Jurevaga teisi. Yra tokiu mokytoju ir miesto mokykloje, Pavyzdziui musu dukters mokytoja iki 3 klases dirbo papildomai be jokio uzmokescio su vaikais kuriem kazkoksdalykas sunkiau sekesi. Ji tik pamato, kad vaikiukas nespeja, is karto lieka pasimokyti. Ketvirtoje klaseje ruosia juos savarankiskumui, tipo penktai klasei. Na zinot sriubauk cia nesriubavus: Vaikas vaikui nelygus, mokytojas mokytojui, tevas tevui. Zinoma ir programos nepakeisim butent siandien, taciau, kad jos perkrautos pripazinkit. Ir itariu kodel. Kaip kazkuris is valdzios ponu pasake, pas mus Lietuvoje per daug stojanciu i aukstasias. Mielos mamos,pazvelkit aplink, per tuos mokslus net ir labai gerai besimokantys vaikai pradeda sirgti. Nors anksciau buvo sveiki. Mazi vaikaimazi vargai ....

Sveikutės,
na man su pirmoke tai reikia ilgokai pasėdėti prie pamokų.
Net nežinau kaip išmokinti, kad mintinai skaičiuotų matematiką, nes mokytoja liepė . O maiškė vis ant pirštų skaičiuoja. O kaip pas jus sekasi su tuo skaičiavimu?

Neteisinga mokyti vaika iskalinet matematika. Sudetis ir atimtis iki 10 ateis savaime duomen, kai vaikas daug kartu sudelios pirstais ar kt. Jei vaikui aiski esme- mintinas iskalimas nebutinas. Svarbiau, kad butu aiski skaiciu seka, skaiciu sandara.O pirstai pagalbininkais gali but ilga laiko tarpa. Svarbu, kad butu "pagutas kampas", ypac , kai prasides veiksmai perlipant desimtis.

reikia mokinti , bet su saiku neperkraunant

Mano dukra penktokė, pamokas visad ruošė pati, kartais paklausdavo jei ko nesuprasdavo. Ji visada turejo stiprų pareigos jausmą. Dar lanko muzikos mokyklą, tad laisvo laiko jai lieka labai mažai, tačiau nesiskundžia. Kai grįžusią iš mokyklos pakviečiu valgyti, ji paklausia ar gali pradžioj pamokas paruošti.

Mielosios,gal žinote kokį "stebūklingą "kaip trečioką išmokinti daugybos lentelę
Su vaiku stengiamės visokiais būdais...iš eilės įsimena,o pamaišius niekaip....

Montesori mokykloje daugybos lenteles mokosi zaisdami karoliukais. buna sukabinti karoliukai po du, po trys ir tt. Jiems lengviau suprasti ko is ju norima kai mato apciuopiama daikta.

Na Montesori mums vėloka...jis trečiokas,be to būtų sudėtinga su vežiojimu nes auginam penkis mokinius,o jis kadangi ir superjudgus tai...O kokią metodiką atrasti namų sąlygom...Nesusikaupia vaikas,o jau skaičiai visai nenori likti galvoje.Nors skaito puikiai ir jau Žiuli Verną pradėjo ...

Tai tuos karoliukus namuose meginkit, zmogaus atmintis labiau linkusi isiminti daiktus nei skaicius ar raides, nes rastas atsirado gerokai veliau. Pameginkit sukabinti sagutes ar siaip kokius jam idomius niekucius.

Ir aš vargstu su savo pirmoke. Sunkokai sekasi skaičiuoti, per tėvų susirinkimą išsiaiškinau, kaip mokina mokytoja, kad vaiko neklaidinti su savo teorijomis. Dabar skaičiuojam viską: sniego gniūžtes, kankorėžius miške, obuolio sėklytes... Lyg tai matau ir pažangą

