sakoma, kad tevai paprastai aukleja savo vaikus taip, kaip patys buvo auklejami. taciau, nors ir labai gerbiu savo mama, vaikysteje prisiekiau sau, kad "taip" niekad nedarysiu savo vaikams. na, tokiu "taip" buvo ne vienas. cia pora pavyzdziu:
1. nepaliksiu keturmecio saugoti kudikio namie, kol nubegsiu iki parduotuves
na, prisimenu, kad mama mane palikdavo su maziuku broliu namie, o pati isbegdavo i parduotuve nupirkti jam pienuko. as labai bijodavau buti viena. bijodavau, kad broliui gali kas nors atsitikti, o as nesugebesiu nieko padaryti. prisimenu save labai aiskiai sedincia koridoriuj prie duru ir besiklausanica, kaip vazineja liftas - gal jau mama gryzta...
2. nebusiu pikta ant vaiku, nes man nesiseke darbe
na, mama mum visuomet liepa patiems susitvarkyti kambarius. na ir stai, as gal kokiu 10-12 metu, gryztu is mokyklos. diena sauleta, nuotaika puiki. galvoju,ka cia tokio nuveikus, kad visiem butu naudinga ir smagu. ogi, galiu sutvarkyti kambari, ciumpu skudura, isplaunu grindis. netrukus gryzta is darbo mama (ji dirbo mokykloj mokytoja) ir apstaugia mane, kad neisploviau kambario kampuciu! po to, aisku, bet koks noras ka nors daryti namie savo noru dingsta...
...
ir panasiai. idomu, ar pavyks man isvengti tokiu situaciju. ko jus niekada nedarytumete savo vaikams?
Full Version: Obuolys nuo obels netoli krenta?
Nenoreciau santykiu su vyru aiskintis girdint vaikams. Net jei jiems metukai ar du
Nelupsiu niekada taip, kad zymes po pora savaiciu ant kuno matytusi...
Dievuliau, ir uz ka taip?...
Zinok, nezinau  . Nes buvom geri vaikai. Ne flegmatiski, bet geri... Gal uz tai, kad darbe nesiseke, o gal siaip - kad bejegiai padarai buvom... O gal tiesiog tokia "vaiku auklejimo filosofija" buvo   .Va parasiau dabar, prisiminiau, ir akyse asaros eme kauptis... Be reikalo gal parasiau .
Prisiekiu niekada netasyti savo dukters uz plauku po grindis ir nevesti 15metes pass ginekologa kad patikrintu ar ji dar mergaite. Niekada nemusti vaiku dirzu ir niekada bnesiaiskinti seksualiniu problemu su vyru jiems girdint.
Aha, sito irgi teko...
Ragnez, as tikiu, kad tau pavyks isvengti butent tokiu situaciju, nes zinai kaip vaika tai zeidzia ir kokios pasekmes. Bet siaip obuoliukui nuo obels tikrai sunku nuriedeti  as pvz. baruosi lygiai tokiu paciu tonu kaip tai dare mano mama ir nieko cia nepakeisi, nebent nustoti bartis. Stengiuosi nezeminti savo vaiku, pagarbiai su jais elgtis, o ar tai pavyks jie ivertins po kokiu 30 metu
as pasistengsiu buti tokia, kokia man buvo mano mama
  
Delfine
o kokie jusu dabartiniai santykiai su mama?
stengsiuos buti drauge swavo vaikams,o ne baimes objektu
teko skaityti toki patarima. jei norite nekartoti tevu kalidu augindami savo vaikus, pabandykite prisiminti savo vaikyste, ivairius ivykius ir ypac, ka tuomet jautete, ir viska uzrasineti i dienorasti... prisiminimai, kaip budamas vaikas jautetes vienoje ar kitoje situacijoje, pades nekartoti tokiu situaciju auklejant savo vaikus...
ka manone? o gal kas nors taip ir darote?
