Sveiki,

Turiu problema kuria vis sunkiau sekasi spresti.. Problema susijusi su sunum ir jo auklejimu.. Jauciu kad nebegaliu pakesti savo vaiko... Taip buna ne visada bet labai daznai.. Jauciuosi visalaika pikta ...jau einant is darbo i darzeli pasiimt sunaus pradedu jausti itampa.. nes zinau kad atejus jo pasiimti vel bus zyzimas ir nenorejimas rengtis.. ir visiskas neklausimas , o as neturesiu jegu jam normaliai paaiskint ir pradesiu rekt, o paskui del to gailesiuos..

.. stgengiuosi neit pasiimt vaiko su tokia nuotaika, bandau pasivaiksciot , apsukt pora ratu, kad nuotaika pageretu.. bet ne visada tai gelbsti .. zodziu, nezinau ka daryt, kad savo pykcio neperduot vaikui.. atrodo neturiu jegu su juo but.. kartais vos susivaldau kad neuztrenkciau...

o tu viena savaite paprasyk vyro, seneliu ar kitu artimuju kad paimtu ji is darzelio... o pati tiesiog pailsek... zinai.... mano patarimas butu toks, kad tau reikia poilsio, elementaraus poilsio nuo darbo, nuo buities, ir nuo vaiko.. ar nera galimybiu, kad vaikas kelias dienas pasisveciuotu pas senelius, krikstatevius ... ir vaikui bus i nauda, nes pasiilgs mamos ir tu pasiilgsi vaikucio savo...

bet manau tau cia jau kaip ir nusistatymas kazkos yra... atrask budu kaip savo pykti valdyti: skaiciuok mintyse, dainuok tuo metu mintyse... manau kad vaikas taip pat jau priprato pie tokio jusu susitikomo ir jam jau tai naturaliai gaunasi... megink pakeisti sia situacija... nupirk vvaikui saldaini, banana ar obuoli, ka jis labiausiai megsta ir megink susitikusi ji pradziuginti, pasakyk, kad jo pasiilgai ir kad jis saunuolis tavo... tiesiog paaiskink, kad mamyte yra labai pavargusi ir del to reikia jo meiles ir paklusnumo... vaikams patinka jaustis reikalingiems ir nepakeiciamiems... jiems patinka kai su jais kalbama ir bendraujama kaip su dideliais ir su suaugusiais

arba nueikite poraio kartu pas psichologe pasikalbeti, juk Jusu pyktis turi tureti priezasti.. ir tai tutbut ne sunelis.

Aciu, mielosios, uz atsakymus... ideja , kad pries einant pasiimti jo is darzelio , nupirkti koki obuoli ar saldaini man patiko...
Del poilsio, gal ir taip, reiketu daugiau ilsetis, bet nera galimybiu, man sunu auginu viena, o seneliai ir taip daug padeda...
siap, pastebejau , kad ilgiau laiko pabuvus su sunum pykcio nera, arba jei isvaziuojam kur nors savaitgali kartu...
bet va paprasta darbo diena.. bunu tokia suirzusi, kad kartais nebeiseina valdytis ir tiesiog nuo pykcio proverzio nukencia vaikas.. greiciausiai tai yra mano problema ir reikia daug dirbit su savim pykcio klausimu..
bet kokiu atveju, aciu uz patarimus..

Nusiteik, kad į jo kaprizus nekreipsi jokio dėmesio. Pabandyk jį šiek tiek ignoruoti... ir jokiu būdu nerodyk savo susierzinimo. Pasistenk išlikti rami... sunku, bet bent jau pabandyti galima... Žinoma, reikia nusiteikti, kad tas apsirengimas gali užtrukti. Gali pasakyti, kad namie kažkas jo laukia... ar kokia staigmenėlė, ar norimas skanėstas. (Tik, be abejo, prieš tai pasiruošti). Susikurkit kokį nors savo ritualą.

O kodėl negalima pačiai vaiko aprengti..Vaikas pervargęs,galbūt alkanas,mamos pasilgęs,galva pilna įspūdžių,noro bendrauti su mama,ne iki rengimosi jam,...Aš nenoriu nieko įžeisti,bet man kai mano vaikai lankė darželį siaubą kėlė rėkiančios ant vaikų mamos ir bliaunantys vaikai...Rėkimas susivesdavo-ko tu nesirengi,laiko nėra,einam greičau,ko tu toks negeras,aš einu ir tave palieku čia...
Kodėl nepasakyti vaikui -aš tave myliu,labai pasilgau,tuo metu tyliai jį aprengti ir pamojavus auklėtojosm ir kitiems vaikams tyliai išsivesti namo.
Dėl savarankiškumo ir to kad sakysim 4-5 vaikas jau turi apsirengti savarankiškai..Na niekur tie jo įgūdžiai nedingsta...Sakysim paskutiniais darželio lankymo metais jie patys susiruošdavo.Ir pakankamai daug buvo atveju,kai vaikai atėjus jų paimdami pasakydavo kad mes va žaidžiam,dar namo nenorim.Na pasėdėdavau ir palaukdavau ten 15-20 min.Galėjau aišku vaikui liepti greitai rengtis ir bliaunančius namo temptis,bet kam man to reikia.

