Kai mamai baigiasi kantrybė..

Labas,as noreciau patarimo,nes paskutiniu metu taip baigesi kantrybe ir apemus tokai neviltis,kad nesusitvarkau su savo vaiku
Mano dukrytei 2,5 metu,kai tik iseinam i lauka,prasideda visiskas neklausymas,eina kur nori,per pievas,balas purvynus(mes gyvenam kaime) tai cia dar sakykim tos balos kaip balos,aprengta taip kad neperslaptu,bet kai pradeda eiti viduriu esfalto kai kursuoja masinos,ir visai nereguoja kad sakau einam kartu su mamyte jei tik pabandau pajimti uz rankytes ir pavesti,prasideda baisi isterija,rekia kaip musama,sakau ,eianm cia kartu prie mamos,ne,ne,ne daugaiu nieko neigrdziu,vos tik paleidziu rankyte vel lekia kur nori ,nezinau ka daryti,jeigu tik pabandau pasukt jos ejimo krypti salia saves,tuoj pradeda spiegti rekti jau susilaukiau komentaru ko vaika rekdau bet negi leist eiti kur nori????????per vidurio kelio,per teslas,purvus ir pan ir nieko nedraust?vienintelis budas kuris kartais padeda,tai panesu siek tiek ant ranku,arba bandau kazkuo sudomint,kad eitume paziuret kazko ir pan.Toks vaizdas,kad butu kaip laukine,juk ir auklejam ir mokinam
Noreciau ,kad patartumete ,tos kuriu gal irgi panasei elgiasi,ka darot?Ar cia toks amzius maisto?kai jau darosi asmenybe?
aciu

Nu žinot, ir aš, ir mano vyras su aukštuoju išsilavinimu, bet tai nereiškia, kad mums netrūksta informacijos ir suvokimo apie vaikų auklėjimą. Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu. Būtų neblogai įsigyti ir vaikų auklėjimo/vystymosi diplomą dar prieš gimstant vaikui Bet kadangi niekas nedalina tokių diplomų, tenka dabar informacijos ieškoti ir šviestis patiems
O SM ir aš pasidalinu savo patirtimi ir kitų patarimus pasiskaitau, bet pati atsirenku, kas man tinka.

cia 100% sutinku.
Papildyta:

tai vat butent visos tokios protingos prisiskaiciusios knygu,o man tas auklejimas skaitant knygas ir is ju gaunant kazkokios nesamoningos informacijos-nera durniau,nejaugi jau jus visos nesugebat vadovaujantis savo,protu,sirdim ir gyvenimo patirtim aukleti vaiku?
jus galit mane smerkti,bet as cia tik reiskiu savo nomuone ir tiek ir tikrai jos nepakeisiu tikrai,nes nemanau kad darau kazka blogo savo vaikui
Papildyta:

esu gana greit uzsideganti,ir kantrybes daug neturiu,ir teisybe pasakius jei mane vyras isveda is kantrybes is kart negalvojus duodu jam i veida ar pasiunciu ant 3raidziu....as nesuprantu jusu ka jus savo tais citavimais cia norejot parasyti,as juk savo vaiko nesmerkiu uz nieka o aukleju

Labas, gal būtų galimybė apskritai kur kitur nuvažiuot pasivaikščiot, arba kokį dviratuką įtaisyt mergytei tarkim su ta ilga rankena, kad važiuotų ne tik ten kur ji pati nori O ar pati mėgsta būti lauke? Gal reiktų sakyt, tarkim "jei eisi kelio viduriu, turėsiu parnešt tave namo" Sunku, bet turbūt panašiai ir man, ir jums, ir daugeliui mamų būna. Manau, čia toks amžius, aš labiau laikausi principo, jog ne kovoti su ožiais reikia, o kažkaip juos apeiti. O ar taip teisinga, parodys ateitis

Aciu uz nuomone
Megsta lauke buti labai,keikviena diena einam,jei tik salygos oro leidzia,megsta tiryneti gamta labai,laukiu kada prades zaliuoti medziai,gelytes augti,nes ja tikrai sudominsiu,bet dabar kai purvai ir balos,tai niekas daugiau ir neidomu
Na mes stengiames kuo ivairiau visur eiti,turim grazu pusineli,ten einam,bet kad dar neatitirpe normaliai,pliurza visur,o vat esfaltas sausas,tai kol kas juo ir vaikstom.
Na maniske nuo mazens tokia su charakteriu,o dabar jau vistiek darosi asmenybe,su savo norais ir pan.

