Dijav, mieloji, mane taip "guodė" po pirmagimio laidotuvių..............

ne visi , žinoma, bet buvo ir tokių proto bokštų.............
ir dar priduria, jauni esat....bus tų vaikų.............
o apie pastojimo problemas pas mus išvis niekas nieko nežino...............

Sakykit, kuriame etape esate šiuo metu? Ilsitės ar ruošiatės procedūrai? Aplamai, kokios jūsų nuotaikos, kokie ateities planai?
Labai gaila, kad po nesėkmių sulaukėt tokių nevykusių paguodos žodžių... Kiekvienas remiamės savo patirtimi... Ir niekas neturi teisės duoti "rekomendacijų" pakaks, nebereikia jums... Tik jūs patys nuspręsit kada bus gana...

Taigi, kas tie "visi"? Labai svarbu pasirinkti, kam ir ką pasakoti, kad paskui nereiktų teisintis... O smalsu iki pažaliavimo turbūt tiems taip vadinamiems pažįstamiems, kaimynams... Artimieji manyčiau domisi ne iš smalsumo, bet iš meilės ir rūpesčio... Bet kad dažnai nemoka paguosti, irgi tiesa...

As esu savo draugems pasipasakojus apie savo bedas. Bet net nezinodavau ka atsakyti, i keliu draugiu zodzius, kai sako " sapnavau tave besilaukiancia arba su vaikeliu, mano sapnai pildosi, matysi tuoj turesi vaikeli". As suprantu, kad jos nori man tik gero, lyg mane turetu tokie zodziai padrasinti, bet taip pat suprantu, kad tai nesamone.
Bet tai buvo anksciau ir visos tos frazes kur merginos isvardino. Dabar tik apie tai pasikalbu su viena drauge, kuri turi tokia pacia beda (beje jie nusprende isivaikinti, nes gydytojas pasake, kad beveik nera sansu su tokiais vyro grikiukais), viena kita geriausiai suprantam.
Su mama irgi kazkaip jau nelabai norisi kalbet, nes netiesiogiai is jos kalbu suprantu, kad man reikia kito vyro, arba taip pat klausia ka as galvoju apie isivaikinima. Tas klausimas erzina, nes kol kas pati apie tai negalvoju dar.
I klausima kada turesit vaiku? daznai atsakau, kai Dievas duos.
O jeigu klausia mazai pazystami zmones, tai sakau, gal kada nors, dabar dar nelaikas.

Turiu kelias drauges, beje tos pacios, kurios sapnavo mane, irgi neturi vaiku, sako, kad nenori. Viena bijo atsakomybes, kita teisinasi savo bloga sveikata (sunkiom ligom neserga). O gal tai irgi vienas is variantu atsakymui ikyruoliams, kodel neturit vaiku?

Labai teisingai pastebejai,kad daznai nenoras ilgai tureti vaiku (kai zmonems jau ne 18-20m.) buna tik paprasciausias issisukimas nuo tos temos,kad daugiau niekas neklausinetu.. Mes irgi sakydavom,kad dar norim pagyventi sau.. nes negi kiekvienam sutiktam pasakosi savo bedas...
Papildyta:

Kai pamatai tas dvi juosteles,tai norisi visam pasauliui apsiskelbti ta neispasakyta dziaugsma,kuris netelpa tavyje.. Dabar dar papasakojau tik mamai.. visi kiti suzinos,kai jau nebepavyks paslepti.. SM pasipasakoti drasiau,nes blogiausiu atveju gali isjungti kompa ir niekas taves nepaklaus to, ko tu nenori.. Nes paguoda nelabai padeda,norisi tiesiog uzmigti ir pramiegoti ta nesekme,lyg nieko nebutu buve..

kristar, tikrai žmonės, kurie vengia pasakoti apie save, vartoja tokias frazes - aš dar nepasiruošusi, pirma padarysiu karjerą ir panašiai. O ką gi daugiau sakyti, kai nelabai norisi atvirauti? Ieškom visokių pasiteisinimų sau ir kitiems...
Smagu, kad visgi turite kam išsikalbėti

Gaja, laikau tau kumstukus ir nekalbu apie tai garsiai...

Taip pat laikau ir kitoms kumscius, nesvarbu, kiek laiko bandot ir stengiates

[quote=tokia profesija,2010 05 25, 22:43]
Sakykit, kuriame etape esate šiuo metu? Ilsitės ar ruošiatės procedūrai? Aplamai, kokios jūsų nuotaikos, kokie ateities planai?
Labai gaila, kad po nesėkmių sulaukėt tokių nevykusių paguodos žodžių... Kiekvienas remiamės savo patirtimi... Ir niekas neturi teisės duoti "rekomendacijų" pakaks, nebereikia jums... Tik jūs patys nuspręsit kada bus gana...


