Vis skaitau tai sen, tai ten, kad antra karta besilaukiancioms greiciau pilvukas pasirodo, jos anksciau pradeda jausti vaikelio judesius, lengviau ir greiciau gimdo ir pan. Bet vis galvoju, ar visa tai galioja ir jeigu tas antras vaikas atsiranda praejus nemazai laiko (10 ar daugiau m.) nuo pirmojo? Ir ar apskritai tai tiesa?

nu pasidalinsiu savaja patirtimi . judesius tai tikrai pajauciau daug anksciau ir tas vaiksciojimas buvo gal lengvesnis, tik pilvas didesnis kadangi vaikiukas gime 4.300. na o svorio antraji karta priaugau daug maziau, turbut visa mano svori sudare vaikiukas, dar vandenys ir koki 2 kg mano priaugintu lasinuku . o gimdymas buvo idealiai toks pat kaip ir pirmas: viso 2 valandos nuo pirmu saremiu, tik atvaziavau jau su didesniu antra karta atsidarymu (8cm ir jokio skausmo, pirma karta buvo 6 cm), tik stumimas buvo skausmingesnis ir truko ilgiau nes vaikiukas tikras milzinas buvo.

Kag pagimdysi greiciau, gal ir tiesa, bet kad lengviau - nebutinai. Skaiciau, kad gimdos kaklelis atsidarineja staigiau, todel gali ir saremiai skausmingesni buti. Man butent taip ir buvo (gimdziau abu kartus be nuskausminimo).
Niekaip nesuprantu, kai sakoma, kad stumimas skausmingas. Jegas reikia sukaupti, bet tuo metu as skausmo jau nebejutau. Beje, tai ir truko trumpai ~10 minuciu.
P.S. tarp mano vaiku beveik 5 metu skirtumas.

Skaiciau, kad jei moteris gimdo po 10 ir daugiau metu, tai tas pats kaip gimdyti pirma karta, net ir nestumas buna toks, lyg tai lauktumeis pirma karta.
O laukiantis antro, pastebejau, kad pilvukas isryskeja zymiai anksciau nei su pirmu, bet tarp vaiku pas mane 3 metu skirtumas.

As gimdžiau antrą, praėjus dešimt metų. Svorio priaugau daug mažiau 8 kg.su pirmu 16kg. Pilvas pasirodė tik apie 7 mėn. buvo mažiukas, pranašavo, kad vaikas bus l.mažas. Bet gimė sveikutė, gražutė 3.500 kg. Gimdymas buvo labai skirtingas negaliu pasakyti, ar lengvesnis, nes antrakart gimdant buvau pasirinkus epidūrinę nejautrą ir labai džiaugiuosi. lLabai greitai atsigavau po gimdymo ir skaitau, kad jis sekmingesnis. Tiesa, labai bijojau antro nėštumo ir gimdymo, nes pirmas buvo sunkus ir skaudus prisiminus, galvojau jau antro gyvenime negimdysiu, bet po 10metu ryzausi. O dabar esu labai laiminga!!!

Kan pilvas greiciau pradejo matytis, tai faktas, ne su pirmu tai iki 18 sav nieko nesimate. O su antru greit uzapvalejo. O siaip tai ir nestumas ir gimdymas praejo lengvai kaip ir pirma karta. Skirtumas tarp vaiku 5 m. Tik tiek kad antra karta buvau zymiai ramesne ir nesijaudinau del nieku, tokiu kaip prietairai ir visu kitu VBS. Zodziu gimdziau pilnam prote budama.

Tiesa, po antrojo gimdymo gimda susitraukinejo skaudokai, kai tuo tarpu po pirmojo as tu susitraukinejimu net nejauciau. Ir po antrojo patyriau siokia tokia pogimdymine depresija, kai po pirmojo apie tai tik skaiciusi buvau.

Tarp mano vaiku skirtumas 9 metai.Negaleciau pasakyt,kad gimdymas lengvesnis,gal tik siek tiek greiciau viskas vyko.Abu kartai buvo be nuskausminimo.Daug kas sako,kad po antro gimda skausmingai susitraukineja.As to kazkaip nepastebejau.O pilvas nestumo metu labai anksti isryskejo,trecia menesi jau matesi,kai su pirmu 4,5 vos vos iziuret galima buvo.

Va as ir galvoju kaip cia man bus, kreipti demesi i tuos pastebejimus knygose del antrojo nestumo ar ne... Kol kas galiu tik pasakyti, kad jaunai buvo zymiai lengviau nesioti tuos pirmus menesius, kaip bus toliau, matysime, nors nelabai tikiu, kad bus lengviau... Tada tik pykino, o dabar be to jauciu 90 proc. visu nestumo pozymiu Bet gal po sunkesnio nesiojimo gymdyti bus lengviau... Nes, kaip ir Eitai, pamirsti pirmaji gimdyma prireike 10 metu...