manau, kad pirmas dalykas - tokiais atvejais nereikia rupintis del atsitiktiniu praeiviu reakcijos.
o antras dalykas - reikia istverti, atlaikyti vaiko pasipriesinima. kelio viduriu vaikscioti nesaugu ir taskas. as savo vaikams paaiskindavau, kad gatve vaziuoja masinos, jos gali nepastebeti zmogaus ir ji suzeisti. zmones vaiksto saligatviu arba salikele - ten, kur masinos nevaziuoja. ir tokiu atveju vaiko pasipriesinima reikia paprasciausiai atlaikyti - pvz., pakelti ant ranku ir nusinesti i saugu taka nepaisant vaiko rekimo. taciau atlaikyti reiskia sugerti vaiko emocija ir neparodyti savo pykcio, susierzinimo del vaiko elgesio, nesiimti bausmiu, grasinimu, moralizavimo, neatsakyti grubiu elgesiu (pvz. netempti vaiko uz rankos, nerekti ant vaiko ir pan.). paprasciausiai ramiai, aiskiai ir trumpai ivardinti taisykle (zmones vaiksto saligatviu, masinos vaziuoja gatve) ir padeti vaikui tos taisykles laikytis.

Labai idomus straipnis



Kiekvienas vaikas išgyvena akimirkas, kai negauna,
ko nori, ir kiekviena pastanga patenkinti savo poreikius tik dar labiau
sugadina reikalus. Tėvams reiktų naujai pažvelgti į blogą vaiko nuotaiką.
Galite ramiai ir be baimės leisti vaikui išsilieti, kai jam to reikia.
“Iš pradžių
jis pageidauja stiklinės pieno,“ – pasakoja 2-ejų metų sūnelio elgesiu
pasipiktinęs tėtis. „Įpilu ir paduodu, bet jis susiraukia ir šaukia nebenorįs.
Sakau, gerai, jei nenori, išgersiu aš. Stengiuosi jam parodyti, kad
nesusinervinau. Bet jis suirzta – „negerk, aš noriu!” Pastumiu jam stiklinę, o
jis susiraukęs nusisuka! Kodėl vaikas taip elgiasi?“ Tėvas sako, kad tokios
scenos kartojasi vis dažniau. Kaip užbaigti šį besikeičiančių norų spektaklį?
Ką tėvas daro ne taip? Ko reikia sūnui?
Pykčio
priepuoliai vaikui yra būtini, sveiki ir naudingi. Iš jūsų pusės reikia tik
dėmesio. Pyktis, kurį leisite vaikui išlieti, išvalo jo psichinę ir emocinę
sistemą, ir jis vėl gali normaliai mąstyti. Pažvelkime į tai paprasčiau.
Daugelis mūsų į vaikų auklėjimą ir kaprizus žiūrime taip: jei mažylis linksmas,
bendraujantis, meilus ir mandagus, mes juo didžiuojamės – taip pat kaip ir tuo,
kad esame puikūs tėvai. Kai jis nusiminęs ar nepagrįstai elgiasi, pradedame
ieškoti auklėjimo spragų ir kaltiname save. Trumpai tariant, į blogą vaikų
nuotaiką esame įpratę žiūrėti kaip į „blogį“.
Kai
prasideda “ožiai”, norime juos tuoj pat išvaryti. Vieni tėvai bando apsimesti,
kad nereaguoja į vaiko elgesį; kiti grasina ar uždrožia per sėdynę. Tačiau
probleminę situaciją protingiausiai užbaigtų elementarios žinios. Reikalaujame,
kad vaikai nusiramintų ir vėl būtų geručiai. Nenorime, kad jie užaugtų
asocialūs, ir nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į “blogus” tėvus, užauginusius
“blogus” vaikus.
O kas, jeigu
kaprizai ir kiti jausmų protrūkiai yra, priešingai nei visuomet manėme,
naudingi? Kas, jei “ožiukai” – tai “emocinis čiaudulys”, natūrali reakcija,
