svekos mamytes norečiau pakalbet kurios turi aštuntokus

tegulo pakalba su juo koks gerai atrodanis 12tokos(gal 12toke) veikia

Dešimtoje klasėje turėtų atsirasti noras mokytis, ypač, jei mokykloje egzaminai privalomi... Aštuntoje dauguma mokinių tik juokus krečia, hormonų audros tampomi...
Rašau iš patirties.

Labas, manoji jau devintokė, bet aštuntą klasę dar atsimenu- kritinis amžius, pats durnumas. Ekskursija su klase pusei mokinių reiškė išgertuves su tūsovke(ten jau mamytėms kiek vaizduotė leidžia). Bet viskas keitėsi butent devintoje, jiems ten kažkaip atplaukia mintis kad reikės egzaminus laikyti, pradeda jiems ruoštis. Galų gale brendimo reikaliukai atima daug energijos. Beje, kas konkrečiai domina?

aciu kad parasote gal mergaites kitaip ziuri i mokslus o berniukams mano manimu visai nedomina atrodo kad ten mokykloi kosmaras visi ji nervina mokytojai (nukvake) jo pasakymu nera ka veikt ir mokslas kaskaip nebeinasi jau nuo rygsejo blogi pazymei nezinau jei pradesiu saukt tai nezinau ar gerai bus jei spaust pradesiu gal prades nebesidalintis yspudziais dabar nors kalbasi su manim bendraujam prasau kad stenktuos prizada o kas bus nezinau

norėčiau paklausti, o kaip tu pati mokinaisi 8toje klasėje? Apeliuoju į tai, kad tamstos kalboj apstu gramatinių klaidų

Mano panelė - septintokė. Bet pas ją klasėj turbūt nėra nei vieno, kuris laikytų mokytojus normaliais. Uždavė namų darbų- nenormalus, kažko nesuprato(ji pati)- mokytojas debilas. Bandau kalbėt, aiškintis padėtį, bet beprasmiška. Dabar tas amžius, kai jie patys protingiausi ir kalbėk nekalbėjęs, bet esi prie tų nukvakusių, nes esi suaugęs. Va jei jau ką pasakė klasės draugė, tai jau vsio, tikrų tikriausia tiesa. Gerai, kad maniškė dar mokosi normaliai, 9-10. Vienas kitas 8 pasitaiko, bet iš principo skųstis negaliu. Taigi patarimas, kad su vaikinuku pasikalbėtų kas nors, panašaus amžiaus kaip ir jis, tik labiau subrendęs, tikrai vertas dėmesio. Tik va kaip suras tokį.

labutis turbut kad dar eiciau i mokykla nedaryciau klaidu bet bet gaila mokslus baigiau jau senokai tai gal klaidu ir pasitaiko nes kai rasau su klavitura tai neperskaitau ir issiunciu o paskui nepataisysi o kalba eina ne apie mane o apie vaikus

Aš mokiausi labai gerais pažymiais, mano dukra mokosi prastais, tačiau tai netrukdo kartais išgirsti frazę:" ko tu tikiesi? Kokie tėvai- tokie vaikai."
Taigi nesitikėk, kad nepažįstami žmonės teisngai viską įvertintų. Paprasčiausiai tenka atsirinkti kas tinkama sau, per daug kito netyrinėjant.

Gal neteisingai supratai, bet įžeisti tikrai nenorėjau. Paprasčiausiai yra lengviausias būdas sudominti paauglius savu pavyzdžiu, bet tos gramatinės klaidos... mąsčiau, jei pati nesimokinai, tai gal suprasi, kodėl sūnus nesimokina ir tikrai pati žinosi kaip jį sudominti (ty iš savos patirties)
Nors turiu tik pirmokėlę, bet dilema, kodėl reikia mokytis ir kokia iš to nauda - ir mūsų kasdienybė. Čia pat ieškom gyvenimiškų pavyzdžių ir laiku duodam pastabą ar atkreipiam dėmesį (pvz.: spyriojosi mokintis rašyti. Vieną kartą paklausiau, kaip ji rašys Kalėdų Seniui laišką ir praneš apie savo norus. Daugiau tokio paties pavyzdžio nekartojau ir po kelių savaičių atnešė 5 žodžiais parašytą laišką - taviškis bernužėlis didesnis, gal pasidomėk kuo gyvena sūnus ir jau tikrai rasi būdu kaip sudominti )

