norėčiau, kad savo patirtimi pasidalintų visos mamos, kurios augina pametinukus ir kurios augina vaikelius tarp kurių didesnis laiko tarpas, Kokie privalumai, minusai vieno ar kito atvejo? Pati visada norėjau pametinukų, atrodė ir vaikams geriau ir man:), gal veikia tai, kad su sese esam pametinės ir visada buvom ir esam labai artimos, bet va daugumos aplinikių nuomonė gąsdina visais pasaulio baisumais, tiesa, visos augina ne pametinukus, o mama gąsdina tik tuo, kad kokius tris metus bus sunku... o paskui labai gerai, bent jau jai buvo su mumis . Lauksiu jūsų nuomonių

siūlau, tą pirmąji leliuką pagimdyt....ir paaugint:, o tada bus matyt.....kaip ten tau seksis. va pati auginu pametinukus, atvirai pasakius....nėr lengva....
Šiaip siūlau paskaityt Pametinukai skyrelį....

pritariu kai jau turesi pirma leliuka, pati pamatysi....
pas mane irgi pametinukai....dar tik auginimo pradzia...sakneles...lauksim vaisiu kada ateity... bet nieko tragisko tikrai nera, visada atrodo viskas daug baisiau, nei yra is tikruju...

Aš irgi iš pametinukių ir tuo labai patenkinta. Irgi klausiau mamos patarimo apie pametinukus (o jis buvo "Sunku, bet verta") ir svajojau juos auginti. Dabar turiu ir pametinukus, ir ne, todėl galiu palyginti. Jei turėčiau galimybę rinktis, vaikelius gimdyčiau 2,5-3 metų skirtumu. (Tokiu skirtumu planavome ir trečią vaikelį, tik paskubėjo netyčiukas.)

Skirtumas tarp mano vyresnėlių (2m. 9mėn.) man atrodo idealus - aš pati po pirmo nėštumo buvau atsigavusi, vyresnėlis jau pakankamai savarankiškas (pats valgo, rengiasi, prausiasi, moka pažaisti ir palaukti), o paūgėję vaikai yra puikūs draugai su panašiais interesais.

Su pametinukais (tarp jų 1m. 8mėn.) jau gerokai sunkiau - vyresnysis pametinukas dar reikalauja pakankamai daug dėmesio ir pagalbos, nors beveik visą nėštumą skiriau jo savarankiškumui vystyti. Net gaila vaiko, kad taip anksti buvo priverstas tapti "dideliu". Sunkus buvo ir pats nėštumas, nes jaučiausi neatsigavusi po vieno nėštumo-žindymo maratono, žindymą pastojus teko nutraukti, nes jaučiausi gerokai išsekusi.

O pametinukų mažesniu nei 1,5m. skirtumu dabar jau nenorėčiau kategoriškai - geriau jau tada dvynukai. Manau, pagalbininkas dieną naktį šalia tokių pametinukų auginime yra tiesiog būtinas, kad mamytė jaustųsi komfortabiliai, o abu vaikučiai gautų tiek dėmesio, kiek jiems norisi.

Mano vaikų amžiaus skirtumas - lygiai 1,5 metų Bet vienareikšmiško atsakymo tikrai niekad nesulauksi - tiesiog jo nėra Tos, kurios jų neaugina - sakys, kad sunku (nes tikrai taip atrodo), tos, kurios augina - irgi pritars lengva nėra. Bet ir su vienu vaikeliu vargo yra, kai atsirada kitas - reikia tik laiko, kad viskas stotų į savo vietas - ir praktiškai padarai tiek, kiek ir su vienu vaikeliu. Bet... energijos, sveikatos, o to pasekoj - kartais ir gyvenimo džiaugsmo, sumažėja

Teisingai sako mamytės - va, kai laikysi ant rankelių jau paaugintą pirmagimį, tuomet ir galvosi, kaip geriau. Nes gal tu jo ir labai norėsi, bet ar bus jėgų tam . Šitai irgi reikia apmąstyti. Bet labiausiai gal reikėtų pagalvoti apie abu vaikelius - nes ypač pirmagimiui juk visai neįdomu, ar sunku mamai, ar ji atsikelti negali, jam žaisti juk norisi, būti panešiotam norisi ....

Pirmiausia tai pasidalinsiu vaiku palnavimo patirtimi . As irgi norejau, kad tarp vaiku butu nedidelis amziaus skirtumas. Taip ir atsitiko, kai vyresnelis buvo vienu metu, baisiai uzsidegiau antu vaikeliu. Dabar kai prisimenu, tai lyg apsesta buvau. Na pirma menesi nieko, tada pagalvojau gal ir gerai, kad nieko. Bet jau pasirodo buvau uzkibusi
O kai 8 savaiciu nuejau pas gydytoja, paziurejo echoskopu sako, matau du taskelius pasirodo dvynukai. Tai va tau ir planuok
Didele patirtimi negaliu pasidalinti, nes mazai laiko praejo. Bet sunku tikrai, kol visi nesavarankiski, o tiksliau be pagalbos tokioje situacijoje neimanoma. Siandien jau apsipratau ir nieko keisti nenoreciau, bet jei reiktu gristi atgal nelabai drisciau dar karta taip. Nes ir nerimo, ir nezinios daug, gerai, kad viskas sklandziai.
reziume, tikrai reiketu pirmo susilaukti ir viska ivertinti, nes dar ir nuo vaikiuko daug priklauso, ir noreti labai atsargiai, gali issipildyti su kaupu

Sveiki, aš turiu 5m ir 9mėn dukrytes.Labai džiaugiuosi , kad tarp jų toks metų skirtumas jau vien dėl to, kad didžioji viską supranta, nekelia pavydo scenų, netgi man padeda prižiūrėti mažylę. Sakoma, kad kuo mažesnis skirtumas, tuo didesnis ryšys tarp vaikų.Tame yra tiesos, bet viskas priklauso ir nuo pačių vaikų

Mamai lengviau, kai tarp vaikų yra didesnis amžiaus skirtumas.

