Mano tokia situacija-metus gydemes nevaisinguma,labai norejom pastoti.Kai pastojau,su vyru jautem begaline laime,kurem planus,na,kaip visi laimingi teveliai.Laime dar labiau padidejo,kai suzinojom,kad laukiames dvynuku...Manem,kad taip laukem mazylio,o Dievas dave net du...po savaites persileidau.jauciu kosmine tustuma,visiskai neisivaizduoju,kaip toliau gyventi.Nesuprantu,uz ka mums tai,kam taip ziauriai.Visiskai nusivyliau Dievu,geriu,nebetikiu,kad ekzistuoja teisybe.Po 3 menesiu mums leido vel bandyti,bet kur garantija,kad vel nebus tas pats?Kaip gyventi?kaip nugaleti nerima?Prasau,padekit

labas. jei draskysies, gersi, skausmas nesusilpnės. tai tavo išbandymas ir turi jam paklusti. nuolankumas padeda priimti Dievo valią. geriau melskis, tai sustiprins tavo sielą. sportuok, sveikai maitinkis, tai sustiprins tavo kūną. ruoškis vaikelio atėjimui ir jis ateis. sutelk savo mintis į kitus dalykus - darbą, studijas, buities pagražinimą. tegul vaikelio "darymas" netampa kasdiene pareiga. gyvenimas visko pilnas. tikėk, kad tau pasiseks, kad tau negali nepavykti. kitos nė nevertina savo vaisingumo (labiau karjerą, tariamą laisvę). gal Dievas tavęs nori paklausti, ką tokio padarei, kad būtum verta tokios dovanos.

Tai iseina,kad Dievas manes klausia,ar verta vaikucio?Kai gulejau ligoninei,salia manes gulejo 16 mergse,pasidariusi aborta.tai visom draugem ir savo draugeliui gyresi-kaip gerai,kad SUTRAISKE ta vaika.Tai ko Dievas jos nepaklause,ar ji verta?Tikrai nesu joks monstras,kad buciau neverta,ir nuo isbandymu jau pavargau.Beje,nesidraskau ir negeriu.Gyvenu,dirbu,bet nesuprantu-uz ka?

As 10 metu negalejau susilaukti vaiku, tai pastojimas buvo tikras stebuklas, o 12 sav. persileidau. Sunku buvo, bet isgyvenau ir praejus metams po persileidimo pastojau. Paskutiniu mmm diena sutapo su persileidimo diena.
Taip, kad nebeklausinek uz ka ir kodel, taip jau ivyko, atsisveikink su savo vaikeliu ir gyvenk toliau. Turesi dar vaikuciu. Cia forume yra moteru kurios turejo ne po viena, o po keleta persileidimo, bet ranku nenuleidzia, is ju galima pasisemti stiprybes.

Nespręsk tokių globalinių klausimų..turi šeimą, vyrą, norą jų sulaukti tai ir turėsi... kitaip ir negali būti...gali pastoti, galėsi ir išnešioti. Pusbrolio žmona patyrė kokius keturis persileidimus iš eilės (vienas mum matytas nėštumas buvo jau toks, kad labai gerai matėsi)....o dabar augina du vieną po kito gimusius vaikučius.
Dalykas žinoma nelinksmas ir sunkus, bet gamta taip atsirenka, kas joje gali išgyventi. Ankstyvą persileidimą išvis patiria labai nemažas procentas visų moterų. Tiesiog nepanikuok.

Labai-labai-labai aciu,ne,ne taip-ACIU!!! visoms forumietems.Sulaukiau tiek uzuojautos,palaikymo,demesio.Supratau,kad as toli grazu ne viena tokia,kad kitom blogiau,bet jos neinkscia.patikejau,kad viskas bus gerai.
dar karta-aciu!!!
prisijungiau prie planuojanciu..Tikimes geriausio..