Man pirmam gimdymui pamiršt reikėjo 8metų, todėl kai ryžausi pastoti antrąkart, kaip ir Roux labai domėjausi kaip čia dabar man bus. Todėl galiu pasakyt, kad antrąkart gimdyti po ilgesnio nei 5metai laikotarpio, tas pats, kas gimdyti pirmąkart - gimda jau būna pamiršusi kaip gimdosi.
Dėl judesiukų. Antrąkart aš juos pajutau gerokai vėliau - tiesio mano mergytė nepalyginamai ramesnė nei sūnus. O pilvas antrąkart užaugo oooohooo , o pirmąkart beveik visai nesimatė.

Sveikos mamytes,

Va as jau antra karta su pilvuku ir labai labai laiminga, nes sis nestumas man tarsi brandos virsune bei seimyninio gyvenimo pilnatve. Nors vaikeli planavome kiek veliau :0 bet pastojau ir laukiam.

Bet as ne apie tai norejau su jumis pakalbeti o apie vyru reakcija i antraji nestuma. Ar jie taip pat laukia antrojo vaikelio kaip ir pirmo? ar ziuri i jus ir jusu pilva su itarimu? Esu girdejus, kad vyrai nevisada gerai priima netiketa pastojima, o ypac antraji?

Tik nepagalvokit, kad pas mane yra didziules problemos. Laukia ir mano brangusis vyras leliuko antrojo, bet nebe tokia dziaugsminga reakcija..na te prasme dziaugsminga, bet labai jau jis atsargus. Su pirmu ir varda rupestingai rinko, kad prasmingas butu (o dabar tildo mane kai apie varda kalbu, sako pars gimdamas atsines) ir pilvuka glostydavo daznai . O darbar beveik ne:( ir aplamai nelabai kalba apie nestumo ir gimdymo problemeles. paklausia kaip pas daktarus sekes ir vsio ;hm Jei ka daugiau te nuleidzia tarsi negirdejes. Daznai pati uzdedu jo ranka ant savojo pilvuko, bet ats toks atsargus, kad ne nezinau...
Nezinau ka galvoti, nors ir gimdymas ne uz kalnu ir i gimdyma ji vaziuos ir jau ruosias..net is darbo atsiprase, ka pasakiau kad akuseres nuomone buvo, jog sios savaites pradzioje gimdysiu :??;/

Jei galit mamytes pasidalinkit savo patirtimi ;huh;
Aciu

Manau, kad cia vsi kitaip reaguoja i antra nestuma. Juk pamastyk, ar pati taip pat reaguoji i nestuma, laikaisi ivairiu draudimu, galvoji apie leliu?... As tai tikrai NE!

Si, antras nestumas, atrodo kaip savaime suprantama. Maziau esu susikoncentravusi i ji, nes daug dar demesio skiriu pirmagimiui, kad nesijaustu vienisas, atstumtas. O ir vyras reciau si karta glosto mano pilveli, klausineja apie apsilankymus pas ginekologe.

Atsimenu, esant pirmam nestumui, kartu eidavom beveik i kiekviena konsultacija. O dabar ....

Labas

Tu teisi as kitaip reguoju i si nestuma. Laukiu labai labai :0 As taip pat nemazai laiko praleidziu su pirmagimiu, bet jau ne visus zaidimus iseina su juo pazaisti, nes sunkiau yra..sunkesnis sitas pilvukas Ir seip labai jau sportiniai tie musu zaidimukai buvo. Tai apsiribojam vaiksciojimais ir piesimais ir t.t
Ir daugaiu bamiu turiu siu nestumo metu, bijau ir to kad nezinau si karta labai tikslios pastojimo dienos ir to kas bus su antru, kaip pirmagimis jausis..jis pas mus labai labai mylimas ir nenoriu antrojo nuskriausit...bijau viskoa kas vyksta su manism....
O su pirmu apsidaviau naturalai veikamo eigai...gyvenau ir laukiau kazkokio stebuklo _ vaikelio...ir jis tikrai stebuklas...
O sis kazkos baimiu pilnas nors ir laukiamas...net gimdymo labiau bijau...

KOdel? Kodel?

Nors vis raminu ir matau lyg kad tikrai viskas bus tvarkoje, bet baimes akis didesnes