Pametinuku mamyte esu dar tik 3sav (skirtumas 1,8m). Kolkas viskas daug lengviau negu tikejausi. Privalumas tas, kad antras gimdymas buvo zymiai lengvesnis (skaiciau, kad po 5m ir daugiau antras gimdymas vel buna kaip pirmas), dar neatpratau nuo kelimosi nakti, todel ir nakti keltis maitint nesunku, ir vaikiukam geriau, nes bus panasus interesai (ypac kai abu vienodos lyties). O minusas tas, kad aisku nera labai lengva. Bet kolkas sunkiau buvo auginti pirma dukryte viena is pradziu

aha, pritariu tutei man irgi su pirmu suneliu pirmom dienom buvo zymiai zymiai zymiai ZYMIAI sunkiau negu negu su 2 dabar nera taip sunku, kaip visi gasdino aisku atkrenta laisvalaikiai prie TV ar knygos, grozio salonai, kavines bet juk tie vaikiukai taip greit uzauga ir gali varinet sau kai pagimdziau mazaji ir po gimdymo pirma karta pamaciau didiji- buvau apsalus man jis buvo tox didelis tox bernas tox sunkus mane net apeme panika praeis tik 1 metai, o is tokio mazycio, bejegio kudikelio uzaugs toks lakstantis, ciauskantis bachuriukas mano pametinukai planuoti ir visai nesigailiu, broliukam bus smagu kartu augti, as pati su seseria labai super sutariu tarp musu 4.5metu skirtumas, tai jis labai ilgai trukde mum susidraugaut, todel visada norejau pametinuku ir aisku vienu kartu abu uzaugini- vienu kartu viska atvargsti

Man tai buvo labai nelengva .Tarp pametinukų skirtumas - nepilni 1 metai .Moters organizmas nespėja atsigauti, o ir vėl viskas iš naujo .Sunku buvo, bet mes moterys ištvermingos .Užtat vaikams kartu augti labai linksma

Niu,pas mus ne pametinukai bus nes kad ir kaip norejom galimybes neleido o trecia tai tikrai pametinuka darysim nes matau kaip butu gerai,jei musu dvimetukas padauza turetu metuku broli ar sese

tarp mano dukryčių skirtumas 1,5 metų. tikrai nelengva bet jos dar mažutės. vyresnėlei du metukai o jaunėlei 6 mėn. gal kitaip būna kai yra kas padeda, mano artimieji toli nuo mūsų gyvena tai tenka suktis vieniems su vyru ir kartais atrodo stogas čiuožia, bet vis guodžiu save kad kai praaugs bus daug lengviau o ir dabar jau puikiai sutaria, bent pas mus nėra jokių pavydo scenų. vyresnioji labai noriai padavinėja žaisliukus (nes ir pačiai jie dar įdomūs) ir pakalbina ir pakutena.

pas mane su sese buvo 3 metų skirtumas ir iki pat 18 pykomės kaip šuo su kate (dabar gerai sutariam nes suaugom ) o va mano panelytės manau kur kas geriau sutars
kažkaip man kai jau 6 metai buvo tai 3 metų sesuo leliukas dar atrodė ir su ja žaisti man niekada nebuvo įdomu o kai mažesnis skirtumas tai ir interesai panašūs.
a tiesa dar kažkaip manau kad antroji daug greičiau ir vaikščioti ir ant puodo sėsti pramoks nes turi pavyzdį ir sesę kuri mielai pamokins
tai kaip ir vieninteliai trūkumai kad mamai sunku gimdymai vienas po kito, ir pati pradžia kol dienos įgauna šiokį tokį ritmą...

Labai pritariu, kad ir su vienu vaikeliu nelengva , o su dviem tai praktiškai padarai tą patį, ką ir su vienu, tik suktis reikia dvigubai greičiau
Tarp mano vaikų skirtumas - 1m. ir 5 mėn. Sunkiausia - tai padalinti tą dėmesį, kad abiem jo užtektu. Aišku ir fizinis krūvis nemažas, l.gerai jei yra pagalbininkų (močiučių, sesių, auklių ar pan.), nors retkarčiais. Man labai padeda atsigauti trumpos, retos išvykos vienai po miestą keliom valandom, kai gali ramiai išgerti kavos ir sudėlioti savo mintys (kurios nuo amžino namų chaoso išmėtytos ).

Pametinukų pliusa dar tame, kad fiziškai gal ir sunkiau, bet morališkai lengviau, turiu omeny tą priežiūrą, nes viskas dar taip "šviežia" ir jau viską žinai, nepanikuoji dėl kiekvieno menkniekio, kaip su pirmu vaikeliu - vienų žodžių, patirtis
O koks džiaugsmas matyti, kaip nepilnų dviejų metų vaikelis, jau rupinasi savo sesute ar broliuku: paduoda čiulptuką, pavalo burnytę, pabarškina žaisliuku ir vis bučiuoja tai kojytes, tai galvytę .... net širdy suspaudžia
Vaikams, manau, tai tikrai į naudą (bet gal čia jau ne taip ir svarbu ar pametinukai ), nes išmoksta dalintis (ir žaislais, ir dėmesiu) ir rūpintis kitais, ne tik gauti.

