sveikos...is karto prasau manes neteisti ir neskubeti peikti uz tai ka pasakysiu...mano situacija yra tokia pries pora dienu suzinojau jog laukiuosi,si zinia deja nudziugino tik mano drauga kuris spicialiai to sieke(kad pastociau),problema yra ta kad as nzn ar as noriu to leliuko!!atrodo viskas juk gerai man jau ne 18 turim kur gyventi yra tu pinigeliu mane tikrai labai myli,bet va as kazkodel abejoju...nzn ar as bijau to kad mano gyvenimas pasikeis visiskai,gal as per jauna,bus sunku baigti mokslus nu net nzn gal nesu tikra ar isbusiu su savo draugu visa gyvenima...nors siuo metu atrodo kad tikrai ji myliu bet...gyvenu ant bangu viena minute mastau kad kaip smagu turesiu leliuka gyvensim graziai ir laimingai o jau kita minute galvoju kad nenoriu nieko keisti kaip dabar yra noriu dar selioti su draugemis noriu but neatsakinga uz nieka..esu liudna ir dar labiau liudziu del to kad nenoriu leliuko visu 100%,uz tai saves nekenciu...mastau gal pasidaryt isvalyma ir toliau gyvent kaip gyvenau o tada kai jau abu noresim bus ir tas leliukas...verkiu nuo tos dienos kai suzinoaju kad laukiuosi o juk tai tai turetu dziuginti...prasau patarkit ar kam taip buvo ir isvis kaip man jaustis ir ka daryti?dekui

visų pirma nusiramink. jeigu pati norėsi, leliukas netrukdo nei mokslo siekt, nei su draugais tūsintis (aišku jei proto ribose). juo labiaujei vyras jo nori ir džiaugiasi reiškias tau padės.

As prisimenu pirmasias savo nestumo dienas... Suzinojau labai anksti, dar net nebuvo aisku ar tai tas mazas stebukliukas ar ne. Gydytoja patare per daug vilciu nedeti...
Su vyru norejom vaikelio abu, jis tikrai planuotas ir lauktas, bet man buvo tikras sokas. Ir verkiau ir dziaugiausi, patui saves nesupratau. Juk tiek laukem, norejom, o jau kai suzinojau, kad musu mazylis jau pakeliui, nebezinojau nei ka daryti. Tiesa, susitaikyti su nestumu prireike poros menesiu, kol nurimau ir susigyvenau su laukimu. Beje, nebuvo kilusi mintis nutraukti nestumo (turbut suprantama, jei tai buvo planuota). Noriu pasakyti tai, kad net kai labai planuoji irgi patiri sioki toki soka.
Jau eina paskutinis musu menuo... Tuoj susitiksim su savo atzalele ne tik per echoskopa, bet ir akytem. Tai yra didelis stebuklas, kuris atnesa daug laimes. Svarbiausia pasitiketi savimi. As, zinodama, kad laukiuosi istojau mokytis i magistrantura. Aisku siek tiek keikiausi, nes tingisi mokytis, bet tikrai ne del nestumo, galbut del to, kad labai lengvai nesioju savo mazyli... Vaikai jaucia teveliu meile dar budami pilvely, taigi tikrai... nenusiminkit, o dziaukites siuo graziu laikotarpiu ir isskiestom rankom priimkit savo mazyli.

dekui labai uz patarimus,bet as vis dar nenusiraminu,vis dar banguoju,viena minute noriu kita ne...pasikalbet nera su kuo nei mamos nei draugiu kurios suprastu..nzn gal cia ir hormonai ta mano nuotaika gadina bet bandysiu kazkaip nusiramint ir pasitiket savim...tgikuosi viskas bus gerai:)

Gal pasirodysiu žiauri, bet jai tikrai nenorite leliuko, tai gal geriau ir negimdyti...Ne jūs pirma ir ne paskutinė, kuri nutraukiate nėštumą...Bet pirmiausia reikia labai gerai pagalvoti ar jūs norite vaikelio ar nesigraušite kai nutrauksite nėštumą.