Tai nuraminot .As jau galvojau,kad tik mano vyras taip reaguoja,nors kartu planavom,bet laukimas visai kitas,kartais atrodo,kad sis nestumas tik mano reikalas.Rupinasi jis,kad nepavargciau,kad viska daryciau kaip gydytoja liepia,viska perkaqm kartu....bet ne taip kai pirma karta.As jau ir priekaistavau jam,bet...Vadinasi visi jie tokie

na o man beveik viskas taip par kaip ir pirma karta tik skirasi gal tai kad nebekyla klausimas kaip tas vaikelis is ten islys nu pirma karta as niekaip negalejau to isivaizduoti kad ir kiek knygose budavo aiskiai papasakota vis tiek man buvo sunku tai isivaizduoti tuo atzvilgiu dabar viskas aisku
tiek pirmas tiek antras nestumas labai laiku gal del to viskas gaunasi taip paprastai ... tik antras nestumas fiziskai kur kas sunkesnis daugiau visokiu ten pykiniu alpimu ir kitu nestukiskumu su pirmu jauciaus apsoliuciai puikiai ir maniau kad sekantis nestumas bus lengvas bet panasu kad laabai apsirikau

tevelio poziuris niekaip nepasikeite pirma kart kai pastojau vyras vos suzinojes kad veluoja mano dienos pagriebe mane uz pakarpos ir galima sakyti vikte nuvilko pas daktare pats lauke kol viskas paaiskes ir suzinojes kad taps teciu sokinejo is laimes aisku buvo kur kas daugiau baimes ir visokiausiu klausimu juk bet kokiu atveju pirmas vaikas visada atnesa savotiska sumaisti pasimetimu ir daug nauju siek tiek bauginanciu jausmu...
o su antru irgi buvo panasiai vos suzinojes kad veluoja menesines anksti ryte nuleke i vaistine nupirko testa pazadino mane iteike ta daikciuka ir ka kai suzinojo kad rezultatas teigiamas visa diena uzsiciaupti nesugebejo vaiksciojo taip kvailai issiviepes ir pasitaikius pirmai progai pranese visiems kad rudeni laukia seimos padidejimo.....
dabar jis atrodo kur kas labiau subrendes ir pasiruoses vaikuciui nei pirma karta .... be jokiu diskusiju pareiske kad dalyvaus gimdyme .... kartu eina i konsultacijas kalba su pilvuku daznai paglosto iseidamas i darba visada atskirai pabuciuoja ir pilva ... jis is tu zmoniu kur savo jausmu nuslepti nesugeba o antro leliuko jis nori labai....

Musu seimoj buvo kiek kitaip. Pirmas nestumas praejo ramiai, be itampos ar perdetu pagraudenimu. Antras nestumas buvo labai lauktas ir dziugus, bet baigesi nelaimingai (negimdinis). Ko gero, tik tada abu isisamoninom, ka reiskia nesulaukti pradeto vaiko. Todel, kai trecia karta tapau nescia, vyras labai rupinosi manim ir vaiku. Pradzioj is vis is proto ejau, nes pirmos savaites nezadejo nieko gero. Vyras palaike. Veliau jis daug keliavo darbo reikalais. Jo telefono saskaitos buvo baisingai dideles (nerasysiu konkreciau, kad nesokiruociau kokios nescios moterytes ). Karta, gal 32-33 sav., pradejo mausti, o vyro salia nera! Tik anyta . Jis tuo metu buvo gal Amsterdame, gal Frankfurte...Perspejau vyra telefonu ir nulekiau pas gydytoja, ji nuramino ir isleido i namus. Paskambinau vyrui, pasakiau, kad tvarka. O jis pasake, kad bet kokiu atveju- jis jau pakeliui i namus. Tam jis viska mete, atsauke svarbius susitikimus, del jo neivyko kazkoks susirinkimas. Sugrizes pasake- kad mes jam svarbiausi uz viska.
Kartais pagalvoju, kad tas nelaimingas nestumas mums padejo susiorientuoti pasaulyje, pamatyti dalykus, kurie is tiesu yra svarbus. Galbut todel trecias nestumas praejo taip... Ir vis del to, niekam nelinkiu patirti nelaimes. Manau, tai neteisinigai per didele kaina...

Dziaugiuos del taves, Jolkiux . Liuks vyra gavai !

Aš laukiu antro vaikelio. Iki dižiosios dienos liko gal kokia savaitė, bet įvykti gali bet kada. Man pirmas nėštumas buvo lengvesnis fiziškai. Gal kad jaunesnė buvau. Tiesa pirmą pagimdžiau 8 mėn. o dabar jau 9mėn. tai gal todėl taip sunku. Vyras labai laukė vaikelio, jis džiaugėsi labiausiai kai sužinojo kad nėščia. Prižiūri mane, stengiasi , bet aišku jau kitaip kaip besilaukiant pirmojo. tai suprantama, nes jau viskas žinoma, jau ramiau, aiškios visos būsenos.bet man pačiai naramiau. aš vis galvoju apie gimdymą. Pirmą kartą gimdžiau taip kaip ėjosi, juk nieko nežinai , nesusigaudai kas vyksta. Dabar kai žinau kas laukia, tai nuo to nė kiek neramiau. Gal kuri papasakokite apie antrą gimdymą, ar lengviau ar sunkiau buvo gimdyti.

