kaip suprantu, psichogeniniai faktoriai yra vienas iš nevaisingumą lemiančių veiksnių. gydytoja man aiškino, kad stresas, įtampa tiesiogiai įtakoja organizmo endokrininę sistemą, o tai reiškia, ir lytinių hormonų veiklą.

o dar blogiau yra tai, kad mintis, jog nepastoji, nesi tokia kaip kitos (nesvarbu dėl kokių priežasčių, tuo labiau, kad atsiranda tokių, kurie tai aiškina bloga karma, blogais būktai kažkam padarytais darbais ir pan.), dar visą tą psichinę įtampą užtvirtina. o kiek mes jau esame skaičiusios moterų istorijų apie tai, kad vaikutis ateidavo būtent tada, kai jau būdavo palaidojamos visos viltys ir tiesiog atsipalaiduojama...

kaip su tuo kovoti, kokia išeitis? kas jums padeda, kaip tai įveikiate?

kaip jau esu rašiusi netradicinių gydymo būdų temoje, neseniai buvo paskelbta hipotezė, kad nuolat mažais kiekiais geriamas vynas skatina vaisingumą. aš tai aiškinu tuo, kad mažas alkoholio kiekis tiesiog atpalaiduoja nervinę sistemą. taip pat Akvos minėtą bobulę su jos užkalbėjimais irgi priskiriu psichoterapijai, kai tau tiesiog įteigiama mintis, jog viskas bus gerai (nes bent jau man pasąmonėj vis dėlto kartais sukrebžda mintelė... tokia negera... dingsta tikėjimas gera pabaiga).

kai kalbėjau su gydytoja, ji sakė, kad psichologas nevaisingumo srityje tiesiog būtinas, nes moteris dažnai ištinka isterija (tai juk lengva suprasti - kai nepasiseka, nors buvo dėta daug vilčių; ir mes visos, ko gero, esame per tai praėjusios, ar ne?), tačiau tokį specialistą sunku rasti, nes jam reikėtų gilintis būtent į nevaisingumo psichologijos plonybes.

o ką jūs apie tai galvojate?

Vienas paprastas būdas, kaip padėt sau patikėt, kad įvyks, kaip svajoji – surašyt savo mintis, svajones ant popieriaus ir ne taip, kad norėčiau turėti vaikutį, bet mes su vyru turėsime vaikutį ir tt – grynai būsimuoju laiku. Ir to lapuko neišmest, vis paskaitinėt. Labai dažnai kažkodėl labiau patikima išsipildymu, kai mintys išdėstomos raštu .

Ir vienas iš standartinių patarimų – užsiimti kuo įvairesne įdomia veikla, kad vyras dažniau trauktų kaip vyras, o ne iš reikalo, kaip sakant. Juk labai daug moterų pastoja, kai intensyviai nebegalvoja apie vaikelio planavimą, o gyvena įvairiais kitais dalykais ir nieko nesitiki artimiausiu metu.

reiks pabandyti su tuo rašteliu

As pvz. atsistoju pries veidrodi ir garsiai pasakau: "Viskas bus gerai, viskas turi buti gerai, svarbiausia - nenuleisti nosies, as butinai tapsiu mama". Ir butinai ziuriu sau i akis.. ))) Man padeda, itampa sumazeja.

Labas, mielosios.
Skaiciau jusu istorijas, suprantu jusu skausma, nes ir pas mus su vyru gandrai kuri laika delse uzsukti. Matau, kad tema buvo paskelbta senokai, bet gal kam dar bus aktualu. Pasidalinsiu psichologiniais triukais, kurie man pagelbėjo belaukiant vaikelio.
Isivaizduokite sali, kurioje gyvena dar negime vaikai. Pabandykite su jais pasikalbėti, susipazinti, pakviesti ateiti pas save. Galite daryti tai tyliai, fantazijose, arba garsiai. Cia panasiai, kaip su savo vaikeliais isciose bendrauja nescios moterys.
As kazkodel isivaizduodavau dideli medi, ant kurio auga, t.y. tupi daug daug vaikiukų. Isivaizduodavau, kad jie is ten stebi mus su vyru, stebi kitas seimas ir renkasi, pas ka ateiti, gincijasi, kuris eis pas vienus, o kuris pas kitus tevus. Todel stengdavausi "pasireklamuoti", pasigirti, pasakodavau kaip jiems bus gera pas mus su vyru, ko mes juos ismokysim, ka veiksim kartu ir t.t..
Kai gandrai vis praskrenda pro sali, pradedam jaustis nepilnavertės, antraruses, niekam tikusios, bet patikekit, kiekviena is musu yra uz ka myleti. Kritikuoti save labai lengva, o va pagirti...Paimkite popieriaus lapa ir jame surasykite konkrecius savo sugebejimus, nuopelnus, privalumus, kuriais tikrai didziuojates. Nerasykite "esu grazi", jei tuo netikite. Parasykit bent 10 ir prisikalkit vonioj prie veidrodzio. Lapas ypac pravercia pasirodzius eilinems nelemtoms menesinems.