Aš nenorėjimą rengtis supratau, kad nesileidžia rengiamas. Tarkim, maniškis būtent taip ir daro... meta rūbus, krenta ant žemės, rėkia visa gerkle. Kuo su juo gražiau , tuo ožiai dar didesni... Taip kad vieningų receptų čia ir nebus, nes kiekvienas individualybė ir tą priėjimą prie vaiko geriausia pačiam atrasti...

sveika,

man irgi taip buna kartais. bet suradau metoda, kaip pakreipti ta bjauru vakara po darbo kita linkme.

visu pirma, kai pamatau vaika darzely prie manes beganti mane apima toks geras jausmas. pradedu galvoti, va, visa diena nesimatem, maziukas mano manes pasiilgo, jam manes reikia. tada rodau tik geras emocijas ir ne zodzio apie rengimasi, avimasi ir pan. tada tokiu optimistisku, draugisku balsu: ko nori, ledu ar bandeliu eiti su manim valgyti. arba: varom nusipirksim ko nors skanaus. esme ta, kad reikia su vaiku kalbeti draugisku, rimtu tonu ir kaip su suaugusiu ir pasiulyti jam kartu neveikti kokia nors malonia smulkmena.

dar: isiklausyk i kiekviena zodi, ka sako tau vaikas. tegul papasakoja apie savo diena darzely, uzduok jam klausimu. kai vaikas mato kad juo domiesi jis pasidaro rimtas ir nebesioziuoja. ir kai tu pamatysi kad vaikas jau nebesioziuoja tau ir praeis tas pyktis. svarbiausia paciai neateiti i darzeli susiraukusiai ir nepulti i savo sena elgesio modeli.

kita vertus, esi vienisa mamyte ir turi didziuotis, kad tiek daug speji, kad dirbi, augini vaika, stengies. tas vakarinis pyktis yra normalu ir vaikas turi zinoti, kad mama buna vakarais pavargus. bet net jei esam isvargusios vistiek galim bent pusvalandi skirti vaikui savo demesi, pasikalbeti su juo, ir praeis oziai

sekmes

Nezinau ar tai paguoda, tik zinok ne viena tokia esi. Is salies turbut atrodo, kad su vaiku sutariu idealiai, bet vaikas yra nevaldomas, viduje 'verdu' is pykcio. As nesusitvarkau su vaiku visiskai.

Man labai patiko šie Borderline žodžiai: pagalvoti, kad visą dieną nesimatėt su vaiku, kad jis pasiilgo mamos, jam jos reikia... Girdėjau įdomų dalyką: kad vaikas, kai jo mama ateina pasiimti iš darželio, nesąmoningai stengiasi ją priversti pasijusti taip, kaip jis visą dieną jautėsi. Jis jos laukė, negalėjo sulaukti - tai dabar nesirengia, tegu mama palaukia taip, kaip jis... Jis piktas, neklauso, erzelioja - leidžia mamai suprasti, kaip jam buvo sunku be jos. Galbūt įsijautus į tai, kaip vaikas jaučiasi, būtų lengviau išbūti su tuo nenoru rengtis? Na, ir, žinoma, iš tikrųjų galima pasiūlyti ką nors smagaus nuveikti, ar nusipirkti kažką, ar kartu pasivaikščioti, pagaliau grįžus namo kartu papiešti/pažiūrėti TV/pažaisti ar dar ką nors sugalvoti...

zinokyte,kad pas mus tas pats,anksciau kai tik vaikas pradejo lankyti darzeli,jau 16 valanda lauktavau prie duru,kad kuo grieiciau apkabinciau,pabuciociau,o dabar,kuo ilgiau uzsibunu darbe,beveik paskutine minute einu ji pasiimti.jau koki mienesi negaliu susitvarkyti su savo vaiku.anksciau viskuo budavo bet ne tiek.Tik iseiname is darzelio(darzeli jis angeliukas)pradeda spardytis,rekti visa gerkle,noriu to ir ano,o istikruju pats net nezino ko!na,galvoju pavargo vaikas darzeli,pasiilgo...ateina savaitgalis,zinokyte nuo pat ryto asaros,rekia,spardo,kol apsiriangem asaroju ir as ir jis,ir taip visa diena >buvome pas seimos daktare siandien,paprasiau,kad raminamu man israsytu,nes tikrai kartais ne valdau situacijos,atrodo paimciau uz koju ir ismesciau pro balkona,geda aisku taip sakyti,bet is tikruju kartais taip jauciu.Daktare pasake,kad ir vaikui reiketu vaistuku,nes jis pats nuo tokios savo busenos pavargsta,eisime siandien pas neurologa,treciadieni pas psichiatra...linkiu jums sekmes ir istvermes

