pritariu - niekada nežlugdysiu, stengsiuos rasti visada laikojos reikaliukams,užjausiu, paguosiu - pagirsiu, nes ir dabar skaudu, kai prisimenu tam tikrus faktus iš vaikystės. nekyla ranka vaikui suduoti, nes pamenu, kad dainų šventėj dalyvaut negalėjau, nes kojos mėlynos buvo.

Noreciau visada buti teisinga savo vaikui, kad jis manimi pasitiketu ir zinotu, kad ne vien jam gyvybe suteikiau, o kad gyvenu del jo.... del jo laimiu ir nelaimiu... del jo sekmiu ir nesekmiu

o as niekad nenumosiu i vaiko/paauglio problemas "ai, niekai" nors ir zinosiu, kad niekai palygiynus su suaugusiu....
leisiu atsivesti draugiu, kad laiptineje nezaistu (man taip nebuvo)
nekontroliuosiu gyvenimo ir nepirsiu nuomones savo
visada isklausysiu.....

Jokio fizinio smurto, ypac kai vaikas jau paauglys.
Mokysiuos kuo daugiau bendrauti su vaiku, dometis jo pasauliu ir gyventi, dziaugtis juo. Abu su vyru siekiam, kad vaikas butu lygiavertis seimos kurimo dalyvis
O tevams atleidau, kas mane lig siolei skaudino, nes su nuoskaudom gyventi tai tik paciai sau duobe kasti reiskia...
Esu dekinga tevams, kad stengesi ir isaugino mane tokia kokia esu dabar.
Kitaip ir buti negali, nes tikiu, kad pries ateidami i sia zeme patys ir pasirinkom kokiems tevams atsiduosim i rankas...
Atsiprasau, jei ka zeidzia toks poziuris

-na tikrai nevarysiu vaiko is namu, o paskui begti ieskot kriokiant ant viso miesto..
-sunku kartais surast kantrybes, bet bent jau stengsiuos nesukaut be reikalo
-tikrai uz nusizengimus nevesiu uz pakarpos i mokykla lupti pries visa klase (nuo mokyklos duru pabegau...ir slampinejau ilgai...)
-nesauksiu, jei koki skanesta suvalge ir man nepaliko...ir nemesiu dauktu i veida
-nevadinsiu vaiko necenzuriniais zodziais
-ir tikrai su vyru stengsimes buti kartu, kad vaikui nereiketu matyti vis naujo tecio uzpakali...
-negrasinsiu vesti pas ginekologa
-nezadesiu tokiu pazadu, kuriu nezadu isteseti
-netampysiu po baliuskas kur nuobodu ir nera vaiku
-kai mano dukra bus nekriokinsiu jos istisai, ir papasakosiu, ka reiskia kai moteris laukiasi...(apie nestuma uosviene pasakojo..., nes mama cia nieko nemate : visos gimdom ir nieko...)
-tiksliau mes su vyru nusprendem isvis atsisakyt alkoholio, nes abu matem ka jis padaro seimoms...,

matau savyje mamos bruozu, kurie man nepatinka, o vyras bando nuo juos is manes isvaryt

o siaubas kokių čia baisybių parašyta.

aš stengsiuosi nebūti paniurėle. išklausyti vaiką, bendrauti su juo, myluoti, bučiuoti, apkabinti. ir žinoma stengsiuosi nemušti... o kai jau bus didelis - gerbsiu jo gyvenimo kelią, stengsiuos nekišti savo scenarijaus.

Na tikrai baisu, kaip tėvai su jumis taip elgėsi Aš esu dėkinga savo mamai, kad užaugau tokia, kokia esu Mano mama laaaaaaaabai geras žmogus Tik mažoka laiko skirė man su broliu. Daug dirbo. Anksti pasidariau savarankiška, bet dėl neturiu jokių priekaištų. Ne visai norėčiau būt panaši į savo mamą, nors ir nesakiau, kad tokia būsiu ar ne, bet su laiku pastebiu, kad visgi esu panaši į ją
taip kad, obuolys nuo obels netoli nuriedės
O visoms, kurios sako niekada nebusiu..., niekada nedarysiu...., linkiu, kad taip ir būtų, bet kiek žinau, ne ilgai tai trunka ir viskas apsisuka aukštyn kojom, lieka tik prisiminimai, kad sakiau...., o darau...

kai kadanors turesiu vaika,neprileisiu jo prie televizoriaus(ir patys to nedarysim),geriau jau issinuomoti filma ar i kina nusivest,apie kompiuteri net kalbu nera.
jie atbukina zmones,ka jau kalbeti apie vaikus.

isvis,leisiu i valdorfo darzeli,niekada nedrausiu nakvoti pas drauges/us,jei as jas/juos pazystu ir nevarzysiu pasirinkimo bei nuomones laisves.

ypac del tokiu nieku kaip isvaizda.

palaikyti,pasitiketi,pastumeti (jei reikia),nuolat bendrauti,primti ju situacijas kaip savo,myleti,ismokyti savarankiskumo,zodziu padeti doro zmogaus pagrinda.

