Sveiki teveliai Is anksto atsiprasau tu, kurie paskaite galbut iskart pamanys, kad ne i ta temu 'poskyri' pataikiau (galbut pamanys, kad tureciau rasyti i 'Kai issimaiso trecias...')... Bet man labai reiketu nuomoniu butent is vyrijos puses, todel ir rasau butent cia.
Taip pat atsiprasau uz ilga istorija, bet viskas labai painu, o as noreciau viska kaip galima geriau nupasakoti, nes visos neistikimybes istorijos panasos, ir drauge - tokios skirtingos...

Viskas prasidejo mazdaug pries pusmeti, kai suzinojau, kad mano MB buvo man neistikimas. Zinia pritrenke, nes visa kartu buvimo laika (beveik 4 metai) buvau 110% tikra, kad jis man taip niekada nepadarytu. Jauciau, kad po kurio laiko ne viskas musu santykiuose buvo taip gerai, kaip anksciau, kad jie pasikeite (ypac - intymioji puse)... Bet tuo metu labai daug dirbau, dar emiausi studiju, po ilgos pertraukos emiausi vairavimo, po keleto savarankisko vazinejimo savaiciu - avarija; artejantys egzaminai, stresas - visko buvo per daug. Nuolat jauciausi pervargusi. Nenorejau niekur is namu eiti, jokios linksmybes nerupejo, nors MB nuolat kviesdavo, kai tik kur nors eidavo su draugais, bendradarbiais. Man norejosi tik miego, o MB meilinimasis vis dazniau tapdavo nepageidaujamas, nes zinojau, ko is manes norima ir tikimasi, ir kad del nuolatiniu mano atstumimu, pasiteisinimu ir atsiprasinejimu tik kils naujas skandalas... Bet stengiausi, kad vyras neliktu be prieziuros bent karta per savaite - man atrode, kad to kuriam laikui turetu uztekti, nes zinojau, kad tie nemalonumai ir stresai - laikinas dalykas. Deja, MB viskas atrode kitaip - pasirodo, tie nuolatiniai bendradarbiu susiejimai nebuvo be reikalo - vyras uzmezge romana su kolege. Viska suzinojau is pasalinio zmogaus. Negalejau patiketi, nes jokiu vyro elgesio pakitimu nepastebejau, nieko nenujauciau. MB, priremtas prie sienos, tepasake, kad pora kartu pasibuciavo ir tiek (ir tiek?!), iskart tapo atsiaurus ir svetimas. Pareiske, kad jau koki menesi galvojo apie issikraustyma, ir kad apsisprendes jau seniai, tik nieko nenorejo dar man sakyti, kad nesinervinciau ir sekmingai issilaikyciau egzaminus (nieko sau pasiteisinimas). Dar leptelejo, kad nesijaucia kaltas, ir kad as pati viska sugrioviau Ta pati vakara issikele i kita kambari ir su manim daugiau beveik nebebendraudavo. Vis dar gyvenom kartu - nes nama nuomavomes didziuli, pati prasiau dar kuri laika likti, nes viena nuomos niekaip negaleciau susimoketi, apie kitos vietos ieskojimasi net galvoti negalejau, apie nieka galvoti negalejau, dienos plauke, negyvenau, o egzistavau. Kartais, ypac kai jis grizdavo isgeres, pasikalbedavom, kartais issprusdavo, kad jam labai geda ir kad gailisi, kad noretu atsukti laika atgal ir elgtis kitaip, kad niekada sau netaleis, kad taip pasielge su manimi. Bet, kita diena paskaitinedavau jo zinutes, matydavau, kad ju jausmai abipusiai, ir kad romanas neparemtas tik kunisku bendravimu... Buvo be proto skaudu.. matydavau, kaip susiruoses iseidavo savaitgaliais susitikti su draugais, zinojau, su kuo leis laika, ir, nors akivaizdziai nesidemonstruodavo, is paziuros atrode labai savimi pasitikintis ir patenkintas gyvenimu. Viskas tesesi mazdaug du menesius, kol viena ryta nesuzinojau, kad