stengiantis atsikratyti balasto? Galbūt turėtume reaguoti kitaip? Ir atsisakyti
savo požiūrio į “gerus ir “blogus” vaikus bei tėvus.
Štai
keturios pagrindinės tiesos, padėsiančios į kaprizus pažvelgti iš kitos pusės.
· Vaikams
patinka būti sukalbamiems, meiliems, bendraujantiems, jiems patinka mokytis
naujų dalykų. Vaikų prigimtis – viską daryti su džiaugsmu ir entuziazmu.
· Gera vaikų
prigimtis gali būti užgožta blogų jausmų. Taip atsitinka tuomet, kai mažylis
jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susigėdęs, vienišas ar neįvertintas. Ši emocinė
įtampa užgožia pasitikėjimą ir entuziazmą. Apimti blogų jausmų, vaikai
paprasčiausiai nebesugeba mąstyti.
· Įžeisti
jausmai lemia iracionalų elgesį. Vaikas demonstruoja šį elgesį tikėdamasis
sulaukti pagalbos. Vaikas, tai norėjęs pieno, tai vėl ne, bandė parodyti
tėvams, kad nebesugeba normaliai mąstyti. Jis tiesiog prašė pagalbos.
· Su tėvų
pagalba nusiminęs vaikas gali atgauti gebėjimą blaiviai mąstyti. Jam reikia
supratingų tėvų, kurie būtų šalia, kai vaikas kovos su savo bloga nuotaika.
Vaikas, norėdamas
pademonstruoti blogą nuotaiką ir išsikrauti, ožiuojasi, verkia, kartais dreba
ir spardosi. Susierzinęs vaikas stengiasi bet kokiu būdu atsikratyti negatyvių
jausmų. Patarimas tėčiui, kurio sūnus rodė kaprizus, gali pasirodyti
neįprastas, bet jis veikia. Jis turėtų nustoti stumdęs pieno stiklinę,
pasitraukti arčiau vaiko ir laukti, kas bus toliau. Vaikas pats parodys kelią.
Pajutęs, kad
tėvas nurimo ir juo susidomėjo labiau nei praktinės problemos sprendimu, vaikas
pasiožiuoja ir nusiramina. Išsilieję jausmai – išspręsta problema. Vaiko
kaprizai nepriklauso nuo mūsų auklėjimo. Tėvai turėtų atidžiai išklausyti vaiko
kaprizų, pasitikėdami, kad šis tuoj nurims.
Tiesa,
reikia drąsos sugebėti kaprizus iškentėti nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai
tėvams tai yra emocinis išbandymas. Gali atrodyti, kad kenkiate vaikui, bet juk
pirmas kartas baisiausias. Tačiau rezultatas jus nuramins ir įtikins. Vaikas
jausis išgirstas. Jis supras, kad buvote šalia, kai jis jautėsi labai prastai.
Vaikučio galvelėje prašviesėja, ir gyvenimas vėl atrodo džiaugsmingas.
Kai tėvai
įpranta iškentėti vaikų emocines audras, supranta, kad naujasis problemos
sprendimo būdas toli gražu ne rizikingas ar nejautrus. Vaikų pykčiai, kadaise
atrodę kaip auklėjimo spragos, dabar tiesiog praneša, kad mažylyje susikaupė
jausmų, kuriuos jis turi išlieti. Nejauskite nei gėdos, nei kaltės. Vaistukas
šlapias ir garsus, bet paprastas.

Man irgi bus įdomu pasiskaityti Jei nesunku, parašyk, kaip ten iš tiesų po kelių metų plečiamos ribos, kokiu nors praktiniu pavyzdžiu - nu tipo metinukas negali karpyt žirklėm, o keturmetis gali - ką nors panašaus, tik drastiškesnio Gali ir į AŽ...
O šiaip - atsiprašau liaudies už šiokį tokį OT, tingiu keltis į AŽ. Galų gale kai kas skirta ir apibūdinti mano rašliavas čia, tai gal visiem pravers.