Nesupykit, bet Kažkodėl man atrodo, kad visi pametinukai yra netyčiukai. Nem,anau, kad kas nors planuoja antrą leliuką, kai pirmajam nuo 3 iki 12 mėnesių.

Mano dukros gimę 1 metų ir 9 mėnesių skirtumu. Iš pradžių buvo labai labai sunku, kol jaunesniajai nesukako 2 metai. Bet dabar jau joms 4 ir 6 metai, ir aš jau turiu privalumų prieš tas, kurios augina tik vieną: jos didžiąją dalį dienos žaidžia kartu, man reikia tik padaryti įžangą, o toliau jos puikiai apsieina ir be manęs. Tuo tarpu vienturtėliai labai ilgai kankina tėvus nesibaigiančiu dėmesio reikalavimu: mama, einam žaisti, mama, man nuobodu... Be abejo, sesutės ir susipeša, tai neišvengiama, bet kai jos susitaria, taip miela į jas dvi žiūrėti. Manau, jos bus draugėmis visą gyvenimą.


Taip, bet viskas ilgiau ir trunka. Tik išlipi iš vienų pampersų, jau žiūrėk, tuoj ir kitus mauti reikia. Tik vieną į darželį išleidi, jau su kitu namie sėdėk.

Tiesa, trijų pametinukų nenorėčiau. Per ilgai viskas trunka, ir mamos rankos tik dvi. Bet du - pats tas.

pametinukai, tai man visada asocijuojasi su DIDELIU vargeliu. Vienas nori taves, nes nesupranta dar labai kas aplink darosi, kitam visa laika reikia taves ir taip kol jie uzauga...
NE mes su vyru uz ilgus tarpelius 6-9metai. Vaikas uzauga, gauna is taves pakankamai demesio, meiles. Suplanuoji antra, tai net tokio dalyko kaip pavydas maziukui nera, tik meile ir globa. Kai suplanavom dabar tecia, tai vaikai tik ir laukia, kada bus... O vargo jokio, uzaugini, pati atsigauni, viskas nueina i praeiti.
Tai labai smagu tureti skirtingo amziaus vaikus, ju bendravimas yra daug kokybiskesnis nei pametinuku, nera to: "jam dave, o man ne!", nebera tu kvailu pestyniu, riksmu. Nevarginkit saves Mamos su pametinukais specialiai, geriau planuokite savo ir vaikucio gyvenima, taip bus lengviau.

Nesutinku, mamuliauske, nesutinku! Mes gana anksti savo dukras ėmėm vertinti kaip dvynukes, kelti joms panašius reikalavimus. Tai šiek tiek neteisinga mažesniosios atžvilgiu, bet užtat pavydo beveik nepastebiu. Pešasi tai pešasi, bet mačiau vaikų žymiai labiau pasipešančių, tarp kurių 7 metai skirtumo!

as planavau savo pametinukus, mano pametinukai planuoti, kaip tik musu pirmas netyciukas, bet kadangi su vyru visad sakem kad pas mus bus pametinukai, tai suzinoje apie netiketa nestuma vistiek nutarem juos tureti. vyresneliui buvo 4 men kai pradejom planuoti jam broliuka, net specialiai del to pradejau nebemaitinti naktimis- kad atsirastu tikimybe pastoti ir kad vyresnelis iprastu ismiegoti nakti apie antra nestuma suzinojau kai vyresneliui buvo 7 men, buvo 4sav nestumas


nu ir NUSISNEKEJAI blogiausia kad sneki apie tai apie ka net neismanai ir net neisivaizduoji kokia tai situacija tureti tuos pametinukus. metuku vaikas yra per mazas, kad jam pasakytum- tu palauk, as migdysiu broli- sukiesi taip kad abiem vaikuciams butu gerai. o vat 9 metu vaikas tikrai eina i antra plana gimus mazyliui, nes anot tevu jis jau gali palaukti, jam reikia maziau demesio nu ir nesamone. o be to ir neidomu tam 9-iui tas mazius. cia jau nuo paciu tevu priklauso, vieni zmones moka padalinti demesi ir meile abiem po lygiai, o kiti ne, va tada ir pasiteisina tuom, kad didesniam to demesio maziau reikia
o ir kaip tu isvis dristi teigti, kad jau pametinukai tai negauna pakankamai meiles ir demesio virsune
o del vargo tai is vis nusikalbejai, kaip tik abu vaikuciai kartu zaidzia, kartu viska daro, abu kartu, kartu viena kart likau namuose su vienu vaiku, tai galvojau isprotesiu nezinojo ka veikt be brolio, nuo manes neatstojo, negalejau net i tulika nueiti taip kad jie viens su kitu uzsiima ir uzsiima savo noru, o tu pabandyk priversti 9-ti visa diena zaisti su leliuku
pati turejau 4.5 metais jaunes ne sese, tai ji kol nepradejo i mokykla eiti, tai man kazkokia tragedija buvo, musdavomes, nieko bendra neturejom, kadangi ji buvo mazesne, jai daugiau visko galima buvo, pesdavomes ir t.t. o dabar mano maziai ne karto susipyke ar susipese nera, nuolat kartu zaidzia, mazius is paskos, viens kita juokina o be to ir ligybe tai visiska tarp ju, juk jie abu labai mazi, nera didesnio ir mazesnio. o kaip gera ziureti kaip dvimetis taip nuosirdziai rupinasi mazuliu, kaip ir kazkuri pasakojo- paduoda soske, pakalbina, paglosto po kokiu 5 meteliu kai sitie pametinukai eis i mokykla, jei bus finansines galimybes, as busiu uz dar viena pametinuku porele nes tai yra super vaikam, kartu augti, ismokti viens kitu rupintis, tureti zaidimu drauga, o ir mamai lengviau negu viena vaikuti auginti

Visų pirma tai pasakysiu, kad auginu pametinukus ir tuo ne tik, kad nesigailiu, bet ir LABAI LABAI džiaugiuosi ir dar galiu pasakyt, kad jie palnuoti.