Esu "atsipalaidavimo" etape , nes nieko nedarau tuo klausimu, nevažinėju per gydytojus, neišgirstu po eilinių tyrimų :" viskas gerai, esate visiškai sveika"....................šį penktadienį turiu apsiginti magistro darbą .....na o po to aišku,kad planuose yra vėl ta pati pastojimo eiga......bet...einu nuo birželio pas psihologę, kad kaškaip išmokčiau nesekmės atveju (tfu tfu tfu) nepalūžti,nes nežinau kaip ir kiek su savimi tūriu dirbti,kad priimčiau tai kaip normalų atvejį......
Susigadinau sveikatą labai stirpiai iš tikro, bet,kaip jau minėjau nesiskundžiu niekam.................tai visiems atrodo,kad gyevu puikiai,nieko man netruksta ir pan......O pati jaučiuos lyg žiūrėčiau, stebėčiau save iš šono....lyg ir ne su manimi visa tai vyksta.....................lyg ir neįmanoma tiek skausmo pakelti..................kaip aš dar laikausi?..Bet veju tas mintis kuo toliau......kompensuoju įvairiausia veikla...o jos prisigalvoju begales ....

Manau visiskainpergyventi ir priimti,kai eilini normalu dalyka nesekmes niekada nepavyks,nes mes gi zmones,moterys,turim jausmus ir nieko cia blogo,tik reikia ismokti nepaluzti,kad vis dar noretusi gyventi ir matyti pasaulio grozi (be to, tu juk turi dukryte ). Man kai jau buna juodu dienu,kai norisi uzmigti ir niekada nebeatsibusti,gelbeja tik dukruzes sypsena ir zinojimas,kad manyje auga gyvybe.. bet net visa tai turedama,kartais sunkiai susitvarkau su nebenoro gyventi mintimis..
Labai gerai,kad ieskai pagalbos Ir dar veikla uzsiverti Tai labai geras budas bent trumpam isjungti TAS mintis.. Stiprybes Laikykis ir mes tave palaikysim
Papildyta:

Tyliai tyliai aciu, saulyte Sekiau visa tavo istorija cia.. Esu buvusi tavo situacijoje,kai atrodo zeme slysta is po koju ir sirdis plysta is skausmo,nevilties..
Kaip dabar jautiesi? Kokie tolimesni planai? Man labai padeda planu susikurimas,nesvarbu ar paskui visus igyvendinu,bet kai turi planu i ateiti,tai jauti,kad gyvenimas dar nesibaige

[quote=*Gaja*,2010 05 26, 09:44]
Manau visiskainpergyventi ir priimti,kai eilini normalu dalyka nesekmes niekada nepavyks,nes mes gi zmones,moterys,turim jausmus ir nieko cia blogo,tik reikia ismokti nepaluzti,kad vis dar noretusi gyventi ir matyti pasaulio grozi (be to, tu juk turi dukryte ). Man kai jau buna juodu dienu,kai norisi uzmigti ir niekada nebeatsibusti,gelbeja tik dukruzes sypsena ir zinojimas,kad manyje auga gyvybe.. bet net visa tai turedama,kartais sunkiai susitvarkau su nebenoro gyventi mintimis..
Bijojau šito garsiai įvardinti...bet tokių minčių man paskutiniu laiku labai dažnai pasitaiko....................
Ką galėtų pasakyti psichologė, ar čia labai blogai? ar čia normalu? kaip su tuom kovoti?......................žinau,kad turbūt niekada nieko sau nepadaryčiau...bet kartais tos mintys mane gasdina......................

Man padeda,kai atsisedu ir susidelioju mintis,kad aplinkui tiek daug grazaus,pasaulis toks splavingas - zydi geles,ciulba pauksciai,dar jei nusisypso nepazistamas zmogus,tai supranti,kad visos problemos yra,bet su laiku bles.. Visas gyvenimas lyg jura,su potvyniais ir atoslugiais,svarbu per potvyni atsilaikyti,nepaskesti,o paskui isaus nuostabi diena. Aisku, atsiras kitos problemos,bedos,bet gerio pasaulyje dar daugiau.. Man labiausiai padeda mano smalsumas gyventi,nes jau ne karta galvojau,kad uzteks cia kankintis sitoj asaru pakalnej,bet man buvo be galo idomu,o kaip gi mano gyvenimas susiklostys toliau.. Gal rytoj sutiksiu nuostabu savo zmogu,gal po menesio pajausiu gyvybe savyje,gal susipazinsiu su puikiais zmonemis,kurie bus mano geriausi draugai.. Be to juk taip gera matyti besiskleidziancias geles,jausti veja pucianti i veida,kad taip gaila butu to nebejausti.. Mano didziausias patarimas - svajok.. matyk,net mazose smulkmenose stebukla.. ir eik i pasauli atvira sirdimi,pasaulis labai grazus ir geras

as tai sakau visiems kas klausia "tai kur vaikai", "tai kada vaikus darysite" "tai ko taip ilgai" tiesiai sviesiai, "sunkiai ateina", ar kazka panasaus tada zmones dazniausiai daugiau nebeklausia, tik nuleidzia akis ir supranta kad yra problemu tai nesigilina.