http://http://fishki.net/picsn/skuka.jpg


pamokų ruošimas

neatidaro pas mane

Skaitau jūsų postus ir jaučiuosi marsietė. Nepadedu vaikui ruošti pamokų. Ir nepadėsiu. Na nebent patarimais, bet tik jau ne rašinėlių už ją rašymais. Dabar tik paklausiu kaip sekasi, atneša, parodo- šiandien tą ir aną išmokom, va tą uždavė, padariau taip ir anaip. Nuo pat mažens kalu į galvą, kad niekas kitas savo ateitimi ir gerove labiau ir geriau nepasirūpins nei ji pati. Aš galiu patarti, priminti, paguosti, suprasti ir palaikyti, bet VISKĄ ji turi daryti pati. Trumpiau tariant- galiu būti pagalbininkė jos širdelei, bet ne rankoms ir galvelei. Tiesa, mano dukružė tik pirmokė, bet labai norėčiau, kad niekada, nei po penkių, nei po dvidešimties metų man nereiktų pakeisti savo nuostatų.

Nutrink vieną http, labai geras paveiksliukas

Kaquelo, laiminga tu mama. Gerai, kai tavo mergina yra gabi ir jai viskas gerai sekasi pačiai. Bet ne visi vaikai tokie. Kitiems tirai reikia pagalbos. Beja, aš irgi tą pagalbą įsivaizduoju ne kad mama parašo už vaiką rašinėlį, bet kad mama pataria vaikui, kaip rašyti ir pan. Ir matai nors tu ir "neruoši" pamokų su savo dukra, bet tu vis tiek kontroliuoji. Man atrodo, tai ir yra svarbiausia.

Tas gabumas toks neapčiuopiamas dalykas. Vieną dieną pasidžiaugi, kad gabi, o kitą dieną . Būna ir mums visko. Parneša nekruopčiai nuspalvintą darbelį, ar rašybos klaidų priveltą diktantą. Tada moralizuoju: "va nuo to, kaip įprasi kruopščiai dirbti, priklausys kaip sugebėsi suaugusi susidoroti su labai daug atidaus darbo reikalaujančiais darbais". Dėl diktanto irgi moralas: "jeigu savo galvelės neišmokysi susikaupti ir atlikti užduotį be klaidų, vėliau galva gali įprasti atostogauti, ir kad ir kaip norėsi, o gal to paprasčiausiai reikės, smegenėlės nedirbs tiek, kiek galėtų, ir žioplų klaidų bus visur ir visada". Žodžiu dedu visas pastangas, kad įtikint vaiką, jog nuo to, kaip išmoks PATI stengtis dabar, priklausys, kaip JAI seksis vėliau.

Mane nuo tokiu moralu pykina, manai, kad tavo mergyte juos suvokia ir jau dabar isivaizduoja kaip turi mokytis, kad ateityje butu europarlamento nare? .

O kalbam apie vaikus, kurie negeba patys padaryti namu darbu. Jei vaikucio galva tokia, kad informacija priima po 10 kartu pakartojimo, tai , kadangi mokykloje mokytoja kartojo 5 kartus, as, kaip mama, privalau pakartoti dar 5, nes niekas be manes to nepadarys. dziugauju, kad turi mergyte, kuriai uztenka vieno karto ir ji viska puikiai suvokia.

oj, uolma tik nereikia. Mano mama taip pat kalbėjo, kaip ir kaguelo savo dukrelei. Pačios ir padarom tas tuščias galveles vaikams
Vat diktantus su mama tai rašydavom kartą į savaitę, bet čia buvo 3-4 klasėj.

Vaikai, jie skirtingi. Su dukra beveik nesedėdavau. Pareiginga, greit viską pagaunanti, į mokyklą eidavau tik pagyrų klausyti.
Sūnus visai kitoks. Mokytoja ji kartą pavadino hiperaktyviu (na, aš su tuo nesutinku). Vienu metu užsiėmęs mažiausiai trim darbais. Išsiblaškęs, dažnai neišgirsta ką mokytoja sako. Su juo namie reikia dirbti. Svarbu komplekso neįvaryti ir niekaip neįvardinti (žioplys ir pan.). Ačiū mokytojai, kad neišskiria vaikų.
Šiemet jis antrokas. Padėtis baigia normalizuotis. Vargom tik rugsėjį, kol per vasarą išsibarščiusias žinias susirankiojom O tokių "žioplų" klaidų visą laiką yra. Pasistengia, susikaupia parašo gerai, nes žino. Jei rašo apie ką nors pašalinio mąstydamas sugeba žodyje trys klaidas įvelti Žodžiu, su kai kuriais vaikais reikia dirbti, palikti savieigai tikrai negalima. Maniškio pavyzdžiui jokie pamokslai neveikia