Manau daznai tokiu dalyku net uzsirasineti nereikia - giliai lieka atminty visiems laikams
O as manyciau, kad cia butu labai geras sprendimas, nes visko tikrai neatsimeni, o kai reikia uzrasyti, tai esi priverstas permastyti, atsiminti...
Reikes pabandyti 
Labai stengiuosi ir toliau stengsiuos, kad dukra niekad nesijaustu nesavarankiska, nebereikalinga. Kad jos jokiais budais neveiktu mano neigiamos nuotaikos ir pan. negeri dalykai. Nors tiesa sakant labai ir stengtis nereikia, pagaliau as turiu maza zmoguti, kuriam as galiu atiduoti visa siluma, visa tai, ko pati manau neturejau (arba turejau nepakankamai) vaikysteje.
Turiu pripazinti, kad man mama iki siol - baimes objektas. Nenoriu pasakyti, kad ji tai daro specialiai, bet tikrai mane moraliskai zlugdo. Kazkodel man persasi tokia mintis, kad ji nesugebejo musu (savo pacios vaiku) laiku paleisti. Todel savo dukrai to tikrai nelinkiu.
ir man tas pats, iki shiol bijau ka nors jai atvirai papasakot, nes sulauksiu ne patarimo, palaikymo, bet nuolatiniu priekaishtu, o dienorashchio nereikejo man rashyt, ash ankstyvoj vaikystej sau prisiekiau, kad ash nebusiu tokia mama ir kol kas man sekasi
Neber jau Mamos... Jau birzelio men. bus sesi metai, kaip neber... Santykiai su Ja uzaugus buvo normalus - labai labai silti nebuvo, bet man Ji buvo labai svarbi... Buvom kaip drauges, tik gal ne labai labai artimos. O, vat, su tevu santykiai yra artimi nuliui ir faktiskai jokiu teigiamu jausmu jam nera. Ir - kiek prisimenu - niekada nebuvo. Buvo ten daug visokiu niuansu, nuo Mamos ir lupt daugiau gaudavau, bet kazkaip santykiai vis tiek su ja buvo normalus, o su tevu - ne. Mama bent jau zodziais nezemindavo musu, ko visiskai negaliu pasakyti apie teva...
As labai dziaugiuosi savo tevu auklejimu. Na, gal tuo metu man atrode, kad jie per griezti, bet jie taip elgesi tik is meiles. Na, uzknisdavo tik vienas dalykas - kad mama neleisdavo ilgai kieme buti
Prie savo vabaliuko jokiu budu nenoriu aiskintis santykiu su vyru. Ir dar esame susitare, kad jeigu vienas is musu ka nors pasakys dukrai, tai kitas prie jos jokiu budu nepriestaraus, kad nesugriautume vienas kito autoriteto.Na, svarbiausiai, kad vaikas jaustusi mylimas ir pats gerbtu bei myletu savo tevus
O as noreciau buti tokia gera kaip mano tevai. Taciau, si karta obuolys nuo obels nuriedejo labai toli
O gal as kokia augintine seimoj
" Mano vaikas nuostabiausias, pats geriausias ir šauniausias!"- noriu, kad toks b8t7 mano devizas. Pati augau nuolat tėvų pizdavojama ir durninama, tad dabar bandau kovot su begaliniu nepasitikėjimu savim...
Noreciau auklet taip kaip mano tetis
Juk ir ne angelas buvau,visokiu bardaku padarydavau,bet niekad is jo nesu girdejus pakelto balso,o tuo labiau musimo dirzu,tiesa viena syk gavau ir to ir ano Bet pati labai labai prisidribus buvau ir supratau kad teciui labai sunku,kad galu gale tikrai jo kantrybe baiges O siaip ka noriu pazadet savo vaikui,kad as busiu tas zmogus,kuris ja visuomet isklausys kai jai sunku bus,as busiu jos tikra drauge,kuriai ji tikrai patikes visas savo paslaptis.Vakar buvo truputi toks nesklandumas tarp musu,teko ir balsa pakelt ant dukters ir per nagucius voztelt,iki siol negaliu atsigaut,skaudu,kad padariau tai ko sakiau nedarysiu,buvau pazadejus sau,kad vaikas bus lygus su manim,nebus jokiu dideliu kivircu,bet va ivyko Taciau abi apsikabinom,susitaikem ir abi viena kitai pasizadejom daugiau taip nedaryt 
Visai nenoreciau redet nuo tos obels ,ne per cm.
