Štai mudu susidūrėme su daugybe vaikų auklėjimo teorijų. Net abiejų tėvai skirtingai žiūri į vaikų auklėjimą ir jų tarpusavio patarimai smarkiai kertasi. Mes stengiamės nekreipti didelio dėmesio, nes esame pakankamai jauni ir norėtume rinktis savo būdą. Domimės literatūra, draugų ir tėvų patirtimi, net seneliai papasakoja įdomių dalykų. Tačiau norime rinktis savo kelią ir vaiką auginti tik pagal save. Esant tokiai atsakomybei, norėtusi išgirsti kuo daugiau jaunų tėvų nuomonių.

Klausimas. Tėvų, senelių ir kai kurių draugų požiūris mums atrodo per daug konservatyvus, norime vaikui kuo daugiau laisvės. Kur yra jūsų suteikiamos laisvės riba? Kalbėkime tiek apie kūdkio kaprizus ir poreikius, tiek apie paaugusio vaiko pasirinkimus. Aktualu išgirsti tik jaunų tėvų patarimus, arba tų tėvų, kurie nevaržo vaiko tokiais dalykais kaip valgyk visą lėkštę iki galo, nes sušersiu

Koks konkreciau tas tevu poziuris i auklejima? ir koks tas jusu isskirtinis budas, kelias? Gal galite konkreciau pasakyti kur jusu vaiko laisves riba?
Tas pasakymas "valgyk visą lėkštę iki galo, nes sušersiu" ... ar yra kokioj teorijoj toks auklejimo budas??? Man skamba labai nezmoniskai
Ar yra tokiu teveliu, kurie taip aukleja savo atzala?
Kalbant apie save, tai musu teveliai ir seneliai nesikisa i vaiko auklejima buna jei ka draudziu savo vaikui tai mano mama patyli ir nieko nesako, nors matau gal ir noretu ka patarti. Kadangi esu pakankamai savarankiska, mano tevai neaugina mano vaiko, tai ir auklejima palieka man.. Galvoju, man gal butu siek tiek ir pikta jei kas kritikuotu kaip as aukleju.
Jei del laisves ribos tai konkreciai as negaleciau pasakyti kur ji yra. Pas mane yra tam tikri dalykai, kuriu neleidziu ir vaikas ta zino. Dukra nedaro pas mus tai ko nori (turiu galvoj neigiamus dalykus). Pavyzdziui, as baru jei ka nors meto, teplioja, dauzo - jei negalima reiskias negalima...
Mane labai kartais erzina, pavyzdziui jei viena minute teveliai draudzia, o kita jau ziurek leidzia "kad nezirztu"

Kalbu apie tai, kad atsirado labai daug patarėjų, žinovų ir mokytojų visoje giminėje Žinoma mums labai įdomu išgirsti kuo daugiau teorijų ir kuo daugiau įvairiausių variantų. Tarkim jos tėvai labai konservatyvūs. Jie mano, kad nuo pat mažens tėvai privalo auginti vaiką tuom, kuom jie patys jį nori matyti ateityje ir kontroliuoti kiekvieną jo pasirinkimą. Štai mano šeima visiškai priešinga, kuomet tėvai imasi tik "globėjo" vaidmens, jie vaiką maitina, rengia, jam pataria ir padeda, bet pasirinkimus leidžia daryti pačiam, net jei mato, kad jis klysta. T.y. leidžia mokytis savarankiškai, stebėdami jį iš šalies. Tokiu būdu jie labiau rizikuoja, bet vaikas tampa daug savarankiškesnis.

Sakydamas "valgyk, nes sušersiu" norėjau parodyt dažną senesnių žmonių mokyklą, kuomet pripilta lėkštė maisto PRIVALO būti suvalgyta, įdėtas pomidoras turi būt suvalgytas, net jei jis verčia vemt. Juk jis sveikas, juk jo reikia, juk be jo nebus vitaminų. Nekalbėjau apie smurtą dažnai tokie auklėtojai siūlo "barterius", maždaug jeigu padarysi tą ir tą, leisiu tau tą ir tą. Bet iš esmės, jie dažnai persistengia savo gerumu, nepaisydami vaiko norų, nes jaučiasi vyresni, protingesni ir visapusiškai pranašesni už vaiką.

