Mano sūneliui 1.5 metukų, bet vaikas jau turi charakterį- ir tokį, kad pavargstu su juo kovoti.
nuolat zirzia viskas negerai, žaislai visi pabodo, nežinau kuo sudominti.apsirengti nesiduoda, valgo tik išskirtinius patiekalus. buvimas u juo tai nežemiškas darbas. šiai jis labai idomus berniukas pas mus, labi daug kalba savo kalb, labai greit viską pagauna, bet susikalbėti su juo sunku. Kaip jį auklėti neįsivaizduoju.Jis nėra piktas vaikas, bet jis reiklus, ir su juo nuolat reikia užsiimti, aš net valgytu negaliu paruošti.
gal ir jus turyte panašių rupesčių?tai nėra bėda, bet su tuo reikia mokėti gyventi. aš dar mokausi...

Mano mazasis (1,6 metuku) irgi su charakteriu ir dar tokiu
Bet ko nesirengs, valgymas is viso stresas, nes dazniausiai ka pagamini, reikes ismesti arba gaudyti su saukstu po namus, jei ko negauna krenta ant zemes ir verkia.
Mums geriausias uzsiemimas skaityti knygeles (labai patinka, rodo, kalba), statyti is kaladeliu statyti namus. Kadangi yra vyresnis brolis, tai dar kartu jie uzsiima ir man buna trumpas atokvepis.

oj, man irgi tik knygos padeda, ir dar lauke , ant supynių labai geras vaikas.

Ir aš turiu panelytę (2,5 M.) su charakteriu. Ir dar su kokiu. Kartais netenku kantrybės ir užrėkiu, tada ji lūpą tempia ir toookio nekaltom akytėm žiūri, kad atrodo, ne ji mane, o aš ją iš proto varau. jei kas nors negerai, ji sėda ant grindų ir mėto į šalis tai kaladėles, tai lėlę, tai piešinuką. Kartais nekreipiu dėmesio, o dažniausiai tai apkabinu ir klausiu kodėl ji taip daro. Atsako, kad ji pyksta. Vat, vyresnėlė tai auksinis vaikas, o mažė tai uraganas. o kai abi sesės žaidžia, tai taip gera ir gražu žiūrėti, kad viską pamirštu. Be jokios abejonės tokie kaprizai vargina, bet tikiuosi, kad išaugsim.

gerai jeigu tai yra kaprizai, o jei tai yra vaiko būdas?
mano seser berniukui šeši metukai, tai dar labiau užsispyręs ir dar atsakyti gali.ir ne peraugo jis svo charakterio, taip sakykim.
aš savo vaikui pastabą darau, o jis į akis žiūri ir ginčijasi su manim savo paukščiu kalba.labai juokingai atrodo

na mano vaikinas irgi nuo gimimo turi apie viska savo nuomone,kol buvo mazas vargau ,o kai paaugo viskas daug paprasciau.drabuzius rengtis pats issirenka,kad apsirengtu pagal sezona liepiu rinktis viena is keleto tos pacios rusies daigtu pvz:vienus baltinius is visos kruvos ir tt.ka issireka be problemu pats apsirengia.o kai oziuojasi ir nedaro to kas butina irgi pasiulau rinktis,bet taip kad negaletu atsisakyt,pvz nenori maudytis.tada sakau:tu nori pats ivonia ilipt ar man tave ikelt?jis jauciasi didelis,kad gali pats nusprest,o tuo paciu negali atsisakyt maudytis.

Mūsiškis irgi su charakteriu. Jau jei ko užsimanys, tai pradeda cypti.Jei paduodi ne tai ko jis nori, meta šalis, o jei jau vėliau padavei ko norėjo irgi meta. Tipo nedavei anksčiau, tai nereikia ir dabar. Jam dar tik metai ir mėnuo, bet per dieną taip nusikariauju, kad turbūt pasijaučiu kaip vyras Irake pabuvęs. Turiu su juo žaisti, sėdėti šalia, tai tada gerai, bet tik nulėk iki tualeto, tuoj riksmas ir bėga iš paskos. O dar jeigu atsistoju prie kriauklės plauti indų, tai jau tada įsikibęs šaukia, kol nepaimsi ant rankų. Nežinau kaip jam atrodo, bet plauti indus galiu tik tada kai miega. Žaislai įdomūs tik pora minučių, po to viskas, nebereikia. Knygutes taip suskaito, kad lieka tik viršeliai. Kai aš skaitau, jam neįdomu, o pačiam jau nebeduodu, nes vis tik gaila. kas bus kai jis užaugs Nors aš stebiuosi, bet aš ir pati tokia, man labai greitai nusibosdavo visokie žaidimai, aplamai kas ilgiau tęsiasi man jau darosi nuobodu. Prisigalvoju visokių dalykų, kad tik pasiįvairinti gyvenimą. Nors kartais prisidarau tokių dalykėlių, dėl kurių neturiu ramybės kokį mėnesį ir tada galvoju, ar aš kada nors galėsiu gyventi ramiai

Galėsi, galėsi. Kai paaugs dar kiek sūnutis.