Mudvi abi viena kitai mėgstam moralus paskaityti, tai nesijaučia labai priešiškumo iš jos pusės, kai skaitau tuos moralus . O suprast dukra tikrai supranta. Stengiuosi nekalbėti labai pamokančiu tonu (nors kartais išsprūsta ), tiesiog badau būt su ja draugiška, nes puikiausiai suprantu, kad sausos iškalbos užblokuotų bendravimą ir rezultatas būtų lygus nuliui.
Tikrai nesakau, kad mano auklėjimo modulis tiktų visiems. Pasikartosiu- dukra tik pirmokė ir neaišku, kaip mums seksis paauglystėj . Jau dabar kartais ji mane "suvaro" argumentais, kad yra tik vaikas ir gali pabūti ir nekruopšti ir nedrausminga, svarbu, kad nieko blogo nedaro ir niekam pikto nelinki... O metams bėgant sugebėjimas diskutuoti ir pagįsti savo nuomonę tik didės

Ruosiau su dukra, padedavau jai, kada reikejo ir kiek reikejo, ruosiu ir su sunum ir ruosiu, kiek tik to reikes. Nesigailiu, nes dukra - studente, mokosi gerai ir zino, kaip tai daryt. Nezinau, kaip bus su sunum, jis dar tik antrokas, ir, be to, bernas, tai musu pamoku ruosimas tikrai skiriasi nuo ruosimo su dukra, bet, tikiuosi ..... Prisimenu save, mano Mociute buvo mano pirmoji mokytoja ir jai as dekinga iki pat sios dienos uz sedejima su manim prie pamoku - po pamoku, uz isugdyta pareigos jausma ir .. mokejima mokytis...As manau, kad butent to mes, tevai, ir turetumem savo atzalas ismokyti..keistai skamba, bet ismokyti mokytis bei isugdyti pareigos jausma, nes zodzius bei skaiciuot jie ismoks ir be musu. Ir visai nesvarbu, kiek musu "mokslai" uztruks..vienam gal uzteks menesio, kitam gal prireiks metu ar treju..Jei tik turim salygas bei jegu, tai ir pasikaustykim kantrybe. Rezultatai tikrai bus ...

Pabandyk kiekviena karta, kai tik sunus netvarkingai ir baisiai paraso, liepti viska perrasyti is naujo. Ir perspek ji, kad taip bus kiekviena karta, kai tik jis netvarkingai ir negraziai parasys. Jei reikia, tegul perraso nors ir visa sasiuvini. Bent jau mano sunui toks budas buvo labai tinkamas. Uzteko vos keliu perrasymo kartu ir viskas susitvarke.

Cia jau pacios mokytoos issigalvojimas. Uz tokius dalykus vaikui rasyti vieneta yra absurdas. Galima vaika perspeti, kad juodu tusinuku rasyti negalima, galima pasakyti vaikui, kad jis privales ta darba perrasyti kitos spalvos tusinuku, bet rasyti uz tai vieneta.... Atsiprasau, cia jau nesamone. O del rasto, tai jei mokytoja nori nubausti vaika uz neiskaitoma rasta, tai tegul liepia jam perrasyti darba, tegul nevertina jo tol, kol vaikas neparasys iskaitomai, bet jei mokytoja vaika tokiu budu baudzia uz ta rasta, tai tikrai taip elgtis negaima. Galu gale yra tevai, galima issikviesti tevus i mokykla pokalbiui del rasto ir sutarti kazka. Bent jau as tokiu atveju nueiciau pasikalbeti su pacia mokytoja.

