Svaikos mamytės,

Mane labai domina šis klausima ir tuo pačiu neduoda ramybės. Turime vieną dukrytę ir kaip ir nusprendėme, kad daugiau vaikučių neturėsim. Bet viduje grauži kirminukas: o gal vėliau gailėsiuosi?

Man įdomi Jūsų nuomonė, kas lemia apsisprendimą turėti tik vieną vaikutį? Kurių vaikai jau paaugę ar užaugę, ar nesigailite dėl tokio sprendimo?

as pati esu vienturte,zinau is patirties,kad vienam augti labai liudna,daznai pykdavau ant tevu,kad neturiu nei brolio nei sesers.mes tikrai turesime bent du vaikucius

Mes manom, kad antro reikia, ir dėl savęs-ir dėl jau esamo vaikučio. Vyras vienturtis, tai visada sako-reikia dukrytei sesės arba brolio.

Turim viena ir neplanuojame tureti daugiau. Nebent atsitiktu netycia...
Mastau netgi apie kiausintakiu perrisima.
Bet ateityje yra mintis isivaikinti vaikuti, tiesiog norisi mazai sirdelei padaryti gera... Tikrai mylesime ji kaip savo.
Kodel vienas?... Na, sunku pasakyti.. As buvau viena , sese is vaiku namu. Gal cia jau tradicija... (Juokauju, aisku...)
Sunkus gimdymas, pareikalaves kovos su gyvybe.
Pameciui nenoriu, o jei tada, kai pirmas bus jau daug maz savarankiskas, manau, jau veloka bus rizikuot...
Tai va taip visks susideda ir gaunasi tik vienas
Ir tam vienam ryzomes ne is karto, ilgai gyvenom be vaiko, 10 metu vis svarstem, ar jau laikas...
Dabar ir finansine padetis nera stabili, kad dar viena ryzciausi. Zinoma, daug kas sako, kad duonos ir meiles uzteks visiems, bet man rupi ne tik duona ir meile, o ir mokslai kokybiski, ir siaip, visapusiskas aprupinimas. Noriu, kad 15 metu mergaite uzsiimtu norima veikla - sportas, muzika, sokiai, ar kas jai ten patiks, o ne po mokyklos eitu plauti indu i kavine vien del to, kad reikia padeti seimai. O savo, plius ivaikinta, tai jau dvi gaunas...Todel trecio neplanuojame...
Tai vat tik tiek.
Itariu, tuoj pasipils komentarai

Kodėl turėtų pasipilti, aš asmeniškai manau, kad labai gražu, jeigu norite padaryti laimingą nors vieną nuskriaustą vaikutį Aš taip pat esu apie tai pagalvojusi.
O apie savų vaikų konkretų skaičių nesu galvojusi, bet kad ties viena neapsistosim, labai tikėtina. O vat šiandien man išbūrė, kad turėsiu 4 vaikus Matyt ne veltui paauglystėj vis kartodavau pusiau juokais, kad norėčiau 4 vaikų

O kam galvoti apie tai - vienas vaikutis, du ar trys? Na, turit vieną, auginate, džiaugiatės ir šiai dienai gerai. Jei ateis laikas, noras antram, gal turėsite ir antrą. Nesvarbu kokiu būdu - pati gimdysite ar, kaip Meškašunis rašė, įsivaikinsite. Dabar gal vienaip galvojate, o kaip galvosite po 10 metų kas čia žino . Va tarp mano vaikų 14 metų skirtumas. Antras vaikas buvo be galo norimas ir laukiamas, kaip ir pirmas. O kas bus toliau - matysim. Nors šiaip jau trečio nebeplanuojame ir net noro tam neturime.