Aš nesu inteligentiška persona. Aš keikiuosi kaip vežikas, kai esu su draugėmis, o gal ir dar blogiau, kokį suerzinusį pilietį priklausomai nuo situacijos galiu pasiųsti ant trijų raidžių, bet galiu ir draugiškai pabarti ar net užjausti, kad jis vargšiukas erzinasi (buvo kadaise troleibuse tokia situacija), kai pamatau moterį, mušančią savo vaiką, beprotiškai niežti nagai pavyti ir pačiai kaip reikiant įkrėsti, o kokiam pedofilui pagavus išvis gyvam skūrą nulupčiau greičiausiai...

Aš esu gana despotiško charakterio. Todėl jau ir čia esu minėjusi, kad su vaiku man pavyksta kol kas išlaikyti pagarba grįstus santykius ir TIKIUOSI, kad pavyks ir toliau, nors nesu tikra, o su vyru nepavyksta - aš reikalauju, zyziu, aimanuoju ir t. t.

Dėl citatos apie dujas. Sakykim, man susidaręs įspūdis, galbūt klaidingas, kad Tau, Ragnez, priimtinas tiesiog super švelnus bendravimas su vaikais, švelniom intonacijom. O aš laikau, kad sakykim tyčiotis ir rėkti "kvėša, juk sakiau, kad dujų negalima sukinėti" yra blogis, o sugriežtinti toną, perduodant informaciją, bet nenaudoti jokių pravardžių ar pan. - kai kada naudinga. Paprasčiausiai nemanau, kad penkiolikos mėnesių kūdikis supras mano švelnius malonybinius išvedžiojimus, kodėl dujų sukti negalima, ir taip pat negaliu rizikuoti tuo, kad kada nors mano neprižiūrima nueis atsisuks tas dujas ir "nugaruos".

Apie moksleivius. Remiuosi savo patirtimi iš sportinių stovyklų, kur buvo gausu vaikų, ir draugės, kuri dirba mokytoja, pasakojimais. Sportinėse stovyklose, kuriose esu dalyvavusi, vaikam būdavo suteikiamos ne tik teisės, bet ir pareigos. Kuo daugiau pareigų buvo, tuo, kaip galbūt beatrodytų keista, vaikai buvo išradingesni kasdieniame gyvenime, kalbant apie pramogas, bei laimingesni IR lengviau suvaldomi - prie kiekvieno sargybinio nepastatysi, o tvarka turi būti, kitaip galimos kad ir nelaimės, tfū tfū, bet kai yra 140 vaikų, pvz, tai...

Kai aš mokiausi mokykloje, mes irgi turėjom tam tikras pareigas - kad ir tvarkyti mokyklos teritoriją vasaros atostogų metu. Sakykim, prieš kurį laiką to trūko, ir buvo atsiradusi klaiki vaikų nepagarba mokytojoms, -ams, aš ją kažkiek sieju ne tik su auklėjimu šeimoje, bet ir su pareigų nebuvimu mokykloje.

Minėtose sportinėse stovyklose susirinkdavo vaikai iš ĮVAIRIAUSIŲ šeimų, įvairiausios turtinės padėties, įvairiausiai auklėjami, bet per 9 skirtingų trenerių skirtingų stovyklų metus VIENINTELIS "rimtas" nusižengimas buvo toks, kad trys dvylikamečiai apmėtė kitos, ne mūsų, vaikų grupės narius kiaušiniais.

Grįžtant prie mano vaiko auklėjimo, yra vienas dalykas, kuo aš esu tikra - NIEKADA jai nesuduosiu. Ir dėl šito man ramu, nes tą puikiai žinau.
Viso kito mokysiuos, žiūrėsiu.

Esu tikra ir dar dėl šių dalykų: kai vyks kažkas, kas yra draudžiama, kalbėdama apie tai kartais (o gal dažnai, nes esu karšto temperamento), kelsiu ar griežtinsiu toną. Nesu tikra, ar kada nors man tai neims atrodyt baisus blogis.

Viliuosi: kad pavyks niekada iš vaiko nesišaipyt, net ir tokia a la "nekalta" fraze: ko tu aikštijiesi, pasižiūrėk, visi iš tavęs juokiasi (daugybę kartų girdėta gatvėje, kavinėje, parduotuvėje).

kad kaip minėjau pavyks išsaugoti pagarba grįstus santykius ir nereikalauti dalykų, kurių visai nebūtina daryti.

kad išmokysiu būti kuo savarankiškesne ir nenuodysiu jai gyvenimo savo baimėmis "kad tik kas nenutiktų". Nors atsargumo mokinu, kad guzų neįsistatytų, čia niekaip negaliu savęs perlaužt, bet nežinau ar reik - nu neturėjo ji tų guzų... Ar tai blogis, ar gėris, neapsisprendžiu. Tai galimas daiktas, kad reiks save kažkaip stabdyt, laužyt, rakint prie radiatoriaus, kad leisčiau tyrinėt pasaulį plačiau, nei man tai atrodo "saugu".

