Nebesusikalbu su savo vaiku. Pykčiai prasidėjo, kai 9 mėnesių pradėjo ropoti. Nuo tada pasidarė pasiekiami daugybė daiktų, kurių negalima. Supykus dukra krenta ant žemės, spardosi, rėkia. Bet paskutiniu metu (dukrai neseniai suėjo 2 metukai) tas pradėjo kartotis kasdien, ir ne po vieną kartą. Dažniausiai nori to, ko negalima - čiupinėti rozetę, imti aštrius įrankius, pati nešti išpilti puoduką. Ji labai savarankiška, bando viską pati daryti, nenoriu "nusodint" vaiko iniciayvos, stengiuosi įtraukti į visus savo darbus, bet yra darbų, kurių su vaiku negaliu daryt. Ne visus rūbus ji gali pati nusirengti ir apsirengti. Kasdieniai koncertai dažniausiai būna, kai reikia gultis, keltis ir eiti namo iš lopšelio. Kai taip atsitinka namie, leidžiu pagulėt ant žemės ir išsibliaut, bet būna, kad skubu, o jei bandau vesti per prievartą, pradeda priešintis. Tiesiog nebežinau, kaip su vaiku susikalbėt: jei ko nors neleidžiu, pradeda muštis, kandžiotis, mėtyt daiktus, spardytis. Paskutiniu metu mano auklėjimas apsiriboja šantažu: jei neklausai, einam namo iš lauko, jei rėksi, pastatysiu į kampą ir t.t. Vakar vakare buvo scena, todėl atsigulė vėlai, šiandien ryte nenorėjo keltis (keliu ją anksti - 6.30), prižadinta pradėjo verkt, nuraminau, nuvedžiau į vonią praustis ir tada vėl užrėkė. Turbūt buvo paskutinis lašas, nes pradėjau staugt kaip beprotė. Aprėkiau savo vaiką. Ne tai, kad griežtai pasakiau, užrėkiau, o apstaugiau. Aš nuolatos ją giriu, už kiekvieną gerą poelgį ar tiesiog už tai, kad nieko neiškrečia, bet tos scenos kartojasi vis dažniau ir dažniau. Bijau, kad galiu nuskriaust savo vaiką, nes kartais jaučiuosi tokia bejėgė ir beviltiška...
Padėkite susišnekėti su savo vaiku...

nepyk, kad rasau bet as taip pat jauciuosi, nezinau, kaip elgtis, bet stengiuosi ten kur imanoma neprovuokuoti konflikto, sian kepancius svogunus maise, ir puoda savo pilna issipila, vonioj sedi kartais po 2 val, nes nenori islipti, miegot kartais eina su megstiniu, nes nenori nusirengti, as leidziu nes tada nervai pas abu lieka sveiki gal cia as lepinu ziauriai nezinau...grieztai nenusileidziu tik keletoje situaciju, kurios man atrodo svarbios, visa kita tik smulkmenos, na koks skirtumas kada is vonios islips, jei mazai laiko yra tai visai nemaudau. bet va jei mane tycia uzgauna, tai labai grieztai nuo pat pradziu, tai zino, kad mamos musti negalima... na zodziu

Vis dar tikiuosi psichologės komentaro...

Man tai atrodo, kad čia ta žymioji 3-čiųjų metų krizė, labai gerai man žinoma Nieko čia labai nepadarysi, tiesiog reikia išlaukti, sako, kaip ir paauglystę tiesiog reikia pergyventi. Su maniškiu irgi panašiai būdavo, scenas keldavo reikia nereikia, kiek nervų suėdė, bizūną pasiėmus vaikščiodavau ir tai nepadėdavo. O paskui kažkaip savaime viskas ėmė ir pasibaigė. Nu, žodžiu, stiprybės...

Tai, ka Jūs pavadinot "šantažu" skamba kaip bandymas perkelti vaikui atsakomybę už jo paties elgesį, Jūs leidžiate rinktis, pvz., jei neklauso- turi eiti namo iš lauko, taigi, gali rinktis. Kuo dažniau sudarykite vaikui tokias sitiacijas, kur ji gali nuspręsti, ką rinktis. Jūs privalote neleisti kai kurių dalykų vaikui, nesvarbu, kokio stiprumo yra protestas. Tačiau jei pradeda kandžiotis, muštis ar pan..- galite stipriai prispausti vaiką prie savęs ir palaikyti, kol nurims (tuo metu ramiai sakydama, kad paleisite vaika tada, kai jis nurims) nesvarbu, kad jis bandys ispirti ar ikasti (del to geriausiai laikyti is nugaros prispaudus prie saves). Tai padeda vaikui suvaldyti pyktį, be to jis jaučia , kad mama yra salia, mama stipresne. Apskritai, tokie vaiko pykčio priepoliai rodo beprasidedancias elgesio problemas (per daug viską leidžiantį auklėjimo būdą)- tai reiskia, kad Jums drasiai reikia buti grieztesnei su vaiku, nebijoti vaiko pykčio, aiskiai nuspresti, kas galima, kas ne.

