su vyru apsisprendeme dar siais metais pradeti lialiuka .turim sunu,kuriam siais metais sukaks dveji. noreciau suzinoti kaip reaguoja 2 metu vaikas i nauja zmoguti? kaip jis supranta, kad mama nuo siol reikes dalintis? Motiejukas labai pyksta, kai vyras apsikabina ar buciuoja. o gal laukti dar metelius vienus kitus?pasidalinkite patirtim.

na, maniškei tai buvo 1m. ir 2 mėn, kai parsivežėm sesę, nebuvo jokios konkurencijos, kažkaip kaip ir dėmesio nekreipė į sesę, kol abi atkuto, paaugo ir jau galėjo peštis , o jūs šaunuoliai, geras metų skirtumas, manau, pats tas , visko į priekį neįžvelgsi, kiekviena situacija individuali, kaip nusprendėt, kaip norit, taip ir darykit , tik ar tu dirbusi, jei dirbi, tai bus lengviau, o jei visai nedirbusi abu iškart auginsi, manau, kad nelabai pilnavertė po kiek laiko jausies, augindama vaiką veršies išbandyt savęs darbe ir pan., tai tiesiog mano nuomonė .O 9 MĖN. -ilgas laikotarpis, tavo pirmagimis dar pasavarankiškės, suprotės, labai iš anksto jį paruošk pasikeitimui.

Paziurek i skyreli, kur mamos raso apie pametinukus.
Tarp manuju skirtumas metai ir beveik sesi menesiai, bet vyresnelis puikiai susitvarke su seses atsiradimu - aisku buvo suvaikejimo - maudesi mazoj vonelej po seses, zaide su jos barskuciais, prasesi ant ranku, miegojo jos vezime, stengesi atsigulti i mazosios vieta kai maitindavau, bet viskas kazkaip issispresdavo. Svarbu labai nedramatizuoti ir i visas situacijas ziureti su sypsena.
Dabar negaliu atsidziaugti kokie jie draugeliai - vienas uz kita mazesnis, bet vis tiek vyrenelis yra didelis, tai labai nori sese pagloboti, ant keliu pasisodinti, pamaitinti, uz rankutes pavesti. Kiekviena ryta dziaugiusi, kad gavosi taip vienas paskui kita . Aisku pradzioj buvo labai sunku, bet ir amziaus skirtumas buvo mazesnis uz tavo planuojama.

As tai is savo vaikystes pamenu, kai labai nepatiko man tas brolis, nes jis MANO mama valge. Kiek pamenu man tai tikrai buvo baisu... o giminaiciai tos baimes neivertino kazkodel... tarp musu dveju metu skirtumas...
O veliau tai kartu lelem zaidem , nors jis ir neprisipazista...

Nors pati leliu dar neturiu, bet manau (tikiuosi), jog vaikui viska galima paaiskinti...

Pijus gime 02 04 02, o Motiejus 04 01 14, t.y. 1 m ir 10 menesiu. Kai gime antrasis, tai mano mama buvo pasiemusi 4 dienom Piju. Kai vaikas atvaziavo namo labai apsidziauge rades maziuka. Puole buciuoti, dziaugtis, po to patempe lupa, nes brolis turejo soske. Mes leidom paimti. Atrodytu viskas gerai. Uzeina ir meiles begaliniai protrukiai (bando dalintis soske, buteliuku, zaislais, sausiainiu), bet buna ir klaikaus pavydo. Nesiojam mazaji, o didysis rekia visa gerkle ir rodo i vezima sakydamis brolis liulia (padel i vezima). Bet visgi galiu pasakyti daugiau meiles, nei pavydo.
Sekmes laukiant antro

Tarp maniškių skirtumas 1 m. ir 9 mėn. Tfu, tfu, tfu, bet pakolkas galiu tik džiaugtis tokiu skirtumu. Kai mažoji gimė, brolis ją priėmė kažkaip savaime, po poros mėnesių nė nebeatsiminė savęs be jos. Jokio pavydo, jokio pykčio nebuvo . Nuo pat pradžių labai džiaugėsi sese, ją labai saugojo. Tiesa, mes su vyru labai stengėmės, kad jam nepritrūktų dėmesio. Kai ją maitindavau, pora kartų irgi prašė pienuko, leidau paragauti, įsitikino, kad nieko ypatingo, ir daugiau nebenorėjo. Dabar kai mažoji jau žmogelis, būna kad ir pasipeša, ir žaislais nepasidalina, bet tokios problemos būna pas bet kokio amžiaus vaikus, o kai amžiaus skirtumas nedidelis - daug bendrų žaidimų, pasaulio suvokimas panašus ir t.t.