sveikutės,
kadangi šiame skyrelyje liečiamos psichologinės problemos dėl nepastojimo, norėjau paklausti gal kas pažįsta gerą psichologą pas kurį galima būtų pasikonsultuoti.Nenoriu eiti pas beliakokį, o būtent, kad tais klausimais galėtų mums su vyru padėti.
Po penktos nesėkmingos ir skausmingos inseminacijos belieka tiktai dirbtinis apvaisinimas arba laukimas ir "atsipalaidavimas ir negalvojimas apie tai". Esu be galo jautri ir bijau išprotėti dėl to, kad nesusilauksiu niekada gyvenime vaikų.Pamiršti viską ir gyventi laisvai toliau? Tiesiog negaliu: visur kur einu, ka darau, miegu ar ne, visur regiu save su vaikeliu, pagaunu save mastančią apie tai netgi intensyviu darbo metu. Artimųjų klausimai užkniso juodai: dar kokie metai ir jie sužinos tai,- bet pasakysiu taip, kad jiems būtų skaudu ir gėda, gėda dėlto, kad paklausė...
Manau psichologinis nevaisingumas , tai yra nuolatinis mąstymas apie tai pavyks šį mėnesį ar ne, vaisingos dabar dienos ar ne, yra ne ką retesnė nevaisingumo problema nei užakę kiaušintakiai, policistinės kiaušidės, oligospermija ir pan.

Roka, labai šauni tavo mintis apie vaikų medį. Reikės ir man kažką panašaus susikurti. Aišku, bandyti apie tai negalvoti ir atsipalaiduoti (tą patį liepė gydytoja) labai sunku. Bet kai TOKS tikslas, stengtis verta

Klausimas: Ar egzistuoja psichologinis nevaisingumas? Kas tai yra? Gal galite pakomentuoti?

Atsakymas: Atsako med.dr.V.Klimas: Psichologinis nevaisingumas dažniausiai būna susijęs su stresu, kurį sukelia baimė nepastoti, su stresu, kai reikia turėti lytinius santykius tam tikromis dienomis, psichologine tarp partnerių dėl įvairių priežasčių (tame tarpe ir dėl negalėjimo pastoti) atsirandančia įtampa ir pan. Bet kurios rūšies nevaisingumas dažnai taip pat sukelia psichologinę įtampą, kuri pati savaime sunkina pastojimą. Paprastai psichologinis nevaisingumas pasireiškia per dėl psichologinių priežasčių atsirandančius kiaušidžių funkcijos sutrikimus moterims, arba per lytinio akto sutrikimus - vyrams.

Manau, kad tai labai svarbu-tas psichologinis dalykas. Na, kai tik dienas pradedi skaičiuot, kai vyrui net valgyt nebedarai, o tik galvoji, kaip čia su tavim, kai visur matai mamas su vaikais ir pastoviai galvoji, o kodėl ne aš -galima ir iš proto išsikelti..O dar jeigu žinai visus naviasingumo gydymo "metodus", taip pat kiekvienų vaistų sudėtį ir seki ovuliaciją sekundžių tikslumu, ir dar -jei tai tęsiasi metų metuss kas mėnesį ...Gali drąsiai stoti įkokį nors technologijų universitetą -aukštąją matematiką išlaikysi puikiai, nors apie nieko iki šiol nesupratai...
Aš pati sau buvau pavirtus į zombį, kuris skaičiavo, daugino, dalino, sekė kaip paranojiškas seklys kiekvieną savo kūno duodamą ženklą.....Tuomet taip neatrodė, tačiau kai aš atsipeikėjau ir supratau, kad kažin, ar tai aš noriu to vaiko, pajutau, kad tai lenktynės (gal su kitais, gal su laiku) -tuomet ir pastojau.....
Jaučiu, kad tai mane išgelbėjo...
Jokiu būdu nesakysiu, kad nieko nedarytumėt ir lauktumėt apvaizdos -ne...Bet įsiklausykim pačios į save, ne į kūną, o į kažką kas esu 'aš".Į tą erdvinį save....Aš tikrai ne kokia davatka ar sektantė. Realiai stoviu ant žemės (taip bent įsivaizduoju), tačiau kad mes sudaryti ne tik iš biologijos, tai -tikrai...

geros mintys, Lapuk, simtu procentu pritariu. as kazkiek irgi jau pavargau nuo to ,,sekimo". dabar daugiausiai studijuoju visas imanomas preizastis, kodel nepavyko IVF, ir ka daryti, kad pavyktu. gal ir neblogai, bet del to visi kiti mano darbai tikrai i antra plana nueina, nebegaliu taip kaip anksciau normaliai nuveikti savo darbe ka nors, daug ka uzmetusi esu...
bet kad tikrai ne tik kunas mus sudaro, ir kad tikrai ne tik nuo kuno bukles priklauso, ar pastosi ar ne, tai tiesa. prie tokiu salyku, aisku, reikia gydytis, darytis proceduras, bet ko gero poziuris i tai turi buti toks, kaip kiti kad naturaliai daro - ne si menesi, tai kita - per dvylika kartu turetu pavykti:) bus laikas, bus ir vaikas.

Labai teisingai aprasei, Lapuk,kaip viskas buna (na, bent jau as, tai radau daug bendro). Tik va, bandymas atsipalaiduoti ir palikti viska savieigai, irgi laukiamu rezultatu man neatnese... Ka gi dabar daryt? Vel imtis skaiciuoti vaisingas dienas (temperatura matuot jau pradejau)?