Papildyta:


"Dijav" noreciau tave paguosti ir pritariu Gajai del apsidairymo aplink ir pasidziaugimo elementariais dalykais tarkim kad ir zydincia gele, siaip daug ikvepimo duoda skyrelis "laimingos pastojimo istorijos", kai ten paskaitai tai galvoji kad pati puse tiek nenuejei kiek nueina ten moterys, ir kad stebuklai vyksta ir jie vyksta salia, taip kad tu gali buti stebuklo dalis, ir pagalvok apie tai ka tu pajaustum kai veluoja dienos, kaip pasijaustum kai pamatytum du pagaliukus....vat tokios mintys mane guodzia ir suteikia jegos, taip pat mane labai guodzia dievas nes zinau kad tikrai esu jo planuose ir jis yra visada su manimi. Sekmes tau. gerai kad daliniesi savo nerimais bet kaip sakiau sau iseiti visada galiu ( taip galvojau kol nesutikau dievo) o kazka padaryti labiau norisi...niri pasidziaugti stebuklu... , visoms linkiu kantrybes ir ramybes.

Žinot, Dijav, kai prieš kelis mėnesius perskaičiau pačią pirmą jūsų žinutę, man pasirodė, kad jūs rodote gerą nuotaiką, juokaujate, kitaip maskuojatės, bet viduje jums plyšta širdis... Jūs pasakydavot kažką skaudaus, ir dingdavot, vėl pasakydavot, ir vėl dingdavot... Tokius "dvigubus" jausmus jausti, dvigubą gyvenimą gyventi yra labai sunku... Tai atima daug energijos... Ir aš džiaugiuosi, kad šįkart nepabėgote, kad jūs rašot, kalbat, diskutuojat apie tai, kas jums rūpi. Aš suprantu, akis į akį turbūt pasakytumėt daug daugiau, negu čia...
Vidinė analizė yra labai nuostabus dalykas, bet va kai šitaip susipainioji, kai imi apgaudinėti pati save, labai svarbi kažkieno nuomonė iš šalies. Labai džiaugiuosi, kad eisite pas psichologą

Ir sakykit, kaip susigadinote sveikatą? Ką turėjote omenyje? Gydytojai, kaip supratau, medicininių nepastojimų priežasčių pas jus abu neranda?


Įvardinkit tai, ką bijote įvardinti ir ko taip ir neįvardinote... Kokios mintys jus kartais aplanko ir kas jus gąsdina... Su kuo norite kovoti...
Aš nujaučiu, apie ką kalbate, bet turite tai pasakyti pati, nes kolkas jūs tik cituojat Gają.
Ir suprantu, kad tai atviras eteris, todėl sakykit tik tiek, kiek norite sakyti...

Susigadinau sveikatą per nesėkmingai pasibaigusus nėštumus....jie būvo pakankamai dideli ........Visus kartus lankiausi kas dvi sav..pas rimtus gytojus...viskas eidavosi kai "iš vadovėliau" tyrimus dariausi kas dvi dienos (kraujo)..viskas irgi gerai....bet kas kartą...........po "viskas gerai"..... po dar kelių eilinės kitos apžiūros metu nustatydavo,kad veikla nutrūkus Nemoku aprašyti koks klaikus jausmas.....po to ligoninės ...abrazijos.....konplikacijos....atsibudimai renimacijoje.......paskutinį kartą medikai konstatavo....kad esu laimės kūdikis.........ir ačių dievui kad arti būvo ligoninė ......ir pasekmės jaučiu iki šiol.....
O pasakyti ką jaučiu man labai sunku...sunku įvardinti tą kartais užplūstančią būsena.....nu pavyždiui kartais labai blogai jaučiuosi,jei lieku viena namie...................mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila iki to,kad nebenoriu aš nieko daugiau......
Ką darau tada?...................einu į kiemą sodinti, ravėti šluoti, tvarkyti namo aplinką........dar labai mėgstu gaminti, tai gaminu nuo lengviausių iki sudėtingaisių patiekalų.....gana greitai pavyksta susigaudyti savo mintyse.......
Sunku dar ir dėl to,kad rašyti kaip man blogai, kad susidūriau su nevaisingumu kaip ir netūrėčiau teisės, juk turiu (ačiu dievui) nuostabią dukrą....................dėl to,kad suprantu,kad toms poroms kurios neturi savų vaikų yra 100 kartų sunkiau nei man....todėl,kartais susilaikau ir čia nedėsčiusi savo nuomonės .....
Mane neramina tik,kad iš vis kyla tokios mintys..ar taip būna ne tik man?...(užtat perskaičius gajos žinutę pritariau jai...)
Apie tą dvigubą gyvenimą.....................jo jūs teisi ir ko toliau tuo man sunkiau darosi....
Va ir dabar parašiau kelias žinutes ir adrodo kad be reikalo užkroviau čia žmonėms savo išgyvenimus?.....(nu čia sau viduje priekaištauju, sakau sau...nu ko čia susireikšmini, viskas juk gerai.....)
Aciu dar karta.......................

