Tai kad jus pati esat netolerantiska. Jei jus ar jusu dieva cia kazkas smeizia ir izeidineja, praneskit moderatorei, kad smeizta istrintu (tik as tokiu zinuciu nepastebejau ). Ieskot priekabiu nezinia del ko. Suauges zmogus turetu suprasti, kad pasaulis ne vien apie juos sukasi, o kiti zmones gali galvoti kitaip. Ir nebutinai neteisingai. O tai yra viesas forumas ir zmones kuria temas tam, kad galetu diskutuoti. Taigi, jie GALI tureti skirtingas nuomones. Ir tai nebus smeiztas ir izeidimas, o tiesiog kitokios nuomones. O jei nebus kitokiu nuomoniu, tai, kazin, ar bus diskusijos?

Jums nepatinka, kad kazkas nesvencia Kaledu? O jei pasakysiu, kad as provoslave ir gruodzio 24-26d. visai nesvenciu? Blogai?! Kaip as dristu?! O dar per Kucias mesa valgau Visai setono vaikas O jei esu zyde ir Jezaus nepripazistu? Uz tai gal akmenim deretu mane apmetyt? O gal tokiais atvejais viskas gerai, nes bent jau i kazkoki dieva tikiu? O tai kuo tuomet jums trugdo ateistas? Jis tiesiog visai nesvencia tu svenciu. Bet jei su drauge gruodzio 25d. vyno isgersim, tai gal skaitysis, kad svenciam O prie ko tos dovanos gruodzio 24 tai visai nesuprantu, tipo siandien gime Jezus, tai na dovana ir tau

Ir Leksos parasas jums neitinka? O kaip tuomet manasis? Pagal jus, tai psichologai turetu mane i teisma uz toki parasa paduoti, nes zeminu ju autoriteta! Smeiziu juos! Izeidziu! Zeminu ju kompetencija

O del siu jusu zodziu: "Aš manau visaip kalbėti ant tikėjimo didelių pastangų ir proto galių nereikia, bet tolerantiškai patylėti sugeba tik protingi ir save gerbiantys žmonės. To jums ir linkiu", jus irgi nesugebat "tolerantiskai patyleti"

Papildyta:

Tik jei persizegnojat ir malda sukalbat.


Ispardavimai pries Kaledas, tai labiau apsimoka

Oi kodėl jūs tokia pikta. Imkit balioną, pyktis kenkia sveikatai.
O kur aš sakiau,kad man blogai, kad kažkas nešvenčia Kalėdų, man keista kai jas švenčia netikėdami.
Aš gerbiu visas religijas, turiu savo kuria tikiu, vienas išmanau geriau, kitas prasčiau, aš gerbiu net tą Afrikoje kažką garbinantį ir mūsų akimis keistas apeigas darantį afrikietį. Man atrodo gerai,kai žmogus kažkuo tiki. Jis būna šviesesnis.

Taigi, jum nepatinka, kad Leksa per Kaledas su giminem susitinka ne dievulio garbint, o siaip pabaliavot. O jei jie susirinke baliavoja (nu seniai nesimate), tai nereiskia, kad svencia religine svente Tiesiog sutampa laikas susirinkt placiai giminei ir tiek. As, jei vaziuoju "an svenciu" pas tevus, tai nei mes meldziamies, nei zegnojamies, tai kazin ar galiu pasakyt, kad tada svenciam religine svente

P.S. o siaip, tai tema apie tai krikstyt vaika ar ne. Tai gal deretu prie jos ir grizt?
Papildyta:

O man atrodo, kad zmogui LENGVIAU, kai jis yra tikintis, nes tuomet gali tiketis, prasyti, maldauti dievo pagalbos, galu gale, turi su kuo pasikalbet. Bet zmogus sviesesnis yra tas, kuris nera "priristas" prie kurios nors religijos. Tada jo protas atviresnis, nei kokio religinio fanatiko, kuris isitikines tik savo teisumu ir neklystamumu.