Antra tai Mylimoji ir Mamuliauske man pasirodė kaip bobos, kuriom po 60 ir daugiau metų.

Trečia tai man juoką kelia kai žmonės neauginę pametinukų aiškina, kad kai didesnis skirtumas tarp vaikų nebelieka pavydo scenų ir t.t. Kaip pusantrų metų vaikas gali suprasti kas yra pavydas???????? Jis net nežino kas tai yra, o va 4, 5 ar 9 metų vaikas tai puikiai supranta. Kadangi maži apie 2 metus vaikai mėgdžioja tai ką daro tėvai, tad ir vyresnis iš pametinukų žino tik tai, kad brolį ar sesę reikia mylėti, pasaugoti, kad nenugriūtų, atnešti soskę kai verkia, paglostyti, paguosti ir pabučiuoti kai jis pargriūna, kartu pažaisti, padėti jei kas neišeina ir apie jokį sušiktą pavydą jam net mintis nekyla, nes jam pačiam reikia nemažai dėmesio, kurį puikiai suteikiu abiem vaikam.

Ketvirta tai man net baisu įsivaizduoti Mylimosios ir Mamuliauskes šeimas, kuriose vyresnėlis lieka lyg už borto, nes suprask dabar namuose yra mažiukas ir visas dėmesys ir meilė tik jam, o tu jau susitvarkyk kaip nori ir sugebi. Dar dažniausiai vyresnėlis tampa lyg kokia auklė, kuri privalo prižiūrėti mažesnį, o jei taip nedaro gauni barti. (Šitas aišku priklauso nuo pačių tėvų, bet taip nutinka labai dažnai). Tai kaip tam vyresnėliui džiaugtis gražia ir laiminga vaikyste, kurią suknisą kažkoks mažas apsišikęs bejėgis kūdikis, aplink kurį šokinėja tėvai, seneliai ir kiti artimi žmonės ir nekreipia jokio dėmesio į mane arba skiria jo ŽYMIAI mažiau nei ligi šiol. (esu įsitikinus, kad taip galvoja vaikas, turintis gerokai jaunesnę sesę ar brolį.)

Penkta aš pati turiu 9 metais vyresnę sesę ir aš su ja sutart normaliau pradėjau tik prieš porą metų kai man buvo 22 o jai 31. Iki tol aš atsimenu tik muštynes, kai buvau mažesnė, o vėliau tik sesers kvailus pamokymus kaip, ką ir kodėl turėčiau daryti gyvenime ir elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Būtent dėl didelio amžiaus skirtumo šitiek metų su seserimi negalėjau normaliai bendrauti, nes nebuvo nei bendrų interesų, nei draugų, nieko tik įkyrus artimas priešas. Tarp pametinukų tokios situacijos niekada nebus, kaip pavyzdį prisiminiau savo pusbrolius, kurie niekada gyvenime nebuvo rimtai susipykę ir visuomet puikiai sutaria, nes visą laiką nuo gimimo jie yra DRAUGAI. O ne jais tampa tik sulaukę 20 ar 30, nors ir gyvena po vienu stogu.

Šešta tik bijantys nežinia ko ir kvailai mąstantys mamos ir tėčiai planuoja vaikus tarp kurių didelis metų skirtumas. Aš asmeniškai nematau nei vieno pliuso auginti vaikus tarp kurių 3 ar belenkiek ten metų skirtumas. Kažkuri čia iš 60-mečių rašė, kad DIDELIS vargas. Pamąstyk kas geriau? Ar tris metus pampersų keitimas su šūdais ir tam padedi tašką. Ar tris metus šūdai, tada poros metų pertrauka ir vėl tris metus šūdai, jei susigalvoji trečią, tada dar trijų metų skirtumas ir vėl tris metus šūdai... Kitaip tariant visą gyvenimą neišlendi iš už šūdinų pampersų krūvos. Kaip smagu!!!

Septinta tai viskas ką aš galiu pasakyti mamoms, auginančioms ne pametinukus tai DIDELĖ DIDELĖ jums užuojauta. Vis dėlto auginti du ar net tris išlepintus vienturčius yra kur kas sudėtingaiu, nei du ar trys pametinukai kartu žaidžiantys, bendraujantys ir suprantantys vienas kitą.

Skaitau skaitau tas jūsų nuomones... Nežinau, ką ir begalvoti. Šiandien sužinojau, kad laukiuosi trečio vaikelio... O mano antrajam mažyliui tik 6 mėn. Patyriau tokį šoką. Vyras sako, kad tik mano valia, ar leisiu jam gimti ar ne. Bet aš manau, kad labai jau mažas skirtumas tarp vaikų bus, o be to abu vaikeliai gimė po cezario operacijos, ar pati ištempsiu...