Štai tavo auklėjime man patinka kategoriškas ne, kuomet kaprizams nejungiama žalia šviesa. Aš visiškai sutinku, kad kaprizai tai nėra tikrieji poreikiai ar vaiko norai ir pats esu visiškas jų priešas, be jokių išimčių.

Kalbant apie vaiko laisvę, mudu norime kuo mažiau jį varžyti, bet privalome jo nepaleisti iš akiračio. Kartais sunku atskirti kaprizus nuo norų, bet štai pavyzdys, jeigu keturių metų vaikas nori piešti ant savo kambario sienos...ar piešite kartu su juo, ar atimsite iš jo dažus? Ir kodėl pasirinksite vieną ir kitą variantą?

Tiesa pasakius nesinaudoju jokiomis rašytinėmis, mokslinėmis ar kokiomis kitokiomis teorijomis - auklėju taip kaip aš manau yra teisinga. Čia gal atsiras kitų patarėjų Manau mano auklėjimas yra panašus į tokį, kaip aš buvau auklėjama. Pavyzdžiui viena sykį kai sudrausminau as savają mergičką ir buvo šalia mama, ji pakomentavo kažkaip panašiai: " aaa, tu augini ją taip, kaip aš jus auginau (mes trys seserys) Nepriimtinas man pirmasis variantas - konservatyvus, čia tada įeitų ne tik profesijos, užsiėmimo parinkimas savo atžalai, bet ir vyro, apsirengimo ir pan. Pritarčiau jūsų šeimos pozicijai: tik pirmiausia gal įtraukčiau patarima, o po to leidimą pasirinkti norėtųsi kad vaikas suprastų patarimo svarbą, jei pasirenka savo kelią ir suklysta.. kad kitą kartą labiau įsiklausytų nzn ar aiškiai parašiau, kažkaip gal mintys nesiriša

Beje mūsų situacijos yra gan skirtingos.. kiek jūsų atžalai laiko? Rašau dabar ir užsimiršo

Prisipažinsiu esu linkus siūlyti "barterius" jau pati pastebėjau, bet tikrai neperlenkus lazdos t.y. tai daugiau ne ultimatumas, bet "geras pasiūlymas", kurio galima atsisakyti

Dėl kaprizų tai mano vaiko amžiuje kur noras ir kur kaprizas - labai gerai matosi, todėl visada žinau kada pasakyti "ne", būna griūvimo ant žemės, cypimo, rėkimo, bet šiuo klausimu as kategoriška - aš sakau "ne", "negalima" ir reiškias taip turi būti, aš nekreipiu dėmesio į tuos rėkimus ir to kaprizo laikas kaip pastebėjau trumpėja - reiškias veikia Gal kažkas ir paprieštaraus dėl dėmesio nekreipimo, bet galiu pasakyti, kad pirma paaiškinu kodėl negalima

Dėl piešimo ant sienos - manau tokius elementarius dalykus, kaip "piešti reikia ant piešimo lapų", "Valgyti virtuvėje, su šakute ar šaukštu", "Su šlepetėmis ar batais vaikštoma ant žemės - ne ant lovos", "Rankas reikia nusiplauti, o ne valytis i pilvuka"...ir t.t. ir pan. vaikui reikia išaiškinti kuo anksčiau - tai turėtų būti lyg taisyklės, kurių nekiltų net noras pažeisti. Vaikas turėtų suprasti, kas yra gerai ir kas ne.. Pasitaikius tokiai situacijai ir nežinantį draugą pamokyti Aš dažų neatimčiau - tik atnesčiau lapą popieriaus ir paaiškinčiau taip: " Jei tu nori, kad tavo siena butų išmarginta tavo piešiniais, tai imk popieriaus - pripiešk ko tik nori, vėliau kartu pakabinsime ant sienos (jei įmanoma aisku) ar kur kitur... Jei nudažysim siena - ji visad liks tokia, o pakabintus atsibodusius piešinius pakeisim kitais..." Nezinau kiek tai būtų veiksminga, kol kas mano dukrelė yra per maža tokiems norams, bet šiai dienai aš manau pasielgčiau taip...

