Sveiki,

patarkite, kaip elgtis arba ką daryti? Turiu sūnų jam jau 12 metų, bet niekaip nerandame su juo bendros kalbos. Mokykloje mokosi nekaip, mokytojai skundžiasi kad yra išsiblaškes, nesusikaupia darbui ir trūkdo kitiems (hiper aktyvus?), o kartais elgesys yra tiesiog nepaaiškinamas. Namuose atrodo visiškai priešingai, pastoviai reikia raginti kad judėtų greičiau. Kai klausi ar suvokia ką daro ne taip savo elgesyje, tai lygtai ir supranta, bet paaiškinti negali. Namuose dar turime jaunesnį sūnų, skirtumas amžiuje 8 m., gal jis jaučia kad yra kuo nuskriaustas? Iš savo pusės mes to nepastebim, nes viska daliname tarp saves po lygiai.

Sunku atsakyti konkreciai. Tokio amziaus vaiko elgesio ivairove yra tokia didele, kad manau tik po kokios valandos pokalbio su Jumis butu galima iskelti minciu, kodel taip yra ir kas vyksta. Be to, gali reiketi psichologinio vaiko ivertinimo, ypac del demesio problemu.

Aš taip pat turiu 12 metų dukrą su kuria nerandu bendros kalbos. Klasėje ji jauniausia(6m. išleidom į mokyklą) Į mokslą žiūri abejingai( nu ir kas? Spėsiu) Išsiblaškiusi, nesitvarko visai, po keletą kartų reikia sakyti, kad apsimautų šlepetes, užtrauktų užuolaidas.... Tiesa mes neseniai po skyrybų, bet ir anksčiau nebuvo gerai, tėvas niekada nesakydavo, kad reikia padėti mamai, dažnai prie dukros pažemindavo. Dabar sunku paprašyti, kad padėtų buityje. Ji sako tu privalai viską daryti. Aš noriu ,kad ji už savo darbus būtų atsakinga pati. Užsiminus apie psichologą jai kyla isterika:(aš nesu durna, tu mane laikai durne..) kažkada tėvas yra pasakęs, kad man reikia psichologo pagalbos, nes esu durna, nuo to karto dukra isterikuoja vien paminėjus psichologą.
DAžnai susipykus dukra mane tampo, stumdo norėdama atkreipti dėmesį, šaukia, kad jos nemyliu, nekenčiu, nes už ją kažko nedarau.LAbai nustebau kai ji man pasakė, kažkokio konflikto metu, kad butas ne mano ir kad galiu eiti kur noriu. (Manau, kad pati to nebūtų sugalvojusi, gal tėvas pasakė, gal anyta, nes buvo kalba, kad pinigus kuriuos vyras moka kas mėn.- yra jos ir tik jos. Aiškinau apie mokesčius už butą, mokyklą, treniruotes, mobilius, maistpinigius.... jos sporeikius) Susilaukiu net tokių priekaištų, kad specialiai neperku maisto kokį ji megsta... Šei ar taip visada jai yra atiduodamas geresnis kasnelis, nors kaip suprantu ji to nevertina ir nesupranta. Stengiuosi išlikti rami(nevisada pavyksta) aiškinu, kas ir kaip, leidžiu rinktis, kai kada nukreipiu reikiama linkme, bet dažniausiai pasijaučiu beviltiškai.

O gal čia toks charakteris?Mano viduriniuko irgi charakteris neduok dieve.O dabar dar brendimas.Mokosi labai gerai,mėgsta visur lyderiauti.Klasėje irgi auklėtoja skundžiasi,kad su mokslu viskas gerai,o su draugais nemoka bendrauti.Šaiposi iš kitų kad jei ko kiti nemoka,tuoj meta replikas na kaip galima šito nežinoti.Auklėtoja skundžiasi,kad paskui tokį vaiką sunku prakalbinti,bijo ką pasakyti ne taip,nes maniškis vėl mes kokią repliką.Auklėtoja prašo pakalbėti tėvui,bet tėvas nasistatęs prieš mokyklą,dėl to kad ir jis buvo nesuprastas mokykloje.Tai ir vaikas klauso tėvo,kad mokytojai yra blogi žmonės.Tai aš tave auksinežuvelę suprantu,tėvas yra labai didelis autoritetas.Net žiūrėdami kokias nors viktorinas,pvz šeši nuliai milijonas,jei aš ko nežinau jie abu pradeda juoktis iš manęs ,na mama kaip tu tokio dalyko nežinai.Ir taip gaunasi,kad mama lieka durnelė.Tokio amžiaus vaikai turi kažkokį autoritetą,o kiti aplinkui tai kažkokie durneliai,Bet kad dukrai autoritetas būtų tėvas?Nors.....Kažką pražiopsojai,kaip ir aš.Manęs tai beveik irgi neklauso,jei pasakau tik kad tėvui pasakysiu tada vykdo ką pasakau.Na gal dar kad abu labai panašaus charakterio ir išvaizdos ir visi aplinkui tai kartoja.Jis gal ir nori būti labai panašus į jį?