Sakyčiau, gimdyk. Na, dėl paties gimdymo gal pasikonsultuok su ginekologe, gal Tau ir tikrai dabar negalima (neišmanau apie cezarius). Bet dėl mažo skirtumo - aš už šimtu procentų. Labai smagu būna tiems pametinukams kartu augti. Žinoma, mamai pirmus 1,5 metų po mažojo gimimo sunku, bet paskui daug metų - vieni privalumai. Turės su kuo žaisti, nereikės mamytei su mašinomis burgzti, ar pas kitus vaikus vestis, kad mažyliui nebūtų nuobodu. Be to, jau yra vyresnis brolis, kuriam kartais neilgam bus galima patikėti mažiukų priežiūrą. Man sunkiausias momentas buvo tas, kad gimus antrajai gyvenau užsienyje, toli nuo draugų ir giminių, ir kur beeičiau, turėjau dukras gabentis su savimi. O čia, sakyčiau, būtų labai graži šeimynėlė: vyresnis brolis ir du padaužos mažyliai.
Aš laukiuosi trečio ir norėčiau jam iš karto parūpinti broliuką/sesutę pametinuką, bet bijau, kad nepavyks dėl kraustymosi ir būtinybės ieškoti darbą.

Butinai gimdyk, uzsuk i pametinuku skyreli, ten daug mamyciu du cezarius pameciui turejo, ne vienai problemu del to nekilo, patars tau jos geriau

Geriau kai didesnis skirtumas, sakau iš patirties.

Apie kokia patirti tu cia sneki,juk turi 2 tarp kuriu 6m skitrumas.Jei butum turejusi pametinukus ir dar viena po 6m tai tada sutikciau,kad turi patirties,bet dabar

tai kad neturi patirties, ka cia sneki?

šiaip, pametinukai - tėveliams sunkiau . mes su seserim pametinukės - tai visada pykomės . man labai patiko mano vaikų skirtumas - 12m.- 8m.- 3mėn. . o be to, ilgiau galima vienu mažu leliuku džiaugtis - pratęsiam džiaugsmelius

Mes dabar norim pametinuko


Manau,kad pestynes tarp vaiku ne nuo amziaus skirtumo priklauso,o nuo charakterio,temperamento ju neisvengsi,tik gal jei ramesni vaikai,tai musis maziau


Nors musu ir nepametinukai(2,7m skirtumas),bet ir as negaliu atsidziaugt tokiais vaizdeliais

Na ne visai, bet gal ir daugeliu atveju. Maniškiai pametukai nes vėlyvi, nėr kur trauktis



Na taip, kai tokie dideli tarpai tai mamai fiziškai lengviau, tikrai jaučiuosi dabar didvyrė, kai pasižiūriu į filmą, kur mažius prie papo, o dukros atitinkamai viena tik pradėjo vaikščioti, o kita kalbėti. Bet tai supratau tik dabar. Tada viskas buvo taip kaip turėjo būti. Ir tikrai nenoriu, kad mano paaugliai vyresnėliai tyčiotusi iš savo mažių brolių sesių, kad jie kvaili ir nieko dar neišmano tik dėl tos priežasties, kad jie - DEVYNIAIS metais jaunesni . Taip galima mažiams ir nepilnavertiškumo kompleksą įvaryti...



Gimdyk, pagalvok, kaip tai yra gerai, kokia Dievo dovana - dar vienas, toks pat tavo, bet kartu visai kitoks, nei jau esantys. Ar gi neįdomu, koks jis? Jis juk jau yra....



Nežinau, mus su sese skiria 2 metai, bet pykomės paauglystėje kaip ir visi. Nors vis tiek buvome ir artimiausios suokalbinikės ir dabar esame geriausios draugės, patarėjos ir apskritai

Mano pametukai - sava gatava kompanija. Jiems nereikia žaidimo draugų, jie patys vienas kitam žaidimų draugai. Mokykloje taip pat, stiebiasi vienas paskui kitą, pirmąjai žinoma sunkiausia, bet ji - atkakli mergaitė (jei ne pirma, tai iš vis nereikia ). Jei vyresnė sesė gali, reiškia ir mažiai iš paskos varys, kad ir jiems pavyktų, taip visi per vieną vasarą dviračiais važiuoti išmoko, nekalbu apie smulkius dalykus, viską kartu. Jie pas mane - jėga

Nemanau, kad 16-metei būtų įdomu savo 10- metį brolį vestis į kiną , o maniškias visiems tie patys filmai tinka, jokių problemų

pasiskaičiau čia pas jus ir palengvėjo truputuką ant širdies laukiuosi antro, iš pradžių tokia panika buvo , mano mažasis labai jautrus ir neramus vaikas, galvojau, kad neįmanoma bus jei dar ir antras tooks Dabar tik stengiuos negalvot kaip bus sunku, tik karts nuo karto apninka juodos mintys: kaip suspėsiu abu sužiūrėt, kaip reiks vyresnėlio nenuskriaust, kad nesijaustų nemylimas, juk dar toks mažytis bus Vaje vaje, kokios jūs stiprios

Parašų tvarkymosi akcija SuperMamoje!

Dalyvio parašas – vieta trumpam, neužimančiam daug vietos asmeniniam devizui, šūkiui, mėgiamai citatai; mažai, padoriai, estetiškai nuotraukai/paveiksliukui (maksimalus nuotraukos aukštis - 120 taškų/pikselių); arba 1-2 skaitliukams/liniuotėms, kurie padeda skaičiuoti laiką iki svarbaus jūsų gyvenime įvykio ir pan.
Parašai nėra skirti išvardinti visiems jūsų vaikučių vystymosi pasiekimams - tam turime dienoraščius forume, bendraamžių temas; neperkraukite parašo nuotraukomis – tam turime galerijas, „Štai mes kokie“ temas. Didžiulis perkrautas parašas apsunkina ir prailgina puslapio vartymo laiką forumo dalyviams, kurie turi lėtesnį interneto ryšį (tokie puslapiai kraunasi ypač ilgai).
Draudžiama asmeniniame paraše patalpinti bet kokio pobūdžio skelbimą. Tam skirtas atskiras skyrelis forume - "Skelbimų lenta".

