Sveikos,

Prašau patarimo. Mano dukrytei 5 mėn. ir savaitė.Situacija tokia:
Kai mažylė buvo labai mažutė mus kankino labai dideli pilvuko diegliai, todėl mažiukė labai daug laiko praleisdavo ant rankyčių (o ir šiaip man malonumas ją nešioti būdavo, kol visai mažytė buvo). Dabar mažiukė auga, sunkėja ir net fiziškai nesugebu jos visa dieną tampyti. O mažylė į tai reaguoja labai liguistai. Tarkim būna guli, linksma, žaidžia su tėčiu ar močiute - visas gerai. Užtenka man prieiti, tik mažylės akytės išsipučia, pradeda maltis rankytėm ir ojytėm, patempia lūpą, pradeda zurzti, o jeigu aš jo nepaimu ir ilgiau pabūnu arba nueinu tada pradeda klykti iteriškai. Ir tap visą dieną. Tarkim būna žiūri į katę susidomėjus beprotiškai, užtenka man praeiti pro šali, akys iškart į mane įsmeigtos (neatitrauia net) ir vėl lūpa pasitempia ir mažiukė puola į isteriją. Tas pats ir su balsu mano. Užtenka iš ito kambario kąnors šuktelt, mažiukė tik sustingsta ir zyzt o kai paimu ant ranku visas kaip ranka nuimta vėl viskas gerai, laiminga mažylė. ir tokia reakcija yra ti į mane. Kas čia gali būti ir kaip mažiukę atpratinti?

Atsiprašau,bet aš pasakysiu savo nuomonę.Vaikiukas jau nori ant rankyčių.Ji didelė ir jai nebepatinka gulėti.Taip ji prašosi paimama ant rankyčių.Greitai pradės sėdėti Jums bus lengviau

nelabai suprantu vieno - kodel ji nori ant rankyciu tik pas mane? su visais kitais gerai jai ri guleti, o tik pamao mane ir praaaasideda

Kazkada ir mums taip buvo, nors nuo to laiko praejo jau beveik 14 metu . Manau, kad toks vaikas labai nori bendrauti ir vienai jai nepatinka guleti. O kodel butent i mama taip reaguoja, tai pacituosiu vieno profesoriaus zodziu sakytus man: " juk tu esi mama, ir tuo viskas pasakyta".
Telieka mymytei palinketi istvermes ir sekmes. Paaugs - bus lengviau.

Taip, su mama visada vaiko santykis yra ypatingas, ir normalu, jei vaikas iš mamos nori daugiau, nei iš kitų. Kitas dalykas - tokiame amžiuje visiškai normalu norėti artimo ryšio, prisiglausti, būti paimtam ant rankų. Iš tiesų greitai mergaitė pradės sėdėti, tada mamai bus kiek lengviau, neilgai trukus - ropoti ir vaikščioti... Fiziškai pirmieji vaiko auginimo metai yra sunkiausi, toliau - lengviau, tik prasideda psichologiniai ir auklėjimo niuansai .

Aš tai nemanau, kad tai liguista reakcija, tai labai normali reakcija manau. Matyt Jūsų vaiko stiprus charakteris ir stiprus poreikis būti su Jumis. Bet žinokit, tai gan greit baigsis, Jūs paskui norėsit imti ant rankų vaiką, o nebesiduos. Nu jei nori vaikas Jūsų, tai prisiriškit su juosta prie pilvo ar nešynę užsidėkit ir panešiokit su savim, ir rankos bus laisvos ir pagaliau jūsų pareiga yra tenkinti mažo vaiko poreikius.

Vaikui dar tik 5 menesiai, o jam paiso "ligas" del nor pabuti ant ranku. Sveikas normalus vaikas, o jei mama 5 menesiu vaiko nebepakelia, tai ka as zinau- treniruokites gal, nes savo keliu menesiu vaiko nepanesioti- vat cia tai liguistas poziuris.

Nori būti vertikalioje padėtyje, visai kitas pasaulio vaizdas Retas kuris vaikas tokio amžiaus nenori ant rankų. O kodėl taip ypatingai veržiasi pas mamą? Gal saugo, bijo, kad pabėgs? Jaučia, kad mama nenori jos imti, skuba pabėgti, atsikratyti, įkišti kažkam kitam?

aciu uz atsakymus
pastebejau, ad kaikurios mamytes kaip visada linkusios gerokai hiperbolizuoti

nesioju as maze ir labai daug nesioju... ir nepalieku, nenumetu niekam kitam (na nebent tai, kad vyras valanda pabuna su mazaja jau skaitosi numetimas), bet zinot.. tarkime 8 valandos ant ranku non stop (ir tik ant ranku, nes nesykle jai neidomu ) manau kiekvienai mamytei tiek nugarytei tiek ranoms nieko gero nepadarytu vakare net nebegaliu ant nugars guleti, tik ant sonu taigi... net ir miega ji pas mane ant ranku, padedu i lovyte klykia.. ir taip pasaka be galo.. taigi, manyciau kad cia jau ne visiskai normalu (normalu vaiko nora buti su mam as surantu.. bet kiti vaikai bent minute pabuna ramus ir paguldyti, o cia kitas variantas)... taigi.. manau, kad patarti objektyviai gales tik labai artimai su tuom susidurusi mamyte

o galima tiksliau suzinoti kada tas greitai?
dukrai sesi, bet yra mamos dukryte, kartais net gaila vyro, kai i pasiulyma siandien gal as tave nuvesiu i darzeli sureaguojama vos ne isterisku baubimu "nee, noriu su mama".
Kai manes nera salia - jokiu problemu, bet kai esu as, tai ranka mieliau paduodama man, praustis mieliau einama su manimi ir t.t.
Vyras, beje, vaiko auginime dalyvavo tikrai gan daug, naktimis keldavosi, zaisdavo, maitindavo, migdydavo. Yra ir sanatorijoje su dukra pats vienas buves.
Bet...

