Sveiki, turiu siokia tokia problemele, esu nereikalinga savo pacios vaikui. Jam reikalingas tik tetis. As negaliu nieko padaryti, jei noriu prieiti arciau kai jie zaidzia, tai mazylis man trenkia arba nepatenkintas pradeda ant manes rekti. Tetis turi ji rengti, maitinti, maudyti, migdyti ir pan. Jei teciui reikia iseiti kur, tai asaru buna upeliai, negaliu sudominti jo jokiu zaislu, gal apie 10 min. turiu raminti ir aiskinti, kad tetis tuoj pareis. Vat jai tarkim atsikeles po miegelio neranda tecio, tada kazkaip lengvai su tuo susitaiko ir laimingas buna su manim, bet tik grizus teciui viskas prasideda is naujo. Visas sitas vaiko prisirysimas prie tevelio prasidejo, kai vyras baige savo sezonini darba ir grizo namo, dabar buna namie, sunus visa vasara teti labai labai retai tematydavo, tai gal dabar kazkaip bando atsigriebti? Bet ar gali taip buti, kad vaikui nebereikalinga mama? Juk ji turetu buti jam artimiausia?

Turiu viena pazistama seima, tas pats, bet mama kaip tik patenkinta, sako as bent truputi galiu atsipusti. O siaip kazkur skaiciau/girdejau, kad vaikui mama butina, bet ji priziuri, rupinasi, pavargusi, o va su teciu galima pazaisti. O kas maloniau?

Aš irgi kartais taip jaučiuosi, tarsi nereikalinga savo dukružei, nes ji dievina tėvelį. Kaip ir minėjo prieš tai mingaudė, iš dalies džiaugiuosi kad ji nesivako mano sijono todėl drąsiai galiu ją palikti su vyru. Pas mane eina kai ko nors nori

O pas mus - atvirkščiai - viską turiu daryti tik aš- iškelti iš mašinos, apmauti kepurę, prisegti saugos diržais ir t.t. jei kažką daro tėtis - ašaros, kartais vos ne isterija. Nors abu kartu žaidžia tikrai su malonumu .