O jei tas išvalymas sugadins Jūsų sugebėjimą pastot iš naujo? Gal po 10 metų labai norėsit vaikelio, o nieko neišeis? Paskaitinėkit šiame forume apie tai, kiek reikia pastangų sulaukt lelio kai kuriom. Vistik tas instinktas daugintis atsiranda pas kiekvieną, tik kai kuriom vėliau, čia Jūs nieko dėta, kad nėra noro dabar.
Vistik manyčiau pasiduokit likimo išdaigai, juk nieko veltui šiame gyvenime nebūna. Jei jau vaiko siela pasirinko Jūsų porą, tai leiskit jai įsikūnyti, tikrai. Labai prašau.
O tarp kitko, ir jūsų draugės pradės iškritinėt iš kompanijos, Jūs vis dar norėsit tūsintis, o jų, laisvųjų, skaičius vis mažės ir mažės. Tada prasidės atvirkščias procesas, pradės visiir visos užknisinėt klausimais, kada užnėščiuosi.

jūs neteisi. sužinojus apie nėštumą tikrai gai būti šokas -- ypač jei neplanavai, dar nelaukei. bet taip išėjo. juo labiau kai yra vyras,kuris nori to vaiko.va jei vyras būtų pabėgęs, pati plika-basa, kitas reikalas tada. o jeigu viskas "tvarkoj" tai vaikelį pagimdžius tik suaugsi

Isivaizduoju jausmus, kurie apima, kai nutinka tai, ko tu nesitikejai. Mano patarimas - pabandyk galvoti apie tai, kad tavo nerimas yra normalus. Pabandyk patiketi, kad kai tik pagimdysi (o siaip neabejoju, kad ir anksciau), nerimas dings ir tavo dabartines mintys tau paciai atrodys sventvagiskos ir naivios. Nes taip tikrai bus. Isivardink ta situacija kaip soka, o soko busenoje zmones nereguoja adekvaciai. Taigi - isivaizduok, kad ta situacija neturi kito sprendimo ir kad tiesiog tu turi tai isgyventi, ir kad palengvejimas TIKRAI ateis. Toks yra faktas, kad tu tikrai noresi sito vaiko. Vadinasi, nereikia nieko analizuoti ir galvoti, nes tas jausmas tikrai ateis.
Dar variantas - pabandyk i sita situacija pazvelgti kito zmogaus akimis. Jei tai butu tavo drauge - juk greiciausia jai sakytum, kad gimdytu? Ir rastum kruva argumentu kodel. Kad tau ta situacija atrodytu taip, kaip ji atrodo mums siandien.
Siaip sakyciau, kad spresti tau paciai, tai tavo gyvenimas ir t.t. Bet sitoj situacijoj, labai prasau, nepadaryk didziausios klaidos. Tiesiog patikek, kad tau reikia gimdyti sita vaika. As tau pazadu, kad TIKRAI VISKAS BUS GERAI IR VIENA DIENA TU SUVOKSI, KOKIA ESI LAIMINGA, KAD TAS VAIKAS PASIRINKO TAVE. Susitariam - jei as busiu neteisi, ir pagimdziusi tu gailesiesi, tai tada as tau parasysiu savo adresa ir galesi pvz. prikakoti man prie duru, ar padaryti dar koki blogi man Ok?

aciu labai uz patarimus,tai turbut labiausiai palaikantys mane zodziai kuriuos girdejau...
sunku man kazkaip mama dirba uzsienyje tikrai negrys,nebus kam patart kaip auginti ir t.t nes su draugo mama nesutariu..
na bandysiu kazkaip istverti visa tai,atrodo jau tiksliai zinau kad gimdysiu bet sirdy vistiek taip neramu tiek daug abejoniu...
yra dar viena problema tai mano buves vaikinas kuri as vis dar myliu...turbut del to man ir kyla visos abejones nes vis turiu vilti kad kazkada kazkaip mes sueisim nors ir nera tam galimybiu!si drauga as taipat myliu bet biksi kitaip,ir vis tikiuosi kai pamirsiu buvusi tada galesiu mylet savo drauga visa sirdimi o dabar tartum siena stovi ir trugdo viskam mano gyvenime...jauciuos tokiam klyskely kad net bloga tiesiogine to zodzio prasme..

