Darni šeima, dvasingi santykiai – vienintelis garantas, turintis pastovę vertę žmogui.
Opi problema tarp manęs ir mamos. Būčiau dėkinga, jei padėtumėte išspręsti šią situaciją kolektyviai. Tebūnie, kad ir “tai beviltiška” verdiktas. Tiesiog taip nustočiau kaltinti save dėl skaudinimo arba bandyti kurti mudviejų ryšį.

Kad būtų aiškesnė situacija, perpasakosiu mūsų dialogą:

Aš: Žinai, kai įsigilinau į civilinės metrikacijos esmę, man čia toks sumaterialintas santuokos veiksmas, kad mieliau ją atlikčiau ne bažnytinės santuokos dieną, o po jos nueičiau “prisiregistruot”.
Mama: Nu čia dabar, prigalvojai. Ką žmonės pasakys, ką tu jiem sakysi?? Noriu žinot, koldėl tu taip sumastei... Tai kiek kartų tas vestuves daryt???
Aš: taigi galima ir su kostiumeliu, be iškilmių, papraščiausiai kaip paprastą dokumentaciją atlikt.
Mama: kaip tai?? Kodėl taip?? Čia poto pagalvos, kad atėjo susirašyt, kaip kokie..... (čia akmuo į “iš reikalo” besituokiančias poras paskubomis).
Aš: mama, aš tik padiskutuot norėjau, ir prie ko “ką kiti pasakys”. Juk dėl savęs gyveni, darai, kaip pačiam maloniau... Kodėl kaskart negaliu apsispręsti be skandalų, o privalau pirma tave įtikint, kad mano nuomonė iš ties kažko verta?
Mama: nu ir neklausyk, prie ko čia aš visai nesikišu, aš tik noriu, kad tau geriau būtu! Čia prisigalvoji, taip neturėsi draugų... reikia taikytis prie pasaulio....!
Aš: gerai, baigiam, nesvarbu.
(nueinu į savo kambarį, ji iš paskos ir ilgas moralas kaip gyvent, kaip ji man nori gero, kaip reikia taikytis prie kitų. Atsakau, kad mano požiūris susiformavęs, manęs auklėt tokiais klausimais nebereikia. Tuomet jos ašaros.... Nuogastavimai kad ji man nereikalinga... Kaip mane myli, o aš ją skaudinu... ir ašaros, ašaros.... Ji nuskriausta.

Kreipiuosi pagalbos. Mano bandomos diskusijos, ypatingai susikertančios nuomonės baigiasi tragedijomis namuose. Aš noriu pasvarstyt, o ji vos išgirdus, kad nepriimtina jos pažiūroms išsyk ima brukti savo, o poto pagauta jausmų vis klysta iki nuoskaudų, pati įteigia sau mano nemeilę...

Esu aklavietėje. Ji labai mylinti. Viską man atiduodanti, bet ryšio tarp mūsų – nėra. Racionalios diskusijos, artinantys pokalbiai 100% nesėkmingi. Jaučiuosi tragiškai, kadangi nei guost poto, nei atsiprašinėt… O pačią plėšo iš vidaus, nes noriu būt draugėm, bet kaip sako patirtis – geraiu savo nuomonės nereikšt. Dar tėtis įsikiša: „ Va kokią užsiauginai, tokią turi“ , „ tu gi sena durna ir geriau tylėtum“ ( sarkastiška dar labiau viską aštrinanti pastaba pasigirsta iš už durų, lyg taip manyčiau aš...) Galima išprotėt...

nebegyvenk su mama

kolkas tam tikrai nėra galimybių. tiesiog Jūsų nuomone, kur čia slypi problema? Mamos nemokėjime išklausyti? Psichologinėse problemose? O gal tai tiesiog amžini nesutarimai tarp tėvų ir vaikų??? Bet tokiu atveju dukrai reiktų auklėti mamą pakantumo ir tolerancijos!

psichologai teigia, kad daznai problemos butent atstume. kai gyvenate su, arba gyvenate salia, tevai jaucia turintys teise jumis "rupintis". o galimybes -- juk zenytis tai susiruoset