Labai pritariu dėl patarimo ir tik vėlesnio leidimo rinktis, dėl dėmesio nekreipimo į kaprizus bei dėl elementarių dalykų mokymo Šitais klausimais akivaizdu, kad mūsų nuomonės sutampa. Nes vyresni artimieji visi kaip vienas pasisako už griežtą auklėjimą, per daug nesileidžiant į bendravimą ir kompromisus, jie taip elgiasi net su svetimais vaikais, o mane tai labai atbaido.

Beje, mūsų trečiasis šeimos narys dar negimęs, tad kolkas tik ruošiamės. Prisižiūrim pas draugus visokiausių spektaklių su įvairaus amžiaus vaikais, gaunam ir padabot juos dažnai, aplink visi draugai jau turi po vieną ar net kelis. Stengiamės visokeriopai tobulėt Kitaip tariant, ruošiamės..Manau tai nesunku pastebėti iš "pirmoko" lygio teiginių

Iš esmės, man irgi nesinori ieškoti jokių auklėjimo kanonų, o elgtis pagal save ir savo gyvenimišką patirtį. Bet įdomu išgirsti kuo daugiau įvairiausių nuomonių ir komentarų

Požiūrių į auklėjimą yra įvairių, kiekvienas gali pasiskaityti įvairių knygų, paklausyti paskaitų ir atsirinkti tai, kas labiausiai prie širdies. Šiaip mūsų požiūrį į vaiką, bendravimą su juo ir auklėjimą nemaža dalimi lemia nesąmoningi dalykai, tai yra, tai, kaip su mumis bendravo tėvai ir kiti auklėtojai.

Tarkim, tikrai ne vienas žmogus gali pastebėti, kaip griežtų tėvų vaikai savo vaikus auklėja daug liberaliau, ir atvirkščiai. Nudistų vaikai labai drovūs ir stengiasi pridengti savo kūną. Taip natūraliai išeina, kad žmogus ieško pusiausvyros, ir svyruojama nuo vieno kraštutinumo (ar artimo kraštutiniui požiūrio) prie kito.

mano vaikas turi ganėtinai daug laisvės ir teisės rinktis.
pvz. kokius batus autis, kokią knygą prieš miegą skaityt. iš kurio puodelio gerti ir t.t.
bet. yra ir dalykų kuriuos jis privalo. pvz. pietaut tada, kada pagaminau pietus, o ne tada, kada jis eis zirzdamas, kad alkanas. taip pat ir su miegeliu. yra laikas miegoti ir sūnus neturi pasirinkimo laisvės tam laikui nustatyt.

pagrindinis mano auklėjimo stabas, tai su Jokūbu elgtis kaip su pilnaverčiu žmogumi. jį gerbt.
statau į jo vietą kitus žmones kartais. pvz. kai ima siutas nes zirzauja. na ir ką kai man nėra nuotaikos niekas manęs neverčia kažko daryt, jei pasakau atšokt tai taip ir daro. tai kokią teisę aš turiu kažko reikalaut iš vaiko, jei jis be nuotaikos?
ir t.t.