Mama buvo nuostabus zmogus Na gal ir as nebuvau isdykus 
stengsiuos buti vaikui drauge, o ne virsininke, kurios klausoma vien todel, kad bijoma.
Ir niekad nebausiu ar nereksiu ant vaiko tada, kai jis nuosirdziai ir atvirai man papasakos (kad ir ka prisidirbes), o tai kitaip puses vaiko gyvenimo ir paliksiu nesuzinojus...
As irgi tikiuosi, bent jau labai noriu nebuti savo vaikams bloga mama. Mes su mama nebuvom nei drauges, nei dukra su mama, nes jei labiau rupejo mano brolis. Tad daug kartu sau sakiau, kad skirsiu savo vaikams daugiau demesio, stengsiuos buti supratingesne, gal karais ir grieztesne. Tik va, ar pavyks, ar tikrai obuolys nuo obels toli nenurieda...
netampysiu savo vaiko uz ausu......keista kaip mano ausys neatlepo......
 nes slabai jau stipriai mama jas nusukdavo......
Užaugau nemušta, natampyta už kasų ar ausų... Manimi pasitikėjo ir tikėjo, gerbė mano laisvę. Tikiu, kad "obuolys nuo obels netoli terieda, o jei ir parieda, vis vien uodegėle į viršų..." Tad norėčiau sekti savo mama...
sakiau, nereksiu - rekiu
sakiau, nemusiu - esu uzmetus vyresneliui i kali sakiau, stengsiuos kuo daugiau bendrauti su vaiku draugais - kol kas man maloniau ju savo bute nematyti sakiau, stengsiuos kuo daugiau laiko praleisti su vaikais - o is tiesu daug dirbu ir laisvalaikio jau noriu be vaiku ir dar daug sakiau... is esmes beveik niekuo nesiskiriu nuo savo mamos, tik gal lengviau sukalbama esu. o kartais reiketu manlaikytis principingiau
As daba galvoju, kas man blogai buvo vaikystej - nieko neatsimenu, vaikyste turejau parodine. Darzely aukletojas mylejau, per naujamecius budavau snieguole arba eglute, mokyklai viska turejau, papildomas lavinimas buvo tvarkoj, sveika mityba irgi, pasakeles pries miega irgi, atostogos prie juros irgi, malku kartais israsydavo, bet saikingai ir uz teisingus dalykus, todel pretenziju niekam neturiu...
Idomu, o mano bernai netures?
niekada nelupsiu vaiko su dirzo sagtimi ir nedauzysiu galvos, aplamai nenaudosiu fiziniu bausmiu
neuzdarinesiu tamsiame kambaryje 
Duok Dieve, kad sugebėčiau būti panaši į savo mamą. Kad būčiau savo vaikui tiek pat tolerantiška, kaip ji man. Kad sugebėčiau juo tiek pasitikėti, kaip ji manimi. Kol kas nelabai sekasi
Ir apšaukiu, ir per užpakalį pliaukšteliu, nors anksčiau sakiau, kad niekada to nedarysiu. Žinoma, nekalbu apie kraštutinumus, kuriuos čia kai kurios minėjo. Ir dar. Labai norėčiau neprieštarauti savo vyrui, kai jis auklėja vaiką. Na, kad nemenkinti autoriteto ir t.t. Nu bet neišeina  Man vis atrodo, kad jis per griežtai su juo elgiasi, per daug iš jo reikalauja, per mažai skiria laiko paprastam bendravimui 
Man sunku patiketi, kad nors viena mama savo vaikui linki bloga... O siaip- kuo mazesnis vaikas, tuo daugiau musu pazadu :ne-..., o toliau- sutinku su SMURKA:
O be to vaikai skirtingi.Pvz.Ragnez rase:
O mano vaikai, man grizus is parduotuves klausia: kodel taip greit grizai?(mat dar nevisus namus spejo apversti )
Niekada neaptarinesiu vaiko su kitais jam girdint, tartum salia butu ne gyvas zmogus, o besimetanti skudurine lele...
