Sveiki

Nežinau, kur kreiptis, į ką, kad tik man pagerėtų. Vyro liepta pasidariau nėštumo nutraukimą, nors labai ilgai svarsčiau ir dvejojau. Aš labai norėjau dar vieno mažiuko. Auginame 2 vaikus. Mazajai - 2 metukai. Vyras, sužinojęs žinią apie nėštumą, buvo piktas, kategoriškas šiuo klausimu. Jo nuomone, mums per vėlu gimdyti dar vieną vaiką. Man 36 metai, vyrui - 38. Anot jo, neišgalėsime 3 vaikų išlaikyti ir išleisti į mokslus. Neturime pastovių ir stabilių pajamų. Jis neseniai gavo darbą, prieš tai 9 mėn. išbuvęs be darbo. Kaip sužinojome, naujos įmonės padėtis labai sunki, atlyginimai vėluoja po 3 mėn.
Mano psichologinė būsena, nutraukus nėštumą, siaubinga: ištisai verkiu, negaliu sau atleisti, kad nesugebėjau paprieštarauti vyrui. Šiuo metu aš jo negaliu matyti, pykstu ant jo. Jaučiu viduj fizinį skausmą, kartais nugarą skauda. Fizinis skausmas primena apie pražudytą vaiką. Aš jį mačiau echoskope. Tai mažas taškelis - gydytojas sakė, jog jis 5 sav. ir 5 mm. Per visą procedūrą verkiau krokodilo ašarom, o gydytojas ramino, sakydamas, kad tai tik mažas kraujo krešulėlis ir nėra ko dėl jo taip sielotis. Nekenčiu savo vyro, jog jis negali pasirūpinti savo šeima, kad man nereikėtų atlikti tokių baisių procedūrų.
Kaip man išgyventi šį laikotarpį? Ar širdyje kada atlėgs? Ar sugebėsiu sau atleisti?

Ginttta, labai gaila, kad turėjai priimti tokį sprendimą. Esu skaičiusi, kad persileidimai ir nėštumo nutraukimai sukelia tokią pat reakciją, kaip ir netektis. Panašiai ir jautiesi dabar: pikta ant vyro, ant savęs, gaila galėjusio gimti mažiuko... Neužsidaryk, kalbėk, jei tik turi su kuo, pasidalink savo jausmais ir išgyvenimais. Jei yra galimybė - kreipkis į psichologą ar psichoterapeutą, nes visa tai, ką patiri, per vieną dieną neišnyks ir nesumažės, ir reikės daug jėgų viską pakelti. Jei negali nueiti pas profesionalą - gal yra kokia draugė, kuria pasitiki ir su kuria gali pasikalbėti. Pagaliau pasidalink čia ar paskambink į Jaunimo liniją (kiek žinau, galima pasikonsultuoti ir internetu, laiškais). Sėkmės tau .

"Lapkričio 23-oji – Negimusio kūdikio diena. 1955 m. lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo įteisinti abortai, ir iki šiol tūkstančiai šeimų yra paliestos kūdikio netekties skausmo. Kaip ir kasmet Kauno arkivyskupijos Šeimos centras kviečia įsitraukti į Negimusio kūdikio dienos paminėjimą ir malda bei konkrečia pagalba prisidėti prie gyvybės kultūros puoselėjimo, kūdikio netektį išgyvenančių arba dėl nėštumo abejojančių šeimų, moterų palaikymo.

Lapkričio 20 d., penktadienį, 16 val. Sutaikinimo pamaldos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto) bažnyčioje. Jos prasidės Švč. Sakramento adoracija tyloje, pamaldų metu bus galimybė prašyti asmeninės maldos, prieiti išpažinties, pasikalbėti su kunigu. Šv. Mišios bus aukojamos už negimusius kūdikius ir jų netektį išgyvenančius tėvus. Pamaldoms vadovaus kun. Kęstutis Rugevičius."

Citavau Siracusą.

Pakalbek su vyru, ka jauti del to, situ atveju jo kaltes dalis del to, manau, didesne

Įsivaizduoju kad psichologinė būsena dabar baisi. Niekas nepadės, turit pati išlaukti, išverkti. O jei dėl to kremtatės tai ko gero visą gyvenimą kaip vaiko netektį nešiositės širdy.
Nežinau nei ko palinkėti, nei ką pasakyti. Tiesiog atsikratyti to mastymo, kad vyras viską lemia.



va šita man vieta labai užstrigo. Kad nereikėtų atlikti va tokių procedūrų abu vienodai kalti. Ir jau jums toli grazu nebe -niolika, tai kad ir apsauga turėtų būti ne naujiena. Niekas manęs neįtikins apie netyčiukus- vaikus arba planuoji arba ne. Jei myliesi be apsaugos vadinasi žinai kas gali būti.

ginttta,

Labas, ginttta,
galiu paguosti, nuraminti, atjausti, bet tai bus tik žodžiai, o ar juos išgirsite, suprasite, priklauso tik nuo Jūsų pačios. Nuostabu, kad esate mama ir turite motinišką jausmą - gyvenime tai padės, bet nepadės tai, jei nešiosite savyje kaltes, piktumus. Dalinkite motinišką šilumą, atjautą, supratimą savo vaikučiams ir kitiems žmonėms, ir jie Jums atsilygins tuo pačiu. Praėjus kuriam laikui (gal reiks laukti ilgai, o gal ir ne) suprasite, kad tas poelgis (nutraukimas) turėjo/neturėjo būti, suprasite jo prasmę. Pažvelkite į Jūsų šeimos gyvenimą toli toli į priekį, pamąstykite, ar tikrai jau neteisngą kelią pasirinkote. Gal gi buvo tame tiesos...? Dievas duos, gal bus vėliau ir trečias, o gal ir ne, gal viskas pakryps gyvenime kitaip. Tik negailėkite to kas įvyko, nekaltinkite, neturėkite širdyje nuoskaudų, siekite supratimo kodėl, dėl ko. Laikas gydo...

kazkuri cia sake apie planotus ir neplanuotus vaikus...buna ir netyciukai...gyvenime nebuna viskas tik juoda ir balta.

autorei linkiu stiprybes...pati tai isgyvenau...galu gale su vyru issiskyriau aisku ne vien tai buvo priezastis,bet skausmas liko sirdi nors jau praejo 5 metai...
del islaikimo vaiku...tai kad jus negalit ju isleist i mokslus dabar nereiskia kad negalesit po 17 metu...
gal tikrai verta ieskotis pagalbos pas psichologa...

Turi praeiti illgą atleidimo kelią...Surasti jėgų, motyvų atleisti sau už tai, vyrui, vaikui, kuris atėjo ne pačiu tinkamiausiu laiku ir negimė...Tu padarei tai, ką galėjai geriausio padaryti savo situacijoje...įvertinant savo mąstymą, nuostatas, vertybes, kokios buvo tuo metu ir kaip jos pasikeitė....Ateityje sprendimas gali būti kitoks..Visi mes nuodėmingi...