Tai jau taip, kai paskaitai tai ir ramiau pasidaro , čia jau amžius toks, vienas kitą šlifuoja ir kas ką įveiks, o pas mus padėtis tokia pati nors kauk , o dar kartais prie to charakterio ir kokie dantys pasirodo tai va tada zyzimui ir galo nėr, o dėmesys turi būti be galo, be krašto, nors ir sėdėk su ja visą dieną ant žemės ir deliok visus žaislus kas tik namie yra, kol jie pasibaigs, o žaislams interesas gal tik kokioms penkioms minutėms ir vėl kitas, laukas tai dar išigelbėjimas, bet va kai jau reikia namo , tai va jau tada visas linksmumas ir prasideda, verkia dar iki tol, kai jau namie nusirengus, gerokai laiko praėję, o ji dar reikalauja, kad dar į lauką reiktų eiti . Taigi visoms kantrybės ir geresnių, ramesnių laikų...

Na, jei saviškiui duodu rinktis ir jam pasiūlymai nepatinka, tai klausia: "O koks dar kitas pasirinkimas?" Bliamba, kartais išveda iš kantrybės, kad atrodo rykštės neišvengsim, nors esu labai prieš mušimą. Bet ką daryt, jei, pavyzdžiui, neduodi saldainio, užkeli aukštai, o jis tempia taburetę, ir sako "aš vis tiek pasieksiu"... Ką tada daryt?

[quote=dublis2,2005 11 05, 22:34]
Na, jei saviškiui duodu rinktis ir jam pasiūlymai nepatinka, tai klausia: "O koks dar kitas pasirinkimas?" Bliamba, kartais išveda iš kantrybės, kad atrodo rykštės neišvengsim, nors esu labai prieš mušimą. Bet ką daryt, jei, pavyzdžiui, neduodi saldainio, užkeli aukštai, o jis tempia taburetę, ir sako "aš vis tiek pasieksiu"... Ką tada daryt?na jei tikrai zinai kad siandien jis ju daug suvalge nunesk kede ir uzimk kuo kitu.parekaus ir aprims.o siaip del saldaines nesipeskit

pas mus lygiai tas pats nors manajam 1.5m:) nors maudytis galėtų tai kas pusvalandį ir pabandyk nueiti viena maudytis,nesvarbu,kad tik ka išmaudytas tiek klyks prie vonios durų,kviečia tėtį,kad atidarytų duris,vyras neiškenčia ir pats prašo,kad mazių kartu pasiimčiau ir kas belieka,negi leisi vaikui taip rėkt taip jam visur ir nusileidziam net kartais atrodo,kad ne mes jį auklėjam,o jis mus

Mano maze taip gudrauja kad kartais juokas ima... Kai valgom sokolada ir jai neduodam,tai pradeda burbet savo kalba...sako:tiu tiu tiu ir spaudzia rankytes prie saves...o kai mes ''atseit nematom'' ji paciumpa gabaliuko sokolado ir liakia sleptis-atseit kazkas atims ...
Demesio daug reikalauja,kaip ir visi vaikai !!!Labai megsta ant ranku pasiprasyti,zizia,tempia uz kojos tik kad paimtum ir panesiotum...
Kai sakau negalima,jai juokas ima...o kai jau visai piktai pasakau -negalima,tai mano mergyna toki veideli nutaiso,kad negaliu susilaikyti nesijuokusi...

Kai aš saviškiui sakau negalima, tai jis verkt ir rėkt pradeda... tipo:"Kaip taip, man ir negalima?" ir ką tu darysi?o dabar visiem įsakiau ir močiūtėms ir tetoms, kad jeigu sako negalima, tai ir nenusileistu...nes vaikai labai gudrus, ir greitai supranta:"parėksiu ir bus galima"