Draugė po pirmo sunkaus gimdymo sakė, kad daugiau niekada, kad bus vienas vienintelis ir taškas. O va augina du , tiesa, amžiaus skirtumas tarp vaikų didelis, bet va tau ir pasakymas, kad "daugiau niekada"

Deja, Amica, po 10 metų tikrai negalės būti, nes mes su vyru abu jau "metuose". Iš tikrųjų aš dar norėčiau antro vaiko ir vėl mergaitės Bet mane labiausiai baugina mintis, o kas jeigu gims neįgalus??????? Nes po 30 metų visokios rizikos prasideda. Ir kai dukrytės laukiausi, sunkiausia buvo šita nežinia, o visa kita niekai. Ir gimdymas neišgąsdino. Šitas klausimas turbūt pats skaudžiausias visoms nėščiosioms.
Dabar jau manau, kad geriausia gimdyti anksčiau, tada gali pirmą pasiauginti iki savarankiško, tada antrą. O aš pirmą gimdžiau 31, tai kada tą antrą planuoti.

Šiaip galvoje daug visokių minčių sukasi ir jų neina sudėlioti.

Na as visada norejau dvieju vaikuciu, kadangi savo maziukes susilaukiau dar jauna, tai apie antra dar negalvoju( pries akis dar du kursai mokslu, darbas..) nors kaikada su draugu pasnekam, kazkaip sukirba sirdele, atrodo ir mano maziukei butu linksmiau augti ir skirtumas nebutu didelis, bet labai jau bijociau vel gimdyti, nes dar po pirmo prisiminus viska net nupurto, kad vel viska reiketu patirti
Nors as galeciau ir su vienu gyventi vaikuciu, bet kadangi gyvenam jau nebe su mano dukrytes tikruoju teciu, o naujasis draugas vaikuciu neturi, tai faktas kad nores ateityje, tikslaiu jau dabar nori taip kad pas mus tiketinas dar vienas vaikutis
Linike77 taigi tam yra daromos vizitacijos pas gyditojus, echoskopai, kad matytu kaip vaikutis vystosi mano mama brolio susilauke jau virs 30, na aisku gal po didelio metus skirtumo gimdymas buvo labai sunkus, bet visa broliuko isnesiojimo eiga vyko labai gerai, nors aisku visokiu atveju buna

Linike77 taigi tam yra daromos vizitacijos pas gyditojus, echoskopai, kad matytu kaip vaikutis vystosi mano mama brolio susilauke jau virs 30, na aisku gal po didelio metus skirtumo gimdymas buvo labai sunkus, bet visa broliuko isnesiojimo eiga vyko labai gerai, nors aisku visokiu atveju buna

[/quote]

Mano mama gimdė 44 m., patėvis buvo dar vyresnis ir sesė gimė neįgali. Pasak genetiko - mutavo lytinės ląstelės.

Žinau, kad galima nustatyti, bet ne 100 proc. Ir pirmą nėštumą ėjau pas genetiką, bet jis tik paklausinėjo apie giminės medį ir kraują ėmė. Viskas

[quote=Linike77,2009 10 21, 09:51]
Linike77 taigi tam yra daromos vizitacijos pas gyditojus, echoskopai, kad matytu kaip vaikutis vystosi mano mama brolio susilauke jau virs 30, na aisku gal po didelio metus skirtumo gimdymas buvo labai sunkus, bet visa broliuko isnesiojimo eiga vyko labai gerai, nors aisku visokiu atveju buna

[/quote]

Mano mama gimdė 44 m., patėvis buvo dar vyresnis ir sesė gimė neįgali. Pasak genetiko - mutavo lytinės ląstelės.

Žinau, kad galima nustatyti, bet ne 100 proc. Ir pirmą nėštumą ėjau pas genetiką, bet jis tik paklausinėjo apie giminės medį ir kraują ėmė. Viskas

[/quote]

na matai kai virs 40 gimdo tai jau tikrai labai didele tikimybe kad vaikutis nesveikas bus, bet kaip supratau tau dar tik 32 tai nemanau, kad cia dar toks baisus amzius, tuo labiau kad dabar didziausias gimdyviu pagimdanciu skaicius nuo 26- 35 metu

TIK 32m., paguodei Wilioke .