Kai sunui buvo ketveri, karta lankemes vaiku poliklinikoje. Sedime prie kabineto duru, laukiame. Salia prisedo vidutinio amziaus moteris su paaugliu vaiku. Maniskis knygute varto ir garsiai "skaito" . Moteris ir klausia - tai tu jau moki skaityti? O maniskis garsiai atsikvepe ir isreze: "skaityti dar nemoku, bet kai kurias raides zinau. Bet as eisiu i mokykla ir viska ismoksiu. Kai baigsiu mokykla, tada stosiu i universiteta. Kai baigsiu universiteta, tada pasistatysiu sau darbeli ir busiu direktorius. O jau tada vesiu". Moteris eme sypsotis ir paklause - o kiek gi vaiku turesi? O sunus net nedvejodamas atsake: "tris" . Dabar mano sunus sestokas. Nuo pat pirmos klases i moksla ziuri rimtai, turi atsakomybes ir pareigos jausma, zino, kad be mokslo nelabai ka gyvenime pasieksi. Net ir draugus pasirenka pagal "savo tipa", kaip kad jis pats sako .Karta paklausiau - ar nori gyvenime griovius kasti, ar kazka daugiau ir rimciau gyvenime nuveikti? Sunus pasirinko antraji varianta savo atsakymui. Mokosi labai gerai, bet nera is tu, kurie "zubrina", nes paprastai jam viskas gana lengvai isimenama, tad nereikia deti dideliu pastangu mokymuisi. Daug kuo domisi, imlus naujovems, aktyvus visuomenineje veikloje. Pamoku kartu neruosem niekada, tik jei kazkas neaisku, kazko nesupranta, tuomet prisedu salia ir aiskinames kartu. Tokiu pagalbininku buna ir mociute. Paprastai laikas nuo laiko patikrinu jo sasiuvinius ir pazymiu knygele. Zinoma, pasitaiko visko. Ir tvarka kartais kliuna, ir gautas prastesnis pazymys privercia mane issiaiskinti kame reikalas. Aiskinames graziuoju, buna ir balsa pakeliu. Pagal situacija. Siaip esu griezta mama, turiu savo principus, savo reikalavimus. Zinau, kad ka iskiepysi savo vaikui dabar, ta jis ir issines i gyvenima. Ta sakau is savo pacios gyvenimiskos patirties. Bet ne visi vaikai vienodi. O apie tai veliau.

Tai va, kaip jau minejau anksciau, ne visi vaikai vienodi. Ir i tai reikia labai atsizvelgti. Stai mano vyro pirmosios santuokos dukra. Pirmoje klaseje mokslas sekesi sunkiai. Mokytoja vis sakydavo, kad jei nepersilaus, tai liks antrus metus. Mes gyvename uzsienyje, vyro dukra su mama gyvena Lietuvoje. Nerupejo ir dabar nerupi mamai dukros mokslai. Pykosi ne karta vyras su buvusiaja del to, deja... Atejus mokslo metu pabaigai mokytoja pasake, kad mergaitei skiriami vasaros darbai. Juos turi atlikti per vasara, o vasaros pabaigoje reikes atvykti i mokykla egzaminui. Jei islaikys - perkels i antra klase, jei ne - liks pirmoje klaseje antrus metus. Mergaite pas save pasiememe liepos viduryje. Tai iki to laiko nuo vasaros pradzios mergaite nieko nebuvo atlikusi is uzduotu vasaros darbu . Motina nei karto neatsisedo su dukra prie uzduociu. Zinojo motina, kad pasiimsi mergaite atostogu, tad ir nesistenge su dukra mokslais uzsiimti. Ka gi, teko su mergaite dirbti man ir vyrui. Kasdien po kelias valandas sededavome kartu - skaitem, rasem, skaiciavom. Buvo visko - ir asaru, ir sypsenu mergaites veide. Bet vasaros pabaigoje, kai mergaite grizusi i Lietuva nuejo i mokykla laikyti egzamino, mokytoja po egzamino net susigraudino - "vaje, sako, na ir rezultatai po vasaros. Saunuole ". Mergaite perejo i antra klase. Antroje klaseje pusmeti samdeme mokytoja, kad su ja nuolat dirbtu papildomai, padetu ruosti pamokas, nes mergaites motina tuo neuzsiimdavo. Antra klase baige, perejo i trecia. Bet trecioje klaseje mergaite, matydama atsainu motinos poziuri i moksla, eme vis labiau nesimokyti. Pradejo labiau rupeti kaip nagucius nusilakuoti, plaukucius papurenti ir pan. Mokytojos papildomai nebesamdeme. Ir stai rezultatas - trecioje klaseje liko antrus metus. Dabar jau ketvirtoke. Neaisku kaip siuos mokslo metus uzbaigs . Tai va, isvadas galima pasidaryti ir pacioms. Mergaite nera gabi mokslui, sunkiai sekasi, bet jei su ja daug ir atkakliai dirbsi, gali pasiekti geresniu rezultatu. Deja, kadangi mes esam toli, o mergaites motinai dukters mokslai nelabai rupi, tai ir rezultatai prasti. O kuo toliau, tuo labiau tie mokslai mergaitei nerupes, nes nera is jos reikalaujama, nera su ja dirbama. Motinos manymu - kaip bus, taip gerai