Oj, ir as cia labai daug tureciau ka pasakyti! Ir man kolkas viskas panasiai kaip ir jums, kuriu vyrai labiau atsainiai ziuri i antraji nestuma. Tikrai, kad visi jie tokie patys. Siaip sutinku su Viksreliu, kad ir mums pacioms antras kartas - jau ne naujiena ir ne stebuklas. Pamenu su dukruze kai laukiausi, tai visur viska norejau suzinoti, perskaityti, sudalyvauti visuose imanomuose kursuose ir t.t. O dabar? Dabar viskas taip ramu ir aisku, nera nei klausimu, nei abejoniu, nei baimiu. Gal ir vyrams del to pacio ramiau? O gal jie zino kas ju laukia - dar vienas barjeras gauti demesi ir sau. Zodziu, priezasciu gali buti daug, cia tik musu brangiausieji gali pasakyti...
Bet vistiek pikta, kad tasausi su maisto maisais ir niekas nepasisiulo padeti, kad taip pat kaip ir pirmaji karta norisi demesio, svelnumo ir negauni 'uz dyka', turi prasyti, arba kad net vyriskis nezino kiek mums savaiciu (kazkur menesio paklaida isivele kai apklausa atlikinejau ka jis apie mus zino ) ir t.t. Bet manau, kad viskas pasikeis dar i geraja puse, kai namelio dydis isryskes. Musu vyrams irgi reikia isijausti, juk ne taip paprasta vel viska patirti is naujo. Gal ir pirmaji karta ne is karto jis kartu taip entuziastingai prisijunge prie nestumo, as jau ir nepamenu. Prisimenu tik dideli demesi ir rupesti, vos ne nesiojima ant ranku. Taigis, jei negausim to pacio - issireikalausim!

Mes tai planavom antra, tai jau po vos ne kita diena emiau jaustis nescia. Net testo nedariau, vis kartojau: zinai, as tikrai nescia. Tai vyras tik nuolat klausinedavo: tu tikrai taip manai?
O siaip tai jis toks pakankamai uzdaras, santuriai reiskia savo emocijas. Per pirma nestuma sunku buvo, nuolat priekaistaudavau. O dabar kazkaip lengviau. Zinau, kad dziaugiasi, zinau, kad mus myli. Ir jausciuosi rami

Tarp mano nestumu buvo labai nedidelis tarpas, tai as, laukdamasi antrojo vaikelio, buvau labai rami. Reikejo rupintis pirmagimiu ir nebeliko laiko visokiom baimem. Kazkaip visai nesibaiminau nei pirmojo nei antrojo gimdymo - galvojau visos pagimdo ir as pagimdysiu, ateis laikas ir gimdysiu - ner ko is anksto prisibaiminti ir tikrai - gimdziau abu kartus gana lengvai.
Antrojo nestumo testa savo brangiausiajam padovanojau Kaledu proga. Padejau po eglute, o pati filmavau "kaip tevelis priima dovanele" . Galit isivaizduoti - musu pirmajam tada buvo kazkur 10 menesiuku . Nelabai jauciau, kad antraji karta jis butu kazkaip maziau manim rupinesis. Aisku tai gavosi savaime - reikejo rupintis vyresneliu - as gi ir pati nebeturejau tiek daug laiko save prisiziureti... Bet kaip jis didziavosi, kad as laukiusi antrojo... Dagelis draugu turejo tik po viena ir dar gerokai vyresni negu musu vaikeli, o cia mes "visiems nosi nusluostem" . Pats pirmas mano giminem pasigyre, kad laukiam semos pagausejimo (tiesa tetos ne is kart suprato, kad taip greit galima susisukti ).
O kas dejosi gimdymo namuose, kai pagimdziau . Visi gimdymo namai skambejo kaip jis telefonu visiems skambino ir gyresi koks jis "juvelyras" .
Ir dabar mazele yra tevelio dukryte - "papuniuke". Jai tevelis leidzia daug daugiau negu sunui, o jei iseiname i lauka su teveliu, tai pupa kaip kokia princese roze - visa laika ant tevelio ranku.
Taip kad manau, kad gal tas teveliu atsargumas btiesiog salyginis - antrasis nestumas nebe toks nezinomas ir sebuklingas, o be to ir pirmagimis reikalauja daug demesio, bet kai atsiras mazas zmogutis viskas gali visiskai apsiversti...

As pati per antra nestuma buvau visafobiska: ir gimdyti bijojau, ir kad tik viskas vaikui gerai butu... Vis vaidenosi, kad kas gali atsitikti. Bet gera gyd. buvo ir vis skatino labiau pasitiketi savimi. buvau jautri. Labai geidziau demesio. O kai su nauja zinia pirmas pasveikino draugas (cia reikia suprasti teisingai, tiesiog rupestingas zmogus), o vyras nieko nesake (tylenis ir santurus), tai buvau labai juo nusivylusi...
Del vyro. Kazkaip nepamenu jo reakcijos skirtumu i mano nestumus... Bet kad pirma karta labiau rupinosi, tai tiesa./ Gal del to, kad kelis kartus teko guleti ligonineje.