Mane mama gimdė 40 metų , ir neįgalumas čia niekuo dėtas, netgi sakyčiau atvirkščiai, mokiausi labai gerai, sporte irgi daug pasiekiau
Mano draugė gimdė 23 metų, ir pas ją gimė neįgali mergaitė , nors šeimoje tokių nėra
Tai va... o rizika yra bet kada, nebūtinai virš 30 m.

Turiu panišką baimę dėl to.

Turi BŪTINAI jos atsikratyti, tos paniškos baimės. Nes dar yra toks dalykas - prisišnekėjimas, jis labai visur limpa kur nereikia

Būtent. Kuo labiau bijosi, tas ir nutiks. Brrrr.

bet gi tikrai, esat jau subrendusi moteris, nebe kokia jaunikle, tikiu kad gera mama ir nuostabi zmona, tokio amziaus tik ir planuoti vaikucius, kai jau zmogus turi pamatus po kojom, o ne kaip dabar 12-metes gimdo tai prie ko cia tas amzius, tuo labiau jusu, kai dar pats jegu zydejimas nereikia anksciau laiko senti, svarbiausia kaip jauciates sirdyje
Papildyta:


o mano paniska baime tai gimdymas, kai prisimenu visas tas 10 valandu tai visas noras vaikuciu dingsta.. labai noreciau globoti vaikuti ateityje, bet deja draugas kategoriskai pries..

Labas, nenutiks tik dėl to, kad bijosi Tos baimės
Aš irgi bijau . Pirmąją gimdžiau 30 -ies, šiuo metu neplanuoju dėl sveikatos, būsto, darbo, dėl tos pačios baimės ... (nors noriu) antro - , o paskui jau bus metelių nemažai... Vyras prieš įvaikinimą - sako, kad negalės mylėti kaip savo.
Tai turbūt bus lepūnėlė - vienturtėlė ir dar kokie trys šunys

Virš 30 ji didesnė, ir kas metai vis didėja.

Gimdžiau pirmą vaiką 38 metų, visą nėštumą intensyviai lankiau genetikos centrą, bet viskas puiku! Tik antro vaiko jau, manau, nebus, penktoj dešimty gal jau ir neišgimdyčiau

o mano paniska baime tai gimdymas, kai prisimenu visas tas 10 valandu tai visas noras vaikuciu dingsta.. labai noreciau globoti vaikuti ateityje, bet deja draugas kategoriskai pries..

[/quote]


O man gimdymas visai nebaisus buvo, nes su epidūru. Tai čia mažiausia bėda.

Papildyta:



Būtent kiti stabdžiai ir mums yra: būsto paskola, darbai, krizė. Žodžiu daug visokių susideda.

O įsivaikinti taip pat nelbai norėčiau. Tikrai žinau, kad nebūtų abu vaikai vienodi. Beje, jei tas įvaikintas ateityje labai įskaudins, tai galvosi, graužiesi, kam aš jį ėmiau. O kai savas, tai ai, nu ką dabar.

Todel taip ir butu, kad jus jau i prieki zinote, kad abu vaikai butu jum nevienodi. Kadangi as 100 proc zinau, kad pas mane butu kitaip, tai as ir nesiparinu. As ziuriu i ji tiesiog kaip i antra dziaugsmeli seimoje,toki pat musu mylima, miela pupsikeli, beje, be gimdymo kanciu, nestumo ir pan
Zinoma, buna situaciju, kai vienas vaikas ka nors prikrecia ir gauna velniu, o kitas ne, ir tada prasideda - del to, del ano... Bet taip gali nutikti ir abiem saviem vaikam.
As pamenu, kai mes buvom apie 10-12 metu, mus toks berniukas ziauriai nervuodavo kieme, musdavos, neduodavo ramybes, tai kol as muzikalkej buvau, mano sese pagavo ji su tokiu kiemo draugu isrenge iki trusiku ir taip nuplake dilgelem, kad ji pagulde ii ligonine. Tada tevas buvo nejuokais supykes. Pirmiausia jis sesei ikrete so tokiom pat dilgelem per plika subine, o paskui dar namu arestas ir visa kita. Pas mus namie is vis niekad nebuvo net balsas pakeltas niekada, todel jau ta ivyki mes ilgam isiminem kaip 100 proc. isskirtini. Tada sese pirma karta gyvenime , beje, ir paskutini, pasake, kad manes nebutu tiek baude, nes as ju tikra dukte, o ji ne.
Bet juk jai ir paciai dabar aisku, kad uz tokius dalykus ir as buciau gavus ta pati. Ir sava, nesava cia visai ne prie ko...