Tarp mano vaiku skirtuma 1m5men,dvi savaaites prie manes nejo verke,prashe kad broli i lovit paguldiciau ir isheiciau is kambario,visko buvo,maitint neleizdavo,tai zadindavokad ir dabar kartai ka nors tokio pridaro

tarp manishkiu 2.2 metu skirtumas. buvo visko ish pradzhiu - vyresnysis "sumazhejo", nieko "nemokejo" ir "negalejo" daryti, pavydejo broliui, net bande skriaust.
bet dabar jau viskas gerai. myli jie vienas kita labai, ryte, kuris pirmas atsikelia, puola broli zhadint ir dzhiaugiasi
benas mazhyli saugo ir gina, net duoda savo zhaislus "pachiupineti"

Kai gimdysiu antraji, tarp maniskiu bus 2 m ir 1 men skirtumas. Tai net nezinau, kaip vyresnelis reaguos . Kiekvienas vaikas skirtingai priima "nelaukta svecia", ypac jei tai mazylis, kuri mama nuolat maitins, nesios, myluos... Turetu maniskis labai labai pavydet, nes is musu, tevu, dabar tikrai daug demesio gauna. O kai jau bus konkurentas ...

Kai gime antrasis vyresniajam buvo 1m 5men. Oi kaip brolio nemylejo is pradziu, sokinedavo ant lovos kai mazyli krutim maitindavau, bandydavo "musti", "bardavo" mazaji, ir aplamai is proto kraustydavosi kai as rupindavausi mazuoju. Bet uz tai dabar geriausi draugai, buciuojasi is ryto atsikele, buciuojasi pries eidami miegot... Va uz sesiu men. gims trecias, tai truputi vel jaudinuosi, vyresniajam bus truputis virs triju, jaunesniajam dar nebus dvieju. Brrrr.... Jaunesnysis toks mamos vaikas, pirmasis sunelis toks nebuvo ir tai per pavydo scenas praejome, o kas bus dabar.... Bet visumoje esu labai patenkinta, kad tarp vaiku toks mazas amziaus skirtumas.

Manu, kad labai svarbu kaip tėvai aiškina brolio ar sesės atsiradimą, kai šis dar pilve "gyvena". Mes zuikiui aiškinom, kad pas mamą pilvelyje auga broliukas, kad broliukas jį labai mylės (BET NE ATVIRKŠČIAI!), kad broliukas augs, augs, pradės vaikščioti, tada galės kartu žaisti. Vaikui reikia aiškinti kokią jis "turės naudą" iš brolio ar sesės, tada nebus pavydo ar pykčio. Žinoma, gimus mažajam, vyresnėlis irgi "sumažėjo" - reikėjo ir į vežimą atsigulti, ir į lovytę įlipti, ir tėvų dėmesio bei pagalbos paprašyti darbeliuose, kuriuos iki tol sėkmingai atlikdavo pats. Visą laiką stengdavomės pabrėžti vyresnėliui, kad jis yra didelis ir protingas berniukas, o brolis dar mažas ir nieko nesupranta. Jam labai patikdavo būti "dideliu" . Taip pat paprašydavau pagalbos prižiūrint brolį - soskytę paduoti, drabužėlius atnešti, buteliuką palaikyti. Jam patikdavo būti mamos pagalbininku.
Dabar abu labai geri draugai . O draugai, žinoma, ir pasimuša...
Amžiaus skirtumas tarp vaikų 2,5 m.

pas mus bus skirtumas 2,3 metai. Nesupranta ji, kad pas mama pilve gyvent kazkas gali... bet kai ishaugtus jos rubelius isimineju is spintos, aiskinu, kad bus sesei ar broliui. Tai ji isigudrino, jei nenori kazko rengtis, nepatinka rubas - nustato protinga mina ir sako "šešei"