Maciau, cia mamos buriasi i bendraminciu grupes, kartu augina leliukus, dalijasi patirtimi, bendrauja tarpusavyj - tikrai neliksi viena
Del buvusio vaikino. Cia siaip. Mano drauge mokyklos laikais turejo vaikina. Meile tarp ju begaline buvo, graziausia mokyklos pora ir t.t. Istoje mokytis po kurio laiko jie issiskyre. Gal po metu mano drauge sutiko kita, susituoke, gime sunus. Seimoje pragyveno gal 5 metus, kol po ilgo nematymo susitiko JI, savo pirmaja meile... Tada paaiskejo (atvirumo valandele man papasakojo), kad savo vyro ji niekada nemylejo, tekejo kerstaudama tam pirmajam ir t.t... PO to viskas vyko labai greitai - skyrybos ir gyvenimas su pirmaja meile. Vasara bus jau 10 metu, kai jie kartu... Ka noriu pasakyti - jei bus lemta, tai bus lemta. BEt dabar ka tu gali padaryti - palikti viska likimui Gal tas vaikelis kaip tik bus tai, kas pades tau susivokti savy, ivertinti savo vyra ir atrasti nauja prasme gyvenime Neziurek toli i prieki ir neanalizuok, kas butu jeigu butu. Nes bus taip kaip turi buti Ir taip kaip tau geriausia tau

O jaigu mergina nenori suaugti, jai ji nori dar pasimėgauti laisve.Na ir kas, kad vyras nori, bet ar ta mergina tikrai nori su juo sieti savo gyvenimą.Manau kiekviena jauna moteris yra turėjusi draugų, susižavėjimo objektų, bet tai dar nereiškia, kad su tuo vyru norima susieti savo gyvenimą, kurti šeimą...

Pelelele, aš dar siūlau labai gerai pagalvoti...Internetinis bendravimas niekada neatstos artimųjų žmonių pagalbos...

Aš ir turiu draugių, kurios yra nutraukusios nėštumus ir visai dėl to nesigaili, tiesiog atsitiko taip neplanuotai..Jai moteriai yra galimybė rinktis, tai kodėl gerai jos neapsvarščius ir nepasirinkus sau priimtiniausia sprendimą, o ne kitiems.

tuomet reikėjo mergytei tabletę gert ir berniukui preziką mautis.
o dabar yra kaip yra. belieka pasirinkti atsakingai, kad paskui nereiktų visą gyvenimą žliumbt.

sudetinga situacija, deja as pasirinkau vaika...

tikrai teisingas pasirinkimas, nesigailesi tas vaikelis bus didziausia tavo gyvenimo meile.
o del patareju tai pavydziu tau , nes pas mane mama ir usve (nelabai sutariam ir) bet pakomentuoti visada megdavo negaliu pakesti. vistiek dabar kitaip viskas.

P.S. as kai neturejau vaiku, galvojau irgi, kad jie viskam trukdo nebaigsi mokslu,neiseisi niekur ir t.t, pinigu 10000 lt per menesi jiem reikia. pagymdziau laukiu tu ekstremaliu pokyciu, bet kad nejauciu as ju nu aisku tik neisivaizduoju jau savo gyvenimo, be sunaus jo juoko-kaprizu. ir mokslus pabaigiau ir su draugem susitinku,

