Dabar esu ped.,raktikoje ir klasėje yra toks berniukas:
vaikas yra iš nepilnos šeimos- tėvai išsiskyrę, mama gyvena užsienyje. Su sūnum bendrauja, retokai rašomais, laiškais bei dovanomis. Tėvas vaiku rūpinasi, su juo muzikuoja, berniukas pažįsta visas raides ir vienintelis iš klasės gan gerai moka skaityti. Jo piešiniai ir darbeliai daromi atmestinai, kad tik greičiau padaryti ir užsiimti judria veikla. Bet kokioje meninėje ar kt., veikloje 90% naudoja tamsias spalvas (juoda, pilka, ruda, violetinė). Piešiniuose, spalvinime nepaisoma kontūrų, linijų. Kiek teko matyti pirmieji jo piešiniai ar spalvinimo lapai tiesiog subraižyti juoda spalva. Kodėl taip spalvina? Sako, jog taip jam gražu, patinka tokia spalva. Kita bėda- sąvinimasis svetimų daiktų. Kitų vaikų daiktai atsiranda jo krepšyje. Sakosi, jog tai jo daiktai, nes tėvelis nupirko, o kad svetimo daikto parašytas kito vaiko vardas jis nereaguoja. Neseniai teko stebėti vaikų žaidimą, Pauliaus nenorėjo priimti dėl vagysčių. O jis pasakė jei tu su manim nedraugausi, aš vogsiu tavo daiktus.
Vaikas nesijaučia kažką blogo pasakęs, ar padaręs, nes pastaruoju metu vis dažniau savo kalboje naudoja žodį vagystė. Manau, realiai jis nesupranta šio žodžio tikrosios reikšmės, paskirties, arba ją žino paviršutiniškai. Kiti klasės vaikai pasigedę daiktų jau eina tiesiai pas ji ir, deja, randa ko pasigedę.
Bandėm susėdę su visais klasės vaikais kalbėtis apie vagystes, skolinimąsi, ėmimą neatsiklausus ir pan., kaip reikia elgtis, jei nori paimti svetimą daiktą (paprašyti, paklausti ar leidžia ir t.t.), tačiau jam tos kalbos kaip nuo žąsies vanduo.
su tėvu kol kas nekalbėjom