žiania tokia, kad man prakalbus apie tą beprotišką idėją susituokti netradiciškai, slapčia, kuri tiesiog buvo spontaniška iliuzija, kurią smagu pasakoti pasenus anūkam, viskas baigėsi vėl tragedijom: "aš tau nesvarbi... kaip tu taip drįstum.... " , ašaros, moralai.... Dieve! turbūt net įsivaizduoti sunku taigi tokia situacija tiesiog smaugia. nenorėdama būt nedėkinga dukra, tiesiog jaučiuosi įpareigota elgtis "kad mamytei būtų geriau"

O kada ruosiates tuoktis? Ar cia siaip diskusija buvo apie nieka? Jei nesiruosiat tuoktis, pasakot mamai, kad nera ka cia diskutuoti, vedybos dar toli, kas zino, gal jus uz negro tekesit, visam pasauliui ant pykcio
Jei data numatyta, pasakote-nebuvo ta diena vietu metrikacijoje, pasiule ateiti diena pries arba diena po dokumentu pasiimti. Visam pasauliui, mamyte, pateiksiu pazyma, kad nesu nescia
Nu ka cia su mama pyksies Gudrumu tevelius reikia 'imti", gudrumu

čia pokalbis apie jau audžiamą mintį , tik kad ir apie ką jis bebūtų neįmanoma moteriškai papliurpt, vis kažkokius baubus ji mato kažkaip užsikonservuoju, sakau "viskas, tylėsiu, tokio tipo pokalbių pas mus nebus" bet gi praeina laiko ir vėl prasitariu apie savo tiesas

Gal mamai artumui nereikia intelligentiškų debatų? Gal tiesiog kitokio būdo žmogus ir su tavim nediskutuos. Reikia surasti kitokių būdų stiprinti ryšį pvz kartu pažiurėti serjalą, arba ką padaryti kartu, ką ji mėgsta

Kartais vestuves tėvams yra svarbiau negu patiems vaikams. Turiu omeny pati vestuvių šventė, su svečiais... visa atributika. Ypatingai jeigu vaikas vienas . Norisi kad būtų kuo gražiau, kaip "pas žmones", būtų kuo pasigirti

kad seima butu darni reikia pasistengi visiems, jums taip pat.
nuo saknu niekur nepabegsi tai tik iliuzija. gali gyventi uz vandenyno, bet jei mama nerami, tavo siela irgi bus nerami.
kas protingesnis, tas nusileidzia.
ir baznycioje ir civiliniam skyriuje - tai tik spektaklis kitiems. viskas kas sirdyje, mintyse - jusu
keisti kita neturim teises, reikia keistis paciai.
jusu lupomis kalba jaunatviskas maksimalizmas nemokate kurti santykius net su tevais, kaip kursite savo seimoje?

nemokate kurti santykius net su tevais, kaip kursite savo seimoje?

[/quote]

Buvau vaikas - nuolaidžiavau. Subrendus, kai jau laikas savai šeimai, matau tiek trūkumų tėvuose. Neveltui iš pradžių juos idealizuoji, o poto praregi, kaip į eilinius žmones. Ir oplia! - matai, kad vis dėlto esam tokie svetimi... Nėra dvasinio ryšio, jei gerbiamąjam teko tai išgyventi

O tai tik pažinimu nulipdoma... Jis pašnekesiais... Šiems būtina kantrybė, suprantimas ir eilė sąvybių, kuriom neužtenka gyvenymo, matyt todėl taip keblu...

Taigi, noriu parodyti tėvam kitokią bendravimo pusę. Nevien sausos pagarbos, pagalbos. Man pačiai kaip oro reikia...
Būtų lengviau, jei jie mane augindami būtų skyrę tam dėmesio, todėl tai ir yra atsakymas: savo šeimoje puoselėsiu tarpusavio ryšį, auklėsiu ne slopinant, o skatinant skleistis su idėja, jog " žmogui pasakyti galima betką tik reikia mokėti nežeidžiant"

Nors egzistuoja kiaulystė, jog vertinama tai, ko labiausiai tavo aplinkoje trūko, taigi, atsekant logiškai, mano vaikai su močiute bendrą kalbą ras , o manęs kogero laukia tokios pat problemos, tik iš kito galo