laukiuosi... (issiskyrimo metu turejom kazkokia svente namie su bendrais draugais ir abu padaugine prisikvailiojom; tuo metu girta galva tik pikdziugiskai galvojo, 'jei jau su ja apgaudinejai mane, tai dabar su manim apgaudinek ir ja', nors kita diena del visko jauciausi taip slyksciai...) Pora dienu pralaukiau, nezinodama, kaip jam tai pasakyti. Viena vakara slapta nugirdau ji kalbantis telefonu su ja (kaip as jo nuolat maldauju manes nepalikti, ir kaip jo tie maldavimai neveikia, nes jis nori buti tik su ja ir pan...), pratrukau, skeliau antausi (pirmakart) ir isrekiau, kad laukiuosi, ir ka apie ji galvoju. Kiek aprime emem kalbetis, kas ir kaip, jis kazka eme kalbeti, kad slapta tiek kartu meldesi, kad tik as buciau nescia ir pan., kad tik viskas griztu i savas vietas, taip, kaip buve... Liepiau jam uzsiciaupti, ir trenkus durim nuejau miegoti. Kita vakara pasisake, kad nori grizti. As dar bandziau apsimetineti, kad nieko su juo bendro nenoriu, bet ilgesys nugalejo - priemiau. Laime ilgai netruko, po poros savaiciu persileidau. Kaltinau save, ir ji. Prasidejo paranoja, kad dabar jo niekas salia manes nebelaiko, o dar toji vel pradejo jam naktimis skambineti ir rasineti (jis prie manes neatsiliepdavo, o veliau parasydavo prasydamas liautis, bet labai draugiska forma, kad mane siutindavo dar labiau). Draugai bande atvesti mane i prota aiskindami, kad jie bendradarbiai, ji - jo vadove darbe, ir negali jis su ja per daug pyktis, kad jam ir taip nelengva (jam nelengva ). Zodziu, as ir toliau kasdien bijojau, kad viena diena grisiu ir jo namie neberasiu.
Dabar jau prabego keli menesiai, viskas nurimo, grizo i senas vezes. Musu santykiai kur kas geresni ir siltesni. As vel laukiuosi, vaikutis planuotas, abu jo labai laukiam. Apie tuos ivykius nebesnekam, isskyrus ta nakti, daugiau niekada ir nesnekejom. Nebuvo jokiu perdetu atsiprasinejimu is jo puses, jokiu sliauziojimu man po kojom, ir man kartais del to pikta, kad taip lengvai jam leidau grizti, kad suskydau... Kartais atrodo, kad del to jis manes nevertina, ir kad vel kokioms problemoms iskilus, susiras kam pasiguosti... Kas zino, gal tai ir vel pasikartos. Taip aklai juo nebepasitikiu, bet ir nebeitarineju niekuo, kaip anksciau. Jie vis dar kartu dirba, bet jau nebebuna jokiu draugu susiejimu kaip anksciau, apskritai, visa laika leidziam kartu, arba su bendrais draugais. Abu laukiam maziuko. Manimi labai rupinasi, ir vel po truputi imu tiketi, kad tas rupestis ir meile - neapsimestiniai.. Ar as kvaila, kad taip manau ir vis dar tikiuosi sekmingo bendro gyvenimo kartu?
Man neduoda ramybes - kaip taip galima viena diena elgtis lyg niekur nieko, gultis kartu i lova, o kita, prispirtam i kampa aiskinti, kad jau menesi 'galvojau issikraustyti'; viena diena - 'as jos nebemyliu, nebenoriu, noriu buti tik su ta kita; o kita - grizti ir lyg niekur nieko ir gyventi toliau...? Man tai nesuprantama, nes as sitaip negaleciau - arba myliu, ar nemyliu ir tie jausmai nesikaitalioja kas diena. Gal cia per daug 'vyriskas' dalykas, kad as suprasciau...
Vyrai, kokios jusu nuomones?...
P.S. atleiskit uz tokia ilga istorija; trumpinau, kaip galejau, bet norejau viska kaip galima geriau isdestyti. Didelis aciu tiems, kas nepatingejo ir perskaite

