O viskas buvo taip.................
Metai laiko, draugystė. Vestuvės. Begalinis noras leliuko.
Menesiai bėga, o testuose kaip nėra ,taip nėra II juostelių. Begalinis noras, ligų ieškojimas, jų neradimas. Viskas užteks! Reikia gyventi, o nebe svaikti vis dėlto jau metai laiko nieko nera!
Oi, kažkas negerai su šlapimo pūsle, niekada nieko nera buve,gal uždegimas? Mamos prispirta nueinu pas šeimos daktarę. Na kaip visada israšoma Ospamox, nes juk nuo visų ligų! Nusiperku.Gryžtu namo reikia išgerti, bet kažkaip netikėtai iškrenta iš rankų.Turbūt koks ženklas!Negersiu! Mamai neramu, susiskambina su pažystama sesute, susitaria dėl tyrimu. Tyrimai geri, siūlo nueiti pas šioje klinikoje dirbanti ginekologą, sutinku. Didelės eilės prie ekoskopo,galimybės padaryti negali, nusiveda į kabineta apžiurai, išvada: Pūliuoja kaiušidė, dar savaite ir viskas!
Ašaros, Dievo klausimas, už ką?Išrašomi stiprūs antibijotikai,į dieną aštuonios tabletės.Bet vistiek prašau gydytojo, kad dar padarytu ekoskopą, bet nedaro, sako padarysiu kai išgysi!
Hm, jau turėtu būti mėnesines, nėra?Na aišku, nuo antibijotiku veluoja!Bet kažkokios krūtinės ne tokios, reikia gal testa pasidaryti? Nu ne, juk gydytojas apžiurėjo, pastoti nebuvo vilčių, gal atsiras kaip pagysiu, juk išvada tokia! Širdis nerami, na namuose yra vienas užsilikes tetas, gal pasidaryti? Pasidarau. Šooooookas! Pagaliau tos II juostelės, tokios lauktos, išsvajotos, aš jas matau!!!!! Bet....... Jausmų priepolis,ašaros, juk tiek vaistų išgerta 32 tabletės antibijotiku. Siaubas!
Skambutis ginekologei (bet žinoma kitai).Pasidariau testą, aš nėščia! Paskyrė vizita. Nerimstu, greičiau ateitu ta valanda. As jau pas ginekologę.Papasakoju kokia situacija, gydytoja nedaro ekoskopo, o pradeda pasakoti, kokie tie vaistai kenksmingi, kad vaisiui svarbiausias pirmas mėn., ir kad gamta pati atsirenka. Nenusakomas jausmas, visa tai girdėti, rieda ašaros. Daro ekoskopą,tyla. Na keturios savaitės, dabar kaip ir nieko nematau blogo, gamta pati pasirinks.
Prasideda laukimas, kas bus. Žinoma daugiau ašaru negu džiaugsmo, savęs raminimas, vyro palaikimas, tik tam kartui,lenda visokios mintys i galva, nieko negaliu padaryti. Lakstymai į tualeta ar neprasidėjo mėnesines.Na maža kruopytė laikosi, nepaleidžia mamytės, jau septynios savaitės, šaunuole kruopyte taip ir toliau laikomes,abi mes juk stiprios? Nusiraminimui užsiregistruoju pas genetikus,kelionė i Vilniu.Ir žinoma, gydytoju reakcija, vėl priverčia išlieti ašaras: "Na einam pažiurėti kas ten likę po tokios dozės vaistų". Hm, nustemba, kad nieko blogo nemato. Paskiria kitą vizitą, kad galėtu ištirti apsigimimus iš stuburiuko.
Na mes visai neblogai laikomes, išlaukiame antro vizito.Išvados: "Su vaisiumi viskas gerai, bet gresia persileidimas, reikia užsiuti".O Dieve, ne negali būti, juk nepaliksi manęs, nes juk aš jau taip pripratau, kad tu čia, taip šalia manęs, laikykis, juk mes stiprios?Kelione į namus blanki, nes pro ašaras sunku ką ir buvo matyt.