Visų pirma pasakysiu, kad vaikas turi būti mokomas gerbti maistą. Bet kokį. Aš sakykim ir dabar negaliu išmesti duonos į šiukšlinę, nu negaliu, man tai kažkas švento. Pas mane irgi įdėtas maistas turi būti suvalgytas ir nematau čia kažko tokio blogo, o kaip kitaip turėtų būti paknibinėjau ir palikau, meskit laukan, per didelė prabanga tai ir kartu išsidirbinėjimas. Tačiau tam kad lėkštė būtų suvalgyta, laikausi tam tiktų dalykų -aš tikrai nededu to ko vaikai nemėgsta, tas kas jiems neskanu, nededu ryškiai per daug, ir dar jie gi pasako ko nori, kiek nori, bet jei jau paprašei kotleto, tai būk malonus ir suvalgyk. Nenori -neprašyk.

Ant sienos piešti negaus leidimo, nes siena ne piešimui skirta, piešimui yra skirtas popieriaus lapas, jei nepatinka ant lapo, nepieš niekur.

liepimas vaikui valgyt per prievartą jau prieštarauja sveikos mitybos principams.

Tai kad niekas neverčia per prievartą valgyti.

tada matyt ne taip supratau.

dėl teorijų, tai man artimiausia pozityvaus auklėjimo teorija. esmė ta, kad vaiką reikia kuo daugiau skatinti, pastebėti ir akcentuoti gerą elgesį, kuo mažiau bausti, sudaryti saugią ir draugišką aplinką, kur būtų kuo mažiau draudimų.

dėl maisto ir valgymo kultūros labai pritariu Fruzinai

Kiekvienas supranta taip kaip nori suprasti.

Nors kai kur kategoriškumas labai stiprus, vis dėl to aš manau, kad jūsų vaikas labai gerai išmokytas elgtis savarankiškai ir apgalvotai

Mūsų auklėjimo pioritetas, tai pagarba vaikui ir jo laisvei. Stengiuosi niekada kategoriškai nereikalauti man paklusti, nebent tai būtina, bet prieš tai paaiškinu vaikui, kodėl aš reikalauju vieno ar kito dalyko. Net ir mažuose dalykuose mano mažei svarbu jausti pasirinkimo galimybę. Pvz. žaislus susitvarkyt dabar, arba kai pavalgys(svarbu, kad apsisprendus laikytųsi savo žodžio) tikslas pasiektas- vaikas susitvarko žaislus, bet turi galimybę rinktis kada, taip susitariam beveik visose situacijose Aišku būna ožiukų, pvz. dėl tų pačių žaisliukų- nesitvarkys ir viskas, tada leidžiu vėl apsispręst, jei nenori, gali nesitvarkyt, aš sutvarkysiu, bet ji tarkim 2 dienas negalės žaisti su žaislais. Svarbu laikytis savo žodžio ir tai tikrai veikia
Kas dėl piešimo ant sienos, tai mes gyvenam nuomotam bute, mažė žino kad piešiam ant popieriaus, kitur nevalia, kai šiai taisyklei nusižengė, pati ėjo valyt savo piešinio, kad matytų pasekmes, kaip sunku ištaisyt blogą poelgį, manau, kad svarbu, vaikui nuo mažens suvokti savo veiksmų pasekmes.
Nepykit, kad išsiplėčiau
PS. Banalu, bet tiesa, kad geriausiai moko vaikus tėvų pavyzdys. Kantrybės mum

Bet sveikam protui prieštarauja ir vaiko atsisakymas valgyti apskritai. Jeigu vaikas pareiškia, kad jis "nemėgsta valgyti", tai apie sveikos mitybos principus iš viso nėra ką kalbėti

Pilnai sutinku, bet dažnai suaugusieji tai pamiršta. Skaitoma, kad vaikas turi privalėti, o tu - norėti. Jokiu būdu. Pirmiausia pagalvokime kas tau patinka, priimtina, kaip norėtum,kad su tavimi elgtųsi, taip reikia elgtis ir su vaiku. Jis toks pat žmogutis. Mažas, bet žmogutis. Kodėl tau gali kažkas nepatikti, kažko nenorėti, o jam tai draudžiama. Kiekvienas mes esame skirtingi, su savais charakteriais ir prie kiekvieno reikia savaip prieiti. Tas pats ir su vaiku. Išmokime bendrauti su vaiku ir jį išklausyti (išklausyti, o ne linkčioti galvą kai jis kalba), tada ir mūsų vaikas klausys ir mes pasieksime to ko norime.