Nezinau,mergicos,as nenuteikineciau taip optimistiskai.Kai laukiausi antrojo,pazistama,turinti vaikiukus,tarp kuriu 2,5m skirtumas,pasake trumpai-bus sunku,ypac iki mazajam sueis 1,5metu.
Ir buvo sunku.Tarp mano vaikiu-2,5m.skirtumas.Dar kol jaunelis nevaiksciojo,tai tiesiog sunku fiziskai abu apeiti.Pavydo ne tiek ir daug,tinkamai paruosus vyresneli.Bet budavo,kad mazas nesiliauja verkes valanda,jau pradedi eiti is proto nuo to klykimo,o dar ir vyresneliui reikia valgi paduoti,pakakojusiam uzpakali nuplauti,ir,zinoma,atsakyti i klausima,kodel brolis taip verkia.
Kartais norejosi klonuotis.
Po to,kai mazas pradeda vaikscioti ir kisti nosi i brolio zaislus,prasideda kovos.Cia mano,neduosiu,as laimesiu,as pirmas(spausiu lifta,gersiu vaistukus ir t.t.),tu pralaimejai-einamiausios frazes siuo metu.
Na bet koki 20 procentu laiko zaidzia graziai ir labai myli vienas kita.
Prisiminiau,kai maziui buvo 1m,o didziajam 3m,budavo ateina vyresnelis,apsikabina broli per pecius ir filosofiskai nutesia:"Myliu as ta bliooli,nieko neduodu,bet myyyyliu".
Zinoma,yra teigiamu pusiu,ir neigiamu.Jeigu lialius jau yra pilve,geriau matyti teigiamas puses.Nors mano nuomone,tevams lengviau,jei tarp vaiku skirtumas 4-5metai,o vaikams geriausia 1-2metai.
Is visos sirdies linkiu kuo daugiau stiprybes audginant .

Mano Justukas laaukė broliuko, bet kai parvežiaaau naamo taaij taaip žiū rėjo, taaip žiūrėjo o ryte pabudęs paklausė O brolis jaau išėjo namo??????
Sakaau ne broliukas gyvens su mumis Mąstė ilgaai...Pvydo ir dabaar yra, vis klausia;- Ar manę myli?
Bet sesytės vistiek nori.O ir mamytė su tetuku nori mergytės sesytės

ash vis prisimenu, kaip benas pirma kart pamate broli. buvau ka tik pagimdzhius (gustas gime 6.30 ryto), o aukle atvede bena pas mane i ligonine apie 12. atrode toks sutrikes, pasimetes. toks mielas - nezhinau, toookia jausmu sumaishtis!
tas vaikas norejo prie manes prisiglaust, bet neleidom lipt ant lovos su lauko rubeliais, tai jis, pagalvojes, nusiave batukus ir atsisedo ant krashchiuko. net graudu, pagalvojus... gailiuosi, kad neishnaudojau to momento...

paskui buvo visko - benas broliui kasdavo, bandydavo vis uzhduot su ranka ar kokiu zhaislu. o kartais - noredavo draugauti, budavo visas baisiausiai patenkintas, kai leisdavau broli palaikyt.
turejo savo meshkiuka - tai ta meshkiuka vyste, migde, maitino - kaip ash naujagimi

Kaip viskas pazistama... Skirtumas tarp vaiku 2 metai. Pirma reakcija labai faina - "oj, lelia", "mylu mylu" ir pan. Taip myli iki dabar, kartais net baisu kad kokia rankyte neissuktu is tos meiles. Pirmas maitinimas buvo prasidejes vos ne asarom ir mamos bandymu 'apginti' nuo leliaus, taciau skubiai paaiskinus, kad maziukas valgo mamos piena, parodzius kaip tas pienas bega, viskas susitvarke ir del to daugiau problemu nekilo. Na o pavydo scenos prasidejo tik dabar, po kokiu 3 men., kai jau matyt suvoke kas yra tas brolis ir kad jis daugiau laiko buna su mama. O siaip tikrai didelio vargo dar nera, tik labiau reikia taikyti situacijas, kad nesukelti bereikalingo pavydo: jei snekini maziuka, nepamirsti atkreipti demesi ir i dukra, kartu uzsiimti mazojo sauskelniu keitimu, maudyti viena paskui kita ir pan.
Papildyta @ [mergetime]1099603675[/mergetime]
P.S. kad nebutu mamai ir dukrai per daug streso, i ligonine grieztai uzdraudziau vesti.