Skaitau ir tiesiog man prieš akis manasis kipšiukas Aš jau nežinau kaip jį auklėti, ypač dabar matau, kad kuo toliau tuo bus sudetingiau

kazkaip paguodzia kai paskaitau jusu pasakojimu, mano paneliukas 2,2metu ir harakteris vis ,,kietesnis,,darosi. Dabar pradejo gincytis ir ysakymus duot, ji labai gerai kalba dviem kalbom o dabar susigalvojo dar trecia(mums nesuprantama),kartais visa diena pasakoja istorijas nenuilsdama ,dazniausiai treciaja kalba.
Valgyti taip pat atskira tema,bet as jos nebesigaudau, nenori, nesedi prasau nuo stalo salin. Ramiu ir ytaigiu balsu pasiekiu daug daugiau nei uzsukus, ir visuomet jos akiu lygyje.Labai padeda.Taip pat krastutiniams atvejams bausme, savo kanbary kokias 2-5 min. pabuti,bent pas maniske padeda.Zinoma pasakyti kodel ji ten istremta ir atejus pasisimti dar karta sakau koks reikalas.
Rekimas ir musimas harakteringiems (ir kitiems)vaikams niekada nepades .
paziurekim is kitos puses: gi niekada nenuobodu ir neliudna ir pabandykim biski atlaidziau y viska paziureti

Sveikutes mano panelytei 1.5metuku. Pradejo griuti ant zemes jei neduodi ar nedarai kaip ji nori. PAtaria i juos kaprozus nekreipti demesio, bet labai sunku,bijau nesugadinti vaiko

Maniske kazkaip isaugo. Mazdaug iki 1m 2men buvo siaubas ne vaikas, praktiskai visa diena ant ranku prasinesiodavau, buvau viska ipratus daryt viena ranka (kitoj vaikas), ir skalbinius dziaudavau, ir valgyt darydavau, ir valgydavau, nu zodziu viska, uztai namuose nuolat betvarke, mama nervuota ir pan. ir ne tik ant ranku laikyt, bet vaiksciot, siubuot, kalbint.. Vos tik kas - ant zemes ir rekia. Taip atsibodo, kad pradejau neimt ranku, rekdavo ziauriai pradzioj, plaunu indus, o panele rekia i kojas isikabinus.. Ir leisdavau parekt (kaimynai turbut galvojo kad mama nenormali - vaika rikdo). Bet kazkaip nuo 1m 2men pati pradejo keistis po truputi, nebereikalauja tiek, ir i vonia nueit leidzia, ir net duris uzsidaryt dabar isvis mielas vaikas pasidare

Visiškai sutinku su Marile, kad reikia leisti parėkti.. Mūsų panelytė taip pat su neblogu charakteriu (nenuostabu - mama, tėtis ir senelis baisingi užsispyrėliai ), tačiau mes nuo pat pradžių nusprendėm, kad vaiko mylėjimas nebūtinai turi pasireikšti leidimu užsiropšti tėvams ant sprando.. Todėl kantriai stengiamės, kad kiekvienas mūsų draudimas būtų iki galo "įvykdomas" Net jei tai reiškia, kad teks pasiklausyti klyksmų Aišku, tie draudimai turi būti pamatuoti, o ne todėl, kad "man šiandien nuotaikos nėra su vaiku užsiimti". Kritinėjimai ant žemės ko nors negavus periodiškai, nors tikrai nedažnai, pasikartoja, matyt vis pabando išsiaiškinti, ar mūsų požiūris į auklėjimą nepasikeitė , tačiau kai pamato, kad į tai niekas nekreipia dėmesio, tų triukų kurį laiką nekartoja. Taigi, manau daugiausiai viskas priklauso nuo mūsų pačių - jei vaikas matys, kad gali kažką pasiekti šaukimu, tai jis kitaip elgtis ir nesistengs...

Mano tokia mergina. Labai reikli. 3 metų. Priklausomai nuo nuotaikos dar gali būti siaubingai reikli Vakar atsibudo ir rėkia "kam tu man čia tą pagalvę padėjai, išnešk". Paėmiau ir išnešiau. Ateinu rėkia, kam tu tą pagalvę išnešei, na kam?? Parnešiau. Guli, rėkia "išvis nereikėjo išnešt, o buvai išnešus". Ir taip ties kiekviena smulkmena
Pvz. sako "atnešk man žirkles", sakau, tai nueik paimk, žinai kur jos padėtos..ir prasideda " negaliu viena, neisiu viena (galų gale pasibaigus kantrybei rėžia - neturiu kojyčių)" Aš tokiais atvejais sakau "einam abi" ir einam abi pasiimt, vis vien nebus ramybės per tas žirkles, o su mažu vaiku "kovoti", varyt į isteriją ir po to tą isteriją klausytis, susigadinti abiems nuotaikas visiškai ne man Aš kažkaip to reiklumo nesureikšminu Dažniausiai viską paverčiu tiesiog žaismingumu, kad neįsisiūbuotų tie reikalavimai ir paprastai viskas praeina gerai. Išvis tikiuosi gal išaugs Visas auklėjimas atsimuša į tvirtą "o ką aš darau? Na ką aš tau darau? Ką, aš kažką tau dabar blogai darau?" ir vaikšto rankas kaip bobutė į šonus įsisprendusi

