Dukrytė labai mėgsta pasaką, kai aš pasakoju apie mergaitę, kuri sutiko berniuką, jie pamilo vienas kitą, susituokė (čia sutrumpintas variantas), tada jiems pasidarė liūdna vieniems gyventi ir nusprendė nusipirkti mažą nuostabią mergytę.
O čia jau ne pasaka, apie tai išgirs gerokai vėliau
Kai mes nusprendėme susilaukti vaikučio, jis pas mus neskubėjo, daug ašarų pralieta dėl nesėkmingų nėštumų. Pakeičiau net gydytoją, kuri buvo labai maloni, supratinga ir palaikanti, nes poliklinikoje ginekologė pasakė, kad jauna esu ir bus tų nėštumų. Sausio mėnesį apsilankiau pasitikrinti, gydytoja palinkėjo sėkmės ir pridūrė, jai po pusmečio nepastosiu, ateičiau vėl.
Vasario pradžioje, ryte prieš eidama į darbą pasidariau testą, nors buvo dar anksti, bet pamačiusi dvi juosteles apsiverkiau ir nusprendžiau, kad matau tai, ką noriu matyt. Nunešiau vyrui ir pakišusi po nosim paklausiau, ar ir jis mato tą patį. Jis nieko neatsakė, tik stipriai mane apkabino. Į darbą nulėkiau, kaip ant sparnų, pasisakiau savo kolegei-draugei, tai ji kantriai guodė mane, kai po nesėkmių verkdavau apkabinus jos sūnelį. Labai ačiū jai.
Supratingai niekam daugiau nesakome. Prasideda didieji "džiaugsmai" pykinimas ir vėmimas vos ne kasdien, bet save guosdavau, kad tik vaikiukui viskas būtų gerai, o vieną dieną mano didžiausiam siaubui pakilo temperatūra iki 39. Visą naktį praverkiau, o ryte iškvietėm gydytoją. Gripas. Gydytoja skiria homeopatinius vaistus, bet man negerėja, į arbatą su medum ir citrina dar ir šiandien žiūrėt negaliu, o tada ir taip pykino. Prasideda komplikacijos, bronchitas. Antibiotikai, verkiau kiekvieną kartą juos gerdama ir vis prašiau savo mažylio mūsų nepalikti. Po mėnesio ligų, pagaliau pasveikau. Nuėjusi į darbą, buvau išbarta direktorės, kad prastai besijausdama dirbau. Kai pasakiau, kad laukiuosi, dar pylos pridėjo, nes žinojo mano bėdas. Dar kurį laiką niekam nesakėme, buvo baisu prasitarti, kad vėl kas nenutiktų. Kai suėjo 12 savaičių, jau nieko sakyti nereikėjo, viskas kuo puikiausiai matėsi. Likęs nėštumo laikas ėjo su nerimu, skaičiavau savaites, kada gimęs jau turi šansų išgyventi, ypatingas džiaugsmas užplūdo, kai sulaukiau 28 savaitės, tokie gimę gydytojų padedami jau gyvena, prieš išleidžiant į dekretą, sužinojau, kad bus dukrytė, net apsiverkiau, vyras irgi labai apsidžiaugė ir pridūrė, kad visada galvojo, kad turėsim dukrą. Su kokiu pasididžiavimu jis tai pasakė.