Tarp maniskiu irgi panasus skirtumas - 2,3m. Kai atejo manes aplankyti, sekancia diena po gimdymo, as jau galejau ja paimti ir pasisodinti ant keliu... tokia sutrikusia ir staiga tapusia suaugusia...
Pavydo, deja, neisvengem. Kai dabar prisimenu - pirmi menesiai buvo baisus. Dukryte pasidare labai irzli, biski kas - riksmas. Norejau net i spichologus kreiptis... Bet supratau - tik demesys, demesys, padidintas demesys vyresneliai.
Kiekviena laisva minute, stengdavausi su ja zaist, knygeles skaityt (geriau jau koks darbas liks neatliktas), ar kur iseidavom tik mudvi. Dukrytes reakcija buvo dvejopa: arba pasidarydavo leliuke (noredavo mamos papuko, guldavo i brolio vezima) arba pasidarydavo labai savarankiska, viska darydavo pati, labai mego ir tebemegsta rupintis savo lelemis; o ir demesio atkreipimo budai jai tikdavo visi (padarydavo siusiu i puoduka, zaibiskai atsistodavo ir ispildavo ant zemes... net ir laukdama to, kartais nesuspedavau jos sulaikyt). Zodziu, liudna nebuvo.
Bet dabar galiu reziumuot, kad labai dziaugiuos, kad turiu du tokius vaikucius. Kai ziuriu i juos dukstancius kartu ir besijuokiancius, apsikabinancius, ar einancius kartu, susikabinusius uz rankuciu, visi vargeliai lieka malonus.
Dukryte labai myli broli - motiniskai juo rupinasi, kai jis uzsigauna, pravirksta; ji tuoj pat atlekia, kalbina ji, demesi nukreipineja; net ziuri, kad kur neuzsikartu, nenukristu- tuoj man pranesa. Kai tetis ko nors maziui neleidzia daryt; dukryte sako: "juk jis dar mazas!" (tipo - daugiau nuolaidu!). O jau maziui didzioji - koks autoritetas! Aisku, nesivengiam ir konflikteliu, vis del to - mazi vaikai. Bet kai mazius apsikabina sese ir sako "myji"... sutirpti galima.
Vaikams taip smagu augti dviems.

Mano leliukui 1,5m. Dabar laukiam pagausejimo,jau 2men.kai antras gims,pirmajam jau bus 2 metukai.gal galit kas pasidalint patartimi?Nes man truputi baisoka,nes labai mazas skirtumas amziaus....

Tarp mano vaiku amžiaus skirtumas tik 1,9m, bet nepasirodė labai sunku. Gal sunkiau buvo kol laukiausi, nes reikėjo ir panešti ir pamaitinti. bet kai gimė antras, tai aišku pradžioje miegojo, o aš dar kartais spėdavau pamiegoti kartu. Man labai padėjo vyras, nors ir dirbdavo, bet po darbo užsiimdavo su didesniuoju ir net jį migdė. gal sunkiau, kai pradėjo mažoji miegoti 2 kartus o didysis vieną katrą, tai nesutapdavo jų miegas, negalėjau atsipūsti nuo abiejų iš karto. bet laikas greičiau bėgo, tai net nepastebėjau, kaip paaugo abu. O pirmasis atrodė labai lėtai auga

Pas mus tapati situacija.. Kai gims antrasis mano vaikiukas, tai dukrai bus 2metai ir 3 menesiai. Kad kazhkas ten pilvely kruta- nesupranta, tik kartais pyksta, jeigu ja migdant pilvelis jai ispiria o rubus nemylimus jau sukrove 'boliukui arba sesiutei' ilgai nezinojom, kad turesim antra mergyte, uzhtai taip ir ishmoko sakyt dabar tik pradeda priprast, kad ne boliui o sesei o sheip, del pavydo, tai jauciu problemu turesiu .. Manes ir taip niekam liest negalima, ir miega ji su manim kartu lovoj.. kaip reiks maitint/migdyt mazhaja, kolkas neisivaizduoju bet kaipnors tikiuosi ishsispres shita problema.. Bet vistiek baisu, kad nenuskriaustu mazhosios, nes kate musu tai vis paspiria, tai sheip kur kampan ispaudzhia.. baisu, kad mazhosios neprimushtu

Kai laukiausi antrojo (skirtumas tarp vaikų 2m. 9mėn.), gavau anytos ir savo močiutės (o jos abi po 3 vaikučius užauginusios) nepriklausomus patarimus, jog jei nenoriu pavydo tarp vaikų, tai visus įmanomus su kūdikiu susijusius pasikeitimus vyresnėlio gyvenime (lovytė ar net kambarys, vežimėlis, žaisliukai, darželis ar auklė, čiulptukas, migdymo ir prausimo ritualai ir t.t.) padaryti kiek įmanoma anksčiau, paskutinį mėnesį ir dar kokius porą mėnesių po gimimo nekeisti nieko. Tąkart šio patarimo paklausiau tik iš dalies ir jo aktualumu įsitikinau savo kailiu. Užtai antrasis sūnelis naujo šeimos nario gimimui (skirtumas 1m. 8mėn.) buvo ruošiamas labai kruopščiai ir ką - su pavydu susidurėme labai labai minimaliai, agresijos broliuko atžvilgiu apskritai nerasta...