Vyriska uzuojauta is manosios puses..

As ir atsiprasysiu..Viso tavo teksto neskaiciau tieisog permeciau akimis, kad suprasciau esme..

Dabar taip, gilinantis i tavo situacija manau viskas pavirsutiniskai kaip ir labai aisku..Ta prasme motyvacija..Vyras ejo i sona nes nejaute kazkoki laiko tarpa komfortabilumo gyvendamas santykiuose.. O butent tas nekomfortabilumas turbut ir pakiso koja..Bet taip gali atrodyti tik is pirmo zvilgsnio.

Priezastys yra kur kas gilesnes..

Visgi nezinau Jusu susituokimo konteksto..Kiek jums metu buvo, kodel tuoketes, kaip iki tol ilgai buvote draugave/bendrave ir panasiai..Kokia jusu seimos kurimo pradzia, eiga ir tt..

Visgi manau kad neistikimybe neslypejo Jusu laikinoje problemoje (uzimtumas, mokslai ir tt).. Tai turejo buti kazkokia uzdelsto veikimo bomba.. Kazkas kas jusu neriso - jus skyre..Matyt tai buvo taip stipru, jog privede iki tokiu reikalu..

Taigi nekaltinkite tikrai saves..Manau problema yra visai ne tame.. Ir ar anksciau ar veliau manau tai butu vistiek ivyke..

As suprantu tavo nusivylima ir skausma (nors gal ir nesuprantu nes pats to nepatyriau), taciau stenkis i tai zvelgti kiek galima pozityviau (na jis nevertas ir panasiai..).. Susitaikyk su mintim kuri padetu nugalet pesimizma ir niurias mintis.. Cia as tikrai neimatau tavos kaltes.. Visgi santuoka yra paremta istikimybe (ir skurde ir varge) ir tai kad jus kakzoki laiko tarpa buvote isjungta is to seimyninio gyvenimo nera pateisinimas isdavystei..

Del to ka mini pacioje pabaigoje, apie ta nuomoniu kaitaliojima - vyriskas melas norint atsiriboti nuo atsakomybes..Taip kaip sakai - "myliu nemyliu" nebuna. Jis aiskiai jau kuri laika gyveno krizinemis salygomis ir ruosesi pasitraukimui. Velgi priezastys turetu slypeti kazkur giliau..gal net pradzioje santuokos..Na kazkur bet tikrai ne siame periode kai buvai uzimta...

Zodziu..Laikykis.

Gali but, kad viskas gerai bus. Nepazystu tavo vyro. Bet kazkaip pabandziau save i tokia situacija pastatyt (kadaise buvo panasi, nieko nebuvo, nors galejo buti, nenuejom taip toli kaip tavo vyras, bet visos galimybes buvo) Laiku supratau.

Siaip gali buti, kad vaikas daug ka pakeite. bet. nebuk rami, viskas dar gali labai pasikeisti. kaip ir mano situacijoje.
Vaikas kuriam laikui isgelbejo santuoka, bet kadangi po to nieko nedarem, rezultatas buvo liudnas.
Dabar pas jus, euforija, rupestis, ateities planai grazus su vaiku,
meile, ir pan. bet vaikas seimoje net ir nestumo metu yra kazkuria prasme trecias dalyvis, kuris atima is tavo vyro tave. cia abu turit buti supratingi.
Ir tai bus isbandymas jam ir tau. tikiuosi kad jis protingas ir supras ta nasta kuri ateis.
O del nuotykiu, ypac darbiniu yra gan sudetinga, ypac kai ji jam vadove. aisku kvaila butu - butu blogai, spjautu i darba ir eitu lauk jei kitos iseities nebutu.
Kita vertus santykiuose visad kalti abu (labai isskirtiniais atvejais vienas), klausimas ka tu darei blogai, ka jis.
Siulyciau visa tai apkalbeti, nes tai kad nesikalbat vistik rodo, kad tos mintys yra, gal klystu, bet mano nuomone nei tu (o tu jau parasei, kad tai tau nepamirsta istorija), nei jis nepamirso praeities. O jei ji neisspresta ir yra neatsakytu klausimu, jei jus nepakeitet tarpusavio bendravimo, nesuzinojot kas buvo blogai, tai tiesiog atidejot problema ateiciai. nes dabar yra kiti rupesciai.
Mano atveju problemos islindo gimus vaikui po kurio laiko. nes iki tol ju nesprendem.....
Mano patarimas - neuzleisk. jei jis nenori kalbet, bus sunku, bet manau reikia.

Na nezinau, jei mano partnere mane nors karta atstumtu, tipo ten galva skauda, ar nenori, tai musu santykiai tuom ir baigtusi

na taip busiu tikras vyras, bet mano manymu kalta tik autorė, reikėjo eit drauge kai kvietė,ir kaip kažkur mačiau per tv moterų pokalbį, atseit kaip jums pavyko nugyvent tokį ilgą laimingą gyvenimą su savo vyru, o jinai atsakė reikia duot jam visur ir visada, ryte, per pietus ir vakarienę ir nereikia čia teisintis, studijos, vairavimas, pavargimas. ką po velnių čia reiškia???? Vaikų neturėjot, su terbom pilnom maisto namo vilktisi irgi nereikia , namų liuobt kasdien irgi nereikėjo, plytų netampot darbe, gyvenk ir žvenk. Išlepusios tos moteriškės šiuo metu pasidarė štai ką pasakysiu