Darsyk paklausiu: o dovanoti per kalėdas leidžiama išimtinai katalikams? Taip NT ar kurioje nors popiežiaus enciklikoje pasakyta?

Patarčiau kalėdų taip jau labai nesisavinti. Kaip ir daugybė kitų "katalikiškų" švenčių - tai tik religiniais motyvais atmiešta pagoniška šventė.

O as negirdejau, kad aplamai baznycia teigtu, jog per Kaledas reikia kazkam dovanas dovanot Niekaip nesuprantu, kas yra bendro tarp Jezaus gimtadienio (beja, netgi netikro, o tik siaip nustatytos datos) ir zmoniu apsidovanojimo? tipo, oi, siandien Jezulis gime, va tau dovana ta proga, o ka man nupirkai O gal kazko as nezinau Nors, geriau pagalvojus, tai gal dovanotis labiau reiketu per Triju Karaliu svente, nes jie tada Jezuliui dovanu atnese? Bet irgi, prie ko tada dovanos visiems (nebutinai) giminems, draugams, kaimynams ir t.t.

P.S. o artimiausia diena, tinkama kai kuriems vyrams dovanelems iteikti, bus antradieni

Mano vaikai krikštyti. Aš esu tikinti ir praktikuojanti katalikė. Ne dėl šventės norėjau, kad kuo greičiau būtų suteiktas Krikšto sakramentas. Nelaukiau nei patogaus metų laiko, nei kol vaikutis vaikščios, nei kol galėsiu gražiai papuošti ar pan.
Abiems vaikams buvo 1 mėn. ir 17 d. jų krikšto dieną (sutapimas), kai buvo pakrikštyti. Tiesiog aš iki to laiko atsigavau po gimdymo , jei būčiau pajėgus, būčiau pirmąją jų gyvenimo savaitę pakrikštijus.
Pas mus viskas buvo be pompastikos. Dukros krikšto dieną lijo, buvo labai niūru, tai ją mažutėlę buvau išvis į paprastą pleduką susukus. Sūnelio krikšto dieną irgi lijo, krikštyjom aprengtą sesės krikšto rūbeliais. Šventė buvo širdyse
Man svarbu, kad mano vaikai augtų tikėdami ir tikėjimo tiesas aš jiems aiškinu..Ir savo pavyzdžiu aišku mokinu..deja, kol kas dukra nesilanko bažnyčioje, bet aš einu..ji tai mato, klausinėja..mokykloje irgi lanko tikybos pamokas, tik man nepatinka, kad matyt tos pamokos 'dėl vaizdo' , kiek klausiu ji nieko nežino, nes pasirodo, kad mažai vaikams apie tikėjimą pasakoja

Gerbiu, kad krikstijot ne del akiu ar baliaus, kad mokot tikejimo tiesu ir pati pavyzdi rodot. Nes kiti, kaip pastebejau, tai pakrikstija ir tuo ju religine misija baigiasi. Na, nebent liepia vaikams eit i tikybos pamokas ir vercia prieiti prie pirmos komunijos, o patys nera religingi. Tokiu atveju nematau prasmes is vaiku megint padaryti tai, kuo patys nera. Tada man tai labiau panasu i apsimetinejima pries zmones ir dieva.

Nematau ir aš.
Iš esmės aš sakyčiau, kad tėveliai turėtų rinktis krikštyti vaiką ar ne visgi susimąstę kas jiems patiems yra tikėjimas

Aš absoliučiai palaikau Vilmos-Ievos žodžius šioje temoje ir nebesikartosiu, geriau vis vien nebepasakysiu "Arba žmogus tiki ir paiso visų religinių aspektų, arba netiki ir visai į tai spjauna. Man abu šie atvejai vienodai gerbtini, nes tai žmogaus pasirinkimo, jo įsitikinimų teisė."