Sūnui buvo du su puse kai gimė brolis. Turiu pasakyti pirmos savaitės buvo vienas ilgas košmaras. Broliui pavydėjo visko, o labiausiai tėčio. Brolį skriaudė ir tiesiai šviesiai sakydavo, kad nemyli, reikia jį išmesti. Nors ir skaudžiai, nors ir su daug ašarų dabar atrodo jau persilaužėm. Namie yra keletas taisyklių, kurių noriai laikosi ir kurios padeda įvesti sutarimą tarp jaunėlio ir vyresnėlio.
O šiaip, kai pabendravau su daug skirtingų žmonių įsitikinau, kad amžiaus skirtumas tarp vaikų nėra svarbus. kai kurie mažiukai gerai reaguoja, o kiti, žiūrėk, vyresni sukvailioja

nu kai gime mazoji maziau buvo problemu , negu dabar dabar ,kai dukra didesne tai jau viska ima,viskas jai idomu.ir labai rupi brolio masinos,nors jau ir jai nupirkau,kad turetu,bet vistiek kai brolio pagriebe masina,brolis atima na ir atsidaro dudos tai va

Gal ir ziauriai sunku,bet dar labiau Maniske nepavydejo ir nepavydi,labai dziaugesi kai tetis atsivede ja i ligonine,vos atplesem nuo naujagimio,vis kartojo:ziujek lialiukas,jankytes...-Na,o man ji per ta nakti(gimdymo)taip ziauriai uzaugo,atrode tokia didele.Manau tada ir baigesi jos kudikyste.Musu problema buvo ir tebera ta,kad dukryte tokia gruboka ir labai judri,daro myliu is visos sirdutes,kol brolis apsiverkia.O kai mazasis pradejo ropoti,po to ir vaikscioti,dukryte tik persistengia zaizdama,jai atrodo,kad jis jau didelis ir gali taip kaip ji.Zinoma ir paaukleti bando,vadovauja...bus dar visko,tikiu...

skaitydama tai vos nezliumbiu,nezinau pati ko.taip jau gavosi,kad turim dukryte bet esam nesusituoke,vestuves ivyks 06.16.vyro svajone pradeti sunu vestuviu nakti.siuo metu nesulaukiu savo ''dienu''nes tiksliai net nepamenu kada jos buvo.pries tai vartojau KT bet men.kaip nebevartoju.bet tai dar ne esme.vakar MB pasielge siek tiek neatsakingai, ir as siek tiek issigandau sunerimau kas bus , o juk pries tai tik ir kalbejau noriu antro vaikelio.bet kai supratau kad tai gali ivykti sukauste baime.ir kai tai pasakiau jam,jis isizeide.nes jis nori vaiko o mano kalbos kad noriu ir as pagal ji atseitbuvo nieko vertos.bet bijau kad mano mazoji dar per maza.jai dabar tik 1.7m.kai gims lelius jei taip iseitu,jai bus vos 2.5m ji pas mane visai kvailute dar.vaikelio as noriu,o ir vyras tikiu kad svajoja ,nes pirmoji mano yra netikra jo dukrele,aisku myli kaip savo,bet......gal as kvaila?mamytes patarkit ar pagrystai as cia baiminuosi? dar siek tiek itakos daro ir aplinkiniai,kazkodel manau kad visi galvo,jog prisidarem vaiku kaip triusiai,viena is vystyklu neislipo o jau

i aplinkinius tai maziausiai turi kreipti demesi linkiu tapti .o sunaus reakcija buvo nieko gera,tik pradzioje vadino lele,paskui sese ir neleisdava niekur palikt na ar pas mociute ar tetas,visur liepdavo pasiimt

Kai gimė antrasis sūnus mano pirmąjam buvo lygiai du su puse. Iš patirties galiu pasakyti, bus sunku. Bet ne visada. Bus sunku pirmąjį mėnesį. O paskui įprasi, įsivažiuosi, atrasi ritmą, dienotvarkę ir susitvarkysi.
Tik, aišku, bus liūdna, kai mažoji matys, kad netikras tėtis (jeigu ji jį laiko tėčiu) daugiau dėmesio ir meilės skiria jaunėliui(ei)
Paprasčiausiai jums reikia su vyru susitarti, kaip elgsitės, kai gims mažasis. Tu, automatiškai jam daugiau dėmesio skirsi, tai jis galėtų tuo metu daugiau dėmesio skirti tavo dukrytei. Arba dukrytės tikrasis tėvelis galėtų daugiau dėmesio skirti jai tuo metu.