Paskaiciau jusu patirtis ir pamasciau, kad antras trecias nestumai ar vaikai yra unikalus savaime...
Ir zinot pradejau iekoti nuostabiu dalyku savo antrame nestume. Pirmagimis pagalvojau tarsi pavaduoja teti : glosto pilva, buciuoja, paguldo ir t.t ir net kartais bando padet grindis isplauti ot tada darbuojames..ir labai nusimena kai serga ir neleidziu rankyciu saldyt vandeni...

O vyras ka jis ?
jis nusiunte i baseina, nes si siky tai leisti sau galime po to grieztai sudrausmina mane del tam tikru darbu... net susimasciau visgi viskas vyksta kitaip...gal rimtai kiek brandziau.

Sveikos, Mamytes ! Ir as noriu pasidalinti sava patirtimi, nes ir mano abu laukimai yra skirtingi. Pirmasis vaikelis nebuvo planuotas, inese labai daug sumaisties i mudvieju gyvenima. Buvome labai jauni, kaip ir priversti kurti seima, mokslai nebaigti, nesusituoke. Aisku, vyras mane labai mylejo, rupinosi, o ir as pati gerai jauciausi, tai kartais net pamirsdavome, kad laukiuosi. Taciau kazkokiu ypatingu paglostymu, pasnekesiu su dar negimusiu pilveliu nebuvo. O ir man paciai lyg ir geda buvo savo nestumo. Manau, kad buvome tikri nesubrendeliai, besigedinantys savo nestumo. Tiesa, po mano prasymo vyras sutiko dalyvauti gimdyme. Kiek daug jis tada man padejo ! Turbut tuo galiu paaiskinti ta didele vyro meile, atsiradusia tik gimusiai dukrytei. Mums nebuvo baisu grizti namo, viska dareme kartu ir buvome visiskai tikri, kad viska atliksime teisingai. Taip ir ivyko.
Apie antra vaikeli vis pasvajodavome, taciau vis kazko pritrukdavo, nebuvome nusprende, kad jau. Kai pasijutau esanti nescia, lyg ir baisu buvo pasakyti vyrui. Nezinojau, kaip jis gali priimti sia naujiena. Ar jis bus pasiruoses isgirsti ja ? Norejau tik vieno, kad isgirdes mano naujiena, jis labai apsidziaugtu. Jis santurus zmogus, todel isgirdes naujiena nesukavo, nesokinejo, mano prasymu niekam nesigyre. Taciau man uzteko vieno jo zodzio - as esu laimingas, jog tu laukiesi. Nuo pat pradziu pajutau jo begalini rupesti, demesi. Pildomi visi mano norai ir uzgaidos. Nera stipriai isreikstu emociju, pasiglostymu, pasnekesiu su pilveliu (tik man paprasius jis paglosto pilveli, pklauso, kaip laikosi mazylis), taciau as labai aiskiai zinau, kokie mes esam jam brangus. Tai nuostabus jausmas !
Todel nepergyvenkit taip stipriai, mamytes, jusu vyrai tikrai jus myli ir rupinasi, gal tik kiekvienas savaip tai daro ir ne visada mums suprantama forma ta rupesti isreiskia. Reikia tik jais pasikliauti !
Dar keletas zodeliu del gimdymo baimes. Pirma karta nezinojau ko bijoti. Laukimas tikrai buvo ilgas ir labai skausmingas. Mazyle uzgime po 18 val., o gydytojai konstatavo, kad tai labai grazus klasikinis gimdymas. Antra karta jau zinau ko laukti, todel baimes taip pat nejauciu. Nesitikiu, kad bus lengviau kaip pirma karta. Tiesiog gimdymo laukiu kaip stebuklo ir palengvejimo mums abiem - mazyliui ir man. Raminkite save, mamytes, nuteikite tik paciam geriausiam jausmui, kurio ir fizinis skausmas nebus pajegus uzgozti. Patikekit, tai bus pati nuostabiausia diena Jusu gyvenime ! Ir visai nesvarbu, kelintas vaikelis ateis i si pasauli. Tai bus tikras stebuklas !
Sekmes jums visoms !

Papildyta @ [mergetime]1082550619[[b]*lengvute rgetime] [/b]

taip... ir man antrasis nestumas einasi zyyymiai ramiau. Manau, kad ir del to, kad nedidelis laiko skirtumas tarp ju.

Pirmas nestumas buvo pilnas euforijos iki pat galo. O si karta euforija truko tik kokia savaite.

Pirmo nestumo metu negailejom pinigu apsilankymams pas pacius brangiausius ginekologus. Si karta pasitenkinau poliklinika (tiesa neseniai pakeiciau ja, ir man ten patinka).