Ačiu už atsakymą.

Ikishiu savo trigrashi. Ash irgi auginu dvieju metuku dukryte, tik mes neturim jokiu problemu su ja - pasiseke gal, nezhinau... Na, nesvarbu, shiaip ar taip, skaitau dabar tokia knygute "Ishsukis tevams: laimingi vaikai." Joje pirmiausia ishaishkinami vaiku blogo elgesio motyvai, labai konstruktyvus patarimai, kaip pashalinti problemos priezhastis. Jau psichologe parashe, kad tu teisingai elgiesi, naudodama logines pasekmes "Blogai elgsiesi - eisim namo", tik ten dar rashoma, kad tai padaryti reikia nerodant pykchio, tiesiog naturaliai. Ir kad labai svarbu nerodyti vaikui savo virshenybes - kad neisitrauktumete i dar arshesne kova del valdzhios. Vaikas turi suvokti, kad pats yra atsakingas uzh savo veiksmus, o bausme - ne tevu valdzhios irodymas, o paprashchiausia jo paties veiksmu pasekme. Na, neverta ishsiplesti, tikrai rekomenduoju ta knyga. Beje, mielai ishgirschiau daugiau pasiulymu, del geru knygu apie vaiku auklejima. Gal specialiste gali ka parekomenduoti? Buchiau dekinga.

Įdomus terminas ta "trečiųjų metų krizė". mano dukrai ji prasidėjo nuo kokių 1,5 metų ir vis dar tęsiasi (dabar jai 4.5 m). Vis dažniau galvoju, kad aš kažką pražiopsojau auklėjime, ir su nerimu svarstau, kas bus, kai 3-ių metų krizė "pereis" į paauglystės problemas.
Negaliu sakyti, kad ji manęs visiškai neklauso, bet kritinės situacijos gana dažnos. Pvz, reikia rengtis - ji nori kad aš aprengčiau. Gerai, sakau, išsirink drabužius. To varianto, kai ji išsirenka, nepasakosiu, nes veiksmas vyksta daugiau ar mažiau sklandžiai. Kai liepia man išrinkti, dažnai prasideda cirkai. Duodu vienas kelnes - netinka, antras, trečias - netinka, grįžtam prie pirmųjų - netinka. Rinkis pati - ne tu išrink. Vėl tas pats ratas. Laikas senka, mano kantrybė taip pat. Ramiai aiškinu, kad jau laikas į darželį (miegoti, važiuoti ar pan.). Po to sakau, kad jei neklausys, tai aš su ja nežaisiu, neskaitysiu prieš miegą pasakos, pyksiu, ir dėl to man labai širdelę skaudės, t.t. Galų gale išties užpykstu, liepiu apsirengti pačiai ir išeinu į kitą kambarį. Ji bliauna kelias minutes, po to ateina ir prašo aprengti. Aš principingai sakau, kad jei netiko drabužiai kuriais siūliau aprengti, tai renkis pati. Tą kartoju n-kartų. Galų gale ji, aišku apsirengia, ir toliau elgiasi kaip niekur nieko. O aš nesugebu taip iš karto persiorientuoti ir "tapti" meilia mama. Dėl to labiausiai ir nerimas ima.
Kartais panašaus konflikto eigoje dukra pradeda glaustytis, bučiuotis, sakyti, kaip ji mane myli. Tada aš apkabinu ir bandau su ja kalbėtis, stengiuosi paaiškinti, kodėl aš ant jos pykstu, ko iš jos noriu, bet toks įspūdis, kad ji to visiškai negirdi ir tik kartoja "myliu, myliu, myliu.." Klausiu, ar supratai, ką negerai darei, ji sako, kad ne.
Blogiausia, kad kartais nesusitvardau ir aprėkiu, kartai net suduodu. Po to kamuojuosi, kad bloga mama. Dabar turim ir maža sesutę (pavydas tikrai negali būti tokio vyresniosios elgesio priežastis, nes tai prasidėjo gerokai anksčiau) , anksčiau pagalvodavau apie tris vaikus, bet dabar abejoju, ar verta, jei nesugebu suvaldyti konfliktinių situacijų su viena keturmete. Kas būtų su trimis mažosiomis asmenybėmis?
Iš tikro norėčiau psichologo patarimo, kaip panašiose situacijose elgtis? Nusileisti, griežčiau elgtis, ar iš karto į klyną duoti (čia aš juokauju)?

rekomenduoju Jan Uve Rogge "Vaikams reikia ribu". Ishleido taip pat "Alma littera".