Pirmiausia, pasakykit man, kaip pamatuoti, kieno skausmas didesnis - to, kuris serga vėžiu; to kuris prarado mylimą sutuoktinį, vaiką; to, kuris patyrė tris persileidimus ar to, kuris išgyvena pirmą nesėkmingą IVF? Man atrodo, skausmas nepamatuojamas ir nepalyginamas. Čia jūs pati sau neleidžiat skųstis, gedėti, būti silpna. Kai kurie žmonės gedi atvirai, o va jūs užmaskuotai. Nei tai gerai, nei blogai, tiesiog jūs taip elgiatės, alinat save ir tiek.
Dėl jausmų vėlgi... Blogai jaučiuosi, yra ne jausmas. Aš pykstu... Man liūdna... Man gėda... Štai jausmai. Nežinau, ar jūs bėgate nuo savo jausmų, ar jus varžo eteris, o tai visiškai suprantama, tiesiog kiekvieną kartą, kai užeis kokia tai nuotaika, bandykit sau įvardinti, koks tai jausmas. Na gal tas vienas vienintelis sakinys "mintys būna nuo to,kaip man savęs gaila" buvo panašus į jausmą, bet kitąkart tiesiai ir sakykite - Aš savęs gailiuosi...
Mintys, kurias išsakė Gaja yra labai svarbios, bet jų nekomentuosiu, nors labai norėčiau... Nekomentuosiu, nes jūs tiesiai taip ir nepasakėte - Aš jaučiu...
O dėl sveikatos, na labai liūdna, kad žirniukai vis pabėga... Kaip supratau, vis buvo nesivystantys nėštumai... Ir priežasčių gydytojai neranda... Chm..

[quote=Dijav,2010 05 26, 12:02]

Va ir dabar parašiau kelias žinutes ir adrodo kad be reikalo užkroviau čia žmonėms savo išgyvenimus?.....(nu čia sau viduje priekaištauju, sakau sau...nu ko čia susireikšmini, viskas juk gerai---Nieko čia neužkrauni, turbūt dauguma iš mūsų kartais jaučiame tokia nuoskaudą ,savęs gailestį ir minčių visokių užplaukia...taip darbas -rupestis gerai, kartais gal kitoms bus ir keista ,bet pažiūriu laidas pav.kai bėdų turgus ar kitoius išgyvenimus ir sulyginu jų kančias su mano ir kažkodėl prieinu išvados,kad yra lyg ir baisesnių bėdų negu mano ir žmonės tokie stiprūs ,kiek žmogus gali pakelti turbūt tik Dievulis žino,rodos žiūriu galvoju juk jau toi šeimoi beviltiška kažko tikėtis o jie tiki ,šypsos...Ir prieini išvados-gyvenimas yra gražus,kad kartais rodos ir nepakeliama,bet jis duotas tik viena karta ir jį reikia nugyventi pamatant visas grožybes ir atlaikyti mestus sunkius įšukius ...stiprybės Dijav tau ir žinoma mums visoms,kai užplaukia silpnumo akimirkos...

Neranda priežasčių....ir medikai jau linkę įvardinti šitaip: "turbūt taip tūrėjo būti".....U pasakė "geriau paverkti 1-2 sav. nei verkti visą gyvenimą" (nes ji įsitikinus,kad buvo vis tik mažų genetinių problemų,kurių medicina dar nesugeba aptikti)...genetikė atlikus visus tyrimus, pasakė "kad turbūt toks jūsų likimas". ...Galiu su šiais teiginiais sutikti, galiu ne...niekas nuo to nesikeičia.......nes nežinau (o ir medikai nežino),kaip man elgtis....ką daryti kitaip....ar įmanoma pabėgti nuo likimo?....manau ne......ar įmanoma pakeisti tai,kas "taip tūrėjo būti" manau ne............padaryčiau viską (pabrėžiu viską)....kad tūrėčiau dar mažų vaikų, bet nežinau ką tūrėčiau daryti kitaip............Vat tas beviltiškumo jausmas , kai šioje situacijoje nieko negaliu pakeisti, kai nežinau atsakymo kodėl,kai nerandu argumentų ką ir kaip daryti....mane išderina.
Dar mastau,gal per dauk buvau ipratus ir isitikinus ir visiems visada teigiau,kad viską įmanoma pasiekti, viską įmanoma paaiškinti, visada, jei yra klausimas-yra ir atsakymas, visada ,jei yra pasekmė-yra tam priežastis......................dabar atsisuko prieš mane.....čia buvo iki tų mano nesėkmių.......dabar taip nebesakau.....