Žinau: kad stengsiuosi išlaikyti pusiausvyrą ir pasirūpinti ne tik vaiko poreikiais, bet ir savo.

Nežinau: ar vaikui paaugus naudosiu kokias nors bausmes auklėjant. Suku makaulę, man lyg ir jokios nebuvo taikytos, išskyrus tą anksčiau minėtą galbūt savaitę trukusį trimetukės lupimą už nevalgymą. Kol kas man visokie tokie :"jei tu padarysi-nepadarysi to-ano, tai savaitę nežiūrėsi televizoriaus-neisi į kiemą-nevalgysi saldainių" skamba kažkaip durnai. Suprantu pvz. tokį bajerį (čia vyresniems): "jei ir toliau tyčia terliosi drabužėlius, tai galėsi drožt su jais į mokyklą kaip stovi" (čia staigiai sukūriau, į didelį protą nepretenduoju, nu bet tipo veiksmo-susidūrimo su pasekmėmis taisyklė auklėjant, o ne veiksmo-bausmės). Bet kol kas, nežinau, gal be bausmių ir neįmanoma. Viliuosi, kad įmanoma...

O visa kita bus kūryba, priklausomai nuo situacijos. Nes kai ko negali žinot iš
anksto. Kol neturėjau vaikų, maniau, kad galbūt įvedinėsiu drausmę, vietoj fizinių smurtinių bausmių duodama fizines nesmurtines bausmes - pvz. pritūpimų darymą nusikaltus, atseit ir nauda, ir pamokymas. O dabar man tai atrodo idiotiška diedovščina...

Pabaigai analogija: užsiiminėju rytų kovos menais. Per vieną sportininkų vakarėlį sutarėm draugiškai "pasimušti" su boksininku, pasibandyti, kaip atrodo dviejų skirtingų sričių kova. Prieš kovą jis manęs klausia: tai kokia bus tavo rankų padėtis, kaip rytų kovos menininkės. Aš žiūriu, sakau, kaip kokia - jokia. Kai tu ką nors darysi, tai atitinkamai ir bus. Bet ne, sako jis - kokia yra ta rankų padėtis? Nu jokia, sakau Bet esmė yra ta, kad šiaip jau tos šakos atstovai, kuria užsiimu, turi standartinę rankų padėtį. O man ji nepriimtina. Visi standartai riboja galimybes kažką naudinga pasiekti. Taip ir su vaikais. (kovos menų forume yra tema: "Kokia rankų padėtis kovoje"? vienas atsakė: "dinamiška" - į dešimtuką. Tai tas labai tinka ir auklėjimui. Kokios auklėjimo nuostatos? Kintančios.).

Mano vaikas augs, o aš tarsi plastelinas ar kažkas panašaus formuosiuos atitinkamai pagal jos ribas, pasiekimus ir pagal savo ribas, pasiekimus. Kas tiksliai bus toliau, aš visiškai nežinau, ir tai savotiškai mane džiugina.

Ir dar mane džiugina tai, kad jeigu būsiu gyva iki vaiko pilnametystės, ji užaugs nemušta.

P. S. Sorry, jei kam nors iš nemušančių vaikus pasirodė, kad nurodinėju kaip gyvent. Tiesiog čia rašau ne tik jums, bet ir sau pačiai - ko gero labiau sau pačiai nei jums. O jei mušančioms pasirodė, kad nurodinėju - tai ne, nenurodinėju, tik bandau suprast, kodėl aš mušt nenoriu ir kažkaip perteikt tai jums, surast kažkokį receptą, kad dar vienas vaikas galėtų gyvent - kaip čia pasakius geriausiai - turbūt saugiai?