Rugpjūčio pradžioj užsirašiau į kursus apie gimdymą, vaikelio priežiūrą, kursų pradžia rugsėjo vidurį. Viena ten dirbanti moteris pasidomėjo ar spėsim, nes pilvas buvo laaabai didelis, užtikrinau, kad spėsim, juk terminas spalio 18. Tačiau mūsų mažoji nusprendė kitaip
.Rugsėjo 28 eidami iš kursų, nuėjom į parduotuvę ir letai parlingavom namo. Žiūrint televizorių, dar pasiguodžiau, kad noriu į tuliką, bet labai tingiu, o po kelių minučių šokau kaip iš ugnies (jei taip galima pasakyti 80kg sveriančai) su vienintele mintim, apsi...... Tik paskui supratau, kad tai buvo vandenys, toliau viskas vyko gana greitai daiktai sukrauti dar nuo 35savaitės, bet ne į tą krepšį, tad vyrą nuvariau ant antresolių ieškoti kelioninio krepšio, iš to strioko jis aišku nerado
, važiavom su tuo ką turim . PUSĘ PIRMOS nakties gatvėse taip ramu, man nieko neskauda, tad linksmi paskambinom į priėmimo duris, ten nelabai manim tikėjo, nes į klausimus kas kiek minučių sąrėmiai atsakiau, kad nėra, nuotaika puiki, klausia kiek skysčio ištekėjo , juk nematavau, iš kur man žinoti. Pasakiau, kad norėsiu gimdyti pas savo gydytoją, tai patarė dar neskambint, nes ryte ateis į darbą, o apie 18 valandą pagimdysiu. Vyrą išlaidau namo.IKI KETVIRTOS ryto sąrėmiai neprasidėjo, pradėjo leist skatinamuosius, ŠEŠTĄ gimdos kaklelis nei minkštėja nei atsidarinėja. Tą naktį budėjęs rezidentas jau siūlo kviestis gydytoją, bet vos prisistačius man sąrėmis atėmė kalbos dovaną, tad telefonu kalbėjo jis. Pasikviečiu ir vyrą. Jau ir epidūro užsimaniau, pasiūlo palaukti, kol pasikeis pamaina, pamainai pasikeitus, gydytoja nudžiugina, kad anesteziologas operacinėje, teks laukti dar... Vyras laiko mano ranką ir mano didelei nuostabai pasiūlo pakentėti. Va tada ir neištvėriau, pasiūliau pačiam pagimdyti
, daugiau jis man nieko nesakė, nes tonas buvo tikrai ne pats maloniausias. Leidžia atsisėsti ant kamuolio, koks palengvėjimas, matau sąrėmių matuoklį ir mažėjant skaičiukams jaučiu palengvėjimą. Naktį akušerė sakė, kad daugiausia 100 rodo, bet aš mačiau daugiau. PUSĘ VIENUOLIKTOS atsilaisvina anesteziologas, mane patikrina, jau per vėlu...
Paskui viskas vyko žaibiškai, akušerė aiškina, kaip kvėpuoti, man sunkiai sekasi, bet ji buvo kantri...
Dukrytė gimė 11,55, 3460g ir 54 cm ūgio, nors ir 37 savaičių, jos pirmojo verksmo tikriausiai niekada nepamiršiu, vos ją pamačius apsipyliau ašaromis ir verkiau visą tą laiką, kol buvau gimdykloj. Dar gydytojos paklausiau, ar antras bus lengviau, atsakė, kad greičiau tai tikrai
Mūsų vienturtėlei buvo du metukai, kai nusprendėm, kad jai liūdna, parašėm gandram laišką. Labai norėjom broliuko, tad prisiskaitėm visokių gudrybių, tačiau po kelių mėnesių jau kvietėm bet ką, kad tik susilauktume...
Testą pasidariau ketvirtą valandą ryto, džiaugsmingai prižadinau dar kartą būsimą tėvelį. Labai džiaugėmės. Vėl pykinimai, vėmimai, bet guodžiausi gruodinukėm, kai ne viena taip jautiesi, lengviau, kai supranta. Kai Simutė pradėjo prašyt ir broliuko, ir sesutės, kai pradėjo domėtis: mama, o vaikus mapsimoj perka, ne, ne maximoj, o tai gal nofoj, ne, ne norfoj. O po kelių savaičių aplankius Rimi: mama, čia mapsima? ne, ne maxima. Čia nofa? ne ne norfa. Ir visu balsu prie kasų: tai nupirkite man broliuką ir sesutę išrėkė mūsų mažoji, kai man su visu pilvu norėjosi pasislėpti nuo besijuokiančių žmonių, supratome, kad mažiui pats laikas