Dijav, gal pas psichologą atrasit atsakymus į savo klausimus? Dabar prisiminiau, kad jums lyg ir teko išgyventi skyrybas? Galbūt iš pirmosios santuokos yra likę kokių tai neužbaigtų dalykų, kurie dabar trukdo pastoti...
Tikrai, kai negalim valdyti situacijos, apima beviltiškumo jausmas. Kada esame užsispyrę, įpratę viską pasiekti, kovoti, o čia štai atsirado bėda, kurios negalim įveikti, kad ir kiek besistengtume. Na tikrai pikta...
Ir visa jūsų nuotaika, kad ir užmaskuota, ji yra depresiška... Tai labai rimta. Dabar kurį laiką tikrai bus lengviau, bet vėl gali užeiti sunkios mintys. Saugokit save...

Nesvarbu, kas vyksta kiekvieno musu gyvenime, kiekvienam musu MUSU atskiras skausmas didelis, nesvarbu, kad kiti sako, jog tau dar pasiseke, kad turi ta ar ana, nesvarbu, kad DAR pasiseke, kad vezys tik SITOJ stadijoj. Tai vis tiek didele baime, vidinis skausmas, nerimas, saves gailejimas... Vardinkit kaip norit, bet kiekvienas musu tai su skausmu isgyvena. Svarbiausia neprarasti tikejimo savimi ir isgyventi samoningai ta laikotarpi (nors man kartais irgi tokios mintys, kaip jums, uzplusta - buti kazkur kitur, tik ne cia ir sugrizt, kai viskas praeis)

O gyvenu pati perejimo laikotarpiu, jau nenagrineju, neanalizuoju taip, kaip anksciau, kdel visa tai man/mums ivykko, nors ilgiuosi tos praeities, kuria turejom kartu, kai buvo gera, smagu. Tie atsiminimai liks, bet tai MUSU atsiminimai, MANO. Esu jam dekinga, kad lydejo mane si, bendra musu keliones laika, bet atejo metas, kai tenka skirtis ir eiti kiekvienam savo keliu. Kuri laika eisiu viena, be jo, bet tikiu, kad mano kelyje dar bus daug "bendrakeleiviu", kurie, galbut irgi kuri laika mane palydes ir eis savais keliais. Stengiuos gyventi cia ir dabar ir tiketis, kad mano ateitis tures visokiu spalvu.
Su vyru nebendraujam jau pusantros savaites, nekalbinu jo daugiau, nebandau nagrinet, kas ir kodel, tai vis tiek beviltiska, tik nervus susigadinsiu, nes jis tyli... Stovim dar kartu gyvenimo kryzkelej ir laukiam, kuris pirmas pajudes, padarys kazkoki zingsni, kuris dar oficialioj santuokoj nebutinai dristamas (nekalbu apie ejima i sona, o apie atvirai pradejima gyveninti, tai, kaip nori kiekvienas sau). Susitinku su zmonemis, iseinu ir viena, nes ne visada kas turi laiko. Taigi, po truputi mokausi gyventi be jo... Ir tai nera blogai, tik sunku grizti i namus, kur dar kartu tebegyvenam...

Na, o kam apskritai matuoti svetimą skausmą? Ar kad pasistiprintum save, kad pasiguostum, kad yra kažkas, kam blogiau, negu man, ir nuo to man turėtų tapti lengviau?
Kiekvienam iš mūsų būtent MŪSŲ skausmas yra pats didžiausias. Tik jis mus gniuždo, tik jis graužia. Tik savas. Nes svetimi skausmai, kokie jie bebūtų dideli, priverčia gal tik akimirką ašarą nuvarvint, pašiurpti akimirką.
O kovot ar susitaikyt gali tik su savu.
Manau, DijaV, tiesiog pavargai. Paprastai, žmogiškai, nuo tokios didžiulės įtampos, nuo pastangų, kurios tęsiasi taip ilgai ir taip skausmingai, ir niekaip neateina atomazga. Gyveni lyg minų-streso minų-lauke.
Ir vargu, ar situacija labai pasikeis. Bent jau ne greitai. Nebent padarytum kokį labai radikalų veiksmą- na, išvažiuotum į Afriką savanoriaut kokioj misijoj. Tokie dalykai tiesiog "perkrauna" smegenis. Ir ne tam, kad pabūtum šalia svetimo, tarkim badaujančių afrikiečių skausmo, o tam, kad atsidūręs svetimoj, dažnai nedraugiškoj ar fiziškai pavojingoj aplinkoje, organizmas absoliučiai visus savo resursus sutelkia į išlikimą, fizinį išlikimą, visa kita tiesiog išnyksta.
Ir tuomet, valio, užsidega lemputė, skelbianti "Aš gyvas". Ir džiaugiesi, kad esi gyvas. Ir nebenori, bent kurį laiką,...pabaigti.
Čia, aišku, lyrinis nukrypimas.
Bet manau, kad čia, SM, yra būtent ta vieta, kur visad būsi suprasta teisingai, nes ta pati patirtis leidžia be vargo ir be jokių interpretacijų suprasti ir atjausti.
Dar pasakysiu, kad yra tokių prietrankų, kurios visose pasaulio bažnyčiose uždega žvakelę už likimo seses.