Psichologo pasirinkimas labai individualus reikalas. Kiek zinau, seimos planavimo centras savo turi, kazkada Klimas man minejo ir klause ar nenoreciau nueit. Tai vis tiek turetu buti zmogus isigilines i nevaisingumo problema konkreciai, pas toki gal geriau eiti.

visu pirma reiketu ivertinti ko labiau nori...ar nori tureti savo vaika ir tau visi kiti dalykai mazai terupi, ar myli savo isrinktaji ir nori jam padovanoti vaikuti...Gi visas nevaisingumo gydymo procesas zaloja fizine, psichine sveikata, tai didziulis santykiu tvirtumo isbandymas...nemazai ir finansiniu istekliu reikia pakloti uz visa ta gydyma...
Kaip supratau is komentaru, aistra su laiku kaip ir praeina ir vaiko gamyba tampa panasi i gamybos procesa, o ne meile.
Pazystu viena seima, auginancia du nuostabius vaikucius, nors ta moteris pirmoje santuokoje neturejo vaiku, o pakeitusi gyvenima ne tik pagimde 2 vaikucius, bet ir jos pirmasis, t.p. sukure pilnaverte sheima.
Manau sunkiausia tuomet, kai beprotiskai myli zmogu tiesiogine ta zodzio prasme, nori padovanoti kudikeli, bet tokiu atveju meile gal auksciau problemu, tiesiog esi laiminga kad myli...
tai va...gal jei prasideda psihologines problemos nera ir meiles? tai del ko tuomet kovoti? pagimdysi vaika, o meiles nebebus...
Zodziu...prirasiau cia filosofiniu minciu... tiesiog pamastymai....

Cia skyrelis kaip tik man Visalaik taip galvoju kad mano nevaisingumas is dalies ir psichologinis.Juk pastaruoju metu ir rado- padidejusio prolaktino kieki,o juk zinome kad vienas is prolaktino padidejimo priezasciu yra stresas.Beje mano gyvenimas pilnas stresu,mokslai stresinis darbas ir aisku liga irgi galima sakyti stresinio pagrindo.Tai kaip vovere rate sukuosi ir nerandu isejimo. As jau seniai manau,kad as pati sau neriu kilpa sau ant kaklo,kiekviena karta nusivildama ir sau leisdama pagalvoti,kas bus jei tu vaiku as ir neturesiu.Susitelikmas nezmoniskas ant to kad kas bus,kad as be galo to vaikelio noriu,kiekvienas menuo yra kosmaras.Vienu momentu buvau save itikinus kad turiu tik pozityviai galvoti ir negalvoti apie necvaisinguma,bet ruduo vel mane nugramzdino i apmastymus. Jau seniai jauciu kad reikia psichologo,na stogas dar nenuvaziaves,tiesiog jo reikia kad tas stogas ir nenuvaziuotu,kol kas psichologo darba dirba-vyras ,drauges ir jus mergaites,budamos nors ir kibernetines,bet savotiskos drauges.Vertinu galimybe cia bendrauti.

Manau kad man irgi tinka sitas skyrelis.
Ypac dabar, rudeni, man vel labai sustiprejo depresija, ir ima siaubinga panika, nerimas, ir noras skubiai kazka daryti. Nors su tokiom nuotaikom tikrai nieko gero nesigaus.
Mane labai suzlugde pirmoji santuoka, iskart po vestuviu supratau, kad nieko gero nesigaus, tiesiog negalejau patiketi kad tai vyksta su manim. Visda galvojau kad man taip neatsitiks, smurtas psichologinis bei fizinis, baime, paverte mane i kazkokia viskuo nusivylusia, verkiancia , ikritusiom akim dziusna. Bet laime radau jegu nuo viso to pabegti. Tiesa tada jauciausi dar blogiau, vienisa, be namu, be vilties, be nieko, atrode gyvenimas baigtas. Skyrybos buvo labai sunkios, nes vyras priestaravo jom. Bet issiskyriau. Tuo pat metu ivyko dar vienas siaubingas dalykas - mire man be galo artimas zmogus - mano senelis. As ji be proto mylejau, jis man buvo kaip tevas ( nes augau be tevo ) ir dar artimesnis, pas ji rasdavau siluma, ramybe, supratima, paguoda, patarima, dziaugsma.
Tai kad sutikau dabartini savo vyra laikau stebuklu. Ir vis dar negaliu juo patiketi .
Nuo skyrybu praejo 2 metai. Bet vis dar negaliu po ju atsigauti. Nuo depresijos gydausi jau metus. Taip pat jau metai kai darausi visus tyrimus del nepastojimo, ir nieko .
Taigi galvoju gal vis tik priezastis yra psichologine.
As labai bijau kad vel mano gyvenimas gali sugriuti, kad vel galiu viska prarasti, ir kartais man atrodo, kad kol tos baimes neatsikratysiu, kol nepatikesiu savim, tai man nieko gero nesigaus kad ir ka bedaryciau.
Atsiprasau kad taip issipleciau, bet kazkaip labai uzejo noras issiliet

Liucile, nereikia atsiprasineti. Saunu, kad tu suradai jegu atsitiesti ir kad radai sau atrima zmogu.
O forumas tai juk, is tiesu, yra tikru tikriausia terapija, nes cia galima issakyti tokius dalykus, kuriu balsu kartais dar niekam nesi pasakes, arba skaitydamas kitu mintis gali tasti savuju atspindi. Ir labai palengveja, kai supranti, kad nesi vienisas su savo beda ir isgyvenimais.