tikras tetis mums neegzistuoja,jis net jos ne karto nemates ir jam neidomu.musu tetis yra tas kuris su ja nuo pat gimimo,ja rupinasi ir myli.ir sia tema mes daug kalbejom,kad as bijau jog tikra savo vaika jis myles labiau,bet jis tai neigia,ir tikrai matau,kad jis ja be galo myli ir didziuojasi kad dukryte labiau dziaugiasi pamaciusi ji o ne mane.jis dave jai savo pavarde ir laiko ja savo vaiku.manau kad viskas bus gerai

Tokiu atveju ir aš manau, kad viskas bus gerai.
Kiekvienoje iš mūsų kai planuojame vaikelį sukirba tokia mintis: "ar būsiu gera mama? ar jis bus geras tėtis? ar mūsų vaikai bus tinkamai išauklėti?". Tai normalu ir logiška. Juk, mes norim savo vaikams paties geriausio.

kazkur skaiciau kad jei nekyla pavydas tai tada jau nelabai gerai, reiskiasi, kad vaikas uzspaude savo emocijas. nes dar kazkur skaiciau kad pirmagimis gimus antrajam jauciasi taip kaip tarkim jaustumetes jus, jei jusu vyras atsivestu namo meiluze , paguldytu i jusu lova ir pasakytu, mylek ja ir saugok kaip savo....nzn ka... jausmelis klaikus ...

Na pas mano vaikus skirtumas 2m.11men. visa nestumo laikotarpi buvo kalbama, kad turesime broliuka, kad bus mazas reiks myleti saugoti ir t.t. lingavo galvyte, lauke brolio, o kai gime jau man ligonineje bunant pareiske, kad nereikia to brolio, tik namo greiciau grysk. o ir veliau namie, nei is sio nei is to verkti pradedavo, zodziu pavydas jauzdavosi kodel maitinu, kodel nesioju ir t.t.
laikui einanat viskas pasikeite. atsirado meile ir man labai svarbu, kad jauciasi abipuse. tik parejusi is darzelio ar atsikelusi ryte bega buciuoti broli, zaidzia kartu manieze. o maziukas pamates sese sypsosi, pradeda cypti, ir kartu zaidzia...

Skirtumas tarp mano dukryčių 1.9 . Kol maziukė nesikėsino į žaislus, viskas buvo lyg ir neblogai, nors ir dėmesio daugiau reikalaudavo, ir naktimis prastai miegojo Kai sesė ūgtelėjo ir pradėjo žaislų reikalauti, va tada ir atsirado pyktis, pavydas, nesupratimas... Bet kažkaip sprendžiam viską - dabar jau mato, kad dalintis yra gražu, jau ir mažoji sesei neša savo žaislus - smagu, kai tokie maži žmogeliukai mokosi gyventi

Nasąmonė kažkokia. Ne viskuo, ką skaitote reikia tikėti, jau 100 proc tuo įsitikinau iš savo patirties. Savo laiku jei būčiau mažiau tokių patarimų skaičius, mažiau klaidų būč padarius. (čia šiaip ne į temą truputį)

Nažinau. Mano sūnui buvi 2 metai 1 menuo, kai sesė gimė. O jau džiaugsmo jam buvo. Atrodo, kad nelebai jis ir suprato, kas tas yra sesė ir iš kur ji. Mes viską jam gražiai aiškinom, visada kartu viską darydavo, o kai jis negalėjo bendroj veikloj dalyvauti (pvz kai maitindavau) vyras jo dėmesį nukreipdavo kitur. Svarbu pirmagimiui parodyti, kad jis vis dar toks pat svarbus, kaip ir anksčiau.
Dabar, gi didžiausi draugai brolis su sese, kitaip ir neįsivaizduoju kad galėtų būti. O kai du broliai ar dvi sesės, juk dar lengviau turėtų būti.

tarp mano mažiukų- lygiai 2 m. skirtumas. pavydas žiaurus- nieko sesei neduoda, ko jai reikia, tai ir jam reikia nors skiriam tikrai daugiau dėmesio sūneliui, bet jis vistiek elgiasi gana savanaudiškai bet kai paklausi ar myli sesę, sako- kad labai- ir bučiuoja, myluoja ją, tik saugok, kad neužspaustų

Va neseniai psseserė parsivežė is ligoninės mažylę namo,kur namuose iki tol karaliavo vienturtis dvimetis lepūnėlis oi dabar tėveliai vargelio turi... saugo mazgę nuo brolio, kaip nuo laukinio žvėriuko Tarp mūsų vaikučių lygiai 3 metai skirtumas. Tai manau,kad pats tas

pas mus kol kas viskas liuks tarp mazyliu beveik 2 m. skirtumas, vyresnelis kol kas labai myli, rupinasi...