Tėvas jai tikrai buvo autoritetas, nes jį mato mažai(Jūreivis) o dabar po skyrybųdar mažiau. KAžką žinoma pražiopsojau, nes visą laiką mokiausi ir dirbau už du, jis darbdavo priešokiais po mėnesį ar du., kol pagaliau įstojo mokytis ir tik mokėsi(anyta tam pritarė) o aš studijavau dieniniam ir dar 2 papildomus darbus dirbau, lengva nebuvo. Bet dabar mes gyvename dviese su dukra ir santykiai ima tvarkytis kol negrįžta tėvas, ar dukra ilgesnį laiką nepabūna pas močiutę. Negaliu riboti jos lankymosi pas ją, nes ten,tamekieme, yra likę jos vaikystės draugai.
Net nežinau ką daryti, kaip su ja kalbėtis, kad imtų tverkytis, ir skirtų laiko mokymuisi.

Na taip tas autoritetas?! gerai kai jis yra, bet autoritetas šeimoje mano manymu turėtų būti tiek motinai tiek tėvui. Jo negalima skirstyti (bent jau taip aš manau). Tiesa sakant pas mus jo taip pat stoka. Vyresnysis motinai gali ir kaip smagiau atsakyti kol aš negirdžiu. Žmona į tai reaguoja ramiai, sako kad tai lyg normos ribose. O man tai regis kad čia yra pagarbos stoka. Nors regis jie bendrauja daugiau. Su manim taip nekalba, bijo. Taciau tai irgi blogai, tai taip pat nepagarba kai bijai. Praėjo jau keleta mėnesių nuo to kai rašiau, bet esminių pasikeitimų nėra.
Tiesa vienu metu kai buvau apribojas, bet kokia laisvę judėjimui ir stebėjau kiekvieną žingsnį. Buvo kiek geriau, mokytojai nesiskundė ir mokslai buvo pajudėje. Maniau, kad gal jau susiprato, bet ne. Nevisada tenka būti namie (toks jau tas darbas) ir vėl viskas iš naujo. Vėl pradėjau spausti, bet čia jau žmona pradėjo sakyti, kad esu per žiaurus ir taip negalima. Dabar nedarau nieko. Laukiu kas iš to išeis. Buvome mes nuėje pas neurologus, nustatė kad hiper aktyvus davė vaistų, kad būtų ramesnis ir nukreipė pas psichologus. Tačiau žmona atsisakė pas juos vesti. Tai va tokie čia reikalai.
O aš manau, kad pas psichologus nueiti būtina. Girdėjau kad jie specialiais testais nustato ar tai tik užsispirimas, ar tai jau gali būti ligos požymiai.

Skaitau čia jūsų mintis ir už galvos griebiuosi-aš pati paauglystėje panašiai elgiausi Mano vaikai man tiek nepadaro nesąmonių ,kiek aš savo mamai akis draskydavau...Ir nepasakyčiau ,kad ko nors trūko.Greičiau priešingai -laukta mylėta išlepinta pagrandukė.Kol galiausiai tėvas su manimi net nebesišnekėjo-klausdavo ar sakydavo ką nors per mamą.Negaliu paaiškint kas su manimi darėsi ,bet kaip bedraskydavau akis visada pati sau sekdavau situaciją (ar dar nwe riba), nes kad ir kaip drąsiai paaugliai šoka į akis ,viduje tos drąsos nėra tiek ,kiek atrodo išoriškai. Žinoma gaudavau į kailį ,tas labai padėdavo tam kartui.Bet sykį taip įsidrąsinau ,kad pasakiau mamai ,jog gaus atgal...Žiauru.
Manau reikėjo stipriau ir dažniau man duot tada į kuprą ,neleist šitaip svaidytis žodžiais.Kai mama savo ašaromis norėdavo man "paaiškinti" ,jog elgiuosi baisiai ,man suveikdavo priešinga reakcija-aš nekęsdavau ir negerbdavau jos verkiančios ,mane tai suerzindavo...Ir dabar galvoju ,kad per tą gerumą ir "geresnio kąsnelio" atidavimą tėvai patys ir nukenčia.Vaikui nuolat draugu būti negali , karts nuo karto būtina "parodyti jo vietą", gal ne visada fizinėm bausmėm ,gal kitam užtenka ir griežtesnio žodžio.Žinau ,kad psichologė nepritars mano mintims ,tačiau to ir nesitikiu.Tiesiog dabar svarstau ne kaip mama ,kuri kenčia nuo savo vaiko ,bet kaip dukra ,kuri gailisi pernelyg daug sau leidusi.