Nu jei spektaklis tai kam isvis tada zmones daro vestuves Kitiem pvz. labai svarbu yra baznycioje,o kitiem uztenka ir susirasyti.O beto kodle mama del dukros laimes negali susitaikyti su mintim kad ji noru butent tokiu vestuviu.Juk negalima prisiderinti prie visu kad visiem data,laikas ir pacios vestuves tiktu.Tai gal dar mamai vyra isrinkti leisti ir suknele.O kad su tevais nesutariama tai nereiskia kad nemokes ir savo seimoje.As ir su teciu sutariu daug geriau nei su mama-ji man tik buvo zmogus kuris mane pagimde ir mane uzaugino o jei budavo kas ir reikedavo patarimo tai eidavau tik pas teti.Nezinau kodel taip dabar turiu savo seima ir santykiai tokie kokiu tik galima noreti bet kuriam

clearstory
ar skaitėt apie 5 meilės kalbas? Gal jūsų ir mamos kalbos kitokios?

Mes pries 6 metus butent taip ir susituokem-tik mes.Tevai labai priestaravo, spaude-bet mes suauge zmones, svente musu, tad ir svesti ja galim taip, kaip mums atrode geriausiai.Taigi nuejom i baznycia, susituokem, o po poros savaiciu uzsukom i civiline metrikacija, kad jie pas save uzrasytu.O tevai padare savaip-po visu kalbu "jus mus nemylit/ka seneliai pagalvos" sugalvojo toki kompromisa-savaitei po vestuviu praejus, padare vestuvine svente.Taigi abi puses liko prie savo.
Mama dar ilgai spaude.Niekaip negalejo susitaikyt-izeidinejo mane, vyra, skambinejo po n kartu per diena, prase daug demesio.Stengemes is visu jegu, kad ji nesijustu vienisa, bet jai buvo mazai.Kai supratau, kad nebeiseina plesytis tarp dvieju toli esanciu miestu, pasikalbejau su mama.Atsakas-asaros, alpimai, "tu nuvarysi mane i kapus ir visa gyvenima del to gailesies" ir t.t.Tai kainavo daug nervu Tada teko surinkt visa drasa ir nutraukt manipuliacijas.Po kurio laiko mama vis tik suprato, kad sukurus seima, ja myliu taip pat stipriai, ir pagaliau susitaike.

turiu tik suvokimą, suformuotą analogiškų knygų kad visi darom geriausia kitam, kaip patys tai įsivaizduojam, manau mintis tokia? (dėkui, už primintą išmintį )

Ne, neskaičiau. Bet autoriaus nuorodos tikrai paprašysiu

to ko norite sulaukti is kitu, darykite pati ir pamatysite, kad tai veikia. norite supratimo, pati bandykite suprasti tevus, norite dar pagarbos jusu pasirinkimams - gerbkite ju...ir t.t.
ir jus ir tevai norite to paties, tik matote skirtingai ir siekiate to skirtingai.
meile, lankstumu ir gudrumu daug daugiau pasiektumet tik nereikia tragikos, viskas iveikiama.

*todel, kad mano gyvenimas prasideda nuo manes. jei svarbu man, reikia man, as ir susitaikysiu ir pasistengsiu ir t.t.
jei visi taip darytu, butu daug lengviau gyventi
** butent del vestuviu as galiu nusileisti ir padaryti spektakli kitiems. o vyra pasirinksiu pati

O kodel ji turetu spektakli daryti del kitu juk vestuves tai jos tad ji ir sprendzia su vyru kokios jos bus. juk kiekvienas turi savo norus ir savo isitikinimus ir gyvena taip kaip nori.jei pradesime del kitu atsisakyti savo noru tai jau busime nebe mes.O ar jus pati stengiates prie visu prisitaikyti ir visiem pamaloninti sirdi darydama tai ka jie nori?nemanote kad tai jau kaip vergyste gaunasi maloninti kitus bet tik ne save

Man kažkaip atrodo, kad nebūtų tos laimės, jei mano "nenoormalūs" sumanymai poto ir problemų pridarytų... Priešiški jausmai susikibtų. Todėl nedrįstu...

