Man tiesiog nesveika paranoja del vaiko. Baime del VISKO iki baisiausiu vaizdiniu. Budavo iseinu i darba, dukryte palieku mamai.Kol nueinu iki stoteles jau rasau jai zinute, kad saugotu ten ir ten, nedarytu to ir to... Iskildavo vaizdai, kaip mama uzkliuva su dukryte ant ranku, krenta,skyla galva,kraujai...Arba kad dukrytei kas nors sminga i aki... Zodziu viskas, kad baisiausia gali iskilti galvoje.Net bijau pagalvot, kaip ja reikes viena isleist i lauka, biju ateities. Kaip iveikti sita beprotiska, nesveika baime ir neperduoti jos vaikuciui?

Man zinok irgi panasiai Gal cia normalu? Vis vaidenasi, kad mazulis neprabus, kad dukra dingsta nakti is savo lovytes ir pan. O kadangi mano vyro daznai namie nebuna, tai dar ir svaigstu apie visokius maniakus, kurie isilauzia i namus - ka as tada daryciau su dviem maziuliais

Jetau, mergaites, nelabai cia gerai. Mano mamai taip - atsimenu, kiekviena mano sloga jai atrodydavo beveik mirtina liga. Vaikytej buvau ligu maisas, ar tik ne del per dideles prieziuros ir tampymo pas gydytojus. Ir siaip... labai jau daug kas buvo man negalima, kad tik kas neatsitiktu...
Dabar panasiai pergyvena del anukes... ir del kitu dalyku.
Man tai nemalonu ir pati nejauciu tokios dideles baimes del vaiku.

Miau

mane irgi kankina panasios baimes...

Kai perskaiciau Jurgytes posta, net juoktis pradejau Labai suveike vaizduote ir joje prasisuko visas filmukas su juodojo humoro elementais

As siaip priklausau kitai krastutinumu grupei. Kaip kai kurios kraustosi is proto del kiekvieno buto ar nebuto pirstelejimo, taip man viskas dzin.

Na nuo tokios paranojos mamai gali stogas pavaziuoti, as jei kam palieku dukra saugoti,tai visai rami bunu, nes palieku tiems kuriais pasitikiu.

Jurgyte, o Tu pamastyk, kiek ta Tavo baime del vaiko yra reali. Ar daznai Tavo mama yra nugriuvusi Tave maza arba Tavo dukra nesiodama? Ar is viso esi girdejusi atveja, kad tokiu budu vaikas butu suzeistas? Kokie ten astrus daiktai guli Jusu namuose, kurie galetu smigti vaikui i aki?

I realu pavoju reikia ziureti rimtai. Sudek peilius ir zirkles i vaikui neprieinama vieta, sukisk spec. apsauginius kystukus i elektros rozetes ir t.t. Tai yra protinga baime ir protingas rupinimasis vaiku. O visa tai, kas yra tik nerealios fantazijos, tuojau pat mesk is galvos.

Is kur kyla tokios baisios fantazijos? Tikriausiai is noro gerai rupintis vaiku, apsaugoti ji nuo visko, buti tikrai gera mama. Ar ne? Bet ar taip mastydama tikrai esi gera mama? Ar tokios mintys suteikia daugiau saugumo vaikui? Ar jos is viso naudingos vaikui? Juk dukrytei tikriausiai butu geriau, jeigu Tu neeikvotum energijos sitiems siaubo vaizdams, o pamastytum, ka gero, naudingo, dziaugsmingo gali padaryti jai. Pamastyk, ka skanaus galetum isvirti ir palepinti savo vaika, kur galetumei su juo nueiti, koki idomu, naudinga zaisla galetum jai nupirkti ir t.t. Taip mastydama Tu vaiku rupiniesi daug geriau, negu kurdama vaizduotej nerialius siaubo filmus.

Tai va, jei vel uzplus tokios baimes, pagalvok ar tas pavojus realus. O jei tai vel tik perdetos fantazijos - tuojau pat nukreipk savo mastyma i tokias mintis, kurios
TIKRAI NAUDINGOS Tavo vaikui.

As buvau tokia pati.Tik mano baimės visad kildavo dėl ligų.
Geriausiai išsigydžiau nuo tos paranojos pasigimdydama antrą. Kol turėjau viena dukrą,ši pastoviai sirgo.Nė į darželį normalai negalėjo eiti,nes pastoviai sloga,sinusitai,bronchitai,poliklinikos,antibiotikai.Vos jai sučiaudėjus man iš kart šaudavo mintis apie tai,kad va,ji ir VĖL susirgs.Nuolat tikrinau,ar nekaršta kakta,ar neraudona gerklė.
Nežinau,ar čia sutapimas,bet iš karto kai gimė sunus,dukra nustojo sirgti.Gal dėl to,kad tiesiog nustojau tiek daug dėmesio skirti jai,atsileidau psichologiškai.Nes nėra kada tiek tupinėti apie vieną,kai dėmesio reikalauja mažesnis.
O šiaip tai pasakysiu,yra toks zakon podlosti - kuo daugiau drebi dėl vaiko,jį saugai- tuo labiau viskas eina šuniui ant uodegos:tuo labiau jis serga ir tt.
Pažįstu tėvų,kurie dėl to nesuka galvos,ir jų vaikai,kad ir snarglėti,bet duodasi lauke ir nieko jiems nenutinka.(maniškė sugebėdavo susirgt ir neišeidama iš namų...)

