdžiais. Ne drausdami viską, o padėdami vaikui suprasti gerus ir blogus dalykus.
Nu va kaip išsiplėčiau.... Tikiuosi iš visų šitų blevyzgų turėsi bent kažkokios naudos. Bent pasijuoksi.

Turiu vyresnį brolį. Svarbiausia jį pagavo ir prisirūkiusį ir girtą, bet jam leidžia žyyymiai daugiau nei man.
Man atrodo jau žinau, dėl ko mama nepasitiki manim ir draugais. Galbūt dėl to kad su draugais tiek daug mokykloj prisidirbus taj ojojoj!!!
Bet su ją kalbėt kaip su siena.. Niekada neišklausys, greičiau staugt pradės, nei išklausys..

Berniukai auga laisvesni. Mergaites kontroliuoja daug labiau.
Dėl draugų ir mokyklos - o gal geriau nustoti prisidirbinėti? Nors žiūrint kokio lygio išsidirbinėjimai. Jei mamą į mokyklą direktorius kviečia tai oi..
Parodyk mamai, kad pasikeitei. Ji gal dėl tų išdaigų tavimi nusivylusi. Bet gali gi vėl susigrąžinti mamos pasitikėjimą. Tik turi pati nuspręsti kas tau svarbiau - draugai ir bėdos mokykloje, ar ramybė namuose ir šiaip gyvenime?

Ji manim vistiek nebepasitikės. Aš jos iš vis nebesuprantu ir ko ji tikis iš manęs. Juk šiemet jokių bėdų nebuvo. (Nu gal ir buvo, bet ji dar nežino, kai sužinos tai tikrai UŽMUŠ ).
Šiaip bijau gauti blogą pažymį, nes bijau mamos. Vien dėl to einu į mokyklą su baime. Ji niekada manęs nesupras, kad aš negaliu mokytis kaip ji nori...
Manęs išvis niekas nesupranta. Gal aš iš tikrųjų tokia nesuprantama ?

Ne ne, esi suprantama, tik mama tave laiko vaiku, kurį reikia auklėti. Ji tave supras tik tada, kai tau sueis maždaug 24 metai. Tada sakys - kur buvo mano protas? Beje - tu sakysi tą patį.
O beje, kodėl tu veliesi į tas nesąmones mokykloje? Savo noru? Dėl smagumo?

Dėl smagumo. Bet šiaip ir draugai biškuti įvelia.

Nu tai papasakok ką iškrėtę esat. Gal nebus taip baisu.

Oj daug ką. Nu apie praitus metus geriau patylėsiu.
Na šiemet tai per anglų prisidirbus.. Mokytoja ne kartą grasino auklėtoja pakviest. Jeigu auklėtoja sužinos iškart mamai pasakys, o tada jau man šakės.
Dar kiek girdėjau kūno kultūros mokytoja parašė raportą ant trijų klasės mergų. 2 jau aiškios, tačiau viena nelabai. Tai galiu būti aš arba dar viena tokia. Ir kiek girdėjau bus pokalbis su socialine pedagoge (kuri jau mane labai gerai pažįsta iš praitų metų ir šių (kai ant turėklų iš 3 aukšto į pirmą vaikščiojom )) ir su psichologe !! Jeigu tas malonumas atitektų man turbūt nualpčiau vien pamačius psichologę.
Nu žodžiu, tokia aš jau esu ir nieko nebepakeisiu.

Kodėl nualptum? Ji tavęs klausinės - kodėl taip darai? Ir kaip tai verčia tave jaustis? Ir kodėl manai tu taip jautiesi? Ir t.t. ir pan. Galėtum dėl smalsumo nueiti. Atrodo esi drąsi mergina, kas liečia išdaigas, bet bijai psichologės? Įsivaizduok, kad tai tie turėklai, kuriais turi pereiti. Dėl sužinojimo, kas ta psichologė ir ką ji daro, gali nueiti. Gi niekas nesako, kad turi daryti tai ką ji liepia. Gali atsirinkti geriausius patarimus ir paprasčiausiai geriau susivokti savyje.

Gal pasirodysiu labai užsispyrus, bet atsisakau šios minties. Niekada neeisiu pas psichologus. Negaliu pakęst tokių klausimų ir iš vis nemėgstu kai mane kas nors analizuoja.

Taške, mieloji, tau būtina gydytis. Tavo atveju visai ne depresija. Ta matosi iš tavo pasirinkto nicko ir poreikio dėti taškus, 90 proc tokiu atveju nustatomas šizoefektinis sutrikimas, tačiau geriant vaistus įmanoma gyventi visiškai normalų gyvenimą, be jokių pašalinių reiškinių, o kadangi tu dar tik paauglė, tai labai didelė tikimybė, kad pritaikius tinkamą gydymą bei psichoterapiją, tu iš šito išaugsi, deja, jei nesikreipsi laiku pagalbos, liga įsisenės.
Papildyta:
Ir vaikuti mielas, tau reikia kreiptis į psichiatrą. Čia ne psichologinės problemos, čia liga, šiuo metu ji labai pradėjo reikštis tarp paauglių. Aišku dėl to kaltos sudėtingos jaunų žmogučių gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Čia ne tavo kaltė.

Aš taip tikrai nemanau.
Man dar nėra kliedesių, haliucinacijų, sumažėjusio miego poreikio ir kitų šiai ligai būdingų simptomų. Nu išskyrus, kad save žaloju..
Bet tikrai nėra nieko panašaus į šizoafektinį sutrikimą.

Na, aš irgi nemanau, kad tau šizofrenija. Manau, kad tu paprasčiausiai esi nors gerai besimokanti, bet kartais gana padykusi paauglė, kas verčia tavo mamą tave kontroliuoti. Joks tėvas nenori, kad jo vaiko vardas būtų linksniuojamas mokykloje prie blogųjų, todėl ji elgiasi su tavim taip kaip elgiasi. Jei atvirai, manau esi šauni mergaitė, tik gal galėtum kiek ramiau elgtis ir galvoti ne tik apie draugus ir kaip mokykloje ką iškrėsti, bet ir apie tai, ką tai duoda tau, kokia bus iš to nauda. Blogiausia iš viso šito jau gavai - pykstiesi su mama, drauge ir žaloji save. O viso to galėtų ir nebūti.
Nes rimtai - problemos nėra tokios didelės ir tikrai nelemia pasaulio pabaigos, kaip tau šiuo metu atrodo. Gal kvailai skambės, gal banaliai, bet kartais tikrai yra gerai pagalvoti apie tai, kad tu turi realiai viską, mylinčius tėvus, draugus, gerą galvą ant pečių, kai kiti turi daug mažiau.
Svarbiausia yra pačiai visko nesugadinti ir priėmus atsakomybę už savo veiksmus, padarius išvadas - gyventi toliau.
Bet vėl gi - kiekvienas mokomės iš savo klaidų ir patys žinome, kas mums geriausia. Tik ar tikrai tau geriausia tai, kas tave verčia po to žalotis ir blogai jaustis?

Gal ir teisingai pasakyta.
Bet dabar net neįsivaizduoju kaip nustot.

panasu, kad musu Taske rado drauge draugyste stiprina pasitikejima savimi, linkiu Taske tau stiprybes kolkas apie psichikos ligas tau galvoti tkrai anksti, o sustoti pjaustytis kazin ar pati sugebesi.. per daug jau iprociu tapo tas pjaustymasis, kaip problemu sprendimo budas.

Na Taske, kaip laikaisi?

Gerai.

O jei jau seniai nesi paaugle, bet vis tiek ta praktikuoji kats nuo karto?