Labutis,

Va, aš irgi gimdžiau 30, ir labai laukiau to savo vaikučio. Iš tikrųjų kaip aš norėčiau antro vaikučio, bet žinau kad bus tik vienas Mano vyras labai prieš antrą, mat jis pats norėtų būti vienas šeimoje (jis turi sesę), kad nereiktų dėl nieko dalintis. O aš neįsivaizduoju gyvenimo būti vienai šeimoje Širdelė tai labai sudreba, kai draugės laukias jau antro...

Esat dar jauna moteris, 32m tikrai ne riba, 40m jau gal...
Mano teta gimdė 31m, pusbrolis visiškai sveikas. Klasiokės mama ~35m susilaukė pagrandukės, irgi viskas gerai. Suprantama, kad baisu, kai visai šalia tokie liūdni dalykai vyksta, bet tai nereiškia, kad ir jums būtinai taip nutiks

[quote=Meškašunis,2009 10 20, 22:01]

Dabar ir finansine padetis nera stabili, kad dar viena ryzciausi. Zinoma, daug kas sako, kad duonos ir meiles uzteks visiems, bet man rupi ne tik duona ir meile, o ir mokslai kokybiski, ir siaip, visapusiskas aprupinimas. Noriu, kad 15 metu mergaite uzsiimtu norima veikla - sportas, muzika, sokiai, ar kas jai ten patiks, o ne po mokyklos eitu plauti indu i kavine vien del to, kad reikia padeti seimai. O savo, plius ivaikinta, tai jau dvi gaunas...Todel trecio neplanuojame...


Kaip aš paklausiau kolegos (50 m.), kodėl jis turi tik vieną dukrą . Jis panašiai ir atsakė. Kad jeigu nori vaikui pakankamai duoti, išleisti į mokslus, geriau vienas nei daugiau, bet neturėsi ką jiems duoti.

Mano vyras mano lygiai taip pat. Beje jis dabar namuose prižiūri dukrytę ir mato kip tai sunku....


Aišku, netyčiukas čia išsspręstų visas problemas .

Tai ta netyciuka galima ir tycia padaryt Tycia netycia Juokauju aisku. As savo kolkas dar vienintele dukryte pagimdziau 23 metu, dabar man tuoj 26, bet apie antra siuo metu tkrai negalvojam, nors kai pagalvoju apie ateiti, kad bus labai liudna, jai turesiu tik viena vaika, sumastys isvaziuos i uzsieni gyvent(kaip taip padariau as ), ir sedesm abu vieni su vyru, liudna ... Tai vien del tos minties labai jau norisi antro, bet kaip pagalvoju apie siandiena, kad va vel reiktu gimdyt, vel nuo leliuko augint, kai dar tik pradedu atsitiest normaliai po pirmos, nu nezinau, nors ko gero as dar tam turiu laiko keleta meteliu. Kazkaip galvoju jai bus 2, tai kaip man bus apie 30. Vyro panasi nuomone i mano. Kad antro reik, zodziu,tai butinai,tik nezinom kada jis bus. Aisku netyciukas taip pat viska isprestu

I uzsieni gali isdumt nebutinai viena, bet ir abi, ir visos keturios...