Liucile, tu labai stipri, tu nugalesi. Viskas, ka mes pergyvenam, ka jauciam, visuomet priklauso tik nuo musu paciu. Jei sutikai tikrai rimta zmogu ir jis tave tikrai myli, tai viskas bus gerai, gi kartu galima visus ir viska nugaleti.

Liucile tikrai bus viskas gerai

Lapuk, nepatogu klausti, bet juk tau pavyko dirbtinis, tai kodėl taip nutinka, kad atsiranda pogimdyvinė depresija, vietoj didelio džiaugsmo?

Patogu, Vilte, patogu
Na, pavyko... Aš jo taip ilgai laukiau, taigi galima sprogti nuo įtampos -aš gi tik žmogus. Kai ji gimė, labai blogai jaučiausi po operacijos -dusau nuo tų prakeiktų intubinių žarnų...Reanimacijoj nieko nedariu, tik bandžiau normaliai įkvėpti. Vaiko nedavė beveik 2 paras.Aš jo ir nenorėjau...Bloga buvo, galvojau tik apie save...Gal ne tik dėl to -per 8 metus tik apie save ir vyrą buvau įpratus galvoti...Tai nėra taip lengva -viskas virsta aukštyn kojom...Ir apskritai - taip sunku buvo suprasti, kad tu mama....Net iki to, kad vaiką norėjau pro langą išmesti Nuo pastovios nemigosbuvo trumpas sąmonės aptemimas -jinai naktim klykdavo, dieną irgi mažai miegojo...Aš klaikiai pervargau, nebežinau, kas atsitiko -ačiū dievui, kad kojos pačios nuo balkono bėgte -sąmonė nebedaug ką begalėjo tą sekundę...Bet apie tai gal atskiroj laidelėj "Pogimdyvinė depresija"
Po to viskas keitėsi, santykiai, šeima (nors ta pati, bet kitokia) -atsiranda kitų probelmų..Mes visi trys vis dar ieškom (5 metai) naujo šeimos modelio - labai daug krizių dar ir dabar. Man padeda joga ir psichologija...Dar -patirtis...Iš toliau visada geriau matyti.
Laikykitės, merginos, išgyvensim. Ir ne tik - viskas yra išsprendžiama...
Vilte, atiprašau, aš čia per daug išsiplėčiau į tavo klausimą -bet pabiro, ir tiek...

Tai vat kad is tiesu zmoguciai mes esam.Pamenu vairavimo egzo metu egzaminuotojui pradejau porinti apie zmogiskaji faktoriu,kad mes va susijaudiname jaudulys ir visa ka tai jis manes paklause,o ka tu noretum buti robotas?Ne atsakiau,ir suvokiau kokia as teisi.Gera tureti jausmus,krizes irgi dalis musu,kai jos praeina gera gera buna..pajunti prasme.Zmogus keliauja banguotai.Dar is ciklo-paveikslas toks kaba kalnai ir pakalnes,tai kur pakalnes dvi poros pedu,kur kalno virsunes dvi poros pedu.Autorius ta piesini aiskina,kad kai zmogus virsuneje dievas eina jo salia,kai zmogus duobeje-dievas ji nesa ant savo peciu,todel pedos tik dievo.As daznai prisimenu ta pavyzdi,Dievuliuko vis paprasau,kad dar panestu.

Natali,

tu rašai:


ką tu turėjai omenyje taip rašydama? ar gali pagrįsti savo nuomonę ir paaiškinti plačiau?
ar tavo nuomonė apie nepastojimo priežastis pastojus pasikeitė? jei taip, tai kaip pasikeitė?

Taip, pasikeitė. Kadangi aš realių, t.y. biomedicinos mokslų atstovė, o bakalauro darbą rašiau iš vaikų psichologijos, maniau, kad esu kompetentinga spręsti apie savo psihinę būseną.
Maniau, kad psichologinis nevaisingumas - pasaka tiems, kurie tiki ja. Panašiai kaip hipnozė, kuo labiau tikėsi, tuo didesnė tikimybė, kad įeisi į afekto būseną. Aš išnagrinėjau keletą darbų apie psichologinio nevaisingumo priežastis ir formas ir nemaniau, kad man kas nors tinka.
Buvau pavargusi nuo gydymo, skausmo (psichologinio), pastovaus laukimo, kad nebūtų mėnesinių, bazalinės matavimo, sekso tik dėl vaikų ir t.t. Nusprendžiau negalvoti laikinai apie visą tai ir pamėginti pakesiti savo gyvenimą kitaip. Tieosiog norėjau pailsėti nuo savęs kovojančios už nėštumą.
Pradėjau lankyti body fleksą, paskui aerobiką, norėjau numesti svorį (nes buvau priaugusi 20 kg, bet sau vis sakiau, kad susitvarkysiu po vaiko gimimo), atsipalaidavau. Atvirai pasakius, tą dieną kai pastojau, pirmą kartą per daugelį metų, kai su vyru mylėjomes, galvojau ne apie tai kokia ciklo diena, ar išsilaikys spermą iki ovuliacijos, kokioje pozoje geriau pastoti, kaip greitai kojas užkelti ir pan. Galvojau apie meilę ir malonumą, apie tai, kaip gera gyventi, tiesiog gyventi.

