Šiandien dukrytei jau 2 mėnesiai. Auga sveika ir stipri, pasigardžiuodama valgo mamytės pienelį. Net nepastebėjau, kaip greit prabėgo tas laikas, rodos ir nėštumo nebuvo, ir gimdymo. Atrodo, lyg visą laiką, visą gyvenimą dukrytė jau buvo šalia, pleveno mintyse, jau man gimus krebždėjo mano širdelėje, laukdama savo laiko ateiti. Tai mūsų išsvajotas, išlauktas vaikelis .
O pradžia yra 2004 metų lapkričio 21 dieną. Sekmadienio rytas buvo labai saldus. Šios dienos laukėme ištisus 9 mėnesius. Tą pačią dieną pajutau pokyčius savyje, tik nežinojau kas tai. Maniau, jog turėtų prasidėti mano dienos, ir laukiau jų visą savaitę. Jų nesulaukusi, ketvirtadienį nusipirkau nėštumo testą. Penktadienio rytą pamačiau 2 išsvajotas juosteles, reiškiančias, kad mažylė jau saugiai įsitaisė mano pilvelyje . Mano pirmas vaikelis. Pagal gydytojos apskaičiavimus turėjo gimti 2005 metų rugpjūčio 1 dieną. Pagal mūsų paskaičiavimus (mes tuo metu dar nebuvome dėl to tikri) dviem savaitėmis vėliau – rugpjūčio 14-15 dienomis.
Visą nėštumą vaikščiojau kaip ant sparnų. Lengvai ir su šypsena. Nebuvo dienos kad nepasižiūrėčiau į veidrodį, kaip auga mano pilvelis. Ir be galo apsidžiaugiau pamačiusi pūpsantį kauburėlį. Judesiukus pajutau gana anksti. Atrodė, lyg pilvelyje plaukiotų mažas žuviukas ir baksnotų savo nosyte. Tai buvo toks mielas jausmas . Pilvelis vis didėjo, nuo 8 mėnesio vaikščioti darėsi vis sunkiau, ir spardėsi vis skaudžiau. Paskutinį mėnesį net ašarą išspausdavo įsirėmusi visom keturiom į mano pilvelį. Ir aš vis labiau laukiau tos dienos, kai galėsiu pamatyti, paliesti, priglausti savo vaikelį.
O ta diena atėjo rugpjūčio 1 dieną, pirmadienį. Ketvirtadienį buvau pas gydytoją. Apžiūrėjusi ji pareiškė, kad gimdyti dar nesiruošiu . Ir jei iki pirmadienio nepagimdau, tą savaitę aš turėsiu dar kelis kartus atvažiuoti, o jei iki penktadienio nepagimdysiu, mane guldys į ligoninę. Labiausiai nenorėjau gulti į ligoninę . Ir labai prašiau dukrytės kad gimtų savaitgalį arba pirmadienį. Labai labai prašiau. Tai mes taip ir susitarėm .
Pirmadienio rytą išlipau iš lovos ruošti vyrui pusryčių, ir pajutau per kojas tekant vandenį. Mažylė ruošėsi ateiti. Nusiprausiau, apsirengiau, susirinkau iš anksto paruoštus daiktus ir išvažiavome į ligoninę. Pakeliui visiems apskambinome, kad jau gimdau, ir melstųsi. Apžiūrėjo gydytojas, ir nusiuntė į gimdyklą. Kaklelis atsidaręs 2cm, nubėgę šoniniai vandenys. Šiandien turėčiau pagimdyti. Buvo smagu laukti. Vyras išvažiavo nupirkti man gerti vandens ir žurnalą paskaityti (optimistas). Sau taip pat nusipirko knygą, kad būtų ką veikti belaukiant. Pirmas kelias valandas vaikščiojau linksma ir rodžiau vyrui liežuvį kai šis fotografavo. Bet kai praplėšė vandenų maišą, taip linksma jau nebebuvo. Viskas vyko vis greičiau ir greičiau, sąrėmiai vis dažnėjo, darėsi vis stipresni. Nei rėkti, nei šnekėti nebuvo jėgų, bet ne tiek iš skausmo, kiek dėl pykinimo ir galvos svaigimo. Aš beveik visą laiką prasiūbavau ant kamuolio: taip buvo lengviau man, ir mažylei pagreitinau atėjimą. Bet pačių skaudžiausių sąrėmių taip ir nesulaukiau: mažylė pradėjo labai labai prašytis kuo greičiau lauk iš mano pilvelio. Aparatas rodė, kad sąrėmiai dar per silpni, o kaklelis jau buvo pilnai atsidaręs (ne veltui aš ant to kamuolio knapsėjau). Gydytoja nepatikėjo, kad aš jau noriu stumti, kol nepasakiau, kad kakosiu. Tada patikrino gimdos kaklelį ir viskas: gimdom. Mes visi ir pasistengėm: aš, gydytoja, akušerė ir truputį vyras (laikė mano galvą). Stengiausi iš visų jėgų, dariau viską kaip liepia gydytoja (trumpai tariant, stūmimo metu gimdymo stalas man priminė gerą visų raumenų treniruoklį: kojom spirkis, rankom traukis ir dar kvėpuot nepamiršk ), ir štai rugpjūčio 1 dieną 17val 25 min išgirdau pirmąjį Smiltutės riksmą. Paguldė ją man ant pilvelio, o aš nebežinojau ką ir besakyti iš laimės. Ji buvo tokia mėlyna, su baltom apnašėlėm, verkė man ant krūtinės. O aš tik kartojau kaip jos laukiau, kaip ją myliu, ir kad ji mano pupa. Nenupasakojamas laimės jausmas. Viskas baigėsi. Vyrą tuo metu pamiršau. Buvom tik mudvi, tik ji ir aš. Džiaugiausi kad mergytė gimė sveika ir stipri. Tiesa, pasak gydytojos, dar galėjo kelias savaites pagyventi mano pilvelyje (mūsų su vyru paskaičiavimai pasirodė teisingesni). Buvau (ir esu) be galo laiminga mama.
Po visos šitos laimės gavau dozę narkozės ir labai greit išsijungiau: reikėjo išvalyti likusią placentos dalelę. Keistas jausmas atsibusti po narkozės: atrodo, kad tik galvoji, o pasirodo šneki garsiai, šneki nerealias nesąmones, ir tau dar atsako . Ačiū dievui neprisimenu ką aš ten šnekėjau . Ir apskritai, atsibudusi jau nebeprisiminiau kad gimdžiau, kad skaudėjo (ar išvis skaudėjo). Gimdymą dar kelias savaites priminė tik kelios siūlės, trukdžiusios atsisėsti. O dukrytė, atrodo, jau visą gyvenimą buvo šalia.