nelabai suprantu.
Jus zmones esat labai ivarus:
-rukantys, pusiaualkoholikai, gobsus, nusikalteliai, tinginiai, melagiai, iskrypeliai....ir t.t.
Taciau visi jus zinote kaip aukleti vaikus.
Nu kaip galima isauklet vaika nerukyt, jei pats rukai.
Kaip galima isauklet nevagi, jei pats vagis...
Sustokit biski.
Ir pamastykit apie tai.
Ir nemalkit sudo be reikalo.
Vaiko auklet nereikia.
Vaikui reikia tik leisti visa laika buti salia.
Jisai, ziuredamas i jus ir kartodamas, pats auklesis..

Grubiai pasakyta, bet sutinku. Vaikai, musu veidrodžiai, jei kas ne taip, ieškokime klaidų savyje

Musu panelei tuoj bus 5metukai Vaikas yra geras-valgo kai yra valgoma,zaidzia kai yra zaidziama,miega kai ateina laikas miegoti.Bet va buna dienu kad gali sneketi su vaiku kiek tik nori ar daryti su juo ka tik nori bet jei neklauso tai neklauso o kita diena kaip niekur nieko vel viskas tvarkoje.Tad per tokias dienas palieku vaika ramybeje nes zinau kad kad ir ka bedaryciau niekas siandien neveiks.O siaip auklejam grieztai-jei pasakem negalim reiskia negalim ir gali ji daryti ka nori nieks nepades.Stengiames isaiskinti viska ir parodyti pavyzdi-tai yra norim buti draugai o ne tevai.Tevais spesim pabuti kai pauges ir reikes biski grieztesnio tono kalboje-juk visi zinom ka reiskia brendimo laikotarpis

kalbat apie vyresnius vaikiukus, kuriems jau galima kžką PAAIŠKINTI, o ką daryti su metukų leliukais? ar tokio amžiaus vaikui žodis NEGALIMA yra leidžiamas?

aš suprantu, kad vaikui reikia diegti gero ir blogo poelgio bei pasekmės šablonus, bet ar kartais lengva nesumaišyti kur yra būtinos taisyklės, kurios beje mažyliui metinukui tai dar toli kaip nesuprantamos, ir kur yra jo laisvės-pasaulio pažinimo ribojimas?

man regis, kai aš savo metinukui sakau "negalima", jis tai suvokia kaip jo noro pažinti pasaulį ribojimą ir tai priima skaudžiai, nors dažnai tai atrodo mum kaip kaprizas, bet juk jis laaaaabai laaaabai norėjo apžiūrėti tą daiktą kurio jam negalima!!!

žinoma viskam yra ribos, nekalbu apie kraštutinumus, kad duot vaikui žaisti su peiliais, bet...

norėtųsi suprasti kaip vaikas mąsto pagal savo amžių, kaip jam jo amžiuje viskas atrodo, o juk atrodo tai tikrai kitaip nei mum, kas dar sudėtingiau, atrodo vis kitaip kitame amžiaus etape.

todėl aš visad stengiuosi įsijausti į vaikelio vaidmenį, pabandyt suvokti ką jis tuo metu jaučia ir kaip galvoja...

o dabar ir rimtos literatūros ieškausi apie vaikų prichologiją.

Šiaip iš populiariosios literatūros, tai man patiko augink.lt patarimai tėvams, juk iš tiesų ar nekyla klausimas - kada, kai vaikas isterikuodamas griūna nekreipt dėmesio, o kada griūt kartu? ir svarbiausia KODĖL vaikas elgiasi būtent taip???

http://www.augink.lt/index.php?page=vaiko-...oje---ka-daryti

dar geru patarimu yra www.manoaugintinis.lt