Nu aišku,kad pavargau.................kaip pirštu į akį....
Švilpa..gal aš ne pas psichologę o pas Tave eisiu konsultacijos-šaudai taikliai, argumentuotai ir protingai........ir visada pakeli nuotaika
Susėstume prie vyno taurės...tu galėtum šnekėti...o galėčiau ištisai klausytis....čia rimtai sakau,be jokių nukrypimų......

Taigi, Švilpa, kad nėra prasmės matuoti ir lyginti skausmą. Kiekvienam saviškis skausmas yra skaudžiausias ir kiekvienas turi teisę pasiguosti, paverkšlenti ir paliūdėti.
Ir manyčiau labai drąsu sakyti, kad "situacija vargu ar pasikeis"... Iš kur jūs žinot? Nėra prasmės suteikti sau ir kitiems tuščių vilčių, bet šansai 50proc/50proc...

Jauciu as viena tu prietranku

Jeigu jums tai suteikia stiprybės - dekit žvakeles. Kiekvienam savo

Dijav, kaip jūs? Jaučiuosi taip, lyg mūsų pokalbis nutrūko nepasibaigęs.. Ką mąstot? Kaip jaučiatės jūs?

Niu niu niu. Rašiau "labai pasikeis" ir kad tai neįvyks greitai.
Patirtis, brangioji, patirtis. Nuosavo kailio skutai, lakstantys aplinkui, vėjui papūtus.
Viltis mirs tik kartu su manim.
O gal ir ne. Liks kitoms.
Dėl žvakelių degimo, tai tarkim, geras palinkėjimas bet kokia forma dar niekam nepakenkė.
DijaV, tu ir stipri ir silpna, vėl, kartojuosi, esam žmonės, o man tai svarbi reikšmė. Visas gyvenimas- bangavimas, pakilimai, kritimai, betgi kitaip ir nebūna. Giliausioj duobėj sukaupiama didžiausia energija pakilimui( čia jau kažką cituoju, nepamenu, ką)
Tu net neįsivaizduoji, kokia būtina ir reikalinga ir svarbi esi. Gal neišgirsti, kai Tau tai sako
O dėl kalbėjimo prie vyno baisingai mėgstu pati klausytis

Taip, tiesa, kabučių nereikėjo, pacitavau netiksliai Bet atsakymas tas pats - kad ir kokia būtų jūsų ar Dijos patirtis, šansai 50/50...

ne ne nenutrūko....bet šiandien tiek dauk rašau ir diskutuoju...tiek dauk apie save pasakiau...net galvą siaubingai įsiskaudėjo....nuo minčių pertekliaus...o dar gi dirbu ...dar vis tobulinu magistro kalba.....dar telefonu sneku.....įvairius darbus visiems sudiktuoti......ir t.t.
Tiek dauk gavau čia šiandien patarimų, pastabų ir t.t...........turiu dabar šiek tiek laiko apmastyti.............
Po šiandienos pokalbių esu įsitikinus,kad oi nelengva man bus pirmus kartus pas psichologę......nu save galėčiau įvardinti kad esu "ežiukas su dideliais spygliukais plius apsiviniojusi storą vielą keliais sluoksniais, kad niekas per arti prie manęs nelįstų"......
Man kaip minėjau sunku ištraukti iš ten giliai giliai viską...o traukti yra ką..................
Dėl skyrybų -faktas, kad tūri įtakos........visada jausiu kaltę,kad palikau šitą žmogų................praėjo 15m....bet vis dar skaudą...............vėlgi atrodo,kad nenoriu apie tai šnekėti.....nes prasideda kaltinimai sau: nesubegėjai, nesupratai, nematei, neįvertinai,pasielgei visiškai nepagalvotai ir t.t......................nors dabar tas žmogus yra be galo laimingas..turi šeimą, sūnų ...mes nesame priešai...jis man neturi jokių priekaištų...................vis tiek jaučiu kaltę,kad taip pasielgiau...

Betgi aš nekalbu apie šansus. Viską, ką rašiau, rašiau tik su mintimi apie emocinę būseną. Apie DijosV dabartinę ir apie savo patirtis būtent emocijų plotmėj.
Ežiukas su vielom. Taiiiip, esu ten buvus.
Ir būtent šitoj plotmėj tenka ilgai (laike) ir gan sunkiai dirbti, kad rezultatai būtų ryškūs.
Ką Dijav dabar ir pradės daryti. Ir linkiu įveikti sklandžiai

Dijav, jūs tikrai šiandien labai daug atsivėrėt ir aš jokiu būdu nespaudžiu daryti dar daugiau. Tiesiog domiuosi kaip jaučiatės. Emociškai nelengva diena jums buvo..
Jeigu norite save geriau pažinti, pas psichologę tikrai teks daug ir nuoširdžiai dirbti.
Ar skyrybos turi įtakos nepastojimui - iš anksto sunku pasakyti; paprastai jeigu po konsultacijų pastojama, atgaline data padarome išvadą, kad priežastys galėjo būti ir psichologinės. Tik yra keletas psichologinių nepastojimo rizikos veiksnių, tarp jų ir nepavykusi pirmoji santuoka ir skausmingos skyrybos...