Vizitas pas savo gydytoją, šioks toks apraminimas,kad neštumas tikrai ne lengvas, pastojimas labai žemai, bet užsiuvimas tikrai nebūtinas.O persileidimas, grės visą neštumą. Su vyru nusprendžiame nebesiblaškyti ir apsistoti prie vieno gydytojo ir laukti. Na mums jau keturi mėnesiukai, mes vis dviese, bet vakarop kažkas ne taip, beprotiški pilvo skausmai,lekiam i ligonine. Daktaras daro ekoskopą, atsisuka į vyrą: "Na tėti, ko norėtum sūnaus", vyras pasimeta: "Aha". Ir žinoma po apžiuros guldo į ligonine. Na būdama naivi galvoju, kad nakčiai, bet užsibūnu visą savaitė, bet visai nepykstu, nes juk su manim hm, sūnaitėlis! Koks keistas jausmas!Na mes jau namuose, vyras skraido padebesiais, ausyse skamba daktaro pasakyti žodžiai ir vis klausia ar tikrai sūnus?
Mes augam, jau mamytė jaučia savo mažučio judesiukus, mums jau šeši mėnesiukai, mes jau dideli.Oi kažkas ne taip vėl tie patys skausmai, lekiam į ligonine, paguldo. Daktaras sunerimes, pasikvečia kolegą, kažką pasišneka man nesuprantama kalba ir pasako, jai nakty pablogės, teks važiuoti į Kauną. O ne, ne juk negali būti taip blogai, sūnaitėli pakentėk, juk visai nebedaug liko, na prašau!Tėtis juk vardą jau išrinko! Na viskas gerai.
Septintas mėnuo ir vėl į ligonine, na jau visai negerai, tokie skausmai,kad ui. Gydytojas vėl susikviečia kolegas, paskiria ekstra atveju antibijotikus, šokas, kąąąą? Negali būti, juk žino kiek aš jų jau išgėrusi!Nuramina, kad nepakenks, nėra kitos išeities rodo uždegimą. Na pasišneku, su sūneliu, kad viskas bus gerai, kad juk mes jau nebegalime vienas be kito, na jau tiek mama iškankinta adatu, kad jau nebėra venu, tai jis tikrai atlaikys dar dozę antibijotiku. Stiprus mano pipiras, tiek kartų jau norėjo išridėti, bet juk jis stipruolis, įsikibo į mane ir nepaleidžia.Šaunuolis. Atlkaikėm.
Iki gymdymo datos liko savaitė. Šešios ryto, oi, kažkokie keisti skausmai, nors jau juk pripratusi prie ju, nes visą neštumą jie su manimi. Beprotiškas noras sulčiu. Keliuosi, nes nebegaliu, noriu sulčiu! Skutu morkas, oi, oi, nebeišsitiesiu, šaukiu vyra. Man kažkas ne taip! Vyras palydi i duša, nes kaip kitaip, juk dar reikia nusimaudyti, nors sunku nustovėti.Pasiimu lagamina, kuris sukrautas nuo šešto mėnesio ir į ligonine. Apžiūra. Ajaja, nebepaeinu, tik girdžiu i gimdyklą einam.
Ir nuo čia prasideda pasaka, svajonės įsipldymas, apie kurią ir su kurią gyvenau devynius mėnesius. Pipiras, mamą prikankino devynius mėnesius, tai atejo į šį pasauly patyliukais, mažais, mažais žingsneliais,nebekankindamas mamos. Į gimdyklą atsiglau 9.30. ,susileidau epidūra, nieko nejaučiu, o tiek prisiskaičiusi apie baisiuosius sąremius, užsimanau pasnausti, gydytojo apžiura, jau aštuoni centimetrai prasidarė kaklelis, man atrodo normaliai, nes visą nešumą prravaikščiojau su keturiais. Dar nieko, vėl snaudžiu. Pažadina gydytojas, liepia atsistoti ir pakrypuoti kaip žąsytei, oi noriu kaku! Jau!Trys stumimai ir tylus dėjavimas.o kur garsus verkimas. Šokas! Bet išgirstu savo vaikelio klyksma, akušerė padeda ant pilvo mano pipiriuką, kokį pipiriuką visą pipirą!Jausmas neapsakomas, tik pajuntamas! Ir niekada neužmirštamas!
P.S Gruodi, mums jau du metukai, esame stiprūs, sveiki ir labai, labai laimingi.
net susigraudinau 
Sekmes ir sveikateles seimynai 
. Kaip puiku, kad viskas taip gerai pavyko 
.
.Kiek man zinoma is daktaru, tai Biseptolis yra nerekomenduojamas moterims, nes Biseptolis labai kenkia vaisiui, tai gali atsiliepti kaulams, taip pat ir dantukams. 