Oi, Linike, baik juokus. Mano močiutė trečią vaiką gimdė 42 ir dar prieš kiek metų tai buvo. Ir vaikas sveikas gimė be jokių ten genetikų konsultacijų. Aš pirmą gimdžiau 22 metų, o va mažiukas pasaulį išvydo kai man jau 36 stuktelėjo . Jei tau dar tik 32 (taip taip, TIK ), tai nematau jokių bėdų dėl amžiaus - prabėgs keli metai ir galit antrą planuotis. Beje, turiu pažįstamą, kuri turi tris vaikus ir tarp jų visų po 10 metų skirtumas . Vyriausias jos sūnus turi pats jau savo 5 metų sūnų, o tos pažįstamos pagrandukui dar tik 9 metai . Ai, mamkos, gyvenimas nenuspėjamas



Galima ir 100proc., jei darysi vaisiaus vandenų tyrimą . Tame tikrai nematau problemos, jei jau baimė tokia gaji.


Papildyta:


O pas ką jau nėra tų problemų? Jei ne vienokios, tai kitokios. Kaip mano mama sako - vaikai ir per karą gimdavo. Pirmiausia turi būti didelis noras širdyje, noras iki negalėjimo, noras, dėl kurio padarytum viską, kad tik jis išsipildytų. O visa kita tik smulkmenos. Jei mudu su vyru būtume žiūrėję tik į tas "gyvenimo smulkmenas", tai mūsų mažius dabar nebėgiotų po šią žemę. Bet noras buvo žymiai didesnis už visa kita



Dianuli, nelinkiu to tikrai, bet gal po 10 metų tu jau su kitu vyru gyvensi , ką čia gali žinoti. O gal po 10 metų ir tavo dabartinio vyro nuomonė pasikeis. Viena pažįstama augino mergaitę. Kai netyčia pastojo antrą kartą, vyras pasiuto. Siaubingai nenorėjo antro vaiko, liepė jai darytis abortą ir pan. Kadangi aborto pažįstama net neketino darytis, tai visas jos nėštumas buvo kruvinom ašarom nuplautas, nervų ištampyta kiek. O žinai kokia situacija dabar? Vyras beprotiškai myli antrą dukrą, dėl jos pagatavas kažin ką padaryti, žodžiu trūksta žodžių. Tai ta pažįstama ir sako - jei man kas būtų pasakęs kaip viskas bus, būčiau nei už ką nepatikėjus, nes vyras šitaip nenorėjo antro vaiko, šitiek nervų ištampė dėl to nėštumo. Ta mergaitė dabar jau visa panelė, tėvelio numylėtinė, abudu labai gerai sutaria. Va kaip būna. Todėl ir sakau - gyvenimas nenuspėjamas



Oi, nebūkit egoistai . Argi vaikus gimdote tam, kad juos pririštus prie savęs visą gyvenimą laikytumėte? Aš dėkinga vaikams vien už tai, kad jie yra, kad jie džiugina mano širdį tuo, jog juos turiu. Ir tegul eina savo keliu, tegul ima iš gyvenimo kas jiems skirta, nesvarbu kokiame pasaulio kampelyje. Svarbiausia man, kad jie būtų sveiki, geri žmonės ir gyvenime laimingi. O jau mudu su vyru kaip nors