Pailsėkit. Šaunuolė

Dijav,man irgi labai smagu,kad siandien tiek issikalbejai Taip bekalbant kartais atsakymai i savus klausimus,sprendimai patys ateina..

Švilpa,aš supratau, kad jūs kalbat apie emocijas... Tiesiog bandau tarp eilučių perskaityti tai, apie ką žmogus nutyli... Galbūt šįkart nepataikiau...
Man tikrai įstrigo sakinys "vargu, ar situacija labai pasikeis. Bent jau ne greitai". Tai parodo jūsų dabartinę emocinę būseną. Bet taip nebūtinai bus su Dijav, o antra, emocijas mes kuriame ir jaučiame patys, jei norėsim, dirbsim su tuo, emocinė situacija pasikeis, tikrai nebūtina dėl to keliauti į Afriką

Tikrai taip, sutinku, kad reikia sunkiai dirbti. Ir situacija tikrai gali pasikeisti, nėra viskas taip beviltiška..

Švilpa, būtų šaunu prigerti to vyno ant žalios pievelės ir kalbėtis apie viską kas gražu gyvenime - nebūtinai apie problemas Pvz. apie keliones.

Apie keliones ir aš prisijungčiau

sveikos, jungsiuos pas jus, siandien siaubingai blogai, per asaras vos matau ka rasau bet as ryt susikaupsiu ir pameginsiu perskaityt visa jusu temute, gal rasiu geru minciu pas jus ir galesiu jas pritaikyti sau.

Amelyte,tikrai rasi geru minciu sau Pataikei ten ,kur reikia. Pailsek siandien,o ryt bus nauja diena..

Labas, amela, kas nutiko?

nezinau jau net kaip tai ivardinti... po ilgu planavimo metu (aisku buna ir ilgiau kitom) bet pirma karta turbut per visa ta laika sitaip ziauriai paluzau trumpa istorija : 3metai planavimo, jo tarpe vienas persileidimas, ir viso dabar jau 9 nepasisekes iui. Priverstine pertrauka visai vasarai...turbut tas ir palauze-zinojimas kad nieko nebegaliu bandyti..nemoku buti ramybes busenoj ir nieko nedaryt siekiant savo tikslo.

amela, nesilyginkit su kitom, tikrai neverta... Jums sunku ir tai dabar svarbiausia... Nieko nebegalit bandyti? Kokia diagnozė? Kas šiandien atsitiko, kad būtent dabar palūžot?....
Čia mergaitės nuostabios... Tikrai rasit paguodos žodžių...

skambes kvailai gal, esme ta kad po vasaros pertraukos galesiu vel bandyt su iui. Bet kad as jau pavargau ir nebetikiu kad tai man pades, buvau pas astrologe, pasaka jos trugdo "proteviu karma" va cia ir kyla klausimas man kaip ja iveikti. O paluzau turbut todel kad tikejaus, nes tai buvo paskutinis sansas pries ta pertrauka, zinau ta vasara praeis greit, bet vistiek negaliu susitaikyt,na as tiesiog gal nemoku pasakyt kas man yra. Jau ir paciai durnai atrodyt pradeda kad asaroju cia po tiek...tiesiog kai po nepavykusio iui zinojau kad seka naujas bandymas, o dabar ...

jei tiki i dieva, sia priezasti reikia iveikti kiekviena diena pasimeldus uz protevius kad jiems dievas atleistu ju nuodemes (atgailos malda), bei reikia uzpirkti misias, reiketu su geru kunigu pakalbeti trakim labai geras yra Rudzinskas, jo kontaktai www.pnb.lt, ir siaip ten sekmadieni nuvaziavus isipylus sventinto vandens ( duodu vyrui gerti kad geresnis butu ), gerai pakrauna, bet pas ji reiketu i pokalbi uzsirasyti asmeniskai.
ir stiprybes tau pasimelsiu uz tave.

Ne, neskambat kvailai ar durnai... Astrologinės prognozės nelabai pakomentuosiu, aš tuo netikiu. Nesmerkiu, kiekvienas dirbam savo darbą, tiesiog tuo nesidomiu...
Aš suprantu, kad jums norisi kuo greičiau, kad nekantraujate, bet manau sunkiau bus pastoti, jei organizmas bus nualintas, jei pati būsit pavargusi, liūdna, nusivylusi... Nemažai procedūrų turėjote per tokį trumpą laiką... Tikrai turėtumėt pailsėti visų pirma fiziškai. Ar amžius labai spaudžia?