Labai gera tema, be reikalo pamiršta

Daugiau meilės, mylavimo, myliu myliu, apkabinimų, bučinių. "Saviakiški" pokalbiai, draugeliškumai. Vaikai yra draugai.

puiki tema..tik nerandu del ko tureciau elgtis kitaip nei mano teveliai..jie man didziausias pavyzdis,didziausi,geriausi draugai buvo ir yra kasdien stengiuosi sekti ju pavyzdziu

niekada neuzmirsiu savo vaiku..
niekada nenustosiu jais dometis..
niekada neistrinsiu ju is savo gyvenimo..
niekada nezeminsiu ir to neleisiu daryti kitiems..
nevarysiu vaiko is namu..
neliepsiu darytis aborto..
neatsitversiu tylos sien,visada jieskosiu tinkamu zodziu ir kelio i ju sirdis,padrasinancio zodzio.
visada kartosju kad myliu..
visada gerbsiu..
visada glausiu..
jai kada isirtu seima,niekada nesivesiu pas "svetima" ir neliepsiu ilgai tupeti po dusu...
nesistengsiu sugriauti ju seimu..
nesmurtausiu pries savo vaikus..

kiekviena karta pagavus save besielgent pikciau kai to visai nereikia-nekenciu savo sito budo.stengiuosi susitvarkyti su bet kokiu pykciu,semtis kantrybes ir sunaikinti paskutinius likusius lasus paveldeto charakterio-as tikiu kad as tai galiu.mano vaikai nugyvens siltesne vaikyste negu turejau as ir labai tikiuosi kad jie jau suauge vaziuos pas mane su meile ir siluma akyse,o ne is reikalo ir su pazeminimu sirdy...

Niekada nemušiu už kokį nors nusižengimą.
Nevalgydinsiu prievarta.
Jei susipyksiu su vyru, nerėksiu vaikui: "Tu toks pats kaip tavo tėvas!", ir nekartosiu to kasdien, kas akimirką.
Neversiu vogti drabužių iš mano spintos, nes vaikui drabužių nenupirkta, įskaitant pėdkelnes ir trusikus, ir kitos išeities tiesiog nėra. Prie to paties, jei vaikas nešios akinius, nelauksiu, kol jie sutrūnys ir sulūš, o tada neklijuosiu lūžio vietos lipnia juosta ir neversiu tos konstrukcijos tampyt ant nosies dar porą metų...
Mergaitei nepasakosiu kiekviena pasitaikiusia proga, kad gimdymas buvo pats baisiausias dalykas pasaulyje, o vaiko gimimas išvis sugadino man visą gyvenimą, nes viskas galėjo susiklostyti kitaip.
Niekada nepasakysiu: "Lauk iš MANO namų", nes namai, kuriuose gyvename, visada bus ne tik mano, bet ir mano vaikų.
Nebus taip, kad skambinsiu savo suaugusiam vaikui tik tada, jei man ko nors iš jo reikės, o jei to negausiu, nemesiu ragelio neatsisveikinusi.
Jei vaikas ką nors pasipasakos asmeniškai man, neišpasakosiu to kaip linksmo pokšto pažįstamiems vaiko akivaizdoje.
Jei vaikas susirgs, netampysiu jo pas šarlatanus ir negydysiu visokiais neaiškiais vaistukais, netinkamom liaudies medicinos priemonėmis ir pan. Jei sakys, kad kažką skauda, neapsimesiu, kad negirdžiu, bandysiu išsiaiškinti problemą.
Jei vaikas mane kritikuos, neužsikimšiu ausų tiesiogine ar perkeltine prasme, ir nešūkausiu: "Nu va, ir vėl tu laikai mane blogiausia mama pasaulyje! Tai ką, aš tikrai jau tokia bloga mama?", vietoj to kad ir būtų nemalonu ,stengsiuosi išklausyti ir suvokti, ar kritika teisinga.
Jei vaikas manęs neklausys, nerėkausiu: "Va, tu manęs neklausai, viskas, aš tuoj numirsiu, o jūs čia visi be manęs neišgyvensit, va tada tai bus jums, dykaduoniai".
Jei tik leis finansinės galimybės, duosiu vaikui kažkiek kišenpinigių.
Jei vaikas penkias minutes pavėluos iš mokyklos ar būrelio, nelauksiu prie durų, nerėkausiu: "Va, per tave aš nepavalgiau!!!" ir neišbildėsiu pro duris į darbą.
Nemeluosiu, kad aš, tėvas ir visa mūsų giminė mokėsi vien penketukais-dešimtukais, kad visi pas mus protingi ir daug pasiekę, ir nesuprantu, į ką tokia buka atsigimė mano atžala.

Turbūt sąrašą dar būtų galima tęsti, o iš kitos pusės, kai ką darau lygiai kaip tėvai ir darysiu, ir manau, tai bus teisinga...