Niekada kitiems pagyrus, nemosiu ranka ir nesakysiu "ai, vaikas kaip vaikas"... Papildyta @ [mergetime]1089189639[/mergetime] Niekada neaptarinesiu vaiko su kitais jam girdint, tartum salia butu ne gyvas zmogus, o besimetanti skudurine lele... Niekada kitiems pagyrus, nemosiu ranka ir nesakysiu "ai, vaikas kaip vaikas"...
Nedaužysiu savo vaiko.
Nesakysiu, kad mano vaikis toks, kad blogesnių jau nėra. Nesakysiu, kad jis pradeda mane nervuoti vie dėl to, kad grįžta namo. Nesakysiu, net jei tektų sukurti kitą šeimą, kad mes su vyru esam šeima, o jis tik trukdis, balastas, sveimas prielipa. Ir niekada neišvysiu iš namų į nežinią...
nemanau, kad tevai linki savo vaikams bloga, bet neretai pasielgia su vaiku taip, kaip isijaute i VAIKO situacija, nepasielgtu... o kas blogiausia, bendravimo ir elgesio sheimoje modelius mes perimame ish savo tevu, ir sunku juos pakeisti, net jeigu samoningai bandome tai padaryti.
Aš niekada neverčiu dukterų bendrauti, su tuo su kuo jos nenori. Prisimenu, kaip mane mama versdavo bendrauti su mano pusseserę, kviesdavo ją į mano gimtadienius
 iki 15 metų! Ji nėra kokia nors ten blogietė - tiesiog mūsų interesai visada buvo skirtingi, beje mudvi ir dabar nebendraujam.
Ko nedarysiu??? Teisingiau butu pasakyti ka darysiu kitaip:
Sakysiu mazajai kaip ja myli kasdiena (ir sakau), kaip ji man reikalinga ir kad jei mes susipykstam tai tik labai trumpam, kad mes tuoj pat apsikabinsim ir viskas praeis. Kasdien ja pabuciuosiu ir palinkesiu labos nakties. Del musimo bet deja gauna kartais mazoji nuo manes per uzpakaliuka, tikrai geda prisipazint bet taip yra, gauna aisku ne siaip sau, o uz ozius, kai kitaip susikalbet jau neina. Niekad negasdinsiu vaiko baubais, naminukais, piktais dedemis, nors kai pati ta girdedavau man budavo ne motais, vistiek nakti laisvai atsikeldavau ir eidavau kur noriu (o gyvenom bendrabuti tuometu), kad ir i lauka 2-3 nakties , kai man budavo 3 metai 
Neturiu jokių nuoskaudų, kurias būtų sukėlę man tėvai
Nė vieno mažyčio priekaištėlio..Buvo griežti ir tuo pačiu beprotiškai mane mylintis. Aš buvau Nr. 1 jų gyvenime, bet tuo pačiu jie sugebėjo išlikti man teisingais. Aš žinau, kad man taip dukros išauklėti tikrai nepavyks..nes niekaip negaliu perimti visų kantybės, nuosaikumo, tolerancijos ir išminties paslapčių iš savo tėvų...
O aš gąsdinu vaikus piktais dėdėmis... Gąsdinu, kad nebėgtų vieni toli toli be manęs, nes gali piktas dėdė nusinešti... Kažkaip norisi vaikui išaiškint, kad reikia saugotis ir kad blogų žmonių irgi būna, ir nežinau, kaip tai padaryti be tokio gąsdinimo ?O šiaip norėčiau išmokti būti tokia tolerantiška ir pakanti savo vaikams, kai jie bus paaugliai, kokia buvo mano mama man... Ir norėčiau mažiau ant jų rėkaut ir turėt daugiau kantrybės
Labai gera tema, Ragnez!