Amica, pritariu Situacija labai man žinoma. Ir nesuprantu aš tokių tėvų, kurie savo vaikams laiko nesuranda Ir palieka viską savieigai-tipo, ateis laikas ir viskas kažkaip stebuklingai susitvarkys.

Ačiū Amicai už patarimą, bet neisiu mokytojai draskyt akių dėl to pažymio. Nesu ideali mama, viską spėjanti ir viską žinanti. Ryžuliai ... gyvenimas dar prieš akis, daug kuo stebėsies ir nesuprasi

[quote=uolma,2005 12 03, 13:01]
Sveikutės,
na man su pirmoke tai reikia ilgokai pasėdėti prie pamokų.
Net nežinau kaip išmokinti, kad mintinai skaičiuotų matematiką, nes mokytoja liepė . O maiškė vis ant pirštų skaičiuoja. O kaip pas jus sekasi su tuo skaičiavimu?


mums ta pati mokytoja liepe, ir vis stebisi, kaip jie klaidu padaro per testus. tai kad ir vyresniokai ju padaro.
o as tai daug daviau paildomai dirbti, ir su skaitliukais skaiciuoti. jei esu salia, tai kai sakau kiek bus 5+2, paslepiu rankas ir liepiu mintyse du kart po viena prideti. nu, taip ir zaidziam.
jei jai patinka su kompiuteriu pasimokyti, tai nueik i www.bbc.co.uk/schools/laac/index.shtml

Na tai va, pas mus 3 kartus per savaite ateina mokytoja, kuri moko anglu kalbos bei ruosia su sunumi namu darbus. Tai turiu pasakyti, kad anglu kalbos pasiekimai per kelias savaites akivaizdus, net mokyklos anglu kalbos mokytoja parase, kad labai grazi anglu snekamoji kalba. Labai dziaugiuosi, kad nusprendeme ieskoti mokytojos, dabar vakarais galime pasikalbeti, nuveikti kitokius idomius darbus kartu, o ne paskubom rasyti diktantus 20 :30val.,

Ašara, o tavo sūnus po pamokų grįžta namo ar būna pailgintoj grupėj? Klausiu todėl, kad savo antrokui ieškau mokytojos, kuri su juo dirbtų papildomai, bet jis dieną būna pailgintoj, tad papildomai galėtų mokytis tik grižęs namo, t.y. nuo 18 val. O koks gali būti mokymasis vakare, kai vaikas yra pavargęs.
Gal galėtum pasidalinti su mumis mokytoja?

po pamoku maniskis zygiuoja namo, mokytoja ateina 15 : 30 val.

Ašara, gal galėtum į AŽ parašyti mokytojos tel.?

Tai, kad mes Kaune, o jus, kaip matau, Vilniuje. Siulau ideti skelbima SUPERMAMOJe i skelbimu skilti. Sia mokytoja as taip ir susiradau.
SEKMES

ACIŪ, bandysiu taip ieškoti...

Merginos nepatikesit su septintoku pamokas ruosiu mokausi zinote is naujo uzksinos negyvai, gabus bernas o nesimoko, tipo neuzduota ar pamirsau tai zinokit imu is eiles knygas, sasiuvinius ir ruosiam pamokas

Manau, kad motyvacijos trūksta. Jeigu dar per mažas suprasti, kad ateityje mokslų reikės, tai motyvuok labiau pastebimais, taip sakant greičiau gaunamais dalykais. Pvz., pinigais, daiktais ir pan. Arba yra kitas būdas, tingi mokytis, reiškia dirbti nori, užversk visokiais darbais, kad mokslas malonumu taptų.

