Niekada negalvojau, jog planuoti mažylį yra toks be galo jaudinantis patyrimas. Mintis, jog tu gali pradėti naują gyvybę, tarsi žaižaruoja, tvinkčioja viduje, apima visą kūną, protą, jausmus...
Niekada nežinojau, kad ilgiausias lig šiol išgyventas laukimas tai tikėjimasis išvysti tas dvi stebuklingas juosteles, kurios patvirtintų, kad po širdim įsikūrė mažas stebuklas...
Niekada nepamiršiu, kad laimingiausias sekmadienio rytas buvo mažame vonios kambarėlyje, išryškėjus antram rausvam brūkšneliui. Ir kokia nepakartojama vyro reakcija buvo, kai atėjus į kambarį tariau: teti, ateik pabendrauti su šeima.
Niekada nesitikėjau, kad staiga taip pamilsiu bananus, o po to dar ir pienišką šokoladą, ir grūdėtą varškę su mėlyniu uogiene..
Niekada gyvenime tiek daug nesišypsojau aplinkiniams. Ir niekada aplinkiniai neatrodė tokie geri ir paslaugūs. Pasaulis nusidažė ryškiomis gražiomis spalvomis. Įsivyravo ramybė ir palaimingas laukimas.
Niekada neužmiršiu to pirmo vizito pas gydytoją, kai išvydau mažą taškelį ekrane. Gavus nuotrauką ir parodžius vyrui, praminėme mažylį pūsliuku. Ir ta pūslelė kievieną kartą vis augo, didėjo, ir tapo mažyčiu žmogučiu, su stipriai plakančia širdute, mažom rankytėm ir stipriom kojytėm, taip mėgstančiom įsirėžti į mamytės pilvelio šoną.
Niekada nepastebėdavau tiek daug nėščiųjų ir mamyčių su pabiručiais. Atrodo, jog iki to laiko jie visi kažkur slėpėsi, o dabar išėjo pasirodyti, kad greit ir aš supuosiu vežimėlį, raminsiu pargriuvusį vaiką ar kantriai atsakinėsiu į vieną ir tą patį klausimą "o kas čia?"
Niekada nepamiršiu tos tvankios rugpjūčio popietės, kai gulėdama lovoje pirmą kartą pajutau malonų krebždesį viduje. Tai buvo pirmas mano mažylio judesiukas - toks švelnus, nedrąsus, tačiau be galo malonus.
Niekada negalvojau, kiek džiaugsmo gali suteikti kraitelio ruošimas. Ir kad valandų valandas galėčiau žiūrėti į minkštučius rūbelius ir įsivaizduoti, kaip gražiai šie žali marškinėliai derės prie tamsių vaikučio akučių.
Niekada nė neįtariau, kad sugebu megzti meškučius, nerti angeliukus ar iš karoliukų suverti medelį. Ir uogienių virimas tapo be galo maloniu užsiėmimu. Matyt nėštumas atskleidė dar neatskleistus talentus.
Niekada negalvojau, kad tiek ašarų išliesiu skaitydama istorijas apie mamytes, kurios prarado savo angelėlius. Ir kokios karštos džiausmo ašaros riedės, kai baigsiu skaityti laimingai pasibaigusias gimdymo istorijas...
Niekada negalvojau, kad norą išvysti šį pasaulį mažylis parodys taip netikėtai. Savaitė likus iki termino, o vaikutis jau pradeda nerimauti...
Kiekada nesu praleidusi nakties tiek daug skaičiuodama. Kas septynias minutes, kas vienuolika, kas šešias, kas dešimt, kas penkias, kas septynias...Nereguliarūs sąrėmiai tada man rodės.
Niekada kelias neatrodė toks duobėtas, kaip tąryt bevažiuojant į ligoninę. Sąrėmiai pasirodo reguliarūs jau kas tris minutes.
Niekada negalvojau, kad galėsiu juoktis išgirdus, kad nuskausminamiesiems per vėlu. Tąkart galvojau nagi puiku ištvėriau tiek, vienas juokas bus gimdyti.
Niekada nesu jutus tokio stipraus skausmo. Niekada nesu jo tvėrus tiek ilgai. Laukti reikėjo, kol įsistatys mažylio galvutė. Pusvalandis, dar pusvalandis, ir dar pusė valandos, dar valanda.. Paskui verdiktas, kad jei situacija nesikeis dvi valandas, laukia cezario pjūvis.
Niekada negalvojau, kad žodis cezaris gali skambėti taip viliojančiai. Rodės, ateis, išpjaus, išims, pamatysiu savo brangenybę ir skausmas baigsis. Tačiau tai buvo tik laikinas proto aptemimas.
Niekada negalėjau patikėti, kad tokioj situacijoj sugebėsiu vesti derybas su Aukščiausiuoju. Tačiau derybos pavyko. Cezario neprireikė.
Niekada nemaniau, jog akušerė gali nustatyti vaikučio lytį pagal galvutę. Mergyčių diena šiandien! tarė ji, išvydus mažą plaukuotą galvelę. Pasirodo, klydo.
Niekada gyvenime nepamiršiu tos akimirkos, kai išvydau tą gležną kūdikėlį, iškeltą į viršų. To skardaus riksmo, kuriuo mano mažytis pasveikino pasaulį.
Sūnus. Sūnelis. Sūnytis. Sūnaitėlis. Sūneliukas.
Jis mūsų. Jis čia.
Kažkada stebėjausi, kaip mano mama jau praėjus tiek metų gali tiksliai pasakyti, kokio ūgio ir svorio mes, keturi vaikai, gimėme. Pasirodo, šie skaičiai amžiams įstringa į atmintį.
Sūnelis gimė 3464 gr., 52 cm ūgio.
Niekada taip ilgai nesu žiūrėjusi į ką nors miegantį. Po visų patirtų išgyvenimų mažutis saugiai prigludo ir užmigo ramiu miegeliu..O mes žiūrėjom, žiūrėjom, žiūrėjom...
Juodi juodi plaukučiai. Maži maži pirščiukai. Tamsios tamsios akytės. Graži graži nosytė. Minkštos minkštos pėdutės.
Tebežiūrim ir dabar. Ir atsižiūrėt negalim. Tamsiai mėlynos akutės tapo juodos kaip angliukai, plaukučiai užsirietė ir susigarbanojo, burnytėj atsirado keturi kapliukai. Devyni mėnesiai prabėjo taip greit...
Niekada nesijaučiau tokia laiminga, kaip būdama MAMA
te 
kaip grazuuuu 
su tokia placia shypsena, kad asharos pro lupu kampucius i burna kapsejo 
Skaitydama jį, iš naujo patyriau tuos palaimingus jausmus, kai pati laukiausi savo dukrelių