Pirmo nestumo metu vyras saugojo mane nuo visko visko (net neleisdavo masinoj sedet, jei kede neatitraukta tiek, kad kojas visu ilgiu istioest i prieki galeciau, kad pilvas neuzsispaustu ). Dabar gi, neleidzi sunkiai nesti, kartais padaro buitinius sunkesnius darbus - vonia isveicia jei paprasau. Bet siurbt - pati turiu jis su dukra abu labai nemegsta siurblio. Ir dar saugo nuo visokiu virusu.

Pirmojo nestumo metu vyras rupinosi, ka as valgau, kritikuodavo, jei ka su maistu darau ne taip (daviau jam tokia teise, nes jis medikas ). Si karta kartais pabara, jei pasakau, kad seniai nieko burnoj neturejau ir nebe taip pyksta jei nukniaukiu is jo jo mylimiausius greipfrutus... )

As taip pat nebepanikuoju kaip kad pirma nestuma, nebegrauziu knygu apie nestumo eiga (tipo, atsimenu, ka tada skaiciau, o be to ir forumas yra...). Ir pas ginekologa vaikstau viena, nebeprasau vyro, kad eitu kart, kaip kad anksciau. Ir echo nuotraukos dar nesiverziu daryt. Zodziu viskas "kasdieniskiau".

Bet dziaugiasi ir laukia taip pat kaip ir pirma karta, tik viskas jau ramiau, tarsi, anokia cia naujiena mums...

Va atsimenu vyro reakcija, kai nusiritau nuo laiptu (tada man buvo tik 26 sav). Galvojom, kad viskas - netekom maziulio . Apsikabine vekem abu priemime...

Bet, aciu Dievui, viskas ok ! Pavyko issaugoti leliuka. Tai pagalvoju, kad tas ivykis dar labiau leido mums realiau suprasti, kad kiek ne daug truko iki .....

sveikos visos mamytes

As jau turiu ta savo issvajotaji antraji dziaugsmeli. as mama dvieju sunu vienam trys, o kitam trys dienos

Va patvaziavom namo ir mano didysis mmama apsikabines nepaleidzia, kai reik eit pas broliuka, te turiu laikyt ji uz rankytes...
O vyras rupinas ne ka maziau manim ir maziuku, tik kartai kantrybe didziojo atzvilgiu reikia ugdyt Cia va kaip iseina..laukem tyliai ir pradedam nauja seimos gyvenimo etapa rupestingai....

Dekui jums uz pasidalijima, kazkaip tvirtesne pasijutau cia su jumis paplepedama )

Sveikos mamukai!

Tai irgi mano antrasis nėštumas. Tiksliau trečiasis. Antrasis baigėsi nesivystančiu nėštumu 11 savaitę. Gal todėl ir jaučiu didelį skirtumą tarp šių nėštumų. Pirmasis buvo viskas suprantama. JOkių skausmų, jokių nukrypimų. Kadangi viskas buvo gerai, tai man nelabai kas ir rūpėjo. Anrajam irgi buvom nusiteikę, kad viskas turi būti gerai. Juk kitaip ir nebūna. Bet pasirodo būna ir kitaip. Todėl, kai planavom ir pastojau trečią kartą, tai buvo stebuklėlis. Štai tada ir prasidėjo baimės. Kodėl tas, kodėl maudžia, kas tempiasi, kodėl tokie vitaminai, tyrimai? Žodžiu, kai daug žinai, atrodo kad dar per mažai, kad kažkas nesutampa. Todėl ir vyro reakcija buvo nuostabi, ir rūpestis visai kitoks. Bet ir šiaip. Jau subrendęs tėvystei. Nors pirmasis nėštumas buvo irgi laukiamas ir sėkmingas, šis laukimas man ypatingas.

O man antrasis nestumas visai ne ramesnis (nors atrode kitaip). Gal dar per mazai laiko praejo, dar viska prisimenu, bet jau zinau kas laukia per gimdyma, po gimdymo pirmus menesius ir metus. Atrodo daugiau zinai - butu ramiau, bet man atvirksciai, kaip tik visko prisigalvoju. O dar suku galva kaip reikes spet su dviem (pirmasis vaikas kol kas "karaliukas" )

Idomu paskaitineti sias istorijas ,kai pati :nestukelauki antro.Pirmas mano nestumas buvo gal siek tiek netiketas ,bet finalas buvo nuostabus -gime nuostabus ,sveikas sunelis .Antras buvo planuotas,bet ivyko nelaime,nesivystantis nestumas,dabar vel laukiuosi ,viskas lyg gerai,augame.Jauciu nuo pirmos dienos dideli nerima,kaip cia bus.......Pati save begalo myliu ,vyras taipat,draugai ir visi kiti artmieji VASARIO MENUO 2005m,BUS PATS NUOSTABIAUSIAS

NA IR KELINTAS BEBŪTŲ TAS NĖŠTUMAS -NERIMAS VISADA BUS.

