Laukiausi, skaitinėjau SM. Stebėjausi merginų naivumu - 9 valandų gimdymus jos pavadindavo sunkiais ir ilgais. Man tai atrodė TIK 9 valandos. Naivios kokios, juk taip beveik išvis nebūna, na, taip kalbėjo mano supratimas ir patirtis. Normalu gimdyti ilgai....aš kitaip ir nesitikiu, taip būna tik pasakose, na ir kelioms laimingosioms. Juolabiau nesitikiu gimdyti lengvai...taip irgi beveik nebuna, skauda visoms, ir labai skauda. O kaip gi kitaip. Savo sūnelį gimdžiau 16 valandų, gimdamas žmogutis užspaudė nervą, mane tarsi suparalyžavo kuriam laikui, tiesiog negalėjau pajudinti net lūpų, kirpo, nemokėjau išstumti, todėl praktiškai jį išstūmė mažutė gydytoja, užlipusi ant kėdutės ir užspaudus man pilvą, galiausiai laukė revizija. Ir vistiek negalvoju, kad buvo sunkus ar ilgas gimdymas. Pats normaliausiais gimdymas, kurį prisimenu su didžiule šiluma. Kodėl šį kartą turėtų būti kitaip? Pasakos ne man.
Laukėm savo kaaates su prisigąsdinimais, pagulejimais ligoninėse, nerimu bereikalinga visa tai, nes mergytė, pasirodė, net nesiruošė gimti anksčiau laiko, o 9 mėnuo buvo visų lengviausias. Jau ir 40 savaičių sukapsėjo. Nagi, kad tik skatinti neprireiktu.
Ankstyvą rytą sumaudžia, ir dar, ir vėl.....džiaugiuosi. Palaukus porą valandų einu dušan pasitikrinti ar visa tai tikra. Dėja. Dušas nuramina mano kūną. Jaučiu šiokį tokį apmaudą, kad tai tebuvo paruošiamieji. Liūdna, nes jau norisi.
Kitas rytas prasideda taip pat. Bet dušan neskubu. Nenoriu visko sugadinti, tiksliau nenoriu,kad viską sugadintų dušas
. Po kelių valandų nurimsta ir be dušo....ėt ir vėl. Įdienojus vėl prasideda ilgokais tarpais bet reguliarūs sąrėmiai. Jų metu dar sugebu pakonsultuoti pavaduojančią, niekad nematytą kolegę, darbo klausimais. Pasakau, kad tikrai nebeatvažiuosiu padėti. Nors netikiu, kad gimdau, mintyse paburnoju, kad gimdydama dar darbinius reikalus turiu spręsti. Sąrėmiai skausmingi. Pikta, paruošiamieji, o tokie skausmingi....ir vėl viskas nurimsta. Štilis iki vakaro.
Grįžęs iš darbo vyras užsiima sūneliu. Isijungiu Skype. Kitam gale besilaukinti draugė laukia naujienų, nors ir jos terminas po poros savaičių. Juokaujam, kad gal ji manęs sulauks. Beplepant užeina sąrėmiai. Plepam sau toliau. Ooooo...visai nemenkai skauda. Pasiguodžiu, kad jei taip ir toliau, tikrai gimdysiu su epiduru, nors esu nusistačius prieš jį. O aš juk dar net negimdau...ruošiuosi tik. Pamažu priprantu, apie epidūra minčių ir vėl nebėra, skausmas nebegąsdina. Net gera jo sulaukti, kiekviena atėjusi banga sukelia šypseną ir laukiu sekančios. Kad tik nenurimtų aš noriu, aš laukiu ir beprotiškai kiekviena jų džiaugiuosi. Nelabai ir skaičiuoju kas kiek subanguoja. Pagaliau pasiimu telefoną, įsijungiu chronometrą, vaikštinėju po butą ir spaudau mygtuką. Tarpai tarp sąrėmių nuo 9 iki 17 minučių. Tai argi čia gimdymas. Aš gi žinau, gi ne pirmas kartas. Valandėlę būna tvarkingi ir vėl ilgesnė pertrakėlė. Pirmas mano gimdymas šiuo atžvilgiu buvo tikslus, be jokių nukrypimų, nuo pirmojo sąrėmio buvo viskas aišku. O čia......tad nelabai kreipiu dėmesį.