Stenkitės pasirinkti trumpą subtilų įdomų skoningą parašą! Būkit malonios, pas ką netvarka, susitvarkykit! Parašai, neatitinkantys šių reikalavimų, trinami be perspėjimo.

Viskas bus puiku, pamatysi, na tik ilgiau užsitęs, bet už tai įgūdžių nebūsi praradusi ir eiliniai darbai eisis gerokai greičiau nei su pirmuoju ir į daugelį klausimų, kaip ir kas, jau juk turi atsakymus
Aš, kai jau arti antroji buvo, labai kaupiausi, galvojau taip pat - nespėsiu, užsikasiu... O išėjo viskas priešingai: parsivežiau, tik šast, lovytė, šast - vystymo vieta, vonelė, buteliukai - ir stoviu vidurį kambario suvokusi, kad jau viskas, nebeturiu ką ir bedaryti . Tikrai bus to laiko ir vyresnėliui, svarbu kad laukiami ir mylimi ...

mes abu lelius planavom, o ypač antrąjį- pametinuką, nes nėštumai nėra ankstyvi. mano nuomonė tokia, jog netyčiukai daugiau pasitaiko, jaunesniame amžiuje ...

įdomiai čia tu, bet tiek to ...
kai pradėjau šią temą pirmosios reakcijos taip nuvylė, kad net nebeužeidavau į šį forumą visiškai
ką gi mūsų dukrytei jau 10 mėnesių ir mes jau planuojam antrą tik dar nesiseka užkibt , bet labai tikiuos, kad greit pamatysim tas II
ir nors žinau, kad bus sunku, bet manau, kad verta, na ir gal dar... drąsiau kai šalia yra tėtis, kuris visada ir visur labai padeda

Labai linkiu "užkibt" , o kad bus labai gerai - tai nė neabejoju. Taip, mamai bus sunku, bet už tai vaikams .
O apie tėtį - aukso žodžiai, jei jis nebūtų toks, koks yra , kažin, kaip čia viskas būtų pasisukę ....

būtumėm dviese išsivertusios , bet antro abejoju ar būtų reikėję nors visada žinojau, kad turiu gerą vyrą, bet tik gimus dukrytei pamačiau kaip man ištikrųjų pasisekė

as palaikau tavo mamos nuomuonę. Bus sunku tik pirmus 3 metus. Įpatingai, kol antras dar nestovės normaliai ant savo kojų. Tai laiko turėsi tik tada, kai jie miegos. Ir tai bus gerai jei abu miegos vienu metu. Maniškė buvo sumaišiusi dieną su naktim. Tai eidavo miegot , kai vyresnis atsikeldavo(apie 6-7 val) ir miegodavo be prabudimo iki 17-18- tai tai pirmi puse(jos metų) buvo jėga. Bet pot truputi viskas susitvarke

kodėl niekas nepasidalina patirtimi. Nejau nėra nei vienos patyrusios?

yra patyrusių na mano patirtis gal dar neilga, mat mano jaunesniam pametinukui tik metukai bet bent jau man per siuos metus kai turejau pametinukus sunku buvo ne del pametinuku, o elementariai kiek yra sunku su kudikiu dar galiu prideti su labai neramiu kudikiu mano abu iki 6 men buvo kazkoks kosmaras: arba prie papo arba rekia, nors raida buvo normali abijeu, jokiu virskinimo problemu nepasireiske, jokiu rachito pozymiu, ir ko jie tokie pas mane uzmigt tik prie papo mokedavo, net vezimeli neuzliuliuodavau lauke taiva, o kai jauturejau antraji, man buvo sunku, nes jis buvo neramus kudikis, o jei vyresneliui butu ar 5 ar 10 metu, juk man butu buve taip pat sunku su tuo neramiu leliuku, gal dar sunkiau, nes dabar tai buvau dar nieko nepamirsus, tu nemigos naktu, jau zinojau kaip elgtis , buvau rami... skirti demesio vyresneliui irgi nebuvo problemu, juk kad mazylis butu ramesnis pastoviai prie papo laikiau, tai toks ir budavo vaizdelis: sedziu ant grindu, atsiremus i sofa, mazylis prie papulio, o didesnis prie sono, ir vartom knygutes, sekdavau pasakas, dainuodavau, deliodavom kaladeles, puzles, aiskindavau kas tas zmogelis prie mano papo, ka jis cia veikia, kodel jis cia. vyresnelis buvo per mazas kad atsirastu kazkoks pavydas, jis kopijavo mudu su vyru ir nuo pirmu dienu broliuka mylejo, gloste, buciavo, paduodavo soske, barskuti. dabar mano pametinukia neiskiriami- vos vienas prabunda- tuoj iesko kito. pestyniu pasitaiko, ju buna tarp visu broliu/seseru, bet svarbiausia kad jie daugmaz vienodo protelio, vienodi poreikiai, zaidimai- taip vaikai tampa labai artimi, nes juos sieja tie patys pomegiai ir poreikiai, jie visad bus draugai.
dar manau seseru/broliu santykiai labai priklauso nuo auklejimo: mano sesuo 4,5 metu jaunesne, vaikystej ji man buvo nereikalinga prielipa. bet tevai buvo man ikale, kad uz seseri nieko brangesnio neturiu. atsimenu tais sovietiniais laikais gi toks auklejimas buvo: as vyresne, tai turiu palaukti, as visad kalta, man maziau ir t.t. tai vat kai prisimenu musdavau sese, bet kodel musdavau pati nesuprasdavau, nes ja kaip ir labai mylejau, ir kai nuskriausdavau man labai geda ir gaila jos budavo pestynes visikai baigesi kai sesuo i pirma klase pradejo eit (tiesa jos labai aukstas IQ jau nuo vaikystes buvo, gal todel taip anksti radom bendra sneka) vat galima sakyti tada ir nusprendziau kad maniskiai bus TIK pametinukai (nes mum su sese amziaus skirtumas ilgai trukde darniai ir artimai bendrauti), ir aisku as irgi jiem kalu i galva, kad pirmoj vietoj myleti reikia ne mama, o broli tikiuosi mano berniukai bus tokie geri draugai kaip ir mes su seserimi, tik skirtumas kad jie nuo pradziu tokie, o mes su sesera praejom "apsitrinimo" laikotarpi.
dar galiu pasakyti kad didelis pametinuku pliusas yra kad nera mazesnio ir didesnio, nes abu mazi, tas vyresnelis metinukas naturaliai gauna daug demesio, nes gi metuku vaikui nepasakysi " tu palauk, biski vienas pazaisk, brolis verkia " sukiesi su abiem, viska dvigubai greiciau darai nei su vienu vaiku
nu nzn, bent jau mano kai planuoti, tai as moraliskai buvau pasiruosusi blogiusiam, nes visi buvo prigasdine, juokingiausia kad gasdino tie kas su pametinukais nieko bendra neturi kai buvau nusiteikus blogiausiam, tai galiu pasakyti pametinukia man pasirode kaip koks rojus, ypac po nestumo, nes LABAI gerai pamenu, kad po gimdymo praejus kokiai sav pagalvojau: su dviem zymiai lengviau, negu nesciai su metinuku