. Po keturių mėnesių atėjo šventė ir į mano namus, liovėsi pykinimas. Pilvas augo ne dienom, o valandom, net gydytoja suabejojo ar tikrai vienas, nors echoskopu žiūrėjo, bet sakė, kad kartais nesimato... Vieno apsilankymo metu, mažylio širdelė plakė per greitai, kitą dieną kupini nerimo važiavom į Santariškes, o ten sužinojom, ne tik, kad širdelė sveika, bet ir kad turėsim berniuką. Reikėjo pamatyti vyro akis, kai gydytoja rodė visus atributus , o aš... eilinį kartą verkiau... Laukėm gimdymo termino, tikėjausi, kad paseks sesės pėdom ir gims anksčiau, nes pranašavo didelį vaikiuką.Gruodžio 9dieną, po eilinės apžiūros, gydytoja tepasakė, užteks auginti, ryt atvažiuokit. Terminas buvo gruodžio 15. Suderinam su draugais, kad Simutę paims iš darželio, dar kartą sutikrinam daiktus. Pasikalbu su drauge, pasiguodžiu, kad didelis vaikas, kaip reiks gimdyti, o ji paguodė, kad 4700 pagimdyt galima (jos sūnus tiek svėrė). Naktį blogai miegojau, šovė kvaila mintis, kad galvytė gali nepraeiti ir visą naktį dėl to kamavausi
.Ryte nuvežam dukrytę į darželį ir į ligoninę. Skausmo jokio, o patikrinus paaiškėja, kad 4cm yra
, na galvoju, gal be skatinamųjų pagimdysiu. Deja, po dviejų valandų nuleidus vandenis veiklos jokios.PUSĘ VIENUOLIKOS pradeda leist skatinamuosius, akušerė pasiūlo epidūrą, pasakau, kad pirmą gimdžiau be, ji palinguoja galva ir išeina. Jau darosi labai saldu, bet kenčiu, spaudžiu vyrui ranką, vyras pasimokęs pirmą kartą kantriai tyli, atėjus akušerei, papasakoju epidūro istoriją pirmą kartą, prašau, kad suleistų, o anesteziologas vėl operacinėj
, prašau leidimo ant kamuolio pasėdėt, bet paaiškėja, kad vėlu. Klausia manęs, kur labiau skauda, pilvą ar nugarą. Mane tokie klausimai labai nervino, todėl balso tonas buvo nekoks , atsakiau, kad visur, pasiūliau daryt ką nors, o gydytoja kantriai aiškino, kad dabar jau negali, nes pakenks vaikeliui, bet mano atskymas į tai: žinau, bet vistiek darykit 
.Prasideda stūmimas, atrodo, kad pilvo dalis nuo bambos paprasčiausiai nupliš, siaubingai tempia, stumiu užsimerkus, prasimerkiu, o gydytoja su akušere kalbasi, bet negirdžiu ką. Išganinga mintis kilo: užstrigo. Puolu į paniką, vėl stumiu ir vargais negalais paklausiu ar galvytė jau yra, gavus vyro teigiamą atsakymą nusiraminu ir darbuojuos toliau. Pasirodo, kad per tą laiką paprašiau gydytojos 10 minučių pertraukos, kad pailsėčiau
,o kalbėjo apie tai ar kirpti, bet tai papasakojo vyras , nes neatsimenu. 13,15 gimęs Jokūbėlis verkė labai tyliai, nunešė jį pasverti, girdžiu 4700, kas daugiau kažkas 4500, dar kažkas pasakė 4600, bet tuoj buvo patvirtinta 4700g ir 57 cm. Kai man jį padavė, akyčių nesimatė, tokie dideli žandukai buvo, atsimerkė ir į mane pažiūrėjo tik trečią dieną. Vėl jausmų antplūdis, daug ašarų. Šį kartą jau neklausiau ar trečias bus lengviau 
Gimdyme šį kartą buvo daug gydytojų ir viena studentė, kuriai, pasak mano vyro, buvo labai baisu...
Dabar, kiekvieną vakarą, paguldžius savo vaikučius, juos pabučiuoju, padainuoju lopšinę ir suprantu, kokie mes laimingi. Neseniai Simutė pasakė, kad mes esam tikra šeimynėlė, nes turim brolį
. Man, kaip pelėdai, savi vaikai patys mieliausi Labai jau išsiplėčiau, bet ir tai parašiau ne viską, nes daug ką parašyti tiesiog neįmanoma, o ir sugebėjimų tokių neturiu.
ŠAUNUOLĖ 