Kai gimė sesė vyresnėlei buvo 2,7 m. Tai išgyveno didelį stresą. Kiekvieną rytą keldavausi ryte ir nerimaudavom, kokios bus didčkės nuotaikos, buvo sunku... Dabar viskas tvarkosi-myli sesę, jau taip skausmingai nereaguoja, kai mažylę paimu į rankas. Tikiuosi, kuo tuoliau, tuo bus geriau:)

sveiki, noriu paklausti del vedimo i darzeli, kad jau sita rudeni mano pirmajai dukrytei bus 2 metai ir esu uzrasius ja i darzeli, bet panasiu laiku tureciau gimdyti antraji vaikeli ir dabar iskyla toks klausimas ar leisti ja i darzeli? ar nebus nuskriausta ir tipo atsikrate tevai isvarydami is namu.... blush2.gif

Skirtumas 2 metai ir ka galiu pasakyt - labai gerai prieme nauja nari, myli, rupesti rodo, padeda, bet mes nuo pirmu dienu pilve aiskinom kaip gerai turet broliuka, kad jis bus geriausias draugas ir tt. Jokio pavydo

Mano tokia pati situacija- liepos gale mazajai 2m, ir netrukus gims trecias, ir dabar tik perskaicius jusu pasisakyma suvokiau, kaip jai gali viskas atrodyti... Pasimetus ir as dabar...

O tai kiek matau tarp jusu pirmuju vaiku 2 metu skirtumas, kokia situacija su jais buvo? As jau perrasiau savaja i darzeli nuo 3 metu, zinau kad bus sunku visa diena, bet pasiryzau tam, kad isvengti stresu ir daug daug sirgimu darzelyje.

Buvo begalo gražu miela ir nuostabu žiūrėt kaip ji įsisitebeilijo į leliuką ir žiūrėjo ilgai kol galiausiai po tylos pauzės kokių 2 min sako "zek teti lialia" iškart bučiuką išmoko duoti į kaktytę, kas be galo miela ir vis dar yra daroma ir glosto galvytę, na myli be galo ir visai nepavydi kai maitinu ateina prisiglaudžia iš kito šono ir būna šalia nors dar visai nesenai pati traukė MP
Papildyta:



Mes darželio atsisakėm iki 3 metų o paskui bus matyt

Sveikutės
Galiu pasidalinti ir aš patirtimi visai nesena. Kai gimė mūsų pagrandukas, dvyniams buvo 2 m ir 8 mėn. Na nevisai dvimečiai, bet panašus amžius.Tikrai juos ruošėm vaikelio atėjimui, tikrai daug kalbėjom ir pasakojom...Bet pradžia buvo nelengva... pirmiausia tėtis parvežė filmuotą lėliuką iš ligoninės, jau tada viemnas sakė kad nemylėsiu... O kai parsivežėm- kitas puolė tiesiog į ašaras. Viskas pasidarė negerai, pyko dėl kiekvienos smulkmenos.Laikas nebuvo lengvas mums visiems. Prasidėjo vėl bėdos su šlapiom kelnytėm, nors jau buvom tai pamiršę tokius reikalus. Kai paimdavau mažajį maitint- tuoj prasidėdavo poreikių lavina:noriu sysiu, valgyt, ar dar ko ir jei negaudavo ko, tuoj kamanduodavo, kad padėčiau mažiuką... Bet po truputį apsitrynėm, apsipratom, abu labai myli mažiuką, bet nėr ko norėt, kad jie užleistų iškart savo pozicijas. Kartais būna pavydo priepuolių, nes kai maitinu jau tikrai negaliu šokt jų kokių įgeidžių tenkint, išmoko palaukti... Bet mėgsta pagulėt jo gultuke,pasimatuot rūbukus ar šiaip žaislais pažaist. Mums gal taip sunku buvo, kad mažiuko atėjimas sutapo su trečiųjų metų krize. Daugelio mažesni vaikiukai daug lengviau priimė mažulius.
Labai džiaugiuosi, kad jie lanko darželį- tikrai geras sprendimas juos ten leisti. Grįžta pasiilgę tiek mažiuko, tiek mamos. Tada mažiau pykčių ir kaprizų.
Ir visoms kurios dėl to nerimaujate- labai rimtai pagalvokit, pasverkit visus už ir prieš. Aš siūlyčiau pradėti darželi kiek ankstėliau proeš atsirandan mažiukui, kad apsiprastų darželį.Yra tik vienas darželio trūkumas- mažiukui visad gali parnešt ligelių.