Prieš mėnesį ir aš patyriau ankstyvą persileidimą Planavom jau daugiau nei 6mėn.Skaudu neapsakomai,o dar kaip tyčia tuo pat metu kelios draugės zaliotus pasigavo ir valymus pasidarė Kodėl tiems , kurie nori susilaukti vaikučio nesiseka.o kurie nenori,gauna Nesuprantu

Mes vaikelio negalejom susilaukt 2 su trupučiu metų - persileidau. Po metų bandėm iš naujo - vaikelis išgyveno 5 dieneles ir mirė...
Net bijau pagalvot apie dar vieną nėštumą, nes dabar baigiu išprotėt...

Jums stiprybės, gal Jums seksis labiau nei mums.

Labai labai gaila.Ziauru.
Manau, reikia po tokiu nelaimiu issiaiskinti to priezasti, ja panaikinti ir bandyti vel.Tiketi, kad pasiseks.Linkiu, kad pasisektu

Persileidimas ivyko ne del to, kad jus pakankintu (ar "dievas tikrintu"), o del to, kad greiciausiai maziukas buvo per silpnas (turejo ligu, genetiniu bedu ar pan.), gamta susitvarke anksciau, neleido maziukui kankintis. Si mintis man leido visiskai nenusiminti. Mano drauge irgi po ligonines ilgai nepergyveno. Paskui ir neprasomas zmogelis pasisiule Sekmes jums visoms.

mano vaikelio širdutė nustojo plakti, kai buvo 13 savaičių neštumo...
tai įvyko prieš mėnesį
iki šiol negaliu susitvarkyti savo mintis...
bet negana to, dar prie viso aš likau ir be antrosios puselės, jis paprasčiausiai nesinori būti mano gyvenime

As ir manau- gamta tvarkosi. Jekaterina7, o tai "antroji pusele" isejo pries ar po? Tai nebuvo antroji, jei taip...
Ir dar. Jei galvoji tik, kuo greiciau pastoti- nu neiseina, nors tu ka, o kai negalvoji- atsiranda:-) Taip kad kantrybes ir stiprybes ir sulauksite pasivelinusiu siumeciu gandru.

dėkoju už palinkėjimus, dėja tai nelabai padeda kol kas...
dėl vyro, tai mes dar retkarčiais matomes, bet manes neapgausi, viskas eina į pabaigą..
o jis pradėjo tolti nuo manes jau po nelaimės
taigi, net jeigu ir labai norėčiau vaikelio, dabar tai nebeįmanoma, bėje to neštumo laukiau beveik 6 metus,
ir viskas veltui

..MANO ISTORIJA,PANASI I TAVAJA,MES SU VYRU GYVENAME SEPTYNI METAI,PER TUOS METUS ISGYVENAU..MAZU MAZIAUSIAI 10 PERSILEIDIMU..SKAUSMAS..ASAROS..NUSIVILIMAS..BEL VILTIS,KAD TURIU PASTOTI ..KAD VISKAS BUS GERAI...MAN BUVO ANTIFOSFOLIPIDINIS SINDROMAS,KAI PENKTA SAVAITE VISADA NUTRUKDAVO NESIVYSTANTIS NESTUMAS:(
NET NENORIU PRISIMINTI TO SKAUSMO...BEMIEGIU NAKTU,VYRO ATITOLIMO..
NA EJOSI VISKA TIK BLOGYN,BET MES RADOME ISEITI..MES ISIVAIKINAME PUIKIA MERGYTE,JAI ATIDUOSIME VISA MEILE...JI MUSU DZIAUGSMAS..TOKIA MUSU LAIMINGA PABAIGA..NA NE PABAIGA,O GYVENIMO PRADZIA :
super
TAI TAVES GAL IR NEGUODZIA,BET PATIKEK..VISKA ISGYVENAU..IR GALVOJAU NET NEGALESIU GYVENTI,BET DABAR MES LAIMINGI,,,SEKMADIENI MUSU MAZYTE SAULYTE,,PARVAZIUOJA I SAVO NAMUS:)))
..TIK NENULEISK RANKYCIU..ATEIS IR I JUSU NAMUS TAS LAUKTAS STEBUKLAS...PATIKEK..IR SAUGOK SAVE
SU PAGARBA VILMA
JEI GALIU SUTEIKTI KAZKOKIOS INFORMACIJOS: AS VISKA PRAEJUS..VISU BUDU ..KIEK TIK IMANOMA,KAD SUSILAUTI:)