Ir ka as tik nedariau Ir kompa atjungiau ir pinigais skatinau ir bausmem bet va patarimas geras , uzversti darbais kad mokslas malonumas taptu reikes pabandyti jo motyvacijos tai nerealiai truksta, matai yra idomesniu dalyku jam

Taippamokas ruosiama kartu , t.y. padedu kai atsiranda sunkumu

Labai gerai suprantu tokią bėdą, nes vis dar kai kurias pamokas tenka ruošti kartu. Blogiausia yra spragos ir visiškas nesuvokimas ruošiamo dalyko, kai vaikas prirašo ilgiausius lapus visiškų nesąmonių, bet neklausia, nes net nesiorientuoja kaip smarkiai klysta.
Net nežinau ar korepetitoriai padėtų tokiam kuriam viskas vienodai šviečia.

Mano vaikas pamokas ruošia bet labai ilgai prie menko uzdavinuko sedi kokia valanda viska daro labai lėtai, ir per pamokas nespėja tenka namuose pabaiginėti. Mokykloje būna testai jinai nespėja išspręsti iki galo tai ir įvertinimas blogas, o dar tik 4 klasė mokslai eina vis sunkyn vis daugiau užduota.

Na tik nereikia kaltinti vertinimo sistemos. Aš tik ir džiaugiuosi, kad vaikų nebekankina tais pažymiais. O Jūs ,mamyte, pagalvokite, ar viską padarėte, kad jūsų vaikas augtų atsakingas. Vaikas privalo mokytis ne dėl pažymio, bet todėl, kad jam įdomu, Žinoma turi suprasti ir žodelį ,,reikia". Todėl siūlyčiau rimtai pakalbėti su mokytoja, gal ji jums padės rasti to neruošimo priežastis. O šiaip aš manau, kad vaikas namų darbus turi ruošti savarankiškai, o tėveliai turėtų jį tik kontroliuoti. Jei to jis neišmoks pradinėje, noriu paklausti, kaip namų darbus jam padėsite ruošti tarkim 10 klasėje.

Dirbu mokytoja, ir matau, kad 5 klases vaikams dar reikalinga tevu prieziura ir kontrole. Gaial, bet realybe tokia

Kolegės mamos, ir gera skaityti Jūsų pasakojimus kaip sėdite su vaikais prie knygų ir "mokotės už juos" , ir pikta : ką Jūs darote? Nuo mažų dienų vaiką atpratinate nuo atsakomybės jausmo. Nuo pat pirmos klasės vaikui reikia įkalti į galvelę ir nuolat kalti, jog jis privalo mokytis, taip kaip Jūs privalote eiti į darbą. Tai jo pareiga. Jeigu vaikas šito neįsisamonins, tai pačios jam suėsite gyvenimą. Juk kažkada ( o , patikėkit - labai greitai ) tas mažas žmogus baigs mokyklą, teks studijuoti , o po to teks eiti į darbą. Kaip tuomet elgsitės Jūs? Rausitės plaukus, kad Jūsų vaikas tingi eiti į darbą, o gal vėluojasi ar apskritai neranda darbo, nes visi pažįstami dardaviai į kuriuos kreipėtės rekomenduodamos savo vaiką , pažįsta jį kaip pritingintį ir nepriima? Tokia šiandieninė realybė. Šitą reikia skiepyti nuo pirmos klasės, kad vaikas suprastų, jog namų darbai yra jo darbas, už kurį nėra atsakinga nei mama, nei tėtis.
Kitas dalykas , jeigu vaikui reikia padėti. Bet net pagalbai mama neturi rodyti iniciatyvos. Jeigu vaikui to reikia, jis visuomet pats paprašys. Tą mes privalome išaiškinti vaikui. Tačiau jeigu matai, jog Tavo vaikas nesėdi prie knygų, neruošia namų darbų, pirmiausia reikia pradėti aiškinti savo atžalai ne apie namų darbus, o atsakomybės jausmą, apie gėdą, patiriamą, kai atsitoji prieš klasę ir kažko nemoki. Reikia išaiškinti mažam žmogui, jog visą gyvenimą būna blogiausia tam, kuris yra žioplas. Pateikite vaikui pavyzdžių, kurie jam pačiam yra nemalonūs. Pateikite pavyzdžių ir tokių, kurias jis didžiuotųsi ( ne Jūs , o vaikas ), būtinai papasakokite kaip jis uoliai ruošdavo pamokas, nors jam irgi buvo labai sunku, kiek jis sėdėjo prie knygų ir kaip jis stengėsi, o dabar gali atsipūsti ir džiaugtis rezultatais ( puikiu darbu, dideliu atlyginumu ar dar kitokia materialine ar dvasine gerove). Juk visuomet giminėje yra jau suaugusių ar paaugusių giminaičių , kurie yra autoritetas Jūsų vaikui. Galėčiau daug daug parašyti kaip reikia laužti savo vaikus ir ruošti gyvenimui, tačiau tai reikia daryti dar pirmutiniais metais. Jeigu vaikas pats neįsisamonins, kad mokosi ne mamai, o sau, nemanau, kad vėlesnėse klasėse galėsite džiaugtis jo mokslo rezultatais, nors , iš tiesų rezultatai nėra taip svarbu, jie tik parodo kiek Jūs įdėjote į savo vaiką. O jau galutiniai egzaminų rezultatai parodys ką jis iš Jūsų pasiėmė ir kiek yra žinių vaiko galvoje.