Gerbiu tuos, kurie netiki, bet ir nesityčioja iš tikinčiųjų. Kaip ir aš niekada nesityčioju iš netikinčiųjų. Kiekvienas žmogus renkasi kas jam artima ir atitinkamai auklėja vaikus

Jeigu jaučiate, kad 'nesubrendote' pakrikštyti vaikelį, tai palikite kuriam laikui tą mintį..gal ateis laikas persigalvosite, o gal vaikutį kas patrauks tikėjimo keliu. Mano tėvai nebuvo dievobaimingi, tiesa, jie mane nuvedė ruoštis pirmąjai komunijai, aš buvau krikštyta kūdikystėje..mane tikėjimas visada masino ir palaikė..man nieko iš tikėjimo nereikia..aš tikiu ir tai daro mane stiprią..todėl ir norėčiau vaikams parodyti, kad tikėjimas nėra baubas..bet jei jie nenorės, kai jau bus sąmoningesni, pasirinks kitaip - jų valia. Kol jie dar šalia manęs aš noriu, kad jie matytų mane tikinčią Aš su dukra tariausi ką jai lankyti..ji nebuvo prieš tikybą

Šiek tiek apie Krikšto Sakramentą.
Katalikų Bažnyčioje krikštydami kūdikį (ar vaiką) tėvai PASIŽADA jį auginti katalikų tikėjime. Tas pažadas yra duodamas Dievo ir žmonių (Bažnyčios) akivaizdoje. Krikšto tėvai PASIŽADA nelaimės atveju, jei tėvai to padaryti negalės, užauginti vaikelį kataliku.
Apie Krikštą Katalikų Bažnyčios katekizme.
Visas Katekizmas

Užauginti, būtent tą ir reiškia - auginti toje aplinkoje. Vestis į Bažnyčią, švęsti šventes, mokyti žodžiu ir pavyzdžiu.

Reinkarnacija is krikscionybes "panaikinta" buvo apie IIIa. vieno popieziaus isakymu. Iki to laiko buvo tikima, kad siela eina per gyvenimus isikunydama kunuose, kad galetu tobuleti, ismokti ivairiu gyvenimo pamoku. Nesistebiu, kad jusu vaikas tai pasakoja- visi vaikai, na dauguma, iki 7 metu buna dar nepamirse is kur ir ko cia atejo, veliau itakojami suaugusiuju, aplinkos tiesiog buna priversti pamirsti. Siela pries gimdama susistato sau uzdavinius, planus sioe zemeje, ir jei jau pvz as gimiau salyje, kur ispazistama krikscionybe, vadinasi mano sielai tokios patirties reikejo. Nesakau, kad esu religine fanatike, tikiu, kad yra kazkas, ko musu protai dar nesugeba aprepti, suvokti, bet kad yra kazkas daugiau, tai faktas. Juk nebutu gal tiek pasakojimu apie bildukus, matytas sielas, vaidenimusis na ir ka cia plestis, info daug siuo klausimu. Baznycioje dabar nesilankau, nes kazkaip galvoju, kad zmogui bendrauti su Dievu tarpininku nereikia, baznycias taip pat ne Dievas pastate, o zmogus, ka sukure Dievas tai matome aplinkui- medis, zole, aplamai gamta ir pan. Krikstijau savo vaiko, ir antra krikstysiu daugiau ne del to, kad krikscionybeje taip iprasta, netikiu ir gimtaja nuodeme. Reiktu pasiaiskinti kas vyksta energetiniame lygmenyje kriksto metu aplamai. Tai nera tik paprastas ritualas, tai daug daugiau. Juk visos zinom, kad zmogaus kunas nesibaigia oda, ir kad turim ne tik fizini kuna, ju yra daugiau, todel kriksto metu vyksta svarbus pokyciai tuose kituose energetiniuose lygmenyse. Ir tai niekaip nesusije su jokia religija. Reiktu dar nemaisyti religijos su tikejimu.