Telefono chronometras fiksuoja nors ir nereguliarius, bet vis dažnesnius sąrėmius. Kiekvieną užliejančią bangą sustoju, išlinguoju, išvaikštau, klubai šoka, lėtai siūbuoja ieškodami patogiausios padėties skausmui ištvęrti. Aš pilvotoji šokėja, šokam abi su mažiuke tik mudviejų šokį. Kai atslūgsta, nueinu pažiūrėt,kaipmanoji šeimyna laikosi, pašneku su vyru, sūnučiu, ir veikinėju kasdienius buitiškus darbelius: čia patvarkau, ten pavalau, čia padelioju, ten surenku, tuo pačiu užlekiu į kompo kambarį, painformuoju draugę, kaip sekasi, arba kaip nesiseka nes nelabai dar tikiu kad gimdau
. Tiesą sakant net ir neskauda : nemalonu, priverčia sustoti, bet skausmas neatrodo didelis. Sąrėmiukai dažnėja, o apie 22 val. ir 7 minučių intervalu pasitaiko. Aš be galo laiminga. Gal visgi nebenurims. Draugė vis siūlo važiuot, stebisi mano ramia būsena. O ko panikuoti, ko važiuoti, juk tikriausiai negimdau, o jei ir gimdau
prasidėjo apie 19 valandą, tai bus atsidarę kokie 2 cm...ką aš ten veiksiu 
. Nenoriu ligoninių koridorių, noriu šokti namie, o ir pagimdyt nesitikiu greitai. Juk ir tarpai tarp sąrėmių minimum 7 minutės. Lauksiu kol kartosis dažniau. Mano vyrija ruošiasi miegoti. Namai nurimsta nuo mažiaus šnekų, žaidimų...girdisi vyro jam sekama pasaka. O aš vis pavalinėju, padelioju, parankioju, paplaunu, kompiuterį pamaigu,katę paglostau.Galiausiai pasiduodu, pačiai smalsu ima darytis kas čia vyksta. Nusprendžiu išsiburti....dušu. Šilto vandens srovė ramina, masažuoja, malonu....bet skausmas nei retėja, nei silpnėja....dažnėja, sakyčiau
. Tikrai....sąrėmiauju kas 6 minutės. Išlendu. Išsidžiovinu galvą, pasidarau šiltos arbatos termosą, įsimetu džiuvesėlių aš žinau, kaip po gimdymo norisi valgyti. Pergalvoju, gal ko trūksta, gal dar ko neįsimečiau. Vis nepasisprendžiu ar jau važiuot, kad gimdau tai jau beveik aišku . Galiausiai nusprendžiu, kad tiek to, važiuojam, pažiūrėsim kas čia daros. Brukšteliu žinutę draugei, kad važiuoju, gera buvo su ja paplepėti, o ji praktiškai dalyvavo mano gimdyme (kaip vėliau pasirodė). Kitai rašau žinutę - kad atvažiuotų pabūti su miegančiu sūneliu, einu pas vyrą. Perrengiu patalus draugei. Susirenkam daiktus ir važiuojam - 0.30 Niekad nenorėjau gimdyti naktį, gal dėl to, kad pirmąjį gimdžiau dieną. Karštą dieną. Dabar viskas kitaip, spalio naktis. Lauke pasitinka dulksnelė, vėsinanti veidą. Ir jau atvažiavusi draugė. Nesikalbam. Nebegaliu, nes suima. Nusišypsau, perduodu raktus ir išvažiuojam. Nėra mašinų, nėra spusčių, jokio bruzdėjimo ir grūsčių. Ramybė, žibintai, dulksna, juoda naktis. Tobula. O mano mažasis miega ir net nenujaučia, kad jo gyvenimo kelias tuoj susikirs su dar vienu, ir iš mažojo taps didžiuoju. Taip nedaug laiko liko jam pabūti mažiuku.Iki ligoninės nuvažiuojam per 2 sąrėmius 10 minučių. Po apžiūros jaučiuosi pakiliai 8 cm. Super. Jau greitai, sako gydytoja, o aš bijau net klausti, kada tas greitai...kad atsakymas manęs nenuviltų. Nes aš iš tiesų greitai norėčiau
Gimdyklon įeinam 1.00. Tonų matavimai. Vis prašau, kad tik leistų vaikščiot, sunku sąrėmius iškėsti gulint. Išgaunu pasižadėjimą, kad kai tik pamatuos tonus leis. Kentėti galima, tik vis mažiau ir mažiau. Gerai, kad praeina ir duoda atsikvėpti. Vyras bąla. Jis nepakenčia ligoninių. Akušerė ir gydytoja gaili: jam sunku, tegu eina, pakviesim finalui..naaa...man irgi nelengva, galiu ir aš eit? Pasijuokiam. Per pirmą gimdymą gavo kavos...jėgom atsatyti....ėt, ir visgi koks dėmesys, koks rūpestis. Baigė matuot tonus. Valio, leis vaikščioti. Besiverčiant staiga garsus poooookšt - kaip per kokį filmą