Ir dar dėl to požiūrio, kad geriau vienas aprūpintas vaikas nei keli nepilnai aprūpinti. Gyvenimas toks, kad nežinai kas bus po 10, 20 metų. Gal tam vaikui mokslai visai nerūpės, nereikės jam jokių universitetų. Taupyti vaikui mokslams . Gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Jei vaikui bus skirta tapti profesoriumi, tai kad ir iš atokaus Lietuvos kaimo jis bebūtų, tuo profesoriumi ir taps. O kitam gali viską per užpakalį kišti - nieko neįvertins ir šunkeliais nueis. Ai, čia galima šita tema diskutuoti ir diskutuoti

gal ir grubiai pasakysiu, bet...
mes turim viena atzala.dziaugsmas buna tik kai miega, o miega laaaabai mazai. nuo pat gimimo nera ismiegojes ilgiau nei 3 val. vaikas toks neramus, kad kazin ar dar tokiu yra.apie oziu rodyma, kritima ant zemes visai nekalbu. MANES VISISKAI NEKLAUSO. anksti pradejom vesti y darzely, nes jau buvau visiskai pavargusi nuo vaiko.
kaip as sakau:nebent nuo kito vyro:)
sakoma, kitas vaikas kitoks. o jei bus dar baisiau

nu as cia kaip pavyzdi daviau. nereikia i tai labai gilintis, noriu pasakyt tiek, kad daugiau nei vienas vaikas vyresniam amziuj tikrai zymiai geriau nei vienas. daugiau vaiku - daugiau anuku. zodziu daugiau vaiku tikrai turi daugiau pliusu nei vienas.aisku kaip kas prades pasakot, jau geriau vienas,kad jam butu galima suteikt geresne ateiti ir t. bet butent as manau kitaip
Papildyta:




tai zinoma, kad neauginame vaiku, tam, kad prisirisus laikyt, vajetau, kaip jus i tai isigilinot. Is kiekvieno sakinio galima belekokias interpretacijas padaryt. Mano sakini skaitykit tiesiogiai taip kaip jis parasytas - kad butu liudna, tai jai mano vienintele dukra gyventu toli, kad per metus ja galeciau pamatyt tik 1 ar 2 kartus, ir visai ne del to, kad ji mano ir tur but salia manes, o del to, kad man zmogus brangus, butu begalinis ilgesys ir tt. Be abejo tas pats butu jai ir kaip kazkas minejo, kad visi 4 vaikai isvyktu gyvent toli. Bet, kad bent atostogu grys ir aplankys mus bus 4 kartus didense tikimybe

na taip dar kazkur 8 metai pagalvojimui, dabar madoje ant 40 pasigimdyti, o su nesveikais tai visaip buna ir jaunoms ir vyresnems, bet manau kad jau 32 metai nera riba, ce pats metas tik ir gimdyti. as kaip tik ir mastau kad tokio amziaus noreciau antro, o kaip bus bus matyti,

as irgi daugiau nenoriu nes nemanau kad man uzteks kantrybes,man dukra labai nerami maza buvo keldavosi naktimis 100 kartu ir pan,abejoju ar vel iskenteciau ta pati

mane mama pagimde 38 metu ir esu sveiku sveikiausia, kaip sako kaip ridikas. o rizika yra kiekviena kart gimdant ir nezinosi niekada 100 proc kas ir kodel.gimdziau vaika 24 metu ir sunus turi igimta sirdies yda. bet ka... vistiek dziaugiames gyvenimu. jei gimtu neigalus juk nezudytumet, vistiek uzaugintumet

Bet juk, mamytės, kad ir 1000 kartų keltumėtes, tas vaikas išaugs iš to, ir tada tik pagalvosim, kaip gera buvo tokį mažytį prisiglaust

ech,mamytes
o nepagalvojot kaip butu gera ,jusu dukrytei ar suneliui, tureti bruoliuka ar sesute
as uzaugau su broliu visko buvo ir pestiniu ir mustiniu bet kiek zygiu kartu esam patyre ir kaip dabar gera zinuoti kad esu neviena siam pasauli juk tevu kadanors nebeliks...