Sakykit, ar nebuvo taip, kad ši idėja nebeteikė džiaugsmo po tokios trinties? Na, žinoma ir priežastis neaiški santuokos kodėl taip apsisprendėt, nes mudviem tiesiog norėtųsi vestuvių tik mums... Kada norim, o jei beprotiškai - tai dar įdomiau! Tarsi tokiais veiksmais išrėkiant kokie mes bepročiai įsimylėjaliai!

Nu kodel iskart beprociai Juk nebutina gyventi ir daryti ta pati kaip visi.Gal biski ir durnai skamba bet laikai juk keicias,zmoniu paziuros ir isitikinimai taip pat,lygiai taip pat kaip ir mada-kiek visokiu ivairiu stiliu yra tiek ir zmoniu pagal juos.Kas kam miela ir priimtina tas ta ir daro.O beto kaip sakei norite sventes SAU-tegu tevai visos tetos ir dedes susitaiko su tuo.jei jie nori vestuviu taip kaip jiem atrodo tai tegu dar karta zenyjasi ir tures ta baliu pagal save O tevai myledami vaikus ir noredami jiems tik gero sutiks su bet kuo.Tikiu kad kai mano dukrai ateis laikas vestuvem as taikysiuosi su tokia svente kokios ji nores-nes noresiu kad ji butu pati laimingiausia ta diena

nes gyvenam tarp zmoniu o ne negyvenamoj saloj...
isivaizduokit, kad dabar visi pradetu nesiskaityti su tevais, su kitais, su aplinkybemis, su gyvenimu? kas butu?
jei is pagarbos tevams/anytai/dedei padarau taip kaip praso, nesijauciu verge nes jausmas - tai tik mano, vidinis, kuris priklauso tik nuo manes.
ismokau net su malonumu taisyti dantys nes turiu toki poreiki nes nevisada darome tik tai, ka norim.

Mes tuokemes vieni, nes abiems tradicines vestuves atrode labai na..nuobodi svente.Sakociai, kalbos, giminaiciai, kurios matai pirma syk gyvenime ir taip toliau-mums atrode, kad tai nereikalinga.As pasisiuvau suknele, vyras nupirko ziedus, drauge su vyru paliudijo, po ceremonijos nuejom papietaut, pabraidem Kauno mariu pakrante, pasifotografavom.Buvom labai laimingi, ir jei galeciau vel tuoktis-nieko nekeisciau.
Tevu ir draugu, bendradarbiu spaudimas buvo labai didelis.Iki paskutinio momento nebuvom tikri, kad vistik busim vieni per tuoktuves.Gali buti, kad kazka mes izeidem tokiu savo sumanymu, bet manau, kad tai ne musu problemos.Pasikartosiu-vestuves-dvieju svente, ir tik mes galejom pasirinkt, kaip svest.Visiems beliko susitaikyt su musu sprendimu.
Papildyta:

Nemanau, kad tai nesiskaitymas.Gal kaip tik tevai, primesdami savo vestuviu modeli, nesiskaito ir negerbia savo vaiku?
Man labai nepriimtinas toks poziuris.Po to ir gaunasi, kad bijai gyvent, nes "O ka kaimyne pagalvos".

Nesakau kad isvis nereikai su kitais skaitytis,bet jei mano tevai zenyjosi taip kaip jie norejo tai kodel as negaliu.Manau kad prie visko galima prisitaikyti ir manau kad kiekvienas turime islikti savimi.Juk jau nuo vaikystes pradejome draugauti su tais kurie tiko i musu rata.Taip tesesi ir mokykloje ir universitete ir darbe.Juk su visais sutikti neimanoma ir su visais juk nedraugaujame.issirenkame zmones panasius i mus.Jei tureciau daryti tik tai ka nori visi tai jausciausi beverte ju atzvilgiu-nes visi noretu o as tureciau taikytis prie kitu.
Papildyta:

man ir taip atrodo.Kiek galim gyventi ir bijoti kas ka pie mus pasakys.

Galiu tik sutikt.
O i tema deja, nezinau, ka atsakyt. Nebent tik tiek, kad irgi su mama nesutariu Jai tikrai daznai svarbiau, ka kaimyne pagalvos :/
Beje, manau, labai teisingas pats pirmas komentaras - gyvent reik atskirai.