Auksinezuvele, analogiska situacija yra su mano 13 metu pussesere. Ta nuo mazens buvo sunkaus charakterio -- nervinga, isteriska, ir gana piktybiska. dabar jos santykiai su mama -- kaip su priesu. kas nors liepta -- as taves nekenciu, ko nors negauna -- tu manes nemyli, pagrasinama bausme -- as nusizudysiu.
tai va is vienos puses. o is kitos... mamai svarbiausia -- karjera. vaikas ja mato tik pora valandu per para ir tiktai girdi: paruosk pamokas, susitvarkyk, isjunk televizoriu, kodel blogi pazymiai, ir t.t. O mama skundziasi -- va, as sunkiai dirbu, kad suteikt dukrai kas geriausia: graziausia rubai, naujausi telefonai, prestizine mokykla, brangus sporto bureliai, o dukra nesimoko, nesitvarko, nieko nenori.
seimos situacija -- ant skyrybu ribos. tevai nuteikineja dukra vienas pries kita, taip pat yra ir mociute, kuri nuo mazens kurste dukra pries mama.
taip, vaikas velniu priedes. ir ka, duoti jai dabar "i kaili" ar nuvesti pas psichologa, kai tuo tarpu ten visa seimynai reiketu terapija skirt.

Labai pritariu geguzevasaris.Aš irgi buvau labai panašaus charakterio.Bet aš matyt maištavau prieš nesantaiką šeimoje.Mano toks buvo maištas taip elgtis.
O paskaičius Norfą matau labai daug panašumų pas mus šeimoje .Vikai irgi bijo be proto tėvo,ką aš pasakau jiems nusispjauti.Ypač viduriniukui,bet gal ir gerai,kad nors tėvo bijo.O dėl psichologų tai aš jais nusivylusi.Mes didyjį vedėme,buvo skriaudžiamas klasėje.Užrašėme į paauglių grupę,tai jie ten tik piešė ir nieko daugiau.Man gal tik daugiau padėjo,buvau užsirašiusi į tėvų grupę,tai mes ten tris mėnesius tikrai rimtai kalbėdavome,analizuodavome įvairias situacijas.

Aciū jums už supratimą. Kol dukra buvo maža nebuvo jokiu problemų. Savo įtaką padarė, kad mes gyvenome pas anyta7 metus. Ji už anūkę darė(ir dabar padaro) viską, o aš mokau savarankiškumo. Su savo vaikyste dukters elgesio nelyginu, nes buvau labai griežtai auklėjama ir dar moksliukė savo noru, lankiau papildomus būrelius(nors ir mamos parinktus).
Prie dukros ir jos tevo neraudu(nors buvo keletas silpnumo akimirku) kalbuosi su ja. Dabar pristabdžiau ir darbus(galiu sau tai leisti) ir būnu ir dirbu namie, kalbuosi, aiškinu, patariu, bet rezultatai tokie menki, kad net nežinau. KAi kalbu atrodo girdi, supranta, o kai padaro visiškai atvirkščiai, nors sprok.
Žinoma lengviau žinoti, kad ir kiti patiria panašių ir didesnių problemų, bet tikrai noretųsi profesionalaus patarimo. Po truputį ruošiu dukrą susitikimui su psichologu, nors tai ilgas ir lėtas procesas, bijau, kd nebūtų per vėlu.

Pati auginu 12 metu sunu ir tikrai zinau kaip vaiku problemos skaudina mus - mamas. taciau visai neseniai suvokiau toki dalyka, kad vaikai, tai tik musu nuotaiku, emociju katalizatoriai. vienaip jie elgiasi, kada esame ramios, kitaip - kada nerimaujame arba pykstame. Vaikas pradeda nerimauti del mamos, daznai kaltina del to save. Vaikams nerimas pasireiskia tukstanciais budu - tai ir pyktis, tai ir agresija ir visa tai tik del to, kad jie nemoka nerimo atpazinti ir nezino, ka turi su tuo daryti... galbut tavo dukte nerimauja del tevu skyrybu, del to, kad mama liudi, verkia, pykstasi, galvoja, kad ji (dukte) ir yra didziausia tu skyrybu kaltininke... kalbekite su savo vaikais, taciau netardykite ju, leiskite jiems jaustis suprastais... Mes norime kad jie elgtusi, kaip mes norime, taciau jie jauciasi kaip ir mes, kada mums kazkas nurodineja, isakineja, reikalauja. Toks elgesys turi keistis, jeigu mergaite nenori tvarkytis, uzleisk muzika ieik i jos kambari ir su sypsena pradek viska sveisti ant grindu, po to juokdamasi pakviesk ja prisideti. Kada bus padaryta betvarke, pasakyk, kad pirma dalis baigesi, dabar ivyks stebukla, nes dvi tvarkingos moteriskes visa tai sutvarkys... na ar kazka panasaus... juk pacios tvarkomes sukandusios dantis, nes tai nera pati linksmiausia dalis musu gyvenime, tai ko mes norime is savo vaiku... Niekas taip neartina musu su vaikais kaip bendra veikla, taciau ne ta, kuria mes jiems kariame per prievarta.

Pagal save zinau, reikia nsiraminti, priimti savo vaika, toki koks jis yra ir stengtis su juo bendrauti, ji palaikyti...