Na, as kazkaip mazai uzsiciklinus ant savo antro nestumo, kazkaip kiekviena akimirka tikrai negalvoju, kad as nescia (kaip cia kazkas patare)
Su pirmu daug domejausi, susipirkau visa imanoma literatura, viska smulkiai pasakojau vyrui, o dabar nueinu visur pagal grafika, atlieku visas proceduras ir isejus is poliklinikos pamirstu, kad esu nescia Net tingiu apie tai daug kalbeti, pasakoti pojucius ir pan...
Kita vertus, nerimas vis tiek yra-del paties gimdymo net neramiau negu pirma karta, nes jau viska lyg zinai, prisimeni ivairius nesklandumus nestumo pabaigoj ir gimdymo metu
Kartais kankina mintys ar tikrai viskas gerai su kudikiu ir pan.-to isvengti neimanoma...

nezinau, jau su pirmu galvojau kad kazkas su manim netaip jokio nerimo, baimiu ir t.t. ir dabar tas pats

dar sunku pasakyti ar panasus ar ne sitie du mano nestumai, pirmas trimestras buvo skirtingas, dabar viskas sunkiau buvo, pilvas pasimate anksciau, nors kaip ir pirmu ne pagal grafika, kuris priklauso, ir tada ir dabar gimda greitai augt pradejo, ne pagal laika, kaip ir su pirmu pagal gimdos dydi gydytojams klausimas buvo dvyniai ar ne nea, vienas, bet velnias zino kodel didesnis negu priklauso, paskui susitvarke su pirmu, kaip bus dabar nezinia, va ir dabar dare echo- sako nestumas virs 13 sav, jus blogai cikla skaciavot, na su pirmu tai jo, pripazistu, bet dabar tikrai ne. ziuresim kas bus toliau

Lyg ir tos pachios mintys - nesinervavau per daug su pirmaja, ir dabar esu pakankamai rami. Kazhkur pasamonej, aishku, zhinai, kokiu gali buti nesklandumu, bet to neakcentuoji. Tiesiog stebi savo kuna ir tiek.
Ish kitos puses, dabar, kai jau zhinai daugiau apie tai kas vyksta nei pirma karta, tai gal nerimo ir daugiau. Bet pirmasis vaikas neleidzhia per daug i tai gilintis

O man yra atvirkščiai. Kadangi pirmas vaikas buvo" netyčiukas", tai perdaug apie tai negalvojau,be to dar mokiausi. O dabar planavom, labai labai laukėm, ir galvoju apie jį kiekvieną akimirką, nes labai labai noriu jį kuo greičiau pamatyt

o as per antraji nestuma jaudinuosi zymiai daugiau negu per pirmaji. tikriausiai del to, kad per pirmaji nezinojau kas manes tiksliai laukia, o dabar artejant gimdymui, vis labiau ir labiau pagaunu save jaudinantis nu bet viskas turetu baigtis gerai ir visoms kitoms to linkiu

Pirmą kartą kai laukiausi mažiau nerimavau dėl paties nėštumo eigos ar gimdymo. Matyt, todėl, kad nėštumas nebuvo komplikuotas. Apie pirmąjį gimdymą galvojau maždaug taip - susivoksiu vietoje kas prie ko - visgi tai natūralus procesas, be to šalia bus medikai ir vyras. Antrajam planavau praktines žinias pagilinti teorinėmis įvairiuose kursuose ir tinkamai fiziškai pasiruošti. Viskas taip ir buvo, normalu, kaip pirmam gimdymui - 12 valandų ir susitikau su sūnum. A, tiesa, buvo viena paranoja, kad nepastebėsiu kaip prasidėjo sarėmiai Kita paranoja - kad nebusiu gera mama ir nieko nežinosiu - nepasiteisino - sužinojau, išmokau ir viskas buvo gerai
Kai pastojau antrą kartą viskas atrodė žinoma, pasitikėjau savimi, tiesiog mėgavausi nėštumu. Pradžioje pykino (ko nebuvo su pirmu), pilvas tikrai greičiau pasimatė (nors ir su pirmu tai įvyko gana greitai), bet šiaip viskas buvo normalu. Kol 20 savaitę nepasirodė kraujas ir nebuvo diagnozuota placentos pirmeiga. Ligoninė-namuose taip pat gulimas režimas-jokio vairavimo, jokio darbo, tik ramybė, ramybė, ramybė ir aišku - pabaigoje Cezaris (na, su juo aš greičiausiai susitaikiau - nes svarbiausia gyvybė ir sveikata). Va, tada ir prasidėjo mano nerimas, kad tik viskas gerai būtų, nes programa minimum buvo išnešioti iki 35 savaičių. Su viskuo susitaikiau - su apribota judėjimo laisve, sėdėjimu namie ir t.t. Prieš 4 savaites, kai jau niekas nesitikėjo, kad placenta pakils, ji jau tik iš dalies dengė kaklelį, bet vis dar nusimatė Cezaris. O po paskutinio vizito paaiškėjo, kad ji dar pakilo ir galbūt galėsiu gimdyti pati. Matyt turėčiau apsidžiaugti, bet... Turbūt atrodys kvaila, bet mane antrąjame nėštume labiausiai neramina, kad niekam negali nei morališkai, nei fiziškai pasiruošti Belieka galvoti, kak viskas bus taip kaip turi būti ir, kad gimdymas - natūralus procesas, o visi fiziniai jam pasiruošimai yra tik nėštumo komercializacijos (kursai, mankštos, pratimai, kvėpavimas, masažai ir t.t) pasekmė