O po mėnesio, sužinojau naujiena, kuria iki šiol bijau pilnai patikėti.

Todėl dabar manau, kad psihologinė priežastis labai svarbi. Fiziologinis nevaisingumas tuoj pat išprovokuoja psichologinį ir mes įklimpstame giliai. Kuo labiau nori, kad fantazija taptų realybė, tuo labiau iš tikrųjų pats atstumi ją. Aš dažnai sapnuodavau, kad laikau kūdikį ant rankų ir negaliu nulaikyti, jis krenta man iš rankų.

O dar manau, dar vienas įvykis irgi psichologiškai labai paveikė mane. Kai buvau pastojusi prieš 7 metus, dvi savaitės prieš persileidimą sapnavau sapną, kad laikau ant kelių mergaitę ir galvoju: o, turėsiu mergaitę, bet balsas man sako: ne, šis vaikas niekada negims. Nesuprantu kaip tai, juk aš nėščia? Jis man sako: tu nėščia, bet šis berniukas negims, gims mergaitė, bet po kelerių metų. Po 2 savaičių turėjau persileidimą, vaisius buvo vyriškos lyties.

Ir vos nepamiršau dar vieno psichologinio momento, kuris taip pat buvo lemiamas. Kai buvau 18 metų, pradėjo skaudėti nugarą, tada tik atsirado echoskopai, nuėjau į echoskopiją. Man gydytoja pasakė, turite policistozines kiaušides, tikriausiai niekada neturėsite vaikų. Su tuo ir gyvenau...

Reziumuojant, noriu pasakyti, kad psichologinis nusiteikimas, tikrai labai svarbu. Bet, dėja, tai nepriklauso nuo valios pastangų. Tai daugiau pasamonės pasirinkimas.

Pritariu Natali labai labai labai.Daznai taip galvoju apie save.Tik tu esi teisi,jog tai nepriklauso nuo pastangu,tai pasamones pasirinkimas.Tiesa pasakius nezinau kaip save paveikti jog galvociau tik pozityviai,jog gyvenciau tik gerais dalykais ir vaikas nebutu visu minciu centras.Daznai galvoju jog man galbut padetu geras psichologas o ne vaisingumo sspecialistas.Bet ties tuo savo mastymu taip ir sustoju.

Labutis Algirda!

stai ka Tu rasei:

"Cia skyrelis kaip tik man Visalaik taip galvoju kad mano nevaisingumas is dalies ir psichologinis.Juk pastaruoju metu ir rado- padidejusio prolaktino kieki,o juk zinome kad vienas is prolaktino padidejimo priezasciu yra stresas.Beje mano gyvenimas pilnas stresu,mokslai stresinis darbas ir aisku liga irgi galima sakyti stresinio pagrindo.Tai kaip vovere rate sukuosi ir nerandu isejimo. As jau seniai manau,kad as pati sau neriu kilpa sau ant kaklo,kiekviena karta nusivildama ir sau leisdama pagalvoti,kas bus jei tu vaiku as ir neturesiu.Susitelikmas nezmoniskas ant to kad kas bus,kad as be galo to vaikelio noriu,kiekvienas menuo yra kosmaras.Vienu momentu buvau save itikinus kad turiu tik pozityviai galvoti ir negalvoti apie necvaisinguma,bet ruduo vel mane nugramzdino i apmastymus. Jau seniai jauciu kad reikia psichologo,na stogas dar nenuvaziaves,tiesiog jo reikia kad tas stogas ir nenuvaziuotu,kol kas psichologo darba dirba-vyras ,drauges ir jus mergaites,budamos nors ir kibernetines,bet savotiskos drauges.Vertinu galimybe cia bendrauti."

As galeciau pasirasyti po kiekvienos Tavo parasytos eiles. Pas mane taip pat rado padidejusi prolaktina, ir tai sutapo su tuo, kad bendradarbe susirgo, tai man reikejo perimti jos kruvi. Jau menesi pavaduoju, dar geras dvi savaites teks ja pavaduoti, ir as nebegaliu- esu nuvargusi ir pilna stresu. Ir pats faktas, jog zinau, jog noredama lauktis negaliu stresuoti, man dar labiau stresuoja...

O del to, kaip kovoti su stresu, pati pries kelias dienas galvojau apie tai, kad reiketu pradeti skyreli...Pripazistu, man kol kas nelabai sekasi. Bet stengiuosi zengti zingsnius ramybes link. Teturiu tik kelias mintys, bet kai man pavyksta jas igyvendinti, buna ramu, tad pasidalinsiu jomis su jumis...

1) "Nera taip jau blogai" Zinau, kad kai kuriose salyse vyras turi teise atsisakyti nevaisingos zmonos, ji buna tuomet visuomenes atstumta- aciu Dievui, cia taip nera. Ir mano vyras myli mane, ir tikiu myles, net jeigu Dievas mums neatsius vaiku. Kita vertus- mes gi turime vyra, arba drauga. Kai pasidalijau su drauge apie tai, kad man liudna nes dar nesilaukiu, ji apsiverke- jinai gi viena, neturi draugo, ir taip pat noretu seimos...Taigi galvojimas apie tai, kad turime mylima ir mylinti zmogu salia turetu mus padrasinti...Ir nors butu labai skaudu negimdyti, tai gi galetume ivaikinti- man tai labai priimtina mintys

2) "Ko dar noreciau veikti tol, kol nera vaiko" Zinau, zinau, as taip pat labiausiai gyvenime noreciau vaiko. Bet jeigu zinociau kad pvz. jis dar musu neaplankys vieneri metai, tai lankyciau joga, susitikciau dazniau su draugais...Kai pavyksta man isbristi is savo liudesio ir daryti tai, kas man patinka, jauciuosi geriau.