Aš irgi bijau Kartą vaikas, būdamas pas močiutę, prisivalgė wc valiklio, kitąsyk, jau pas kitą močiutę, krito nuo sūpynių (sugalvojo nuo besisupančių nulipti) ir prasiskėlė lūpą... Nors šiaip jau abi močiutės LABAI atsakingos, rūpestingos, bet...tik minutėlei nusisuko ir ....
O dar pas mano tėvus bute yra laiptai be vartelių

Taigi, aš irgi ilgesniam laikui palikusi nuolat įkyria skambinėju ir klausinėju, ar viskas gerai. Man nuo to tikrai ramiau

Jurgyte, neisizeisk, bet paklausiu kiek tau metu ir pasakysiu, kad su amziumi ta paranoja darosi labai didele... is savo patirties galiu pasakyti kai pirmaja auginau, tai irgi ziurejau tik ar kvepuoja, o su antraja... nu siaubas tai atrodo ranka nulauziau, tai uzmaitinau kokio brudo, tai paguldziau negerai, vienzo labai baisu del visko dar pasakysiu recepta: neziurek visokiu laidu, ten tipo "srove", "pavojinga zona" ir kito brudo, kuris duoda pagrindo tokiai paranojai, neskaityk penkto puslapio apie kriminalines naujienas , uzsikisk ausis, kai torleibuse ar kur nors pasakoja siaubingus dalykus apie tai kai mama paliko vaika, neziurek ziniu, kur pranesa apie sudegusius vaikus ir t.t. Ir dar... pagalvok, ar tik tu nejauti priklausomybes nuo vaiko na, tipo dar per mazas palikti. Gal tau dar reiketu dar pabuti su ja, nes TU NEGALI DAR BE JOS ? Gal tu dar nepasiruosusi ? Todel tavo pasamone ir kuria tokius kraupius vaizdelius? O atsitinka visko ir nebutinai, kai tu palieki... ir paima astru daikta ir gali nukristi ir dar visko gali atsitikti, supranti? Tai tiek fu kaip lengva pasneketi , ir zinau, kad sunku padaryti
Auksine taisykle : jei ziuresi i vaika vaiksciojanti aukstu bordiuru ar uzsikorusi kur nors su baime, kad jis nukris... TAIP IR ATSITIKS. Tai sakau is savo patirties, nes taip ir budavo su vyresniaja

Maniškė dar per maža, kad vieną palikčiau namie, bet kai atiduodu auklei ar mamai pasaugoti, tai visada irgi visko prisigalvoju. Nu man atrodo, kad niekas geriau už mane ja nepasirūpins ir viskas Ir auklę ir močiutę maniškė labai myli, bet vistiek man neramu, kad ko neatsitiktų. O jei dar paskambina man kuri nors, pas kurią yra dukrytė, tai aš iš karto vos į kelnes nepridedu, o mama paskambinus tuo metu sako: viskas gerai, lakstom po kiemelį..
Kartais net mane pačią erzina tokios mintys...

pas mane tai nesveika paranoja ne del ligu (maniskis visai neserga kol kas), o del to kad gali nukristi nuo lovos kiekviena karta kai vaikas buna ant lovos ir salia ne as tai nuo kiekvieno vaiko judesio krupcioju ir sokineju, galvodama kad jis krenta.
kita beda:
bijau palikt vaika visiem isskyrus vyrui , pvz. vakar uzmigdziau vaika, palikau savo broli kad priziuretu ir su vyru isvaziavom su draugais prie ezero i naciovke vadinama. o mano vaikis siaip ismiega visada visa nakti nesikeldamas, retkarciais tik pabunda. tai ka jus galvojat, kokia 2 val. nakties sugebejau gryzt namo cia jauciu jau nesveikai