Dar duniašos norėjau paklausti, kaip laikaisi? Bet šiandien gana visuomeninės veiklos. Pavargau Kai žmogus ateina į konsultaciją, žinau, kad jis nori pagalbos, nori pasikeisti, matau degančias akis. O čia, forume, gal ir per daug giliai aš kartais kapstau, mergaitės kartais nori tik pasiguosti, išsikalbėti, o aš tuoj puolu "gydyti", ieškoti gilios prasmės, priežasčių, kabliukų... Kaip Pelargonija sako, užtektų kartais tiesiog nerūpestingai apie ką nors paplepėti...
Su ta mintim ir pabėgu. Gero vakaro visoms. Pailsėkim Rytoj pasimatysim trumpam, sukursiu naują temukę. Labanakt.

Visgi,man kuo toliau,tuo maloniau skaityti Tokia profesija,jusu mintis,patarimus,klausimus.. Gal kaip pati sakiau,cia tik mano poziuris pasikeite,bet man kazkaip visas bendravimas cia pasidare laisvesnis,nuosirdesnis,ne vien tik gydymas,bet kartais tiesiog draugiskas pokalbis

Prasta Tavo astrologė, jeigu taip tiesiai pasakė. Manau, kad astrologai dirba kaip psichologai ir turi žinoti ką ir kaip pasakyti. Pvz., prieš nemažai metų Palmira bandė surasti tarp manęs ir MB ką nors gero... o pagal tas žvaigždes tarp mūsų nieko gero nėr, netinkam mes viens kitam (ir taip jau 20 metų kankinamės ). Tai Palmira atsargiai atsargiai aplinkui apie tai kalbėjo

o kokios emocijos dar uz "kadro" vyko. Nezinau ar kam nors vyko dar... bet as visus sio ryto DijosV postus laisciau asarom..lyg kas is manes pacios bandytu ispesti tuos skaudzius zodzius ir pan. Parasyti paprasta, ypac kai dabar jau vakaras. Bet verkiau taip, kaip jau net nebeprisimenu....




Svilpa apie Afrika kalbejo... prisiminiau, kad ir as buvau pasigavusi ideja isvaziuoti savanoriauti i Afrika, prisirinkau ivairios informacijos ir pan. viskas atrode taip gerai, prasminga, o svarbiausia (! nes prasmes nereikia taip toli ieskot) kad toli nuo visu, toli nuo aplinkos, draugu ir apskirtai..tarsi po zeme!!!
..kol neperskaiciau keliu lietuviu straipsniuko apie savanoryste ir kokia jie patyre aferistu prisidengusiu skambiu savanoriu pavadinimu apgavyste tada kazkaip ir nuslinko Afrika...

Sveikutes,

As prie kompo prieinu tik velai vakare, daug teko perskaityti ir daug minciu radau sau artimu. Ypac kai kalba eina apie kartais uzeinancia apatija gyvenimui ir apskritai bet kam. Kaip taip buna man, pasikartosiu gal dar karta geriausi mano draugai tampa knygos .
Daug priraset graziu minciu ir tikrai merginos visos jus teisios, visos jauciam ka turim jausti.
Kai labai blogai buna galvoju, kad neturi vistiek ka prarasti - isgyvensiu, isgyvenau dar sunkiasnes situacijas, vadinasi esu stipri ir galiu kovoti.
Man irgi noretusi kazkur dingti toli nuo visu, bet zinau, kad nuo saves vis tiek niekur nepabegsiu. Turiu isgyventi, tai ka motina gamta siuncia, kur ar kaip tai benutiktu, tokia siame pasaulyje mano uzduotis.
Padeda zinomi zodziai VISADA TAIP NEBUS.
Graziu sapnu ir smagaus rytojaus merginos .

labas rytas, na siand jau geriau, tik kad vaizdas veidrody baisus bet nera taip gerai kaip noreciau del astrologes nemanau kad ji bloga, nes ji tai pasake labai svelniai, ir kad iveiksiu as ta karma ir kad turesiu 2vaikus ir net gal ir trecia, tiesiog kadangi turejau mociute tokia keista, tai su jos situo pasakymu labai daug logikos matau, kaip bebutu egzistuoja kazkas ir nezemisko. Del maldos tai nesu labai tikinti-gal del to ir negerai..

Jau kaip tik norejau klausti,koks tau siandien rytas isauso.. Veidrodis jau greit rodys gerus vaizdus,o su sielos zaizdom bus sunkiau.. Ir siulyciau neuzsikabinti vien uz astrologes nuomones,jie irgi zmone,gali klysti.. Svarbiausia dabar turbut pailseti nuo visu planavimu ir paieskoti veiklos,kuri tau suteiktu sielos ramybe

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.