Ačiū visoms už nuomones, atrodo mūsų norams lemta išsipildyt

SVEIKINU

Sveikinu

As kol neturejau vaiku visada labai norejau pametinuku. Kai gime pirmoji is vis praejo noras tureti antra, bet gime sesute netyciuke kai pirmajai buvo 1,5 metu. Sunkiausi buvo ne pirmi menesiai, nes tada maze tik valgydavo ir miegodavo, bet gal nuo kokio 3-4men, kai guleti pasidare nebeidomu, o sedet, stovet dar nemokejo... Istisom dienom ant ranku Dabar jau lengviau, nes ir pazaidzia kartu, ir pasipyksta... Sia vasara mazoji jau turetu vaikscioti tai is vis tikiuosi daug laisvo laiko Siaip jei neturi kas padetu, tai neimanoma pasidaro nenuskriausti vyresniojo...
Beje dziaugiuosi, kad Emma gime kai Erika dar buvo pakankamai maza, kad suprastu kas ivyko. Dabar prasideda visokie pavydai, musa sese kai supyksta... Man atrodo tada jau geriau kokiu bent jau 6 metu skirtumas...

tai, kad ne viena draugų ir giminaičių pora turi tokiu skirtumu vaikučius tai baisu kas daros, didesnieji nei nori būt kartu, nei pramoas eina suderint dar didesnis chaosas gaunasi, o kad tokie pypliai pasipeša tai tikrai ne taip baisu, kaip kad šešiametis užvožia

Pirmiausiai sveikinimai temos "iniciatorei" Lad! Svarbiausia, kad svajonės pildytųsi! Stiprybės, kantrybės ir išradingumo!


Va čia aš pasiginčysiu - pati esu iš pametinukių ir iš vaikystės išlikusi pati didžiausia nuoskauda buvo nuolat kartojamas "Tu didelė, Tu palauk, Tu nusileisk, Tu pasirūpink,..." Saviškiams, net ir vyresnėliui, stengiuosi tokių frazių nesakyti, tačiau vistiek mokau palaukti, nusileisti, pasirūpinti. Ir natūraliai vyresnius labiau nei jaunesnius... O šiaip pati rašei, kad viskas priklauso nuo auklėjimo...


Sutinku 100%, nes galiu palyginti, kiek dėmesio skyriau metinukui pirmagimiui, kiek jo gauna mūsų jaunėlis (bent jau kol broliukai darželyje), ir kiek dėmesio ir jėgų likdavo tokio paties amžiaus Jokūbėliui, kai laukiausi ar sūpavau mažulytį Martynuką... Gerai Gajkai, kurios vyresnėliui pakakdavo knygutes vartyti - manųjų nei vieno nei su knygutėmis, nei su piešimais ilgiau 5 minučių vienoje vietoje neišlaikytum... Aišku, kai mažasis pametinukas paūgėja iki "rimto" žaidimų partnerio, kai vaikų poreikiai ir interesai suvienodėja, problema savaime išsisprendžia...