na, tiesa sakant, maniau, kad užteks catinos paaiškinimų, bet matau, kad tema aktuali daug kam.
Tinka visi patarimai, kuriais dalinosi mamos panašiais atvejais.
ir dar... manau, kad tai dar vienas nepasitikėjimo savimi apsireiškimas , tik šį kartą nepasitikėjimas savimi kaip mama, kaip užaugusia moterim ir panašiai. vaizdžiai kalbant "pas niekam tikusią mamą, niekam tikę vaikai auga". Tai reiškia, kad nepasitikėjimas savimi perkeliamas į nepasitikėjimą savo vaiku (jis nukris, susižeis, susirgs, ....). Tiesiog sustokit ir truputėli atgaivinkit savo sveikas ambicijas: na, negi iš tikrūjų jūsų vaikas yra žioplesnis už kaimynų, negi iš tikrųjų žinot, kad jam skirta "nelaimė nuo vandens" ar kt. nesamonė? gerbkit save ir savo vaiką, pasitikėkit jo galimybėmis. Net ir kūdikiai nėra jau tokie bejėgiai, kaip mes norėtumėm apie juos galvoti. Linkėkit mintimis savo vaikui visko, kuo geriausio (kai esat ir kai nesat šalia): įsivaizduokit jį linksmą, sveiką, greitą, sumanų, mylintį. Jei nepasitikit savim, tai bent pasitikėkit savo vaiku!
jei vaikas jau susižeidė, susirgo ar pan. jokių būdu, nerodykit tuo metu, kad jums plyšta širdis, o suteikit reikiamą pagalbą ir mokinkit vaiką atsakomybės:išmokinkit saugaus eismo taisyklių, aptarkit "namines" saugos taisykles, pamokinkit apsirengti, atsižvelgiant į orą ir pan. vaikai bet kokio atsitikimo reikšmingumą baisumą) įvertina pagal tėvų reakcijas į situaciją, todėl su savo reakcijom, ir jų rodymu elkitės atsakingai. Demonstruokit ramybę ir pasitikėjimą, kad jūs puikai susidorosit su tokiom " smulkmenom", kaip nubrozdinta nosis ir pan. Jūs gi, vis dėl to, MAMA , o ne išsigandęs vaikas

Dėkoju psichologei uz atsakyma :-) Taciau mano atvejis, man regis, siek tiek kitox... As nepasitikiu kitais :-(, nepasitikiu kartais siuo pasauliu, mane veikia baisus ivykiai ir nutikimai, kitu zmoniu nelaimes.
Savimi ir vaiku pasitikiu! Mano mazute - labai protinga ir sumani mergyte, mokau ja atsargumo ir kt. Taciau tos baisios vizijos mano galvoje kyla nesamoningai is kazkokiu gelmiu. Sesuo man patare, kad jei jau islindo kokia baisi mintis, ja reikia "isgalvoti" iki galo ir pasakyti sau "tai tik mintis, ji nereali, taip nebus, as pamirstu ja!"
Labai sutinku ir stengiuosi, savo nerimo neparodyti, neperteikti vaikui. Musu maziukai is tiesu yra daug stipresni ir gudresni, nei mums atrodo :-)

mane taip pat galima sakyti kankina paranoja.O viskas prasidėjo gimus mūsų dukrytei.Po gimimo praėjus savaitei sužinojom kad turi labai sunkią širdies ydą,ir labai vėlai gydytoją pamatė,ačiū Dievui spėjom nuvežti .Bet sunkiausia būvo išgirsti tai kad mūsų dukra gali neišgyventi,kad ji sunkioj būklėj.Turėjom net dvi operacijas.Dabar jai jau vieni metukai.Bet aš nuolatos jaudinuosi kad ji kur nenugriūtu,o nugriuvus nesusilaužytų rankos ar neprasiskeltų galvos, o jei suslogavo tai man didžiausia tragedija,atrodo pakenks širdelei,aš nespėsiu nieko jai pagelbėti ir jos neteksiu.

O man paranoja ne tik del vaiko.....
Ir manu ,kad del visko kalta yra mano vaizduote.Net pati negaliu suvokti is kur pas mane kartais tokios mintys sauna i galva.Gal visai jau nupusau!
Visada su nerimu vaziuoju i kokia kelione,palieku kam vaika,pergyvenu del namiskiu ,kad jiems ko neatsitiktu ir t.t.Turiu visa laika varyti blogas mintis salin...Kartais bijau kad kokios nelaimes neprisaukciau....

Nepergyvenk taip, gal nėštumas taip sujautrino Tavo vaizduotę? Aš kai palieku mamai, tai dar būna dvi dukterėčios panašaus amžiaus ir visos trys tampa priešėmis, nes dėl visko kovoja, mušasi ir atiminėja. O Tu palieki tik savo mamai ramiai. Ir kas gi jai gali nutikti? Man ir tai baisu, jei tenka palikinėti, nes ir virbalų būna šalia ir peiliai kokie netoli. Bet tikrai nervuojuosi aš irgi, patikėk . Na, auklei kai palikdavau, tai taip nesinervuodavau, nors ir vaikai jos didesni ir protingesni Būk rami

sveikos mamytes!!!
nereikia galvoti apie blogus dalykus ir jie neatsitiks!!!!

Labai aktuali tema...tik mano situacija kiek kitokia. Kraustausi is proto kasdien,vis atrodo kad mano vaikas arba as kazkuo sergame,arba susirgsime. Negaliu per save perlipt,ziauriai sunku taip gyventi. Va ir siandien radau pas mergaite ant kojos nemaza melyne,ir viskas jau prisigalvoju ligu,o dar internete pasiskaitau kokiu tai ligi simtomai nors realiai suvokiu,kad ji po namus pastoviai su dviraciu vazineja,tai uzlipa ant jo tai vel nulipa,galejo ir uzsigauti,bet ...ir taip pastoviai,truputi kas ir jau krauja lekiu tirti. ..puikiai suvokiu kad kartais perdedu. Kol bunu darbe,griztu kazka veikiu viskas gerai,bet tik ateina vakaras ir ramybe ir pradeda kamuoti mintys.