3) "Dievulis rupinosi manimi, rupinsis ir toliau" Labai ilgai skaudejo tai, kad kitos drauges sukure seimas, ir man nesiseke meileje. Ir stai viena grazi ziemos diena pries dvejus metus susipazinau su savo vyru, su kuriuo esu labai laiminga. Nors Dievas priverte mane laukti, buvo verta...Ir savo vaika be galo mylesime, nes zinome, ka reiskia jo netureti...Ir tikiu, kad Dievas mato musu nora tapti teveliais ir pades mums ji igyvendinti.

Tai va, tikiuosi, jog tos kelios mintys pades kam nors...ir taip pat man, nes nevisada moku ramiai ziureti i tai, kad vaikas "veluoja" Teks kalbetis su tos magiskos salies vaikeliais

Algirda, Carino!

Aš visa širdimi su jumis. Ir labai jums pritariu.

Apie sapnus. Nežinau kiek tame sutapimų, bet ligoninėj daug moterų pasakojo, kad jei sapnuodavo, kad pameta, turi vaikelį ir jis dingsta - dažniausiai įvykdavo persileidimas, o jei pavyksta rasti - viskas budavo gerai. Aš irgi sapnavau, kad sesutės pradangino mano vaikiuką, bet aš jį suradau. Kad ir sunkokai kolkas mes sėkmingai ritamės į priekį.

Natali priminė ir man dar paauglystėje išgirstą naujieną apie policistines kiaušides, tik man pateikta formuluotė buvo kur kas švelnesnė - galite turėti problemų su pastojimu. Tiesą sakant šventai tuo tikėjau, bet tikėjau, kad tas problemas galima ir išspręsti.

Natali, tikrai idomi tema, is kurios galima butu parasyti atskira magistrini darba visa beda, kad stengiantis pastoti daug kas atrodo vienaip, o pastojus kitaip

gal zinai is savo perskaitytu darbu ar asmenines patirties, kaip teigiamai paveikti ponia Pasamone?

Egle M.,

Visiškai, visiškai sutinku su tavimi. Viskas atrodo kitaip, kai pastoji. Žinai, tarsi pagaliau apgavai likimą...
Kiekvieną mėnesį laukimas, kad viskas pavyks, bet tuo pačiu su kiekvienu mėnesiu vis mažiau vilties, jog pavyks. Kiekvieną kartą pradedant naują gydymo metodą galvoji: "nu, gal, gal, turėtų būti dabar, turėtų pasisekti, juk mes verti būti laimingi, juk turėtų būti kada nors gerai, juk ta nesekmė turi baigtis..." ir pan. Kai tas pimas kartas nepavyksta, antras būna ne toks pakilėtas, su kiekvienu nesėkmingu bandymu smunki žemyn. Ta keista savijauta, kai tikėsi ir kaž kur giliai viduje žinai, ne, vėl nieko nebus. Kai atsiranda mėnesinės, galvoji: "nieko tokio, aš stipri, aš niekada nepasiduodiu, aš dar turiu laiko, žinau, kad jis tiksi labai greitai, bet tai dar ne pabaiga, aš dar turiu daug laiko, juk medicinos mokslo technologijos sparčiai vystosi, sukuriama ir įgyvendinama daug naujų vaistų bei technologijų, gal būtent man padės tos naujovės..." ir taip toliau, spiralės būdu viskas kartojasi. Dar papildomas skausmas atsiranda kai sužinai, kad prieš tai skiriami vaistai tik žalojo tavo sveikatą, o rezultatų nėra...
Tada vieną dieną aš pagalvojau, kad reikia apgauti likimą, apgauti tą pačią "kvailą" savo pasamonę. Dabar aš galvoju, kad šis žaidimas buvo panašus į tą, kurį žaidžiau vaikystėje ir paauglystėje. Kai reikėjo laukti autobuso, visada greičiau atvažiuodavo ne tas maršrutas, kurio lauki. Tai aš tyčia laukiau ne "8", o "10", nors man reikėjo "8". Bet pavykdavo tik tada, kai aš pati tikėjau, kad laukiu "10". Aišku, žaidimas vaikiškas ir kvailas, bet iki šiol nesuprantu kodėl labai dažnai pavykdavo.
Kaž kur prieš 1,5 metų aš baigiau koncentruotis tik į savo būsimą nėštumą ir vaiką. Anksčiau per Naujus Metus, per visokias keliones, kai reikėdavo sugalvoti norą, noras buvo sugalvojamas tik vienas (visi žino koks ). Aš pradėjau galvoti norus ir palinkėjimus kitiems žmonėms ir iš visos širdies linkėti būtent jiems, kad jų svajonės išsipildytų. Aš nelinkėjau sau nieko, nes įtikinau save, kad ko man reikia: meilės, pagarbos, karjeros, pinigų ir t.t. aš galiu pasiekti tik pati, o stebuklų nebūna, tai ir nereikia jų tikėtis. Tiesiog, bandžiau gyventi sąžinigai ir linkėti aplinkiniams tik gero, ir jokiu būdu neprašyti sau už tai atlygio. Pirmą kartą kai buvo Naujieji 2004 metai aš linkėjau svajonės susilaukti vaikelio išsipildymo savo draugei, kuri nepastojo jau 10 metų. Linkėjau labai nuoširdžiai, iki ašarų, kurios buvo skirtos ne sau, mylimai, o jai.
Iš tikrųjų nežinau ar galima tokiu būdu "apgauti" pasamonę (kabutėse todėl, kad iš tikrųjų tuo metu aš nieko neapgaudinėjau, tiesiog taip išėjo), bet man pavyko. Aš nesu tikra, kad pavyks kam nors kitam. Tačiau dabar aš šventai tikiu, kad prie mano fiziologinio nevaisingumo labai didele dalili prisidėjo ir psichologinis nevaisingumas. Tai tarsi užburtas ratas - nevaisingumas sukelia dar didesnį nevaisingumą. Tos visos istorijos apie beviltiškus atvejus, kai jau niekas nebepadeda ir staiga įvyksta stebuklas, man buvo pasakos apie kitus, nerealius žmonės, ir aš iki šiol pilnai netikiu, kad tai atsistiko ir man.
Nežinau, ar aiškiai parašiau... Labai noriu, kad mūsų, tokių "stebuklingų" būtų vis daugiau, daugiau ir daugiau