MAn tik gaila, kad negaliu tiek daug laiko skirti antram laukimui. Juk yra vyresnėlė, kuri irgi nori savo "porcijos " dėmesio. Tikiuosi atsigriebsiu išėjusi į dekretą. Antras nėštumas kol kas beveik identiškas pirmąjam. Tik šį kartą nepergivenu tiek dėl visokių smulkmenų kaip per pirmąjį. Ir pykinti pradėjo tokiu pat metu, kaip ir pirmąjį - po 12 sav. Kai visiem pasibaigia - man prasideda.Tiesa svorio ne taip staigiai priaugdinėju ir pilvukas su pirmu matėsi labiau nei dabar.

Sveikos, na mano vyrelis kazkodel visai nerodo tokio susizavejimo kaip su pirmu mazium- nei rankos deda, nei padeda ka daugiau... sakau , uzdek ranka, lelius spardosi- jis uzdeda, nesulaukia judesiu ir nuima, zodziu jau jam atrodo tai iprasta...sako bus didesnis, tada jausis geriau....
as ir tampau krepsius, zaidziu su vyresneliu, su juo beveik visas vakaras praeina, o vyrelis tipo pavarges po darbo buna...oi, kaip pykstu
o del mano organizmo-( va dabar antro nestumo vidurys)tai pilvas toks apvalus, didelis(su pirmu tik gimda isisovus apacioj buvo), svorio maziau priaugau, o pykinimo, kitu negalavimu negaliu palygint, nes neprisimenu jau.....
zodziu jei ne vaisiaus judesiukai, net kartais pamirstu kad nescia, nei skaitau literaturos kokios nei i kursus kokius einu...
bet labai laukiu ir noriu savo antro mazo vaikucio

O man idomu paliko:ar tiesa,kad antras vaikelis gimsta anksciau nustatyto laiko?Ir ar tiesa,kad mergaites gimsta anksciau nustatyto laiko,o berniukai linke veluoti?

Sklinda po kaima pletkas kad mergaites greiciau issikrapsto, bet cia kaip bus tai vienas Dievas tezino... Maniskis pvz atidundejo per pati termina, nors visos drauges nuteikinejo, kad kokia savaitele palauksiu...
Dabar dar tik 13sav antrojo nestumo, bet tikrai galiu pasakyt, kad skiriasi nuo pirmojo 5-11sav pykino, daug greiciau pavargstu, pilvas po truputi ryskeja (nors kg tik krenta ) ir apie emocijas tai jau net nekalbu nors ir pirma karta jautesi... hormonai

VA sitai ir mane labai domina. Man liko tik 3sav. Bet nuojauta kamuoja, kad neistemsiu visu 3

Sveikos ! o man iskilo toks klausimas, kol kas niekur forume neradau sia tema pasisakiusiu , as taip pat laukiuosi antro, pirmaji gimdziau ne pati, dare Cezari, dare tai del to kad buvo paskutinem dienelem labai aukstas kraujo spaudimas, todel suejus gimdymo datai pradejo skatinti,o prasidejus saremiams pradedavo stoti vaikelio sirdute, todel nerizikavo. Tai va man dabar labai rupi kaip bus su antru - ar leis man paciai gimdyti????, ar iskarto planinis cezaris??? gal kas turit panasios patirties ???

Dabar laukiuosi antrojo, tai visi pozymiai nestumo daug greitesni nei su pirmuoju. Jau pilvukas atsikises nors mums tik 7 savaite eina O pakutenima pilve as is ne nescia budama jausdavau Labai panasu i judesius, tai taip juokinga, kad tas jaumas kaip judesiai, kai buvau pirma karta nescia. Idou bus kaip su situo, su pirmuoju pajutau 17sav. tikiuosi su tuo greiciau

Sveiki, as laukiuos jau 10 savaičių, kol kas pilvuko nėra, bet pastorėjau per liemenį. Pradžia panaši kaip ir pirmo nėštumo, pykina, nuovargis, silpnumas. Bet po to viskas buvo super, pilna energijos, todėl tikiuosi, kad bus taip pat.
Dar bijau dėl elementarių moteriškų dalykų pvz. kad stora po gimdymo nelikčiau ir dar bijau, kad vaikas nebūtų rėksnys, nes mano pirmoji dukrytė pirmuosius mėnesius taip rėkdavo, jog galvojau, kad išprotėsiu.