Susirasem su MB bveik patiliukais, "beveik" - nes tevai informuoti buvo pora dienu iki ivykio ir nieko pakeist negalejo. Atsventem su trim geriausiais draugais ir esam be galo patenkinti

As su savo mama irgi blogai sutariau kol gyvenom kartu, o dabar tikrai santykai pasikeite, gal ne super buper bet geri, nera pykcio ir posakiu tu mane i kapus nuvarysi, o ir as nesijauciu dabar kaip mamos "zudikas"

Dar toks klausimas, o tai kaip bus su vaikais? vestuviu negali pasirinkti kaip daryti, tai ar nebus taip kad ir vaikus ne taip auklesi

cleastory,
dėl vestuvių. aš kaip ir alabama - panašiai. bažnytinė santuoka buvo kovo 4d. civilinė - balandžio 8d. jei ne tą pačią dieną registruoji, viskas - net pigiau, vietoj kelių šimtų, sumokėjom 18lt tik. tai buvo 2000m. tuomet visi juokavo, nu vatkaip pigiai žmona kainuoja.

dėl tavo ir mamos santykių. žinai, čia manau tikrai kartų problema. tavo mama yra tipiška iš anų laikų "ką žmonės pagalvos." ji augo tokioj struktūroj ir laikmety - ir ką padarysi. ji internalizavo savyje įstatymus ir moralę - ir tai pati tvirčiausia ir baisiausia griežtumo sau ir kitiems forma. beje, visi jos kartos (beveik visi - pasitaisau) žmonės - tokie.
"pilvukas matosi - ženykis - ką žmonės pagalvos".
nesiskirk - nors tave muša - ką žmonės pagalvos."
negimdyk vaiko nuo negro - ką žmonės pagalvos".
tu ištekėjei - neik su trumpu sijonu ir tokiais kablais - ką žmonės pagalvos."

tai gali būti nnnnn tokių sakinių srautas, o tavo pateikta situacija - tik viena iš ....

man rodos, kaip sena niekšė siūlė - taip, nebegyvenk su mama, arba tiesiog stenkis atsiribot, nesivelt į konfliktus. nes mama savęs nepakeis, o tu dar gali. taigi, viskas - tavo rankose. patikėk, daug mano pažįstamų išmoko taip - metams bėgant, nors susigadino nervus - praleisti burbėjimą per ausis.

šiuo atveju, kaip kažkas patarė - knyga"penkios meilės kalbos" mažai ką pakeis. ten daugiau psichologija. o tavo mamą įtakoja istorija. mitai, stereotipai, paslėpti po tuo žodžiu "noriu kad tau būtų geriau." nes mama įstrigusi tais laikais dar (ir ji teisi - dar pusė mūsų visuomenės - viduramžiška), ir ji junta NESAUGUMĄ, kurį sukelt gali tavo "modernūs" veiksmai.

kokie gali būt teigiami dalykai? jei tavo mama bent kiek turi ir išminties, ne vien baimių pilna, ji palaipsniui pamatys iš tavo elgesio: būtent iš ramybės, pasitikėjimo, džiaugsmo, kurį spinduliuoji, ir abejingumo, kad tau tikrai nusispjaut ar neveikia, nežlugdo kitų nuomonė.
kita vertus, mamą gali žlugdyt ir toliau jos amžiaus draugių padejavimai apie tavo elgesį, jei mama linkusi aptarti tai su savo draugėmis.

kitas variantas: mama niekad su tuo nesusitaikys, ir jai skaudės širdį nuolat. (ir tau - kartu.)

Manau tiek, kad tiesiogiai ji su mano vaikų auklėjimu susijusi nebus, todėl džiaugsmas besisvečiuojančiais anūkais - štai didžiausios emocijos ir rūpesčiai


Papildyta:


Visas komentaras - brandi teisybė.
O palikta citata - taikli išvada, kuri neramina sielą, šį padarinį ir norėtųsi panaikint, todėl ir grįžtu prie pirminių nuogastavimų...
Žinoma, išeitis išmintingai laviruoti situacijoje, bet tai tarpusavio ryšio ir džiaugsmo nekuria.