labai viskas gražu........................
tokų gražių akimirkų/išgyvenimų jūsų šeimai kuo daugiau DIDELI SVEIKINIMAI !

(aš kol kas tik pas laikinai atidėjusias planavimą....vis paskaitau gimdymų istorijas...jau taip norisi savo tokio džiaugmelio ... Ir visad smagu išgirst bet kurios mūsų teigiamą testuko rezultatą ir apie mažojo angeliuko atėjimą )

šaunuolė - laaaabai gražiai parašei - tai bene ilgiausia (ir graži savo begaliniu švelnumu) mano skaityta istorija. o perskaičius tiek gražių žodžių, prisiminus savo vaikiuko kelią nejučiom atsisuki ir nusišypsai - gaila kad jis miega, o tai čiupčiau ir stipriai apkabinčiau. o jam kas - tikras vyras - į mano emocijas tik garsus pyyrst
o Smiltei keletą žodelių: auk ir toliau sveika, stipri mergytė, teikdama vis daugiau laimės savo tetukams

Buzhiuk, labai gražu Labai gražiai viską aprašei Didžiausios sėkmės, laimės visai Tavo šeimynėlei

O Smiltė - man bene vienas iš gražiausių vardų mergaitei

Labai miela istorija Sekmes Smiltei ir jos teveliams

na ir kaip neverksi po tokios gražios istorijos
sveikatos jums!

Buzhiuk, šaunuolė Skaičiau tavo istoriją ir taip aiškiai jaučiau po gimdymo patirtas emocijas, kai pirmą kartą pamačiau mažulę Būkit sveikos

SAUNUOLE mamyte ! nuostabi istorija susigraudinau sveikatos ir stiprybes jusu seimai !!