neberandu žodžiu padėkoti už tokį užjautimą ir stenginimąsi padėti bent žodžiu
dėkuj
labai džiaugiuosi už tave, Vilmute, ir sveikunu su tikrai geru sprendimu
o kas dėl manes, tai aš jau galvojau apie įsivaikinimą dar prieš man pastojant, nes negalvojau, kad man pavyks kada nors...
bet reikalas tas, kad man negalima, tiksliau man niekas neleis įsivakinti vaikelio, nes pati aš nesu oficialiai susituokusi, be to turiu dar vieną priežastį, dėl kurios tikriausiai įvyko tas, kas įvyko - aš sergu diabetu (tai nebuvo paveldėta liga, o didžiulio streso pasekmė)
kai man pavyko pastoti, aš galvojau, kad tikrai atsitiko stebuklas. aš buvau pasiruošusi auginti vaikelį vieną, ta prasme kad be vyro, nes kažkus giliai jaučiau, kad jis nebus su manim ilgai, bet labai norėjau butent nuo jo turėti leliuką.
o dabar aš likau viena šioje žiaurioje situacijoje
žinau, kad ir šis laikotarpis pamažu praeis, viskas nebebus taip skaudu ir vieniša, bet dabar labai sunku...
atsiprašau už ašaras...

..TAIP AS TAVE PUIKIAI PUIKIAI SUPRANTU..BET PATIKEK MANIM,AS IRGI BUVAU APSISPRENDUS AUGINTI VIENA,NET GALVOJAU ISSISKIRTI,NES GYVENIMAS BUVO ITAMPA IR KANCIA..BUVO VISKO ISDAVYSTE..ZEMINIMAI..IR T.T.
AS VISADA TIKEJAU,KAD TURESIU SAVO..JO PIRMAS PASIULYMAS ISIVAIKINTI,BET AS ILGAI DVEJOJAU,KOL VIENA DIENELE SUZINOJAU..JIS TURI KITA
..DIEVE MANO PASAULIS GRIUVO...BET AS ATSISTOJAU..PERGYVENAU..APSISPRENDIZIAU VIENA ISIVAIKINTI,BET MES DABAR KARTU...IR DUOK DIEVE,KAD JIS BUTU MIELAS IR DEMESINGAS VYRAS IR TETIS
O DEL TAVO SKAUSMO...MANO TETA TAIP PAT SIRGO CUKRINIU DEBETU..IR SERGA LIGI SIOL.JI PAGIMDE DUKRYTE IR SUNU..KAD VYRAS MYLETU,KAD JAM NEREIKTU I KARIUOMENELE ZYGIUOT,JI AUKOJO SAVO SVEIKATA,,,IR KA TU MANAI,TAS ..ZODZIU NETURIU ,JOS MYLIMAS VYRAS..NULEKE PAS KITA..JI LIKO SU SAVO DVIEM MAZIUKAIS...VAT IR NOREK,GIMDYTI NUO ATRODO KADAISE MYLIMO VYRO
TODEL..AUKSTYN GALVYTE..TU JAUNA..ZAVI..MIELA MOTERIS..TURI GYVENTI..NE DEL JO..O DEL SAVES,BET TIK NE DEL JO..!!!! JIS TOLSTA,NEPALAIKO..TOKIOJ SITUACIJOJ..TAI KAM IS VISO JIS REIKALINGAS???
O KAI BUSI LAISVA..BUSI LAIMINGA ..PATIKEK ..IR VIENOS MOTERYS..ISIVAIKINA..UZAUGINA NUOSTABIUS ZMOGELIUKUS
Papildyta:
[quote=JekaterinaZ,2006 04 27, 10:12]
atsiprašau už ašaras...
UZ ASARAS NEREIKIA ATSIPRASINETI...BUTU KEISTA,KAD JOS NERIEDETU..GERIAU LAI ISRIEDA VISAS SKAUSMAS...O PO TO TIK DZIAUGSMO ASARYTES