Tas ir yra, kaip gera turėti savo artimą
Kad ir pavasarį mirė mano bočius, kaip aš tada pagalvojau, kaip gerai, kad jis tris dukras turi: vieną vienus reikalus tvarkė, kita - kitus. O būtų buvęs viena vaikas, kaip sunku tokią netekties valandą, kai tau ir gėdėti reikia, ir dar palaidoti paąiam vienam

Mes turim vieną, yra šiokių tokių raidos sutrikimų, važiuosim net pas genetikus tirtis (daugiau ne dėl savęs, o dėl vaiko, gal padės išaiškinti sutrikimo priežastis), noriu kuo daugiau skirti laiko ir jėgų sūnelio lavinimui ir buvimui su juo, bet neatsisakau vilties, kad dar turėsime kitą mažylį, gal net ne vieną. Manau, kad vaikai daro stebuklus! Broliukas arba sesutė padėtų pirmąjam broliukui lavėti ir jam nebus liūdna augti vienam
Aš pati turiu vyresni brolį ir mano vyras turi vyresnį brolį - mums abiems mūsų broliai yra autoritetai, smagu, kad esame ne vieni, kad mūsų vaikas turi pusbrolių, o kažkada juk tėveliai gali išeiti... būtų tada tikrai labai labai sunku likus vienai be brolio...

Negaliu susilaikyt! Man pačiai TIK 32 ir vaikutį pirmą pagimdžiau 30, bet man net į galvą neateina neturėt daugiau vaikų dėl amžiaus. Na koks čia amžius! Užseny tokiose metuose tik pradeda galvoti apie vedybas.Yra Prisco tyrimai, kurie atliekami iki 3 ir iki 6 berods nėštumo mėnesio, jie parodo ar nėra genų mutacijų (tam imamas kraujas, o ko daugiau reik?)Mažiau galvok apie savo amžių ir, jei tik yra noro, leisk ateiti į šį pasaulį mažąjai būtybei.Drąsiau! Mažiau klausyk visokių istorijų ir gyvenk taip, kaip nori.

As nusprendziau turet viena vaikuti,ne del metu,man jau 30,bet del ekonomines situacijos.Gyvenant uzsienyje nera lengva islaikyt du vaikus,net viena turint yra sunkoka,nes cia darzeliai yra be galo brangus,o ne dirbt negaliu

darzely, kieme gali daugaut siu vaikais

As ir cia paskaitau, ir pazistamu net turiu ne viena tokiu, kai augino sau smagiai viena sveika mazyli ir dziaugesi juo, ir stai sumaste antra, ir gime jis nevisai sveikas...
Na, man irgi baime yra didziule del to. Aisku, nebutinai tokie dalykai turi nutikti butent man. Bet juk kiti irgi taip negalvojo, bet nutiko...
Tad dziaugiuos viena mazaja ir kol kas nesuku sau galvos...

Kai pagimdžiau pirmą vaiką ,gimdymas buvo labai greitas ir lengvas,mano gydytoja man tada pasakė: antrą turbūt pagimdysi namie ,aš kaip šiandien atsimenu ,tada pagalvojau kokį antrą ,man ir vieno užteks.
Kas galėjo pagalvot ,kad gyvenimas taip susiklostys,kad po pusantrų metų gimdysiu antrą vaiką.
Gyvenimas žiaurus,auginu tik vieną sūnų,dažnai pagalvoju apie broliuką ar sesute,mes su vyru esam vienturčiai,neturim nei pusbroliu,nei pusseserių,sūnus auga vienas bet ,kad jus žinotumėt,kaip aš bijau,esu pilna visokiu baimiu,negaliu net pagalvot apie dar vieną nėštumą netodėl,kad buvo sunku fiziškai,nėštumai mano buvo lengvi,bet buvo labai baisu psichologiškai,pastovi mintis,kad tik nieko neatsitiktų...
Tik dabar pradedu atsipalaiduot,mėgautis motinyste.
Nusprendžiau,kad nieko neplanuosiu,pastosiu netyčia,tai gimdysiu,ne tai augs vienas,o gal po kiek metu persigalvosiu,nors man jau 30.