Trūko vandenų pūslė, aptaškė viską kas imanoma: gydytoją ir akušerę, stovėjusias kojugalyje, mano spalvotas ilgas koines, visus patiesalus po manim. Visi stovi sustingę. Vandenys žalsvi, bet aš rami, nes rami ir gydytoja, tik gaunu antibiotikų. Iškviesta sesutė tiesia naujus patiesalus, mauna lauk mano ilgas spalvingasias koines, valo grindis. 1.15. Prasideda tikri skausmai, prie kurių priprasti jau nebesugebėjau..... Reikia atsipalaiduoti, kad vaikutis statytusi, o kūnas iš skausmo gniaužiasi į gumulėlį. Nepakeliami žvėriški skausmai. Prieštaraujantys patys sau turi atsipalaiduoti, kad...dar labiau skaudėtų, sunku suderinti protą ir skausmą, bet man pavyksta. Tampu savo pačios nugalėtoja. Negali vadinti skausmo žvėrišku, nes žvėriui žvėriškas, žmogui žmogiški skausmai skirti. Negali vadinti ir nepakeliamais, nes visgi ištvėriau. Net nežinau, kaip juos pavadinti. Kai praeina sąrėmis klausiu, kodėl negali to vaiko kaip nors išimti? Kodėl turi šitaip skaudėti? Tegu kaip nors išima, kad nereikėtų šitaip kankintis. Gydytoja šypsosi, ne aš pirma ne aš paskutinė, kitos dar ne to prišneka. Tuoj tuoj sako, išimsim. Stumiant nežmoniškai skauda, su pirmu gelbėjo aptemęs protas, trūkinėjanti sąmonė, o dabar taip viskas ryšku, aiškios visos detalės. Gydytoja vis reikliai klausia ar supranti ką darai? Savo vaiką gimdai Aš suprantu, aš suprantu, tik labai sunku valdyti skausmą ir tai ką jis su manim daro...bet aš nežmoniškai stengiuosi. Jaučiu, kad artėja finalas, atrodo plyšiu pusiau, dar vienas stūmis ir....viskas....... jokio skausmo........1.48 mūsų mažiukas tapo didžiuoju mažutės pūstažandės sesytės broliu. Mano pirmieji žodžiai buvo ačiū, fantastika, nerealu..... ačiū nes jaučiau globą, šilumą, nerealu kad išties greit, kad mokėjau stumti, kad jaučiau viską kur kas aiškiau, kad esu žvali ir kupina pačių geriausių ryškių emocijų, fantastika, nes turiu patį nuostabiausią prizą, dovaną, paaukštinimą, įvertinimą už pastangas. Iki šiol prisimenu vyro žinutę ryte sveikos mergos, kaip laikotės, čia jūsų bernai.....mes mergos, tokios chebrantės. Vienai arti 30, kitai vos kelios valandos, bet esame mūsų bernų mergos.....širdis virpa iki šiol sūnus iki šiol mus taip ir vadina "ei mergoooos, palaukiiiit, kur einaaaat" Apie antrą valandą informuoju draugę, kad turiu dukružę
- ji gi nerimavo, laukė. Rašau ir kitai, su sūneliu miegančiai. Jos dvi šianakt buvo tyliosios mūsų sąjungininkės, žinojusios mūsų paslaptį - "jau". paskui seka kitų eilė, kurie nekelia ragelių, nereaguoja į žinutesarba atsiliepia nesuprantančiu nieko balsu 
malonu šitaip žmones kelti iš miegų. labai malonu.... 
Nežinau kiek tiksliai truko mano gimdymas, tik žinau kad išties skaudėjo tik 33 minutes. Tik 33 mano gyvenimo minutes ir turiu didžiaakę dukružę. Su pirmuoju šioje vietoje gavau narkozę, reviziją, atsigavimą po jos, visišką bejegystę, beveik nualpimą prausykloje ir vos galėjimą paeiti, tuo tarpu šį kart, norėjosi čia pat lipti nuo stalo, pasiimti dukrą ir nustraksėti vyrui už parankės, su savo termosu ir džiuvesėliais švęsti (komplekte buvo numtytos ir ryškiaspalvės koinės iki kelių, bet jas teko numaut
). Visada maniau kad čia dar viena pasakų, niekad nenutiksiančių man. Maniau normalu jaustis silpnai, paliegusiai...Bet man teko laimė patirti, kad galima jaustis ir priešingai. Ir vėliau kaip voveraitė straksėjau palatoje su mini naktinukais. 48 minutės gimdykloj, tik 33 minutės tikrai didžiulio skausmo ..ir palengvėjimas su šlapius,mažu kniurziuku ant krutinės. Argi tai ne pasaka? Ar galima norėti kažko daugiau? Likimas man leido turėti savo pasaką...
Po to, kai sūnus kelis kart sirgo ir dar retkarčiais paserga, kai naktimis guldydavausi kartu, kad lūpom galėčiau jausti jo temperatūrą, ir kritiniu momentu suduoti vaistus jai atvėsinti, supratau, kad nieko nėra maloniau už vėsią kaktytę.
Pribėga, pakšteli ir žinai, kad viskas yra gerai. Dabar aš turiu dvi kaktytes. Jausti jas vėsias yra dieviškas malonumas. Kad pajustum tą malonumą reikia tapti mama, o geriau du kart. Tiesiog malonumas dvigubas.P.S.
būna, pagimdo ir per 3 ar 1,5 valandos, bet....tokios pasakos tai jau tikrai ne man.......P.P.S. tik po paros prisimenu namie likusį telefoną - skaičiuojantį netikrus sąrėmius
.....grįžusi namo randu jį išsikrovusį - neatlaikė įtampos
Labai graziai parasei 
o jei pasiryšit dar vienam,gal bus ta ''pasaka''-3 val. ar 1.5.........?? 
galite buti rasytoja,nejo akiu atitraukti nuo Jusu pasakojimo,tokia siluma,tokia meile sklinda... 
:
sekmes jusu seimai 
Skaitydama supranti, kokia didele dovana yra buti Mama ...