aš stengsiuos nenukabinti nosies
ačiu

...VISKAS PRAEINA ..LAIKAS GERIAUSIAS MUSU GYDYTOJAS

visada sakiau, kai persileidau, kad man buvo dar ne taip skaudu (aisku buvo ziauriaai skaudu), kaip mamom, kurios jau mate savo vaikiuka ultragrtso metu, jau naklbu apie tas kurios jauglaude prie saves
bet as manau ,akd mes neturim teises smerkti diev, as po persileidimo dar labai kazkodel pradejau tiketi i dieva, ko negaliu paskyti apie savo vyra, nors jis niekada i ji laba iaj unetikejo, norsk aip tuokemes be jokiu abejoniu abu ejom i baznytele, tai manu ,akd jis tik apsimeta ir nesako, kadi ji tiki. \
alde, tikek, kad viskas bus gerai, tu turi tiketi ir tavo angeliukas tave saugos ir ziures is virsaus ir neleis, kad jo broliuka ar sesutei vel neutktu tas patys, tu turi tiketi

Sveikos, Merginos,
Labai jus palaikau ir uzjauciu del patirtu isgyvenimu.
As taip pat turejau 2 persileidimus. buvo labai skaudu. Po pirmojo buvo labai didele depresija. Menesi verkiau kas diena, i baznycia begau, pykau, keikiau visus, klausiau kodel ir panasiai.. bet niekas negalejo padet. daug kalbeti reikejo apie tai kas ivyko (padeda issiliejimas, issikalbejimas) ir issiverkti. Imi saves gailetis... bet kaip medike viena pasake, koghero buvo nesveikas, jei gamta atrinko... Ir kitas medikas pasake, kad geriau jau persileidimas nei toki turet, kuri neseniai teko priimti... tai kaip atsisedi ir pagalvoji apie viska susidedi + ir - vel viskas ktaip atrodo. Niekas kitas nepades kaip seimos palaikymas, supratimas ir zinojimas, kad esi ne vienas... O kad ne vienos esat, matot, kiek mamyciu jums atraso... O dar geriau padeda laikas ir susitaikymas su siom mintimis...
nebus lengva, bet reikia nenuleisti galvos... Viskas su laiku susidelioja i savo vietas... tik svarbiausia myleti save ir saugoti...
Laikykites, mylekit save, nenuleiskit galvu, nes "Kuo labiau apgaubia sutemos, tuo arciau yra Dievas". Jam irgi reikia angelu, o kas bus geresni angelai, jei ne musu vaikiukai...
Dabar mylekit save ir laikykites

sveikos mergaitės, mano 1-as nėštumas irgi buvo nesėkmingas. Vaikščiojau iki 5 mėnesio su pilvuku, kol sužinojau, kad per mažas vaikelis ir teko daryt valymą. Po to 2-o bijojau nėštumo, ale viskas kitą kartą gerai pavyko.

Gal ir mažų vaikelių sielos ne visos nori ateiti į mūsų pasaulį ir neišdrįsta to padaryti iki galo, gal persigalvoja.

na kaip ten bebūtų turiu 2 sveikus vaikelius ir jau ramiai atsimenu dabar praeitį.

O įsivaikinti tai visada norėjau, gaila vyras nenorėo. Tiek vaikelių be meilės ir šilumos šitam pasauly gyvena, sunku jiems...