Manau, kad didžiausia jūsų problema, negebėjimas kalbėtis ir kartu spręsti iškilusių problemų, santykių palikimas "savai tėkmei"... Santykius brandinti ir tausoti reikia kasdieną. Kasdieną reikia stengtis vienam dėl kito. Manau, kad labai svarbu yra santykiai šeimoje, abipusis pasitenkinimas bendru gyvenimu. Visos problemos prasideda, kai vienas iš partnerių pradeda jaustis nereikalingu, kai daug svarbiau pasidaro darbas, mokslai, karjera... Nagalima dėl to aukoti meilės ir tarpusavio ryšio. Niekas nesako, kad per negaliu reikia aukotis, bet antroji pusė turi jausti pastangas, turi jaustis svarbiu, reikalingu, kitaip jis ieškos kito, kam jis tikrai bus reikalingas, kas šildys jausmus, kas supras, išklausys, flirtuos, trokš, geis... Kartais dar "sužaidžia" atsakomybė dėl duotos priesaikos, prisiminimai apie patirtas geras, malonias akimirkas ir į "kairę nenueinama", bet ta riba tarp troškimo būti laimingu ir atsakomybės už savo priesaikas ir įsipareigojimus būna labai plonytė...

vaje...kiek tau metų?
Papildyta:

ar čia pauuglių skyrelis? tos moters, šitaip kalbėjusios, IQ? gal jai pasisekė, jei ant to santykiai rėmėsi. kitos duoda ir vistiek santykiai išnyksta. gal nereikia mokykliniu stilium argumentuoti... autorė tik kalta? o kur elementarios žmonių santykių žinios? santykiai - tai DU. kalti - būna ABU. sėkmės keičiant mąstymą, vytautai....

Aš tai labai siūlyčiau atsisėsti ramiai ir pakalbėti apie viską kas buvo..Tik jis galės pats paaiškinti, dėl ko nuėjo į šoną...Jei ištikrųjų, dėl to, kad jūs užsikrovusi buvot, tai manau yra kvaila..O kas tada bus kai gims vaikelis?..Vaikas daug energijos, laiko ir pan. pasiima..Plius dar buitis...Gyvenie būna dar baisesių ir sunkesnių momentų kai tiesiog viską iš tavęs pasiima, ir jautiesi lyg sulyginta su žemėm..Bet tokiu metu manau atvirkščiai reiktų padėti savo brangiam žmogui, palaikyti..Na atėjo tas laikas ir praeis..Tai laikina.. Kad ir kaip sunku bebūtų, bet jūs turite apie tai pakalbėti...Tada išsiaiškinę galėsite išpsręsti tą problemą, o ne nuo jos paprasčiausiai bėgti...nes kitaip....sorry, bet abejoju kad bus ateityje viskas gerai...Sėkmės ir stiprybės...

vat vyrai smerkia mergina kad ji nerode demesio vyrui, o jei apversti ta situacija atvirksciai, kad vyras nerode demesio o moteris buvo neistikima. kieno tada kalte? ir ar viduje vyrai gali moteriai atleisti neistikimybe?

Viskas cia normalu-eiline, statistine lietuviu seima. Jei viskas vyksta ne del vaiko-"pamirsk", kas buvo del nuklydimu, nes ir pati gali atsidurti kitoje barikadu puseje. Atsakyk sau: ar jusu santykiai kaip nors keisis dabar, jei zinosi skirtingas tiesas? Jei nenori santykiu keisti, tai ir nesiparink.
Papildyta:

1.niekur nemaciau smerkimo, tiesiog kiekvienas pasake savo isvadas is savo varpines.
2. jei nori nuomoniu atvirkstinei situacijai-pasiskaityk kitame skyrelyje
3. priklauso nuo daugelio dalyku: situacijos, asmenybes, patirties, laiko, noro....

baikit maukt ta alu, dauguma vyru jau alkoholikai tik nenori to pripazint

Nesupratau jbtm ???

Prie ko čia alus? Čia tema apie kairę...o ne apie alų. Tas paveikslėlis reiškia "sutinku", o ne išgeriam alaus.

aha dauguma taip save ramina ten ne alus,taigi bokalas i diena kas cia tokio O poto jau buna velu

Sorry, bet tu liurbis. Matosi, kad tu dar nepribrendes gyvenimui.


nesamone, jei santykiai paremti meile, jie isliks ir nesiduodant po diskanus arba lova kiekviena laisva sekunde.

taip meile svarbiausia, tarpkitko ir po 30 metu jau vyrui ima silpti jo sugebejimai kiekybe jau neberupi, buna kokybe, tai kaip ir duotis kas sekunde jau neaktulau ir net nesinori

Būtent taip ir yra. Viską lemia kokybė. Aš už kokybę. Jei nėra kokybės - geriau išvis nieko.

Argi "normalus" vyras kada nors pripažins savo kaltę? Visada kalta moteris. Kitaip ir būt negali.

Nueiti na lieva reikia laiko. Santykiuose turi visai blogai buti, kad pamest kelia del takelio. Beglt jei niekas nesikeicia, neistikimybe bus!