Oho, Rasma, kazkaip pas mane aplink irgi yra tokiu vaiku, kurie, atrodytu, ziauriai kaprizingi, tiek mano, tiek mano draugu keli vaikiukai, kartais isprotet galima Bet kad kai perskaiciau apie taviske, tai pagalvojau, kad musiskiai beveik angeliukai.. Bet as linkus manyti, kad kai kurie dalykai isaugami, aisku, charakterio neisaugsi, bet kai kurie dalykai vistiek keiciasi.
Budavo, maniske visa laika norejo but demesio centre, as su ja uzsiimu, zaidziu, mes dukstam, sokam, ir pan, bet ateina laikas, ir reik valgyt daryt, dar kazka, o tada ir prasideda isterijos.. Ir pradejau grieztai - ir balsa pakeliu, ir i kita kambary isnesu kad issirektu, ir per pampersa uzploju. Bet kai padarau ka man reik, ar siaip turiu laisva minute - myluoju, buciuoju, dukstu, ir stengiuosi ta daryt daznai. Ir tikrai, kai perprato vaikas kas vyksta, tu isteriju vis maziau pasidare, pvz plaunu grindis, o ji priejus apsikabina, prisiglaudzia, tada ir as jai tuo paciu atsakau, o anksciau - rekdavo kad zaisciau ir susipykdavom tik.

Todel pasidariau sau isvada: Vaika reik MYLETI, o ne LEPINTI

sveikos. Jo pas mus lygiai tie patys rupesciai. Nors maniskiui neuzilgo 3 metai,bet zinokit vengiu net i parduotuve su juo eit,nes nesusitvarkau. Jeigu negauna to ko nori,kritimas ant zemes ir rekimas visa begalybe ir graziai su juo kalbejom,ir piktuoju,ir rekti leidom,nieko,vis tiek tas pats. Karta toki spektakli pamate musu daktare ir primygtinai patare eiti pas psichologa,nes kuo toliau,tuo sunkiau bus su juo tvarkytis. taip kad,uz keliu dienu kulniuosim ziuresim,gal ka gero patars

Mano? Vaikas kaip vaikas. Kaip ir daugelis kitų vaikų. Netgi kaip daugelis suaugusiųjų su savo nuotaikomis: būna dienų, kad rodos ne ta koja iš lovos išlipai, o būna taip, kad net nežinome kas tas kaprizas, įgeidis Svarbu, kad bent yra tas charakteris, kad nėra kaip daržovė..ką pasakei tą daro, kur liepei nueit, nuėjo, kur palikai - ten ir radai..tai kur tas vaikas tada būtų?

paskaiciau as cia, hehe ir pamaciau saviskio istorija, na gal tik rekimo amziau budavo, jis tiesiog imdavo veikti. Tik jau nebegirdi, akd zaidzia, zinok, kazkoks palanas jau vykdomas.
Siaip jau tikrai su tokiais vaikais darbo kaip per tris etatus dirbant. maniskiam labai padedavo visokios uzduoteles, kurias kartu darydavom. jei Indus plaudavau, tai ir ji salia pasitatydavau, kad dalyvautu, geriausia budavo, kad pietu miego abu luzdavome. O siaip isaugama, tik kantrybes Jums linkiu..musimas situ vaiku neveikia, nepqlausi..kita syki pasijunti labai pralaimejes, o tikslas vis tiek nepasiektas.

Del charakterio buvimo sutinku, kad jo reik. Mano uosviai tokie nepakantus viskokiems zirzimams, rekimams (nu is tikro tai gal ir apskritai - vaikams), tai kai pas juos kokie tai bajeriukai prasidedavo, ir abu - "nu musu vaikai tai tokie nebuvo", o uosvis - "dirzo gero reik", arba "ot palikciau ir tegu uzsiklykia", ir pan visaip, tai man biski kompleksa del to vaiko elgesio buvo ivare. Vat jiems idealus vaikas ir yra - nuolat besisypsantis, klausantis ir svarbiausia - tylintis..

Tada galima paimti visus saldainius, pasakyti, kad duodi, bet paskutini, duoti ir kitus , kol valgys paslepti, kad nematytu ir sakyt, kad baba, nebera

Pas mane situacija analogiska Tik manoji susiraukia ir sako: "Mama, nu ka padarei? Naste supyko! "

Man darzelyje auklyte bande kazka panasaus pasakyt, bet as labai gretai ja nusodinau ir pasakiau, kad sis vaikas auklejamas be ryksciu pagalbos ir geruoju.