Man abu kartus žinia, kad laukiuosi, buvo sunki ir reikėjo daug laiko su tuo susitaikyti, nors jau nebuvau jauniklė (dukros pradėjau lauktis būdama trisdešimties, šeimoje, turėdama vyrą, darbą, erdvius namus, ir vis tiek, buvo emociškai sunku...).Tai normalu, nes suvoki, kad gimus vaikui viskas kardinaliai ir negrįžtamai pasikeis.
Jei galvoji apie abortą, pamąstyk, ar galėsi paskui gyventi su tuo visą likusį gyvenimą (moralės priekaištai, suvokimas, kad to, ką padarei, nebesugrąžinsi ir nebeatstatysi), pamąstyk apie komplikacijų riziką (kraštutiniu atveju gali niekada daugiaiu nebeturėt vaikų, lengvesniais atvejais - nebūtinai, bet abortas gali neigiamai įtakoti būsimus tavo nėštumus ar apsunkinti gimdymo eigą).

Jei renkiesi vaiką, susitaikyk su faktu, kad gyvenimas sau baigėsi. Atėjo metas ne imti, bet duoti

Kai pastojam,bunam ypac jautrios viskam.Tai hormonai Greit verki,greitai nuotaika pagereja..Yra tableciu,kuriu isgerus per48h nestumas dingsta
Manau tai daugiausia ka galima sau leisti.Ir tai,nera gerai.As kiek turiu draugiu ir pazistamu visos gailisi nutrauke nestumus abortais.Ir ta skausma nesiosis visa gyvenima..Palik viska likimui spresti.Vienai pazystamai buvo panasiai nelauktai pastojo.Is pradziu nenorejo vaikelio,nes kita vyra mylejo.Bet,kai susitaike ir pradejo laukti to vaikucio ivyko persileidimas Taip kad niekad nezinai..Dievas duoda-Dievas atima.Ir aplamai paskaityk skyreli kokius kanciu kelius praeina poros niekaip negalincios susilaukti mazyliu,ar tevai auginantys invalidus vaikucius.Manau,dziaukis gyvenimu,buk stipri ir lauk savo stebuklelio

Su laiku ateis ramybė ir begalinė meilė būsimam kūdikėliui... Garantuoju...

Taip išeina,gailiesi,jog vaiką pasirinkai?

Mano irgi panasi situacija,tik tiek kad as jau antro vaikelio laukiuos. Jauciuos dar per jauna dviems vaikams,nors metu ne tiek ir mazai - 26 bus kai pagimdysiu.Su vyru santykiai labai permainingi,pries puse metu buvom netoli skyrybu,dabar susitaikem,bet norejau dar pagyventi ir paziureti kaip cia mums seksis.Jis db UK as Lietuvoj nes man dar studijos nebaigtos - 3 kursas dabar.Jis skraido beveik kiekviena savaitgali,bet vis tik jauciuos vienisa.Vienu zodziu,mokslai nebaigti su vyru neaisku kaip,namai - nuomojamas butas,statysimes nama,bet jis tik vasara bus uzbaigtas.Jauciuos nestabiliai ir irgi nesu tikra kad noriu to vaiko.Bet gimdysiu,nes kitaip negaleciau gyventi su sazines grauzatim,esu labai nusistaciusi pries abortus ir raminu save,kad viskas bus gerai,tuo labiau,kad vyras lb nori vaiko

Mano situacija zymiai sudetingesne, kai tevelis suzinojo, kad laukiuosi paliko mus ir susirado kita, kartais uzplusta mintys,kad geriau buciau nepastojusi, ar geriau butu kazkas atsitike ir leliukas nebutu isgyvenes, bet manau, kad kai pagimdysiu nebesigailesiu nei minutes, nes tas vaikelis pasirinko tinkamiausia laika kada jam ateiti ir negalima tam priesintis...