Nes sakykim, kad vaikų mušimą laikau nusikaltimu, ypač mažų, bet nepritariu ir vakarietiškam stiliui, kai už vaiko prilupimą "diržiuku" vaikas iš tėvų atimamas... Nieko tai nepataiso, manyčiau.

Galbūt nėra tiesa, kad kiekviena mama geriausiai žino, ko reikia jos vaikui, bet yra tiesa štai kas - kad ir kokie "blogi" būtų tėvai (aš nekalbu apie pedofilus, apie daužančius vaikus spygliuotom vielom, laužančius kaulus ar pan. nukrypimus), vaikui niekur nebus geriau nei su jais...

Ir visos šios paklodės yra tik mano nuomonė - aš psichologinio išsilavinimo neturiu, remiuosi tik gan ilgamečiu buvimu vaikų kolektyvuose, bendravimo patirtimi su labai plačia savo gimine ir tos giminės vaikais, na, ir kuklia penkiolikos mėnesių patirtimi su savo vaiku.

NEMUŠKIT VAIKŲ. NEREIKIA. NEVERTA. PRAŠAU.

Aciu uz nuomone
1.Stengiuosi nekreipt i kitu nuomones,bet nevisada tas gaunasi,esu jau tokia,kad viska imu i sirdi giliai
2.As visada jei aiskinu,seip kai mato kad masina atvaziuoja,iskart prisitato prie manes,tik nuvaziavo vel eina viduriu kelio,man cia panasu daugiau i tai,kad va t as noriu eiti kur as noriu,ir ta protesta isreiskia rekimu
tikrai ne tampau,nei rekiu,o visada pajemu ant ranku ir nunesu kur saugiau,bet nesu tai visa rekiancia
Papildyta:

Jei galima, aš ir prašau dar pagalbos. Dėl tų pačių dujų. Išsimiegojau ir susinervijau.
Kaip manot, ar geriau
A kai vaikas bando atsukti dujas prieiti, paimti pakelti nunešti ir nešant pasakyt "negalima" ramiu tonu
B šūktelėti iš vietos "negalima", jei neklauso, toną pagriežtinti, kol apsisprendžia klausyti.

A variantas iš vienos pusės gal geresnis, bet aš galvoju, o jei bus situacija, kai pribėgti iškart nespėsiu, ir taip įsivaizdavau, kad tokiu atveju jau bus įdiegta, jog griežtas negalima yra "negalima", nesvarbu, ar mama tolėliau, ar prie pat...
Plius dažnis to tono griežtinimo - maždaug ji dujas sumano pasukiot kartą į tris dienas, įprastai užtenka pasakyt paprastai negalima, pagriežtint tenka kartą į savaitę, ir tai nėra staugimas ar panašiai... Nu dar kartais sumano vieną tokį laidą patąsyt, kurio kaip ir nėr kaip kitaip užslėpt, jei dėsim į lovelį, durys neužsidarys, tai gal dar pagal dažnį pusė karto į savaitę prisideda.

Tai kaip, ar tas tono griežtinimas iš esmės yra labai blogai ir prievarta, ar aš čia jau iš didelio rašto iš krašto išeit baigiu?
Nes taip teoriškai, kai vaikas išgirsta "negalima" ir PATS apsisprendžia nebedaryt, gal yra mažesnė prievarta būtent dujų atveju, nei NUNEŠT iš įvykio vietos ir UŽ JĮ nuspręst, kad jis to nedarytų? Aišku, kai eina gatvės viduriu, tai jau tikrai žmogus neturi laiko prabangai, kad vaikas apsispręstų PATS, gali per liūdnai baigtis... Na, o dujas jei vistik atsuktų, tai per 30 sekundžių ar dar mažiau neapsinuodys...

As isbandziau abu variantus n kartu. Rezulatatas nulinis. Nors, gal ir ne nulinis - sunus dabar dazniausiai ziuri i akis, klausosi zodzio negalima ir vis tiek sukineja ciaupus. Anksciau negalima suveikdavo iskart. Kartais apima bejegiskumo jausmas ir noras galva padauzyti i siena, bet susitvardau ir patraukiu jo ranka nuo ciaupu, nusivedu atgal i kambari. Kol kas matau vienintele iseiti - nuolat ji stebeti

Paprasčiausia tuos čiaupus nuimti ir uždėti tada, kai reikia.