As visada stengiausi kazkuom uzimti vaika, jei pati noriu kazka pasidaryti. Pajungdavau i bendra veikla, ar duodavau daryti kazka nerealaus.
Iki 2 metu, man vaikas isvis yra tik mielas kudikelis, kurio aukleti ir dar drastiskomis priemonemis tikrai neverta, gal but net absurdiska. As jam stengiausi suteikti dziaugsma kas minute ir pati nuo to kaifuodavau. Na tai kas, kad bardakas ir nieko nespejau, kad issimaudyti galedavau tik jai imigus ir tai kaip kareivinese per kelias minutes, juk tai as panorejau jos atejimo ir daugiau tos nuostabios minutes nebesugris. Dukrytei augant vis lengviau ir idomiau. Nuo 2 metuku atsirado toks dalykelis, kaip kelias minutes pabuti vienai savo kambary ir dabar jinai pati iseina pabuti, jei pykstames. Jau po minutes sutariam del visko ir buciuojames su sypsena
Yra toks japonu , berods posakis:
iki 5 metu kaip su karaliumi
Nuo 5 iki 15 (nepamenu tiksliai) kaip su tarnu, o paskui kaip su draugu.

SUPER nuomone visiskai sutinku. reikia iveikti visu pirma savo nuovargi, gal cia mes suirzusios o ne vaikai...

Mano sunus toks nuo pat mazens,jam jau 6 ir kuo toliau tuo sunkiau su juo rengiasi nebetka,valgis ir tai jam neskanu,tai jam negraziai atrodo,ir zaislai jau atsibodo o prie kompo neleidziu sedeti kiek nori,vienu zodziu sunkus vaikas,labai sunku ji kazkuom sudominti ir jam itikti

pas kiekviena savi rupesciai su vaikais bet kai nebezinai,kaip su jais susitvarkyt-tikra problema iskyla
maniske2.5metu irgi su tokiu charakteriu ir dar nesneka-tai isvis nieko neprisiprasysi ir ji tau nieko nepasakys,neatsakys
su kaprizais atsibodo kovot ir namie,ir viesose vietose-nebekreipiu demesio kai kiti ziuri na leidziu pagulet ant zemes-kartais praeina,o kartais -ir ne nors kartais kaprizai baigiasi,kai neislaikius uzduodu per uzpakali nes kai isvaziuoji i miesta ir ji visur daro viska taip kai jai noretusi,o ko tu prasai reikia labai daug pastangu ir laiko-kad ir nusirengt pas gydytoja-tokia problema mums
na nezinau,kaip su maze susitvarkyt-nes jos nenubausi,nepaliksi rekt,ar i kampa pastatyt-nes tuomet ji pradeda dar baISIAU ELGTIS PROTESTUODAMA,kodel taip su ja elgiamasi!ji gali klykt iki 2 valandu po to jau as neatsilaikau
o kai aiskini graziuoju ir sakai,kad negalima-vis tiek rekia dar ir mustis pradeda
na kai jau nervai man neislaiko-pasiimu ir apsikabinu ir tada ji nusiraminus vel eina prie to,nuo ko kilo konfliktas,kad pasiektu savo
nebezinau,kaip iseit is padeties-sako psichologai,kad neigiamas emocijas vaiko reikia nukreipt teigiamom-bet kad ne visados pavyksta
sako,kad kai jis ka nors daro blogai-nereikia jam leist pasijust demesio centre ir pan

Skaitau ir stebiuosi kokie mūsų vaikai panašūs.Reikia daug kantrybės, bet ne visada jos užtenka , būna kad ir per užpakalį užploju, išveda iš pusiausvyros.Aš galvoju kad mokėtų vaikas kalbėti tai bent eitų išsiaiškinti kas nepatinka , ar ko norėtų , kažkaip būtų paprasčiau , na bent aš taip tikiuosi , todėl labai laukiu kada mažoji pradės kalbėti.O dabar tik reikia apsišarvuoti kantrybe ir laukti kada jie išaugs tą krizę.

Kai mes kalbejomes su gydomosios pedagogikos specialiste, kuri dirba darzelyje su ypatingasi vaikasi (dauno sindromas ir kt. sutrikimai) taui sake, kad net didziausias isterikas nutyla po 5 minuciu, jei pamato, kad nebera klausytoju ir demesio. Jei iseina gal tiesiog uzdaryti ja kambaryje pasakius, kad labai myli ir kad ateisi pasikalbeti, kai ji nustos rekti ir iseiti (kad ir kaip sirdis raudotu).
1. Ji aisku gali ateiti is kambario toliau rekdama pas tave, nes reikes demesio rekimui
2. Apsiramins kambaryje
Maniskiui veikia tokie dalykai taip, jis savo kambaryje pasidauzo, parekia, bet is kambario neina, nes zino, kad tai na ne bausme, bet laikas, kai jam reikia pamastyti. Kai isgirstu, akd jau nurimo, kartais randu zaidzianti, kartais tiesiog is karto apsikabinam ir pasibuciuojam.
Buna, kad kai ka nors pridirba (bemosuodamas pagaliais nusveiote gele nuo spintos ir dar zemes padraike po kambari) mane pamates pasake:
-As einu pabusiu kambaryje.
Negalejau pykti. Pasakiau, kad nepykstu, bet tegu padeda susitvarkyti. Kita syki prie geliu nebemosavo