Aisku, butu idealu, jei maniske galvotu, kad jai reikia mokytis, bet..... Pamoku niekada nieko neuzduota, jei kazko nemoka reiskia nereikalingas dalykas ir t.t. Apie gyvunus, istorija didziausias enciklopedijas susirinkus ir domisi, o mokykloj idomu tik kai kurie bureliai (pasaulio pazinimas irgi ne - pasakoja zinomus dalykus). Bandem ugdyti ta atsakomybe, niekaip neiseina. Jei klausi ar pamokos padarytos, tai uztenka atsakymo "taip/ne", bet tai jokiu budu nereiskia kad reikia jas daryti. Tik jei liepi eiti mokytis papucia lupas ir asaroja besimokydama ( bet tikrai ne del to kad per daug spausdavom, gal greiciau kreipem demei i vaiko jausmus mokslui).
Nu issiliejau, bet maze tai nuo pirmos dienos spausiu.

Gyvenimas pilnas netiketumu- kartais is blogiuku mokinuku zymus zmones gyveniman iseina, o is moksliuku - eiliniai pilki zmogeliai... Kiekvienam zmogui skirtas JO gyvenimas, JO likimas. Buna, kad stengiesi, stengiesi, o vis tiek niekas nesigauna. O buna ir be pastangu viskas puikiai klostosi . Tai va . Nors, be abejo, negalima vaiku gyvenimo vien tik savieigai palikti. Daug priklauso ir nuo to, ka i vaika tevai ides. Bet tikrai ne viskas

Taip, aš pritariu Tau, Amica. Žvelgiant į praeitį, kadangi jau nemažai metelių praėjo nuo to laiko kai baigiau mokyklą, galima daryti išvadą, jog daugiau pasiekė vidutiniokai. Dėl to aš rašiau, jog nėra labai svarbu , kad vaikas neštų namo dešimtukus. Svarbiausia, kad jis būtų tikras tuo, jog jis dalyką supranta ir turi tam pakankamai žinių. Kitą kartą dešimtukas nereiškia vaiko supratimo apie tą mokslą, tai gali būti tik iškalta medžiaga tai pamokai, o jeigu iškalė, vadinasi - neilgam. Reikia suprasti, įsisąmoninti dalyką. Blogai mes darome, jeigu reikalaujame iš žmogučio, kad iškaltų, nes aukštesnėse klasėse visko neiškals . Dėl to vidutiniokams gyvenime būna lengviau, nes jie geriau orentuojasi, geriau prisitaiko prie aplinkos ir sugeba savo galvoje turimą informaciją panaudoti. Na, o jei kalėm, tai teks kalti visą gyvenimėlį. Bus sunkiau . Ir tik nedaugelis, atsidūrę reikiamu laiku reikiamoje vietoje, galės savo iškaltą informaciją panaudoti.