mano panelės dviejų metų skirtumu gimę. į daržą neleidau, nes nenorėjau atskirti pirmagimės nuo savęs ir naujagimio. tegul mato, pratinasi, geriau pažįsta. plius, ligų vengiu

tikėjausi jausmų audros gimus, bet vyresnėlė reagavo labai santūriai. atrodė, kad nesuka galvos. vėliau neišvengėm trijų metų krizės, bet to nesieju su jaunėlės gimimu - juk daugumai taip. parėkavo namie, paprotestavo, bet situacija buvo valdoma. šiaip sutaria normaliai, myli viena kitą, kartais kepštelna ar pasipeša dėl žaislų, bet čia juk normalu tarp sesių. o ir mažoji ne auksinė - jei tik kas liečia jos erdvę, iškart praneša riksmu ir pati dažnai nori atimti ką iš sesers, nušvilpia kokia knygutę, lego detalę ir bėga slėptis. žaidžia vaikai.

vyresnėlė gerai pažįsta sesutę, net įspėja, kada nori "kakų". pamato iš žvilgsnio.
ir pavaišint mėgsta, patepti įsivaizduojamu kremu, pašukuoti, paguosti.

Labas visoms,
mano vyresneliui metukai 8men, kudikeliui pusantro menesiuko.
vyresnelis nors ir prieina prie vaikelio, paglosto, paziuri, bet :draugauti" dar nenori. manes pavydi, demesio reikalauja, nors to demesio gauna daugiau uz mazaji. i darzeli ketiname keliauti rudeneli. bet jau geguze meginsim eiti pazindintis su grupe.
as nemanau, kad didesniojo vedima si darzeli yra atstumimas. mano atveju, kada taip jautriai reaguoja i tai kad as paimu broliuka, kad maitinu ar prausiu ji, butu geriau, kad jis eitu i darzeli ir nepergyventu namuose, bei nepyktu ant mazojo, kad sis "mamos laika suvalgo".
na, nebent tame darzelyje pritapti sunku butu - tada geriau gal but namie visiems.

Oi, kaip pagalvoji, tai nieko nuostabaus, kad tie vyresnieji taip pavydi. Mano vyresnis (13 metu!) atsiradus pagrandukui, atseit juokais ropodavo ir sliauzdavo, kad atkreipciau i ji demesi Tai ko noreti is dvieju metu pypliuku?
Beje, su sese 1m 8 men skirtumas, tai pati pirma vakara sese parvezus is karto isisamonino, kad jau nebe vienas, nes nesulauke demesio is karto ir puole i asaras baisiausiai. O kita diena kaip niekur nieko, jokiu pavydo priepuoliu, nieko nebuvo, gal, kad daugiausiai demesio jis gaudavo, labai seneliai mylejo ir lepino vyriausia, ir siai dienai tas pats.

labukas, mano viresnioji yra 2metai ir ji pireme nauja leliuka i seima bet yra problema kai tetukas paaima i rankas pradeda rekauti ir sako kad tetis tik mano o mazoji mamai:) bet vistiek pabuciuoja paglosto ir kai rekauja pasakai ssss Asel miega ji sako ta pati

va ir kaip vaikuciams tevelius pasidalinti )

labuka as tai ne kiek neprgyvenau,kai laukiausi 3,o viduriniam,dar nebuvo 2 metuku,kai gime mazasis,ai galvoju maziukas yra nieko nesupras, bet deja,buvo labai skaudu,net ir dabar sirdy suspaudzia kai gryzom su maziuku is ligonines,mano antrasis mazylis,net nepriejo prie manes,kelias dienas,as ir saldaini daviau ,visaip stengiausi itikt,bet veltui,noredavau apkabin,pamyluot nesileisdavo,verkem abu bet aciu dievui,viskas po truputi susitvarke,dabar zodzio,mama, nepamirsta niekada ir mazuoju broliuku rupinasi puikiai

Labas, as sprendziu dilema del darzelio, mazylis gims rugpjuti, o vyresnysis pipiras eis i darza jam bus 1,10men. Tai bijau kad vyresnelis nesijaustu atstumtas ir kaip kazkuri mamyte rase istremtas. Noreciau jusu protingu patarimu, kaip geriau butu abiem vaikam. Del ligu nepergyvenu, neduoda ramybes drauges issakya mintis kad vyresnelis neismoks myleti maziuko nes jo nematys, bus darzelyje. Ir aplamai labai daug sulaukiu neigiamu atsiliepumu, jog zadu vesti vyresneli i darza. Nors as pati labai optimistiskai ziuriu i darzeli.