Gerai būtų kad užtektų tik 5min., mano mažąjai reikia mažiausiai 20min. kol apsiramina , o kitaip gali neiti pas ją nes dar tik daugiau pradeda ožiuotis.Bet už tai pasigirsiu kad mano dukrytė moka net 10 raidžių, nors ir ne visas taria bet parodo, ir pati duoda pieštuką ka tik parašyčiau ir šokinėja iš džiaugsmo -smagu žiūrėti., greičiau pradėtumėm kalbėti , nebesulaukiu.

Mano irgi sunkių charakterių vaikai. Vyresniam tai jau kažkaip ne taip dažnai užeina ožiai, bet va mažoji jau mane išveda iš kantrybės savo nepaklusnumu ir isterijos priepuoliais. Bandžiau nekreipti dėmėsio, bet vaikas ant tiek save iškamuoja kad net skatina vėmimą. Tas pats buvo ir vyresnėliui. Žinau kad tai praeis su laiku, bet pagaunu savę kad nežinau kaip tinkamai elgtis šioje situacijoje, susinervuoju kad net pačiai bloga darosi. Nors vaikui tik 1,5 metų bet nerandu bendros kalbos. Dar kas sunku kad mes gyvenam su tėvais ir labai išsiskyria visų mūsų nuomonės. Vyras manes nepalaiko, jis labai lepina vaikus, viską jems leidžia. Sunku nubrėžt atskiras ribas, kas galima o kas ne.

Mums greitai dešimt mėn ir augam tik ant rankų, pradedam riesti pilvuką jei kas nepatinka Kol kas tenkinom karaliuko norus, o dabar gūžčiojam su vyru pečiais ir klausiam vienas kito kaip elgtis, kad ateity vaikui nepakenkt.

Taip zinau ka reiskia gyventi su tevais,mes istempem tik metus,nes neimanoma tvirtai galiu tvirtinti kad mano vaika sugadino seneliai,tiksliau senelis,nes vaikui viskas buvo leidziama,lepinamas be proto ribu,vaikas ropojo jau,tai senelis ji vis nesiodovo,sako jam juk keliukai skauda ir cia tik smulkmenos.Kai issikraustem tai dar labai ilgai negalejau su vaiku susitvarkyti,bet teko eiti i darba ir vaikas vel buvo pas senelius.Dabar jam seseri,pas juos nueina savaitgaliais ir tai pasijaucia,kad jau biski isnaglejes grysta,kiek buvo sneketa,aiskinta viskas veltui,o visai uzdrausti matytis negaliu.Tai taip ir kariaujam,jei kas nors negerai jis is kart atsauna man senelis viska leidzia ir man pas ji geriau,nu tai ka tada tam vaikui aiskinti...

Stoju ir aš į klubą. Maniškei už dviejų savaičių jau bus dveji su puse, tačiau dėmesio jai reikia daugiau nei kūdikiui: kol darau valgyt, ji užsilipa man ant pėdų, įsikabina rankutėm į kojas ir taip stovi, jei aš atsisėdu, ji būtinai užsiropščia man ant kelių, kai išeinu maudytis, daužo vonios duris ir verkia, kol neįsileidžiu vidun, niekada nežaidžia viena, tik tada, kai žaidžiu ir aš.. Nupirkom pieštukų, kreidelių (ji labai mėgsta piešti), bet net jų neima į rankas, kol aš nepiešiu kartu Jei nesutinku ko nors daryt, patempia lūpą ir visu balsu užraudoja.
Dar pastoviai kovojam dėl sauskelnių. Kol gyvenom Lietuvoj labai mėgo atlikinėt savo reikalus kaip suaugus, ant tualeto, o persikrausčius ten net kojos nekelia, iki didelis darbas neprispiria Būtų nieko, jei ji nešiotų sauskelnes, bet kad ne - nepripažįsta - uždedu tik prispaudus prie lovos, o po 5 min. žėk vėl nuoga rūra laksto Nu ir aišku pastoviai kur nors privaro Dažnai jos klausinėju, ar dar nenori sysiu, gal einam, bet atsakymas visada vienas - "dar nenoriu".. Užvakar prisysiojo ant mūsų lovos (tyčia). Nebeištvėrėm, davėm rūron. Paverkė, o tada vėl ant lovos, atsitūpė, ir sako "syyy.." ir juokiasi

Prisijuokiai nerealiai. Fantastiškas vaikas... Kaip mano draugė sako, čia ne ožiukai, čia sveikas mylimas vaikas"
Laikas taip greit bėga, kad nė nepastebėsi kaip vieną gražią dieną ji išeis į mokyklą. Ir tas jos išdaigas tu prisiminsi su didžiausia meile...