neseniai ziurejau viena laida, kurioje buvo pasakojima apie moteri, sergancia veziu na bet ne jos liga esme, ji pasakojo apie ivairiu zmoniu gydymosi budu ir vienas jos pasakojimu bucvo kazkas panasaus i rokos aprasytaji- ji tai vadino sielos valymu
Jipasakojo kaip kiekviena vakar atsigulusi isivaizdavo juoda siena- tai jos negalia- tada ji paima dazus ir ja uzdazo grazia ryskia- raudona ar geltona spalva- tai jos noras, kad gyvenimas nusidazytu rozinemis spalvomis. Veliau ji pasakojo, kad ilgainiui, kai eidama mieghoti uzsimerkdavo ji pamatydavo, kad ta siena jau buna pusiau nudazyta grazia spalva, ji nebebuvo juoda, nerimas ir liga traukesi Paskui kiekviena vakara eidama miegoti ji linkedavo gero gyvenimo savo giminaiciams, savo vaikams. Manau, kad toks budas tiktu ir neulaukiancioms gandro, panasiai kaip roka pasakojo, tiesiog isivaziduoti savo vaikus, duoti jiems vardus, sukurti jiems gyvenimus ir galvoti, kad jie dabar gyvena kazkur- pvz saulyteje ir tik laukia tinkamo momento ateiti pas mamyte ir teveli

nezinau, ar gerai, kad cia rasau, bet man ta laida patiko nors kartais pagalvoju ar susikurtos iliuzijos netampa labai skaudzios kai jos netampa realybe, bet be tkokiu atveju reikia bent bandyti tas iliuzijas kurti
sekmes

Carino, dziaugiuosi kad mano zodziai rado vietos tavo mintyse.Gera tiesa pasakius, kai mintys tinka kitiems zmonems tada nesijauti vienisa..Taip sutinku su tavim- mes turim mylincius vyrus.Zinai kiek susidariau nuomone tokios seimos dazniau darnios,nei nedarnios.Na jei vyrui sunku jis pabega is karto.Bet dauguma vyru nuosirdziai nori ir laukia vaikelio kartu.Ir tai manau musu didziausia likimo dovana iki siol.Taip kaip likimas skyre gerus vyrus,is vaikuciu pasaulio ateis ir mums skirti vaikuciai.Svarbu nenustoti tiketi.Kartais as mastau gal geriausia uzsimirsti apie problema ir ji issisprestu.Siryt dingtelejo mintis jog nepasimatavau temperaturos, po to mastau velniop- nematuosiu ir negalvosiu ir neskaiciuosiu ir stengsiuos vaikui palikti laisva kelia ...ateiti. Geriau galvoti ka is gyvenimo gali pasiimti savo rankomis-ko naujo ismokti.Juk yra tiek dalyku kuriu galime mokytis.

[quote=Algirda,2005 01 16, 14:50]
Carino, dziaugiuosi kad mano zodziai rado vietos tavo mintyse.Gera tiesa pasakius, kai mintys tinka kitiems zmonems tada nesijauti vienisa..Taip sutinku su tavim- mes turim mylincius vyrus.Zinai kiek susidariau nuomone tokios seimos dazniau darnios,nei nedarnios.Na jei vyrui sunku jis pabega is karto.Bet dauguma vyru nuosirdziai nori ir laukia vaikelio kartu.Ir tai manau musu didziausia likimo dovana iki siol.Taip kaip likimas skyre gerus vyrus,is vaikuciu pasaulio ateis ir mums skirti vaikuciai.Svarbu nenustoti tiketi.Kartais as mastau gal geriausia uzsimirsti apie problema ir ji issisprestu.Siryt dingtelejo mintis jog nepasimatavau temperaturos, po to mastau velniop- nematuosiu ir negalvosiu ir neskaiciuosiu ir stengsiuos vaikui palikti laisva kelia ...ateiti. Geriau galvoti ka is gyvenimo gali pasiimti savo rankomis-ko naujo ismokti.Juk yra tiek dalyku kuriu galime mokytis.