Na jei darzelyje jis buna angeliukas, ta prasme, jei ten rimtu problemu nekyla, tuomet, greiciausia, tikrai nereikia vaistuku bet pas psichologa labai vertetu nueiti, ten gal pavyktu issiaiskinti, kas vyskta tarp jusu ir sunaus, kodel jis elgiasi kitur gerai, o su jumis butent taip

Tikrai nesi viena, pati jaučiuosi būtent taip, tik kartais nedrąsu ištarti garsiai, kad mano pačios vaikas mane erzina. Kartais norisi nusisukti ir bėgti laukais kuo toliau nuo jo ir rėkti visa gerkle. Maniškis ir pats pilnas pykčio, ateinu jo parsivesti iš darželio, jis dar pyksta, kad per anksti atėjau. Pats nesirengia, turiu nurengti ir aprengti, nors jam jau 5 metai. Jei paprašau greičiau rengtis, tai jis tyčia nieko nebedaro, su žaislais žaidžia. Atrodo jis specialiai nori pakenkti man. Tai viena laimė, kad turiu vyrą, su kuriuo galiu pasidalinti tuo sunkumu, o tau vienai tikrai labai sunku. Linkiu daug stiprybės ir kantrybės. Viena pažįstama patarė, kad kai vaikas blogai elgiasi, ir pradedi virti iš pykčio, pagalvok apie tai, kad jis yra sveikas vaikas ir kokia laimė turėti sveiką vaiką. Juk daugumai mamų mūsų bėdos atrodo juokingos, nes turi vaikelius su įvairiom negaliom, o mes tik džiaugtis turėtume. Manau jos viską atiduotų už sveiką ir išdykusį vaiką. Tad būkim kantrios. Šiaip smagu žinoti, kad ne vienas mano vaikas toks išdykęs. Aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad aš netikusi mama esu ir nemoku elgtis su vaiku

dievazi,is as taip jauciuosi.Tokie kaprizai,oziai,krytinejimai,klykimai iki traukuliu,atrodo iseis is proto...

Sveikos mamytės,
norėčiau pasakyti jums, ne, ne pasakyti, o visa gerklė išrėkti - būkite labai labai labai kantrios, mylėkite vaiką be proto, kęskite visus ožius ir niekada nerodykite, kad pykstate. Tai ne šiaip sau, iš savo pačios patirties sakau, mano vaikui dabar 10 metų, tai žinokit kartais kaip viską iškloja iš savo širdies, kaip išsako tai, ko jos širdelė norėtų gauti, ko aš niekada nedaviau, jie gi mato, kaip kitos mamos myluoja savo vaikus, jie irgi to nori...čia mano vaiko žodžiai... negalvokit, kad vaikas galėtų būti bejausmis... tai tada taip savęs nekenti, bet laiko neatsuksi atgal, o kaip to norėtųsi, atrodo viską atiduočiau, kad tai įvyktų. Beje nepamirškit - maži vaikai, maži vargai, dideli vaikai, dideli ir vargai. Jei jau dabar jūsų vaikiukai tokie, kas bus toliau, jie auga ir darosi visai nebevaldomi. Mokykloje nespėji klausytis, tai tą padarė, tai tą nuskriaudė, tai pastūmė, tai atėmė... ten prisirenka visokių išpopontų vaikų, tai išvis išsidirbinėja...
va ir dabar ašarų nevaldau...
PYKTIS IŠAUGINA NAUJĄ PYKTĮ, TIK DAR STIPRESNĮ...
Patarčiau tiek, kad eikit vaiko pasiimti vėliausiai, prieš uždarymą, arba gal susitarkit su auklėtoja, kai jūsų vaikas lieka jau vienas, tegu jį aprengia ir eina į lauką, o jūs jau ten vaikiuką ir pasiimate... O gal tiesiog kokią valandinę auklytę pasisamdykit, paimti jį iš daržo, dar kol grįžtų po lėto į namus, jūs ir spėtumėt šiek tiek pailsėti...( tik nepemirškit įvertinti auklytės darbo - gi žinot, ką tai reiškia).
Visom linkiu kuo didžiausios kantrybės - jūs gi suaugę žmonės, o jūsų vaikiukas tik mokosi tuo tapti. Iš jūsų.

lelijabalta, tikrai sutinku, kad su vaikais reikia be galo daug kantrybes ir, be abejo, pacios didziausios meiles, taciau tikrai nieko tokio vaikams parodyti tikruosius savo jausmus... juk vaikai, kaip ir suaugusieji, yra zmones, kurie turi ir pykcio, ir liudesio, ir skausmo... nereikia bijoti siu jausmu (jei mes juos stengsimes uzgniauzti, to ismoks ir musu vaikas, o jausmai vis tiek liks viduje), tiesiog apie tai su vaiku butina kalbetis zinoma, labai svarbu, kaip ta pykti vaikui parodysime Stiprybes Jums!