Sudominti pirmoką ir aštuntoką - du skirtingi ir nepalyginami dalykai dalykai. tiesiog paauglystėje viskas yra sudėtingiau. kai dukra mokėsi pirmoje klasėje, klausydavo pavyzdzių ir t. t. Tuo laiku tiek mokytojas, tiek tėvai vaikui yra autoritetas. paauglystėje autoritetu tampa draugai. turėsi paauglę dukrą, suprasi

hmm, gi pati buvau paauglė ir sesė ( siaubingai pasiutus) irgi buvo paauglė, ir ne džiunglėse gyvenu (draugių/giminaičių vaikai paaugliai) - pabendrauju su įvairaus amžiaus. O vat rasti kelią į vaiko širdį - tik noro ir laiko klausimas
Beje, nors ir metuose moteriškė esu, bet mamos "auklėjimą" iki šiol atsimenu Ir kodėl pati geriau mokinaus, o sesė žymiai prasčiau taip pat tėvų klaida - negalima buvo vyresnėlės, kaip pavyzdžiu statyt kiekvieną dieną, bet kokiu klausimu, ją pačią menkinant
Kas dėl autoritetų perėjimo iš tėvų/mokytojų į draugus - nugi būkim biedni, bet teisingi - ar tai ne pačių tėvų kaltė

Mano sūnus - septintokas. Jeigu galėtų rinktis, tai nesimokytų nieko, o vien tik sėdėtų prie kompiuterio. Bet pas mus nuo pat pirmos klasės galioja taisyklė: kol pamokos nepadarytos arba gaunamas blogas pažymys - jokio kompiuterio. Taisyklė be jokių išimčių. Ir jam, ir ketvirtokei sesei. Nors abu karts nuo karto patikrina tos taisyklės galiojimą. Galbūt ir temos autorė su sūnum galėtų sudaryti kokią nors abiem priimtiną sutartį?

Tu gali būt idealiausia mama ar tėvas, puikiai sutart su vaiku, tačiau vaikui bus tas amžius (12 -15 metų), kai Tu nebūsi jai/ jam pagrindinis autoritetas. Daugiau ar mažiau (jei esi ideali mama) bet tai pajusi.Tai būtinas augimo tarpsnis ir prieš vėją nepapūsi.

Pas mus lygiai tas pats.Su antrokiuku nebuvo jokių problemų dėl to iš pat pradžių, o su septintoke pradžiai buvo kaip ir maištas, bet ... Dabar jokių problemų. Kasdien po valandą prie kompo ir tik tada, kai paruoštos pamokos ir atlikti kiti namų darbai.

akei, nepūsiu prieš vėją o pavyzdį duosiu, draugės berniukas lanko kašę, jam 13 metų ir jau kelinti metai iš eilės autoritetas yra treneris ( ne draugas ) - tėvai paprašo paklausinėti, kaip mokslai sekas, ir didžioji komandos dalis stengiasi trenerio pagyrimą išgirsti, vo tep va Vaikas nėra aukštaūgis ir dar su savo "unorais", nieks ir netiki, kad bus jis ateity profesionalas, bet laiku tėvai padėjo realizuoti svajones, turi galimybę bendrauti su bendraminčiais. Vien todėl, kad tėtis nėra krepšininkas tikrai nepadaro jį blogesniu tėčiu, o autoritetu išlieka suaugęs žmogus.
Galėčiau ir daugiau pavyzdžių duoti ir ne iš piršto laužtų - turiu tikrai nemažai draugų įvairaus amžiau ir man, kaip nesuinteresuotam asmeniui, pasipasakoja.
Apie minėtus amžiaus tarpsnius žinau, pati sociologijos kursą esu praėjus
Nenoriu pyktis ar rašyti, kad yra taip ir ne kitaip, tik "išsikalbėjau"

