, apie tai, kaip vieną iš jų dariau Akropolio tūlike ir keikiau tas mėlynas šviesas, kad nieko nesimato, kaip kitą dariausi pas anytą ir nesant visų reikiamų priemonių, teko palaistyti jos kriauklę... Bet tada istorija bus labai ilga ir aš pavargsiu rašyti, o visi likę skaityti. Todėl tepasakysiu, kad nėštumas buvo lengvas, tiesa, kurį laiką niekaip nesupratau, kaip mano pupa (mano įsitikinimu), virto žirniu (echoskopo duomenimis) 
...Žodžiu, vieną dieną, po šimto metų, susisiekiau su drauge. Su ja nebendravome gal 10 metų. Ji man papasakojo savo istoriją, kaip pagimdė dviem mėnesiais per anksti, nes vaikelis nustojo judėti, o gydytojai nežinojo, kas atsitiko. Tą dieną, po to laiško, priguliau nusnūsti, atsikėliau, draugės laišką pamiršau, ir man pradėjo atrodyti, kad mano žirniukas juda mažiau nei įprastai (mano gydytojas judesių skaičiuoti nebuvo liepęs). Sukėliau visus ant kojų, bet nesuspėjau nuvažiuoti iki antro šviesoforo ir mano mažius linksmai pabaksnojo koja man į šoną
.Po geros savaitės, liepos 6 jau nebeužteko tų dviejų šviesoforų... Apsilankiau Antakalnyje, nes mano gydytojui ėjo paskutinė atostogų diena lietuviškas kuklumas
, šventai tikėjau, kad viskas turi būti gerai (nors vaikas judėjo gal dvigubai mažiau nei įprastai), tai kam trukdyti žmogų dėl tokių menkniekių. Antakalnyje pasiklausėme vaikiuko širdies tonų, viskas gerai, liepė skaičiuoti judesius ir nekelti vėjo lygioj vietoj. Apsiraminau.Kaip tik tą savaitgalį lyg tornadas prasinešiau per namus, viską sutvarkiau idealiai, surinkome lovytę gal tai buvo dar vienas ženklas? Liepos 7 pabudau dar neramesnė jaučiau, kažkas ne taip (mano pojūčiai sakė, kad mažius juda dar mažiau). Skambinau savo gydytojui, išsipasakojau ir įsiprašiau į konsultaciją. Apžiūrėjom mano mažiuką, viskas gerai, vaikutis atitinka visas normas, tačiau pilvukas šiek tiek mažesnis, gydytojas iš to nedarė jokios problemos. Virkštelėje kraujo apytaka gera, širdutė puikiai plaka, namo išvažiavau rami
.Deja, neilgam. Po kelių valandų kabinausi išskalbtas užuolaidas ir kovojau su bloga nuojauta. Vyras liepė dar tą patį vakarą skambinti gydytojui. Sutarėme, kad laukiame trečiadienio ryto.
Naktį miegojau labai neramiai, net ir per miegus laukiau judesiukų. Tačiau per visą naktį sulaukiau vos vieno rimto spyrio (labai bijojau, kad tai tik nebūtų paskutinis spyris)
. Atsikėlusi dar valandą bandžiau skaičiuoti judesius, tačiau jei jie ir buvo, negalėjau tiksliai pasakyti, ar tai tikrai judesiai, ar daugiau mano noras juos jausti. Vėl skambinau gydytojui, buvau pasiruošusi maldauti, kad kažką darytų. Žinoma, jis liepė atvažiuoti. Aš buvau gerokai pasimetusi, todėl vienintelis protingas dalykas atėjęs į galvą, pasiimti pinigų ir dokumentus.Atsimenu, kaip važiuodama iki ligoninės vis mąsčiau, ką turėčiau pasakyti, kad mane guldytų stebėjimui (o gal net darytų CP) ir jokiu būdu neišleistų namo. Buvau pasiruošusi net kristi kryžium gydytojui po kojomis ir bučiuoti jas, bet namo grįžti su ta bloga nuojauta nenorėjau.
Devintą ryto jau buvau ligoninėje. Išgirdau tai, ką ir taip nujaučiau: pasitariau su kitais gydytojais dėl jūsų atvejo, įvertinus jūsų nuojautą, vaikučio judesius ir tai, kad pilvuko skersmuo šiek tiek mažesnis darome operaciją. Tą akimirką man lyg akmuo nuo širdies nusirito.
Buvo prasidėjusi 37 savaitė. Beliko sulaukti tik to stebuklingojo veeeee. Deja, ne tiek daug atsimenu, kas vyko iki operacijos. Pamenu, skambinau MB, o jis nekelia. Turbūt vėl posėdyje, pagalvojau... Tada parašiau sms: Pirk bilietus į Vilnių (jis dirba užsienyje). Po kiek laiko sulaukiau skambučio, bet nebeprisimenu, apie ką kalbėjome, tik patvirtinau tai, ką abu nujautėme. Tiesa, dar atsimenu, kaip skambinau savo tėčiui ir bijojau, kad tik jo neištiktų infarktas (jos silpna širdis, o anūkėlio labai laukė), juk kažkas turėjo atvežti mano daiktus ir pasirūpinti viskuo, ko reikia gimdyvei. Savo krepšio į ligoninę dar net nebuvau pradėjusi krauti, nes visą nėštumą tikėjau gimdysiu ne liepos gale, o rugpjūtį.
Operacinėje prisimenu, kaip gavau spinalinę ir tą keistą jausmą, kai mano kojos pasidarė lyg pertrėkštos varlės, na ir šlykštų pykinimą taip pat. Prasidėjus operacijai laukiau vaiko riksmo ir stengiausi išgirsti kiekvieną gydytojų žodį. Vienu metu jie pritilo, bet po kelių sekundžių pasigirdo VEEEEEEEEEE! 11.40, 2380 g ir 45 cm. Sūnaus man neparodė, supratau, kad situacija sudėtinga, nors balai buvo gana aukšti 7/8. Rojus Augustas gimė pridusęs virkštelė tampriai tris kartus apsisukusi aplink kakliuką ir su mazgu. Kaip sakė gydytojas po operacijos, dėl tos virkštelės jie ir buvo pritilę, retai kada reikia vaiką taip vaduoti iš jos.
Po kelių valandų, jau pooperacinėje pas mane atėjo naujagimių skyriaus vedėja vaikutis dar nemoka pats kvėpuoti (jei viskas būtų buvę gerai, kaip ir maniau, Rojus Augustas būtų gimęs rugpjūčio pradžioje). Aštuonias dienas praleidome ligoninėje: iš pradžių soliariumas ir ūsai, kad nesušaltų ir kvėpuotų mūsų mažylis, vėliau deguonies kaukė, pienuko nusitraukinėjimas, pirmasis maitinimas, pirma diena toje pačioje palatoje, vėliau ir nakvynė kartu...
Visą laiką tikėjau, kad mano berniukui viskas bus gerai, visus jei bus gerai, kad tik būtų gerai ir pan. griežtai keičiau į viskas BUS gerai! ir taip ir yra esam sveiki, laimingi ir svajojam apie brolį ar sesę.
Papildyta:
Dabar mes jau dideli
Sekmes ir sveikateles jums 
.
Bėga laikas ir viskas pasimiršta, naujos bėdos užgožia senąsias...
ordiną, tu jo verta.
Mūsų rimtuolis profesoriukas jau pardėjo vartytis 