Skaitau jusu komentarus mamytes, ir galvoju, mazi dar jusu tie spurgai ir tas charakteris pasakyciau tik oziukai ir uzgaidos, nes zino, jog mamyte darys taip kaip jie panores. As ta pati dariau kai mano pirmoji dukra maza buvo, sokau pagal jos dudele, o dabar jai 5 metukai beveik, tai yra tragedija jei kas nepavyksta nervuojasi meto viska i salis, jei delioja puzle ir tarkim neranda tinkamos detales tai taip supyksta pradeda draskyti visa puzle kuria sudejo. Zodziu mamytes is patirties sakau nepildykit visu vaiku igeidziu nes ateity tikrai i gera neiseis.

ir aš tą patį pagalvojau

LINUXEE, jūsų dukrai reikia lavinti emocinį intelektą, išmokyti konstruktyviai išlieti pyktį - čia nei jokie ožiai, nei manipuliacijos jūsų paskutinis pavyzdys.
Papildyta:


o dėl uždarymo kambary labai nepritariu. Jei suprantate anglų kalbą, siūlau paskaityti šį straipsnį:

http://www.psychologytoday.com/blog/moral-...-child-prisoner

Na mano jau beveik keturmetis kažkieno tada turbūt būtų priskirtas prie kokio nors sutrikimo- net jei nėra klausytojų jam sunku suvaldyti savo emocijas net ne penkias minutes. O kaip nusiminimą ir pyktį išreikšti tinkamai tai mokomės abu, nes negalėčiau pasakyti, jog jau man pačiai tai puikiai sekasi. Taip, jis nėra patogus vaikas ir man jį auginti ir augti kartu yra labai sunku, skausminga ir lėta, tačiau aš tikrai žinau, jog visi vaikai yra žmonės, kaip ir mes, tik su mažesne patirtimi, kaip prisitaikyti mūsų visuomenėje. Ir jie turi būti su savo charakteriu, savo ritmais, poreikiais, baimėmis ir pan. Mamos užduotis- padėti rasti kompromisus tarp visų poreikių, suprasti, kad mažas vaikas nemoka būti vienas, kol toks poreikis neatsiranda, laiku paleisti, kai jis visgi atsiranda, išmokyti sugyventi su kitu nekenkiant, ir išlaikant savo autentiškumą. Tai didžiulis didžiulis darbas. Mamai, tėčiui, seneliams, pedagogams. Su savimi pirmiausia. Nes vienintelė efektyvi auklėjimo priemonė, kaip mane kasdien įtikinėja savo veiksmais mano vaikas, yra asmeninis pavyzdys. Tiek vaikams su charakteriu, tiek be jo

O aš tiesiog nepernešu to zyzaliojimo ir verksnojimo, šioje vietoje esu silpna ir nežinau, kaip tą asmeninį pavyzdį parodyti. Tiesiog neturiu kantrybės visąlaik tik gražiuoju. (Čia ne pasiteisinimas, čia tiesiog mano bėda, dėl kurios pergyvenu)
Mano mergytė artėja link 3 metų, irgi pastoviai kažkas negerai, arba "Nenoriu to", arba "Noriu ano". Šiandien buvo klaiki diena, jau seniai taip nebuvo. Liūdna, ir nežinau, ką daryti. Pratrūkau po to, kai pagaminau pietus, kurių ji jau laukė. Iš pradžių paprašė papūsti (na, šito ji pati daryti kažkodėl nemėgsta, todėl dažniausiai jai papučiu, kad nebūtų karšta). Paėmiau lėkštę į rankas, paėmiau į šaukštelį maisto ir pučiu - jai kažkas nepatiko, ėmė lėkštę atiminėti, o kai nepavyko, ėmė maskatuoti rankomis. Padėjau viską ant stalo ir liepiau eit iš virtuvės. Na, o tada ilgas bliovimas, tada jau bėga kuo skubiau su "Noriu apsikabinti", "Noriu bučinuko". O man nėra noro nieko daryti, kuo toliau, tuo dažniau susiduriu su tuo jausmu, kad nors ir stengiesi (gaminu tai, ko paprašo, dažnai su ja žaidžiu tai, ką ji nori, skaitau daug pasakų), bet vaikas vis tiek suranda mažą kokią nors nesąmonę, prie kurios būtinai prisikabina. Tai būna visiškas niekniekis. Nežinau, kur tas "aukso vidurys" ir kaip išties reikia auklėti, kad tokių problemų mažėtų, o ne jos taptų bendravimo "standartu". Klaikiai liūdna. Aš pati tampu isteriška nuolat rėkiančia boba. Kai kalbu gražiuoju, lyg ir supranta, bet, matyt, nesureikšmina. O jau kai kantrybės nelieka, viskas baigiasi mano rėkavimais, vaiko verkimu... Ir vaikšto paskui mane, vos ne maldaudama apsikabinti, susitarti, pabūti ant kelių. Ką daryti? Iškart atleisti ar leisti vaikui ilgiau pajusti, kaip nesmagu būti atstumtam? Po to susitaikom, pasikalbam, kodėl mamytė supyko, ko nereikėtų vėl daryti, o po kurio laiko ir vėl viskas iš naujo.