Kai pati augau, mano tėvai man buvo didžiausias autoritetas. Net paauglystėje. Mano mama sugebėjo padaryti taip, kad tarp mūsų visuomet būtų geri, draugiški santykiai. Ji visuomet atvirai su mumis kalbėjo apie viską. Net apie seksą.
Augindama vaikus, stengiuosi sekti jos pavyzdžiu. Nežinau, ar man pavyks.

aciu mamytes uz gerus patarymus daug patrymu jau ismeginti mes kalbam ir kalbam su sunumi mokytis jis gali kai pasistengia tai labai geri pazymei labai daug diskutuojam apie ateiti kom noretu buti uzauges jis nori mokintis sporto mokykloi o treneris pasake jam kad ten vidurkio uztenka ir 8 tai jis daugiau nesistengia juk as jam sakau kad geresni pazymiai pravers jie nemaiso seip jis geras vaikas tik del tu mokslu ir del mokytoju mes nesutariam jam visi (DEBILAI ) jie ir i mokykla nenori eit jis sako jam uztenka ka jis moka gali jam pasakot ne pasakojus jam atrodo kad jis teisus bet gal isauks is tokio amziaus as tikuosi

galiu pasakyt, kad noras mokytis labai priklauso nuo mokyklos, ir tiesiogiai -- nuo klases.
pati mokykloj kuri laika mokiausi klaseje, kur mergaites lenktyniavo makiazo ryskumu ir nagu ilgumu, o bernai -- surukytu cigareciu ir isgertu buteliu kiekiu (cia 7-8-okai). mokytis ir gauti geresni pazymi toje klaseje buvo GEDA. Mokytoja uzduoda klausima, o tu teisingai atsakai -- tuoj pat svilpimas ir panieka.
po to performavo klases, ir gabesnius, kulturingesniu seimu vaikus surinko i stipresnes klases. iskart pasikeite atmosfera: geras mokymasis ir desimtukai buvo didelis prestizas.

Teisybę rašo Dios...Dažnoje klasėje gerai mokytis yra gėda...

Mano manymu, gali būti gėda jei žmogutis visiškai nepasitiki savimi. O jei bent kiek turi tos savigarbos ir savotiško išdidumo, tai tikrai negėda.

aha o daug to pasitikėjimo savimi galima įgyt, kai diena iš dienos pravardžiuoja ir tyčiojasi?

Tokiu atveju pasakyciau vaikui, kad mokyloje jis praleis dar kelerius metus, o visas gyvenimas dar pries akis. Tebunie dabar vado cigaretes ir nemoksiskumas, bet garantuoju- po desimties metu tie "mokyklos saunuoliai" bus laaabai atsilike nuo moksliuku-nerukaliu (o merginos dar ir atrodys kur kas geriau, nei prasiruke-nusitusine mokyklos kietuoles).

Mokykla baigiau, baisu net pasakyti , pries keliolika metu. Musu klasei si taisykle pasitvirtino. Klases susitikime buvo graudu ziureti - mokyklos "kietuoliai" taip ir liko tame lygyje, kur juos palikome po 12 klasiu. Mat suaugusiu pasaulyje surukytu cigareciu skaicius ar elementarus bukumas ir neissilavinimas yra tik minusas- nieks nei pinigu uz tai nemoka, nei per peti ploja, deja.

Tai ir paklausciau vaiko- nori buti kietas tik likusius kelerius metus mokykloje ar kietas gyvenime apskritai?

abejoju ar kuris moksleivis nėra to girdėjęs. bet ankstyvoj paauglystėj tai visos tos kalbos apie universitetus, apie specialybes ir gyvenimo prasmę tai tas pat kaip apie kosmosą ar pomirtinį pasaulį.

