Nors aš gimdžiau prieš 3 metus, bet viską atsimenu labai gerai. Pas kokį gydytoją gimdysim - nesitarėm, nes nėštumas buvo normalus. Tai galvojau: jei patiks gydytojo elgesys, tai paskui ir atsidėkosiu, o jei kas nors pradės komplikuotis - vietoj tarsimės...
Likus 1 dienai iki termino, dar susiruošėm į turgų, Akropolį...Turguj pavaikščioję, grįžom prie automobilio, žiūrim - bala po juo (aušinimo skystis išbėgo), tai dar pajuokavom: automobiliui vandenys nubėgo - tuoj gimdys
. Vaikščiojan Akropolyje pajutau kažkokį užeinantį maudimą, panašiai kaip prieš mėnesines...galvoju: gal tai jau ir pradžia? Bet neskauda gi dar stpriai, tai galima dar pasivaikščiot. Tik bijojau, kad vandenys nenubėgtų vidury Akropolio 
. Kažką pajutau šlapio, nubėgau į WC, pasirodo - gleivių kamštis išėjo... Tada sakau vyrui - gal visgi krutėkim jau link namų geriau 
. Tai buvo apie 15 val. Namuose vis stebėjau, kas kiek laiko užeina sąrėmiai (nors dar labai neskaudėjo, bet jau gan reguliariai viskas buvo). Ir kai jau paskaičiavau, kad tarp jų -10min, nutarėm važiuot į gimdymo namus, nuvažiavom apie 19 val. Paskambinom į duris, po kiek laiko atidarė: ko norėjot? GIMDYT! Tai įleido, sesutė užrašė gimdymo veiklą - sąrėmiai pasirodė dar per reti. Būtų dar išleidę namo, bet pradėjau kažko po truputį kraujuoti, tai mane paliko, o vyrui liepė dar važiuot, nes "iki ryto nieko dar nebus". Man paskui suleido kažkokių vaistų, nuo kurių, anot gydytojos - sąrėmiai arba sumažės (ir galėsiu pamiegot), arba sustiprės. Man nuo jų sustiprėjo - jau pagaliau pajaučiau normalų skausmą... Palatoj buvo dar viena moteris, tai mes kartu savo pilvus glostėm 
. Paskui ją išvedė į gimdyklą, o aš likau viena, bet pro langus girdėjosi koncertas, vykęs prie Baltojo tilto - tai nebuvo labai liūdna 
. Gydytoja kas kažkiek laiko vis apžiūrėdavo mane ir apie vidurnaktį pagaliau ir aš atsidūriau gimdykloj 
. Tada išsikviečiau iš namų ir vyrą (nors paskui išgirdau gydytoją sakant akušerei: kam ji tą vyrą pasikvietė, vistiek iki ryto nepagimdys...O man taip nesinorėjo vienai būti, o ir sąrėmiai jau skausmingi buvo...Tai net supykau dėl tokių žodžių). Su vyru dar bandėm ir kryžiažod-ius spręst, tik mano atsakymai vis dažniau buvo: "nežinauuu!!!". Paskui suleido vaistų, nuo kurių turėjau užmigti ir pailsėti, bet nieko jie manęs neveikė... (O nuskausminimo kažkodėl niekas ir nepasiūlė, o aš pati ir pamiršau paklaust iš to strioko). Paskui mano gimdos kaklelis kažkodėl užsiožiavo ir nustojo atsidarinėt, nors sąrėmiai nesusilpnėjo. Tai taip ir kankinausi...skauda jau nežmoniškai, o jis neatsidarinėja ir viskas 
. Už sienos per tą laiką gal trys moterys pagimdė, o aš - ne... Jau net verkt iš nevilties norėjosi 
. Tada paryčiui pagaliau nusprendė man vandenis nuleist. Kai tą padarė, gimdymo veikla sustiprėjo dar labiau, sąrėmiai padažnėjo dar labiau, jau beveik kas minutę...mane pradėjo pykint, pradėjau vemt per kiekvieną sąrėmį...Gydytoja paaiškino, kad tai normalu - atsidarinėja kaklelis. O vemt tai nėra ko - juk nevalgius... Dieve, kaip tada sunku buvo, jau galvojau, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Tai kai pasakė, kad jau galima bus stumti - labai apsidžiaugiau 
, kad jau greit baigsis tos kančios. O dar gydytoja sako: tai jau mano darbas baigėsi (ryte - kita pamaina ateina), tai mes davėm tada suprasti, kad atsidėkosim, juk ji nuo pradžių buvo, visą eigą žino...tai tada pasiliko. Kai jau reikėjo "išstumti" vaikiuką, sąrėmiai kažkaip dingo...Tai mane tada pradėjo visaip kutent, kad tik sąrėmis atsirastų. Visus nurodymus vykdžiau kuo tiksliau, kad tik vaikeliui lengviau būtų. Tai net kirpti neprireikė - galvutė pralindo pati, nesuplėšė manęs . O paskui - tik "pukšt" - ir visa dukrytė išlindo ... Tada taip lengva iškart pasidarė, visi skausmai kažkaip iškart pasimiršo - tokia palaima, kad pagaliau PAGIMDŽIAU (na, nei trumpai, nei ilgai - viso per maždaug 10 val, jei neskaičiuot to laiko, kai dar neskaudėjo labai stipriai). Ir kažkodėl iškart ir jėgų vėl atsirado, į palatą atėjusi norėjau ne miegoti, o kuo greičiau kad atneštų mano vaikelį 