Vaikas nieko tokio nepadarė, už ką reiktų atleisti. Jie nori vieno, čia pat užsimano kito ir tt.

O kantrybės ir sau palinkėčiau. Daug daug
Papildyta:

O kaip tai daryt?

http://www.austejosblogas.lt/tag/emocinis-intelektas/ ir dar internete anglų kalba nemažai jau būdų aprašyta.

O dėl kantrybės...man rodos, tik kaskart perlidama per savo ego, ašjos išmokstu. tik taip, deja.

Oi, mielosios, kaip ta bjaurioji nesivaldanti rėksnė mums čia visoms gerai pažįstama O atrodo neseniai buvai visai šauni mergina, kūrybinga, linksma ir kantri Sunku kartais save ir beatpažinti. Bet kaip mamos mes juk gimėme visai neseniai- prieš trejus, dvejus metus, tada, kai gimė mūsų vaikai. Kaip ir visiškai neseniai gimė idėja, jog vaikai yra asmenybės. Kas gali mus kaltinti, jei kartais klystame. Bet kokiu atveju, reikia sau kasdien priminti, jog tos piktosios bobos dažniausiai būtent ir aplanko tas gerąsias, labiausiai besistengiančias mamas, kurioms būtent ir buvo atsiųsti tokie vaikai. Tik jos ir gali geriausiai jais pasirūpinti. Augdamos kartu ir kartu besimokydamos. Klaidos ir patys vaikai yra geriausi mūsų mokytojai. Ir ta mistiškasis mamos vidinis balsas. Kurį išgirsti irgi dabar jau mums reikia ilgai ir skausmingai mokytis

Ačiū, labai tiksliai parašėte. Aš tiesiog pergyvenu, kad ir vaikas isteriškas neužaugtų, matydamas mano pavyzdį

pasidalinsiu, kaip save raminu, kai panašios mintys užeina (čia galioja ir neišvengiamiems konfliktams su vyru, kurie irgi turėtų būti nelabai gerai vaikams): "mieloji, vaikas neturi galvoti, kad mama tobula, nes jo paties netobulumas tada jam atrodys labai baisus. Jis neturi iškreiptai manyti, kad žmonės niekada nepraranda savitvardos, neklysta...Pamatęs, kad tu supykai, jis gaus labai vertingą pamoką - kaip tu su tuo susitvarkei, kaip išsprendei problemą. Ir tai bus daug didesnė tavo dovana jo ateičiai, negu apsimestinė ramybė". Taigi taip bandau saugoti savo energiją, nes savigrauža ir kaltė dabar dažnai yra neišvengiamos tėvų palydovės. Verčiau ją panaudoti apmąstymams, kaip kitą kart išvengti panašių situacijų. Ir dar man pasirodė labai žavu atsiprašyti vaiko ir paaiškinti, kodėl mama vienaip ar kitaip pasielgė, kur suklydo, net paprašyti patarimo, kaip visi turėtų elgtis, kad daugiau nesipyktų. Netiesa, kad vaikai nieko nesupranta. Maniškis mane taip paauklėja...Ir teisingai, svarbiausia

Taip, sias isdaigas prisiminsi su didziausia meile, nes kai iseis i mokykla gali pasisukti visai kita linkme (ypatingai, jei vaikui nera jokiu ribu, o tik "noriu", "reikia" ir t.t.), kai vaikas parejes is mokyklos pareiks, kad reikia naujausiu Levis dzinsu, kad nori naujausio mobiliako, o jei negaus tai nusizudys, kad nori to ar ano... Kiek tevai gali tenkinti vaiku norus? Sakoma, lenk medi kol jaunas, kad paskui nereiketu verkti, koki islepusi vaika turi is per liberalaus auklejimo, kai viskas galima.