As labai atsiprasau, jei kazka netaip paklausiu...
Bet pas jus parasyta du vaikai - Aivaras ir Arnas. O rasote , kad auginate viena sunu...
Arba as kazka netaip asupratau... Arba nutiko gal kas nors? ...

Parasyta gi "angeliukas".kas dar neaisku..

Sveikos diskutuotojos
as irgi turiu viena vaika tik, ir manau kad daugiau nebenusimato. kodel? todel, kad man irgi jau tuoj 32 metai, taip kad ne pirma jaunyste, man amzius irgi kazkaip gresmingai atrodo antra, kazkada senai senai planavau vaika ilgai, nepavyko su pirmu vyru. nors bandem ir stengemes pora metu. trecia - dabar gyvenu viena su dukra jau 3 metus, kandidato i potencialius tevus nera ir nelabai nusimato sudejus visa tai, darau preliminarias isvadas, kad mano mergiote augs viena siaip gaila zinoma, as pati dvi seseris turiu, tikrai nenoreciau augt viena.. bet is kitos puses - ka padarysi. bus kaip bus. esu laiminga vien del to, kad bent viena vaika turiu
o apskritai paemus - nieko siame gyvenime negali zinot, planuot ar numanyt gal dar turesiu tris

net 11 metu turejau viena sunu ir nenorejau daugiau vaiku nu bet taciau.... susirgau gimdos uzdegimu, ilgai gydziausi bet pilva vis skaudejo, gydytoja itare endometrozes zidinukus ir patare man pastoti , nu tik ji ir pastumejo mane dabar turi umaziuka, kuris gime kai man buvo 35 metai, nesijauciau sena ir dabar nesijauciu - priesingai atjaunejau, bendrauju su maziuku mamomis ir galvoju kaip galejau gyventi be to mazo stebuklo apie trecia vaika pagalvoti nebijau, juk Dzulija Roberts gimde savo dvynukus budama 37 metu

Teisingai pasakyta, Eleina. Mes planuojam, o tas viršuje juokiasi.

Esu vienturte ir pasigimdzius pirma sakiau, kad ir kas butu butinai reikia nors dar vieno vaiko. Vaikyste tai vaikyste, draugu pilna aplinkui, o va dabar jau yra poreikis sese ar broli turet. Matau kaip vyras su sese gerai sutaria, kaip susirenka visa seima prie Kaledu stalo, grazu paziuret
Tiesiog patiems vaikams yra smagiau augti didesneje seimoje ir suauge tures artima sau juk tevai amzinai negyvens
Zinau mergina kuri seimoje vienturte buvo, motina matyt irgi del amziaus gimdyt nebenorejo daugiau Na nesigilinau labai, dabar abu tevai palaidoti yra, gyvena viena kaip pirstas. Draugu keli yra tik. Pati seimos nesukurus dar, nors metu jau nemazai jai Itariu sese ar brolis butu tai kazkiek tas gyvenimas kitoks butu, o dabar

Ar tau tik nebus vienas is nerimo sutrikimu (vadinamas OKS)? Cia placiau gali pasiskaityti, gal pravers: http://www.psichoterapija.ot.lt/Paklausk/N...s_obsesinis.htm

na as kol kas vos su viena dukryte susitvarkau, jai 1,3 m.
bet gal kada sugalvosim ir antra vaikeli pirkt. gal...

Paskaičiau tą straipsnelį. Na pvz.: kai kažką darai "autopilotu", tai tikrai išėjus iš namų pradedi galvoti, ar užrakinau duris, ar visur išjungiau šviesą, nes tuos kasdienius veiksmus atlieki autoamtiškai. Tai man, atrodo, kad tarp OKS ir greito gyvenimo tempo labai plonas siūlelis.

Na, o šiaip dėl šeimos gausos, dar stabdo ir kiti dalykai, ne vien paniška baimė: finansiniai įsipareigojimai, darbai, pajamos. Dabar juk taip nėra stabilumo.... Tik neaišku, ar jis kada atsiras "ant Lietuvos" ar ne.