tikrai labai dekinga esu kas mane palaiko...dabar as jau kaip ir normaliai jauciuosi susitaikiau su ta mintimi bet vistiek kiekviena diena esu liudna bet gal del to kad blogai jauciuosi visas dienas guliu lovoj nesinori niekur eiti ir nieko daryti,tokia lengva depresija:)draugui neleidziu net pirsteliu prisiliesti prie saves,vargsta jis su manim labai :)del leliuko jau manau susitaikiau negaliu sakyt kad esu laiminga ar labai noriu bet bent nebekamuoju saves del to ka man daryt!!jauciu kad zingsnelis po zingsnelio sypsena ir vel atsiras mano veide:) ispardziu negalejau net istarti kad as laukiuosi nupurtydavo ir suspausdavo sirdi,dabar jau normaliai,nebeleidziu niekam aplink mane rukyti ir seip netinkamai elgtis
Papildyta:



uzjauciu...turbut blogiau atsitikt ir negali...mano draugei ir tas pats...ir ka tie vyrai sau galvoja!!nu bet as visada buvau tokios nuomones kad niekada negyvenciau su vyru tik del vaiko..jei jau nemyli tai susirasi kas myles

as tikiu, kad likimas jam atlygins uz kiekviena mano asara, o as kazkaip sugebesiu isgyventi ir atsitiesti

O mano situacija kitokia. Pasijutau nescia. Vaikutis trecias. Labai norejau. Taciau vyras - ne. Atsirado daug priezasciu: nera darbo, pinigu, kaip isleisime 3 vaikus i mokslus, trecias vaikas, anot jo, mus pavers ubagais. Prisiklausiau visko. Nekenciu jo. Nevykelis, nesugeba seimos islaikyti. Maciau echoskope savo maziuka 5 mm taskiuka. Kaip as galejau? Kodel jis daro tokia itaka, kodel as nesugebu atsispirti? Dabar bliaunu istisai. Negaliu sau atleisti. Kaip isgyventi? kaip viska umirsti? Juk tai buvo mano brangi dalele, mano maziukas.

Sveika
yra labai daug moterų kurios neturi šio instinkto taip pat kaip ir vyrų,ir nėra čia neko stebetino.Jei žmogus nori vaika tai jisai visais savo jausmais tai žino o jei yra abėjoniu reiškia ne laikas
Papildyta:

Sveika

jei tu savo buvusi myli visa širdimi ir tai tavo tikroji,gal pirmoji meilė tai tu ji ir niekada nepamirši.Nes pas mane panaši situacija myliu savo vyra,bet ne taip kaip savo pirmja tikraja meilė ir jau praėjo 10 metų kai mes išsiskirem bet jausmai liko tokie patys.Tai gal palukiek tu su tuo vaikų

Sveikute,

Dziugu,kad apsisprendei tureti leliuka!!!

Mano situacija irgi buvo tokia, buvau treciames kurse kai suzinojau,kad laukiuosi- nors atrode, mes labai saugojomes... Man buvo sokas, as labai nenorejau, galvojau,kad mano gyvenimas ir jaunyste baigesi, verkiau kiekviena diena gal pora savaiciu, bandziau darytis isvalyma, bet buvau Ispanijoje ir ten isvalymu nedaro, o i Lietuva grizti neturejau pinigu, tevams bijojau sakyti...
Tevams prasitariau budama tik 6-ame menesyje nes jie ir taip manes nemate

Maciau savo vyro dziaugsma, jis sake, kad D taip nori, nors pats nebuvo labai tikintis...
Beje jis mire gimus musu dukrytei...
as taip ir nebaigiau ketvirto kurso...

Dukrytei dabar 8 metai, o man 30. Istekejau dar karta. Naujas tetis mano dukryte myli kaip savo- ji nepazista savo tikro tecio,tik daug apie ji zino, - beje yra labai grazi ir labai protinga, labai graziai piesia, kuria.

Labai dziaugiuosi,kad tada, pries 9 metus, man taip nepasiseke pasidaryti isvalymo, o dukrytes seneliai dabar turi tik vienintele anuke! ir ja dievina