Esu dau kartu sau sakiusi: niekada taip "neausiu" savo vaiko dirzu, kaip mane ausdavo: pasiimdavo dirza, nusivesdavo i kambari, paguldydavo, vienas palaikydavo, o kitas atausdavo, kad zymes likdavo savaitei... Ir uz ka, nezinau. gal pasiutus buvau? Nors nepamenu... Tokia matyt buvo pedagogika. Dar niekada nezeminsiu savo vaiko, nes nieko nera ziauriau nei zeminti maza bejegi vaika. Ir labai stengsiuos neformuoti jos gyvenimo pagal savo kurpali. Nekelti jokiu lukesciu, o leisti jos asmenybei atsiskleisti paciai. Bet cia jau sunkiau, nes ji juk mano pati paciausia... Lukesciai is anksto dideli... Tiesa, neskaitysiu jos dienorascio, kad ir kas butu. O jei jau taip atsitiks, niekada neisiduosiu, kad tai dariau. Nors, kita vertus, esu savo tevams labai dekinga uz tai, kokia esu.
Bet, jeigu ir užaugus, jau auginant savo vaikus, normaliuose pokalbiuose ta mama niekada nepripažįsta to, kas buvo ne taip iš jos pusės, kai vaikai jautėsi pažeminti, sugniuždyti, palikti ilgam ir skaudžiai su savo giliomis žaizdomis... Aš tokias mamas vadinu egoistėmis ir bukomis teisuolėmis. Turiu bjaurios patirties iš tos serijos. Ir esu tas individas, kuris tolokai pariedėjo nuo to pirminio medžio. Aišku, per didžiulius išgyvenimus, per nuolatinį savęs kūrimą, neturint į ką atsiremti, per nuolatinius klausimus - Kas aš ? Ką galiu savy susidėlioti taip, kaip noriu aš ?Na, mano tėvai nebuvo kokie nors visiški degradai. Bet... jiems labiau rūpėjo jie patys, jų interesai, neįsijaučiant į vaikų būsenas. Po skyrybų jiems labiausiai rūpėjo apkaltinti vienas kitą. Tokių minčių, kad vaikui vis tik bet kuriuo atveju jie abu tėvai, deja, matyt, nebuvo. Ir tos neapykantos, pagiežos nešiojimąsis per visą gyvenimą stipriai gožė visa kita. O ir atsakomybė ne tik už fizinį vaiko saugumą, manau, buvo lygi beveik nuliui. Taip stipriai trūko emocinio, psichologinio, jau nešnekant apie materialų ar dvasinį saugumą. O ypatingai svarbūs jie visi, kad mūsų vaikai pasitikėtų savimi, turėtų savo nuomonę, drąsiai ją reikštų, kovotų normaliomis priemonėmis už save ir dar kitus suprastų, jiems padėtų. Savo gyvenime su savo vaikais man tai didžiąja dalimi jau pavyksta. Šneku ne tai, kas man atrodo. Jie klasėse tie, kurie turi autoritetą ir tarp draugų, ir mokytojų akyse. Žodžiu, žaismingų problemų mums netrūksta. Jie dalyvauja vakarėliuose, tarpais nukrypsta nuo normų, tačiau mokosi pakankamai gerai, išsako savo nuomonę auklėtojoms, mokytojams ir turi nuolatinį mūsų palaikymą. Aišku, ir apribojimų prisiprašo. Bet šnekamės, diskutuojam, bandom nukreipti link tų vertybių, kurios mums atrodo svarbios. Tačiau ne per agresyvią prievartą, bet pasitelkiant protingus argumentus. Čia labiau šneku apie didžiuosius, bet ir mažoji jau pakankamai sveikai principinga.  Taigi, obelys tegul stovi ten, kur jos nori ir kokios nori, o mes iš savo obuolių sėklelių užsiauginkim savo kokybiškesnius medžius ir nokinkim, kokius tik norim vaisius.