nu taip sovietinaisi laikais jau buvo, didesnis kad ir 11men vyresnis turbut turedavo jaustis vyresnis o as saviskiu nemokau nei nusileisti, nei palaukti kazkaip mes kartu kartu kartu visur, jei Benukas ant puodo, tai maziuka i kedute, dribsniu ar kukuruzu papilu, taj kol surenka mes ir apsisukam su Benuku. O jei mazyliui demesio, tai anksciau ir Bena i kedute, zaislu, puzliu, maisto ir t.t. dabar to nebereikia, nes jis jau pats susigalvoja veiklos, man nebetrukdo kanors daryti, nevercia namu, ir t.t. noriai man padeda. o jei susipesa del zaislo, ar liepiu nusileisti tam, kuris nori atimti, ta prasme pirmenybe tam, kuris pirmas pasieme vat del ko Benuka stipriai drausminu, tai del stumdymosi, o Nojui stengiuosi neduodi griauti Benuko zaidimo, pvz jei Benukas pastato koki boksta is kaladeliu, neleidziu griauti, uzimu ji, jam kitas kaladeles duodu. taip isvengiu nereikalingu konfliktu, stumdymusi, o vaikam nekyla kazkokiu neigiamu jausmu viens kitam.
kazkaip nzn, man tai visai pavyksta susitvarkyt su tais pametiniais, pestyniu pasitaiko, aisku sutinku kad vyresnelis negauna tiek demesio kiek gautu vienas augdamas, bet as nemanau kad tai butu gerai, na kad jis gautu daugiau to demesio manau svrabiausia, kad vaikas jaustusi saugus ir mylimas, kazkaip mes taip ir auklejam: kad mes seima, vieni kitus palaikom, padedam ir t.t.

Nelabai suprantau prie ko čia sovietiniai metai? Vaikų auklėjimas visais laikais būvo ir yra kiekvienoj šeimoj skirtingai , kiekvienoj šeimoj auklėjama, kaip jiems atrodo geriausia jų ...vaikams ir nėra vienodų taisyklių kaip nėra vienodų žmonių- bet laikai čia ne prie ko

as manau kad laikai yra labai prie ko visai kitoks poziuris buvo i vaika, i seima, i zmona , i vyra. aisku kad visokiu seimu yra ir kiekvienoj seimoj auklejimas skiriasi, bet as ne apie tai kalbejau. o kad laikmetis buvo kitoks, siauresnes pasauleziuros zmones buvo, viesai nekalbedavo daugeliu temu ir vaikai buvo griezciau auklejami ir kitaip auklejami negu dabar. aisku ir tada kiekvienoj seimoj budavo kitaip, bet bendros auklejimo tendencijos buvo, to niekaip nepaneigsi

Na ką, pasidalinsiu ir aš savo patirtimi, nors tarp manųjų ne 1 m. skirtumas, bet šiek tiek daugiau - 1 m. 9 mėn. Abu su vyru esam iš tokių šeimų, kur broliai seserys gimę su 2 m. skirtumu, tai jau santuokos pradžioje žinojom - tarp mūsų vaikų bus nedidelis amžiaus skirtumas. Taigi, nors ir daugelis žiūrėjo skeptiškai, pametinukai pas mus planuoti.
Prie tokio noro prisidėjo ir tai, kad pirmąją dukrytę tiek nešiojau, tiek gimdžiau, tiek auginau tikrai labai lengvai. Ji nei sirgo, nei ožių iki metų rodė, o ir vyras tikras šaunuois padėjo kiek galėdamas. Taigi ryžtis tam antram atrodė labai gerai ir nebaisu

Dabar nežinau, ar tai pakartočiau. Turbūt daryčiau nedidelį, bet kokių 2,5 m skirtumą (nors tada turbūt vėl kitos problemos būtų... ) .Visokių dienų būna, čia labai daug kas nuo vaikų priklauso. Mano didžioji dukrytė gimus broliukui natūraliai dar labai reikalavo dėmesio, jos neužimsi pačios nei žaisliukais, nei knygutėm..Na, maksimum 5-7 min, o šiaip - tik su manimi. O ir broliuko auginimas nebuvo toks paprastas kaip atrodė: ir naktį jis keldavosi daug dažniau, ir ligoninėje su infekcija pagulėti reikėjo. Kita vertus, dėkoju Dievui, kad broliukas tarsi angelas dienom būdavo: jis savo lovytėj galėdavo pragulėti valandų valandas su žaisliukais paliktas.Tai ir sukausi taip: naktim prie broliuko, dienom prie sesytės...

Dabar jau rodos didysis vargas atvargtas, dukrytė jau myli brolį kaip nieką kitą, nematau aš nei pavydo nei ko. Ar laikas atėjo tas, ar kaip, bet ji išmoko palaukti, ir labai praverčia ta savybė, kad nori kopijuoti mamą..Tai taip ir darom: aš broliuką prausiu, ji - lėlytę, aš indus plaunu, ji - su savo arbatinukais kavą verda

Taip kad nebus vienareikšmiško atsayko ir dviejų vienodų patirčių. Yra pliusų (tie patys žaislai, poreikiai paaugus vienodi, vaikų auginimas tuo pačiu metu), yra minusų (sunku pirmąjį pusmetį abu prižiūrėti, vyresnysis netenka progos pabūti lepųnėliu). Nesakau, kad lengva, bet dabar labai labai daug kas priklauso nuo požiūrio. Kitiems mes atrodom gal vargo bitės, bet kai nori viską suderini: ir pas draugus spėji, ir savaitgaliai tokie šeimyniški būna. Taip kad pametinukų labiausiai bijo tie, aks niekad su jais nesusidūrė

Žodžiu - Didžiausi sveikinimai Lad, laimingo nėštumo, lengvo gimdymo ir auginimo

nebebus pametinukų nėštumas baigėsi nesivystančiu nėštumu, gydytojai liepė daryt pusės metų pertrauką ir tik tada vėl mėgint