NA VA, IR MANO UŽAUGO IKI ASTUNTOKO... TIKRAI PASIDARE GEDA GERAI MOKYTIS. DRAUGAI ERZINA, MOKSLIUKU VADINA. SIAIP VAIKIS NERUKO, NEGERIA, TAI IR TAIP NELABAI PRITAMPA, O JEI DAR BUS "MOKSLIUKAS" TAI VISAI NEBEPRIIMS I DRAUGUS.(CIA JIS TAIP SAKO) O TU BENDRAAMZIU PRITARIMO LABAI REIKIA. TOKS JAU AMZIUS... YRA IR TO ISDIDUMO, IR SAVIGARBOS, BET NORISI IR TU DRAUGU PRIPAZINIMO... LABAI PUIKIAI JI SUPRANTU, NES KAZKADA IR MAN TAIP BUVO. SKAU DA SIRDI UZ VAIKA.
Papildyta:


MAN TAI VISKAS AISKU, BET SUNKU MATYTI, KAIP VAIKUI TENKA RINKTIS. GERAI, KAD DAR VIENAS BERNIUKAS PANASIAI MĄATO, TAI DABAR ABU ITIKINEJU, KAD LAIKYTUSI KARTU. JUK DU-JAU NE VIENAS....

Sveikos astunkoku mamytes,
amzius sakyciau gana komplikuotas, taciau tai normalu ir nereikia to sureiksminti.
O mokymosi motyvacija - labai priklauso nuo paauglio aplinkos (tiek klaseje, tiek namuose), aisku, ir pacios mokinio asmenybes, jo svajoniu ir lukesniu.
Su vienu astuntoku gali pabendrauti tik apie "rubeliu" ar "kompiuteriniu zaidimu" temomis, o su kitu gali sneketis kaip su lygiaverciu pasnekovu. O visa tai igijama ne trinantis is kampo i kampa, o mokantis ir galu gale perskaitant nors keleta idomiu knygu... Manau, musu astuntokai, turi savo nuomone siuo klausimu, turime ir mes ja, bet siulau gerbti jauno zmogaus nuomone, jo idejas, svajones taip pat, o is cia atsiranda ir motyvacija mokytis, dometis dalyku placiau ir pan.,
Gerbiu ir mokytojus is pasaukimo (deja, kuriu siais laikais tegul nesupyk pedagogai liko mokykloje vienetai), kurie moka sudominti toki moksleivi, kaip keturiolikmeti, savo destomu dalyku, paaiskinti jam priimtina kalba, sudeliojant prioritetus budingus butent siam amziaus tarpsniui..
idomu ka galvojate Jus, bendraamzius vaikus auginancios mamos?

Auginam ir mes tokį keturiolikmetį , negaliu iš tikrųjų skųstis - sutariame gerai ir mokosi gerai. Kartais iškyla problemėlių, bet tai yra normalu, paaugliai turi teisę į savo nuomonę,bet svarbu, kad tą nuomonę kas išklausytų, kas retai pasitaiko Pedagogų irgi visokių yra, bet visų pirma turėtume mokymuisi vaikus motyvuoti - MES, tėvai. Ir ne aštuntoje klasėje, o jau pirmoje. Pas mus dažnai keičiasi mokytojai, vieni atsisako klasės, kiti išeina iš mokyklos, o kenčia vaikai ir jų mokslai.......
Dėl "moksliukų", tai irgi požiūris yra nevienodas: sūnaus klasėje tokiais vadina, kurie "kala", o ne mokosi. Taip pat ir autoritetas daug ką reiškia, o jį užsitarnauti reikia ir tai tik pačio vaiko ir jo išsiauklėjimo dėka. Mūsų šeimoje į vaikus žiūrima kaip į draugus , paisoma jų nuomonė įvairiais klausimais ir tai mums tikrai padeda, nes mes su vyru buvome taip pat ne "auksiniais" paaugliais , visko buvo , bet dabar stengiamės auginti savo vaikus taip, kad jiems būtų tikrai šaunu. ir neužsidarytų savo pasaulėlyje, kuriame knibžda įvairiausių idėjų...