Niekad neapibarsiu savo vaiko prie draugu, ka kartais darydavo mano mama. Atsimenu, taip geda budavo
O siaip noreciau buti kazkiek panasi i savo mama (auklejimo prasme), nes tikrai gera ji pas mane 
As niekad tai ziauriai netrankysiu savo vaiko kad reiketu vezti i ligonine
Niekad nezeminsiu Niekad nemenkinsiu ir nediskutuosiu prie svetimu apie jo figura ar isvaizda ROdysiu tik meile,ko nejutau nei is motinos tuo labiau is tevo Nelupsiu su laidais,gavus bloga pazymi Nelupsiu uz paveluotas 5 min,kur visa menesi melynes matydavosi Leisiu lankyti visiokius burelius ar sporta Savo tevo as neknciu lig sios dienos,nors mes ir bendraujam.Su motina irgi bendrauju tik pavirsutiniskai.Vaikysteje pamenu tik tevu zeminimus,musima kurio baisiausiai bijojau,ir norejau uzmusti teva,kuris be pagrindo lubdavo mane,mat jam nepasiseke kazkas darbe ar susipyko su meiluze...O meile tik pajusdavau is kaimynu ar draugu.Nezinau is kur toks saltis buvo savo tikriems vaikams ?Tad as stengiuos kuo daugaiu savo maziu apkabinti ir sakyti myliu Beja mano sunus ir dabar nenori vaziuoti pas mano tevu nors jam tik metai ir 10 men.Ir as pati niekad nenoriu ten vezti,bet taip jau iseina
Labai gera tema
 O aš vis prisimenu, kai mane nuo pat mazens lygindavo su pussesere.Vat as tokia ir anokia, o pusseseryte aukselis.As vos ne niekas, o ji viskas( gerai mokosi, klauso teveliu , soka tautinius sokius , mokinasi anglu kalbos )ir taip iki begalybės   Juk negali vaikai būti visi vienodi  Pamenu, man tada vaikui atrodė, kad[COLOR=red]mano tėvai ją myli labiau už mane [COLOR=red]  Ir dabar as jauciu jai antipatiją, o tevams apie tai niekada neesu užsiminusi,nieko nenutuokia iki siol....kaip mane tada jie skaudindavo O mano vaikas man...... bus pats, pats, pats sauniausias 
Neišvadinsiu vaiko kiaule ir karve už tai, kad nesugebėjo padaryti to, kas ne jo jėgoms.
Neišskirsiu vieno iš vaikų, ir nepadarysiu jo karaliuko, o kito - tarnu jam. Kasdien bučiuosiu atsisveikindama ir sutikdama, ir prieš miegelį, ir dažnai sakysiu, kad myliu. Kai suaugs - besilaukiančiai nepasakysiu, kad "aš tau vaikų augint nepadėsiu". Dar daug ko nedarysiu, ką patyriau pati... Anksti mirus tėvui, kuris labai mane mylėjo, augau vieniša, užguita ir kompleksuota paauglė. Mama buvo šalta ir kažkaip negailestingai griežta su manimi. Todėl anksti turėjau suaugti, pati sau viena išgyventi visas dramas ir tragedijas. Labai džiaugiuosi, kad mano dukros pasakojasi man savo paaugliškas paslaptis... tikriausiai esu to verta.
Skirsiu daugiau laiko bendravimui su jais. Stengsiuosi visa laik kuo nors sudominti, kad jie nevaiksciotu is kampo i kampa, nerasdsami kuo uzsiimt.
 Nekritikuosiu, daznai girsiu, sakysiu, kokie jie saunus ir t.t. Stengsiuosi buti drauge, ypatingai paauglysteje ir nevengsiu pokalbiu, apie jiems tuo metu svarbius dalykus. Vaikai suauga vis anksciau, stengsiuosi tai suvokti ir nebijosiu ju paleisti. Neivedinesiu taisykliu, kada jiems gristi namo, kai jiems jau 18 ir daugiau. Pasitikesiu.