kaip gera kitus nenormaliais vadinta, a?
Turejau panasia problema su sunum. Keturiu menesiu svere astuonis kilogramus, o man po gimdymo traumos pakilnojus ji taip nugara surakindavo, kad net ant sono apsiversti budavo sunku. O gydytojos paskirtas gydymas daugiausiai remesi tuo, kad reikia riboti stuburui tenkanti kruvi, na iki kokiu 5 kg. Kazkiek gelbejo fiksuojantis korsetas.
Beje, man nenormalu atrodo, kad vienintelis vaiko uzsiemimas buti pas mama ant ranku jeigu jinai yra horizonte, bet cia is serijos, ka pripratino, ta turi

taip jau yra su vaikais mama yra pats pačiausias artimiausias žmogus, taip pat ji yra ir tas žmogus, kurį labiausiai šokdina, prie kurio garsiausiai verkia, labiausiai išsidirbinėja ir daro galai žino ką. Vaikas jaučia, žino, kad mama jautriai reaguoja į jį. Ir taip bus visada, nieko nepakeisi. Galima stengtis nereaguot taip labai, mažiau kreipt dėmesį ar sudaryt sąlygas, kad vaikas daugiau laiko praleistų su kitu žmogum (taip ir mama, ir vaikas emociškai pailsės vienas nuo kito).
Galiu pateikt pavyzdį iš mūsų gyvenimo: mes su kaimynais leidžiam savo 3-4 metų vaikams svečiuotis vieniems pas kitus. Vaikas, kuris yra svečias, atėjęs be mamos būna ramus, paklusnus, o tas, kurio mama yra namie, virkauja jei ko nepasidalina, bėga skųstis jei kas užgauna ir pan.
Stiprybės

Mano mažiukui virš dvieju, iki šiol labai dažnai prašosi ant rankų, ne matau nieko tragiško. O kada nešiot, jeigu ne dabar, jeigu žmogučiui yra poreikis, tai tegu džiaugesi gavęs tokį dėmesį.

Čia dauguma mamyčių su tuo susidūrę, o jūs pati esat pasakius:-nešioju daug savo mažę, tai dabar atpratint bus sunku, taip greit mūsų gudruoliai pajutę rankas ir pamatę nuo jų atsiveriančius vaizdus, nebenori jų atsisakyti, galit bandyt guldyt ją aukščiau, kad kuo daugiau matytų, aš tai vešdavausi net į virtuvę vežimėlyje tokį pusiau gulom, kad tiesiog mane ir viską visada matytų, kol vieną dieną apie 4 mėnesį klapt ir atsisėdo, palinko į priekį ir susimušė atrodo smakriuką. O taip irgi daug nešiojau, bet sau pasakiau juk tai palyginus su visu gyvenimu tęsis taip neilgai. Ir vyras buvo išvykęs į užsienį trims mėnesiams, ir susitvarkiau su dviem vaikais kažkaip, abu buvo "rankinukai" Ieškokit pozos,būdo, kaip tam vaikui patinka, gal pagulės 10 min., kiekvienai mamai žinoma, kaip negali arbatos išgert, į tualetą ramiai nueit, viską turi daryt ant "speigo", sėkmės.

Užjaučiu.Man tokie laikai su nerealiais nugaros skausmais ir rankų tirpimu kaip ir praėjo...
Vaikas ilgai (iki maždaug 1m3mėn) nakčiai sunkiai užmigdavo,todėl dažniausiai valandą kokią tekdavo supt ant rankų (kitaip nieko nepešdavau,nes dičkė,netgi miegodama kitame aukšte kalbindavo brolį ir jis blaškydavosi)..Tai patikėkit manim..užmigdai vaiką,įdedi lovytėn,bėgi atsigult bet kur,nors visą dieną svajojai apie puodelį arbatos vakare..Jį tenka pamiršti todėl,kad nuo vaikelio nešiojimo rankų nebeįmanoma pakelt...Juolab,kad metinukas vaikas sveria apie 12 kg.
Dabar abu vaikai miega vienam kambaryje ir migdant reikia juos labai ,kontroliuot.Pradžiai dažniausiai abu sugula į dičkės lovą ir sako,kad gulės ramiai.Po 2 min. pradeda dūkt.Tada susitariam,kad 2 įspėjimai ir jei bus 3 tai skirstysis į atskiras lovas...Galvojau,kad nebus gera idėja,bet ją dabar laikau nerealia!Iki 3 įspėjimo vaikai taip prisidūksta,kad kai mažajį perkeliu į jo lovą iškart užlūšta,o dičkei-trumpa pasakėlė ir miega jau!