Pas mus irgi tas pats 1996m pilietis ir niekaip prie mokslo, viduriukas-o galėtų susikaupęs gerai viską atlikti bet ginčijasi 2 val ,o padaro 20 min, bet nervų ištampo kol padaro,o jei neprižiūri tai

Na, maniškiui vaikinukui nuolat nieko neužduota, nebuvo pamokų ir pan., rezultatai vidutiniški ar net ir žemiau viduriuko kai kada. Va, kai pasiutusi imu kartu pamokas ruošti, skrupulingai tikrinti namų darbus rezultatai šokteli. Bet žinokit kartais taip dakala tas "pamokų ruošimas", kad metu viską ir sakau :"Imk pagalį ir treniruokis, mažu kada pravers kai grioviakasiu dirbsi". Aš galėčiau pagelbėt, jei klaustų, įkertu dar 8 - os kl. programą, bet, kad jam visai vienodai, tik kai už pakarpos prigriebiu - mokosi. Taip ir banguojam - mokomės, nesimokom...

Pas mus viskas atsitiktinai išėjo. Aš dukterų nespaudžiu, niekada nerėkiu, nebaudžiu, darželio jos nelankė. Kai vyresnioji ėjo į pirmą klasę, aš sirgau plaučių uždegimų, taigi niekaip negalėjau dukters "reguliuoti", ji pati sprendė, ruošti namų darbus ar nebe. Žinoma, ji tinginiavo, kol vieną kartą mokytoja pastatė ją į kampą už nepadarytus namų darbus. Dukrai bausmė buvo tikras šokas, ji išsigando ir nuo to laiko visada ruošia namų darbus, dar ir sesę prigąsdino. Kai joms kažkas neišeina, aš padedu, kartais padeda močitė su patėviu. Nesu tokių metodu šalininkė, bet tenka pripažinti, kad suveikė

Vargau ir as su savo sunumi, nes noro mokytis nerode jokio..Pirmais metais turejau labai kontroliuoti kad ko nepamirstu, padarytu, pasistengtu. Ir taip 3metus. Bandziau visaip ta nora ipusti,supratima, bet niekaip nesiseke. Kai man jau truko kantrybe, pasakiau vyrui, kad daugiau nebegaliu, jei nori tai tegul jis ka nors daro. O jis kazkokiu stebuklingu budu su vaiku susitare..O gal jau ir vaikas uzaugo..

Tai gi, ir man taip buvo. Vyresnioji nuo pat pirmos klasės buvo tvarkinga ir pareiginga, o su mažąja , kaip su šeimos mažyle buvau pradėjusi žaisti. Pareidavo iš mokyklos, paklausdavau ar paruošė pamokėles. Aišku, atsakymas būdavo neigiamas. Na ir prasidėdavo: eik ruošti, eik susidėti, ar paskaitei, ar padarei.... Po kokių dviejų savaičių atsipeikėjau: jeigu taip ir toliau - tai bus ilgam . Tuomet užmerkiau akis , sukandau dantis ir net neklausiau ar susidėjo knygas. Nežinau ką ji ten susidėdavo, ką nusinešdavo, bet pro kampą stebėjau ir mačiau , jog nei pamokas ruošė ( nors ten pirmoje klasėje ir mažai užduodavo ), nei knygas susidėdavo. Tai truko tik dvi savaites, kol kartą grįžusi iš darbo radau ją uoliai ruošiančią pamokas. Paklausiau kaip sekasi, tai , pasirodo, nebuvo išmokusi eilėraščio ir apsijuokė prieš visą klasę. Atsistojo prieš klasę ir nieko nemokėjo O tai buvo pamoka! Nuo to laiko reikėdavo tik paklausti kad pačiam vaikui parodyti dėmesį, na ir kai reikėjo, tai padėdavau, bet daugiau mama su vaiku nesėdėjo prie knygų. Dabar aštuntokė, tai pasitaiko, kad reikia pagalbos tiksliuosiuose moksluose, bet bent jau supranta, kad sau mokosi .