1) kai jau pyksiu-iš karto paaiškinsiu, kodėl(mama tylėdavo, nesikalbėdavo ir nesuprasdavau, kodėl..po poros dienų tik išaiškėdavo ką pridirbusi būdavau..)
2)nelyginsiu vaiko su kitais(girdėdavau palyginimus:kodėl nepadarei, kaip N; L taip pasielgė, o kodėl tu ne taip;kiek gavo iš pamokos Ž-kodėl ji daugaiu gavo, o tu ne?) 3)norėčiau su vaikais daugiau žaisti ir pagyventi jų pasaulyje, o ne vien tik rūpintis, kad būtų pavalgę, aprengti, švarūs.. 4)neknisiu vaiko asmeninių daiktų, juolab - dienoraščio neskaitysiu.
Kai buvau maža, pati sau sakiau, kad su savo vaikais nesielgsiu taip ar anaip, kaip kad mano mama su manim. Buvo kilusi mintis užsirašyti (!), bet buvau tikra, kad ir taip tokių dalykų nepamiršiu. O dabar prisimenu tik tai, ką parašiau.
Tiesa, nenurodinėju, ką vaikams rengtis, paisau jų noro, kai perkam avalynę ar kai kuriuos drabužius (dažniau rūbelius perku be jų, bet vis pasiseka pataikyti), nors jie dar tik ketvirtuosius ir šeštuosius beeiną. Geriau jau apkabinu ar su jais pažaidžiu, negu valau dulkes ar pan. Žinoma, būna visko ir visaip, bet labai stengiuosi, kad pastoviai jaustųsi mylimi ir reikalingi. Jei baudžiu, stengiuosi, kad suprastų, už ką ir kodėl. Bet, kai situacija praskaidrėja būtinai prisipažįstu meilėje.
Niekada neleisiu vaikui abejoti, kad ir ka jis padarys gyvenime, kad ir kiek jam metu bus, kad ji myliu ir kad pas mane gali grizti ir pasiguosti po visu gyvenimo negandu bei klaidu.
Niekada nenurodinesiu ko jis turetu gyvenime siekti, leisiu paciam daryti sprendimus, rinktis draugus. Leisiu jam mokytis. Mokytis is savo klaidu ir daryti isvadas, kovoti uz gyvenima ir savo tiesa. Leisiu visada sakyti "ne", jei jam to reikia. Leisiu buti ne tik savo vaiku, bet ir draugu. Pasitikesiu juo visur ir visada. Beje, taip ir darau. Toks yra mano auklejimo kredo - "gerbk, mylek, pasitikek ir leisk". Ir man neblogai sekasi!
Stengiuosi kiek įmanoma leisti atsivesti draugus, nors man nepatinka, kai svetimi po namus vaikštinėja. Augdama draugų negalėdavau atsivesti.
svarbiausia, nežlugdysiu morališkai. Jau dabar tikiu savo vaiku. Kad ir ką darytų, kad ir ko siektų.
O tai dar dabar per širdį eina tėvo žodžiai, kai aš, baigus du aukštuosius ieškojau darbo, kad manęs jis "nepriimtų net valytoja". Ir žinot, kaip atvėpo jam lūpa, kai gal po mėn paieškų gavau vadovės darbą, paskui jį dirbau ir puikiai susitvarkiau Šiaip mes šeimoje esame trys seserys ir mano tėvas visad jautėsi traumuotas dėl to, kad neturi sūnaus, anot jo žodžių, merga "nei bobos išp...., nei lauko išars...). Žinot, tai girdėti man, nepilnametei iš tėvo - buvo trauma. Nors šiaip jis ir pareigas užima, ir šiek tiek mokytas yra, bet košė galvoj po šiai dien nesuskystėjus. Dabar, kai mes visos turime savo gyvenimus, turėtų pasijausti vienišas... |
This is a "lo-fi" version of our main content. To view the full version with more information, formatting and images, please click here.