[/quote

Saunu, Algirda, kad pamirsai matuoti temperatura- tai gi zenkslas, kad ne tik apie galvoji.
As taip pat dziaugiuosi, kad vakar neatsiguliau ir siandien neatsikeliau galvodama tik apie tai, kad nesu , ir kad tai labai liudna.
Dziaugiuosi, kad siandien man pavyko galvoti su sypsena apie drauge, kuria aplankysiu sio menesio pabaigos, apie tai, kaip bus miela pailseti ir susipazinti su mazu jos vaikeliu.
Dziaugiuosi, kad mums su vyru pavyko nueiti i Misias (pastaruoju metu niekur nesinorejo man eiti ) ir linksmai pabendrauti su pazistamais prie arbatos puodelio. Dziaugiuosi, kad siandien man pavyko galvoti apie staigmenas, kurias ruosiu vyrui gimimo dienos proga, ir ne tik apie tai, kad noreciau jam ir sau padovanoti , ir gal jo dar nebus...
Nezinau, ar atsipalaidavimas pades tapti , bet jauciu, kad man reikia atsipalaiduoti, ir bent jau gyvenimas bus spalvingesnis ir turiningesnis, tol, kol nera (veliau tai aisku, kad bus )

Kaip Natali ir Cikadele rase, jeigu nusiteiksime optimistiskiau, viskas bus gerai,ar bent jau geriau- mums, musu seimoms, ir tikriausiai tada musu taip laukimas atskris pas mus kai maziausiai to tikimes...

dziaugiuosi labai, kad yra tas forumas- jis man suteikia jegu, aciu jums visoms labai!

Natali,

Perskaičius tavo paskutinįjį laiškelį supratau - nagi greit turėčiau pastoti

pati matai , kokį poveikį turėjo tavo žodžiai aš visada maniau, kad tai yra svarbu

Daiva,

Aš net neabėjoju

pritariu Natali ir kitu issakitom mintim kadangi tas sventinis laikotarpis buvo man labai nelengvas - ypac suzinojus, kad antra stimuliacija absoliuciaim nepavyko... po nauju pakeiciau savo mintis... ir bandau iveikti pasamone... dar ir mama dave viena knyga pasiskaityt... tai skaityneju... ir zinokit, pavyksta man nebegalvot... ir tikrai si menesi neskaiciuoju dienu... ent nezinau kelinta ciklo diena... ir nereik galvot, kad va siandien reiktu pasimylet butent taip, o ne kitaip, kad va reikia pagulet, kad niekas neisbegtu ir pan... jau pavyksta... dar neviskas , bet jau pazanga

As irgi tik gerai pagalvojus galeciau pasakyti kelinta siandien ciklo diena. Aisku, jei mmm nebutu prasidejusios per Kaledas, tai turbut ir neatsekciau to fakto.

Man lygiai tas pats

Merginos,

Jūs ŠAUNUOLĖS!
Kaip džiugu skaityti!

man irgi tas pats... per Kucias atejo mmm... tai atskaitos taskas yra... tad ir zinau tiek, kad kitom mmm dar ankstoka... menesio gale susirupinsim, jeigu ka...

bet siaip man turbut padeda kazkoks savo pasamones apgaudinejimas ir bandymas sau ir kitiems uz viska atleisti... ir dar knyga, kuria vis paskaitau...

dar prisiminiua paskaicius... itariu ir man uzsiprogramave... kazkur, kai man buvo 19 m. - nustate man tas policistines... ir gydytojas privacioje klinikoje man pasake - greiciau turek vaiku, bo paskui bus sunku... tai ir uzsiciklinau, kad paskui bus sunku... ne sjau praejo septyni metai... ot ta pasamone zaraza...

o mano mmm prasidėjo per naujųjų sutikimą, jei ne ši proga irgi jau būčiau pamiršus

Aš manau, kad ir aš negalėjau 2 su biškiu m pastot dėl psichologinės įtampos, kai viską darai tik dėl to. Nes jokių priežasčiu nebuvo rasta (tiesa, buvo daryti tik hormonai ir sperma tirta), o kai netyčiukas gavosi iš pirmo karto, tai galvoj matyt buvo užsifiksavę, kad man ir antrą kartą tai turi gautis. O kai nesigavo nei penktą, nei dešimtą, tai ir pašlo pajiechalo Kol galų galę apsisprendžiau daryti gimdos foto ir mėn prieš vyko be jokio spec nusiteikimo apie vaikų gamybą, tiesiog savo malonumui. Ir ką gi, tiek užteko kad patapčiau
Manau, kai nėra aiškių nepastojimo preižasčių, 80 % lemia mintys.

vis labiau ir labiau isitikinu, kad psichologija cia daugiau lemia nei kiti veiksniai...

LInka, uz savo sekme skolinga man Kas pirko tavo vyrui vitaminus, ka? o kita menesi ziurek ir bac
Tikiuosi supratai uzuomina ir kita menesi man paskolinsi vyra )

Sveikos, merginos
čia kažkas klausė, ar yra internete informacijos psichologinę pagalbą. Yra toks psl lietuvių kalba psichoterapija
Gal kam padės