Taip, labai teisingai

Čia grynai mano asmeninė nuomonė, bet manau, kad tikrai gana reta, kad vaikas augantis aplinkoje, neigiančioje Dievą, būdamas 7, 9, 16 metų ar net suaugęs staiga pasidarytų tikinčiuoju, užsinorėtų krikšto ir pan...Kaip jis pasirinks, nežinodamas ką..ir tikrai nedažnas vaikas savaime pradeda domėtis religijomis būdamas ikimokyklinio amžiaus ir sprednžia kuo jis bus - tikinčiuoju ar ne. Vis vien kažkas vaiką turėtų patraukti..gal tikinti mylinti močiutė ar koks kitas vaiko autoritetas
Tėvai savo pavyzdžiu įtakoja vaikus. Pas mus šeimoje prievartos tikėti nėra. Klykiančio vaiko netempiu bažnyčios laiptais, kad 'tu privalai sėdėti pamaldose'. Ne. Ir su tikėjimo tiesomis supažindinu 'buitiškai', pagal amžių Juk kalbant apie moralę, elgesį, bendražmogiškas vertybės vaikui galima paaiškinti apie Dievo įsakymus ir t.t.
Dukra su dideliu susidomėjimu žiūrėjo pas močiutę rastą filmą apie Jėzų Kristų ir klausinėjo - kodėl nepaaiškinus..rado mano vaikišką, 'paveiksliukų' bibliją ir prašydavo skaityti vakarais - skaičiau. Leiskit vaikams rinktis nekritikuojant ir nepajuokiant, o paaiškindami.

Jei aš būčiau netikinti ir vaikui paklausus apie Dievą pasakyčiau 'ai, bobučių išmislas', 'kvaili, neturi ką veikti, tai ir prisigalvoja tų vaikščiojimų į bažnyčią', tai kokia tikimybė, kad vaikas bus tikintis?
Tokiu atveju sąžiningiau leisti vaikui pasikalbėti su tikinčiu žmogumi nuoširdžiai prisipažinus, kad aš negaliu tau papasakoti apie Dievą.
Na, čia mano filosofijos..išsiplėčiau

Šaunu, Rasma .
Kaip matau tema natūraliai pakrypo į pokalbį, kada ir kiek vaikas turi žinoti apie tėvų religiją ir apskritai apie religijas.
Galima išskirti tokią skalę tėvų požiūrio į Dievą. O tuo pačiu kuriama aplinka, kur vaikas gali įgyti(arba ne) žinių apie tikėjimą, įgyti(arba ne) tikėjimo PATIRTĮ (dalyvaudamas šventėse ir t.t.). Aplinka formuoja žmogų ir tas pasakymas "užaugs ir PATS pasirinks" yra.. juk pasirinks tai koks yra.
Taigi skalė:
Aktyvus neigimas - Dievo nėra, tikėjimas - opiumas liaudžiai.
Pasyvus neigimas - Gal yra, gal nėra, pats, vaikeli pajusi kai užaugsi.
Indiferencija - Man tas pats.
Pasyvus teigimas - Jei paklaus, pamokysiu.
Aktyvus teigimas - Žr. mano postą, 2 postais aukščiau.

Labai gerai pasakė Rasma, perfrazuosiu - vaiko tikėjimas yra toks koks jo tėvų. O tėvų - vienas iš skalės.

Visada labiausiai gerbiu žmones, kurie neapsimetinėja, todėl vaiką krikštyti, jei patsnesi tikintis, praktikuojantis katalikas, man atrodo - absurdas.

Tu viską labai gražei parašei.
Kaip sakiau sutikau netikinčių šviesių žmonių, bet tai buvo vienetai. Labai daug sutikau netikinčių, tačiau dažniausiai jie buvo tokie materialistai, grubūs, tokie tik pavalgyt, papramogaut, o va dvasioje tokia tuštuma.
Mano giminaitė užaugo netikinčių šeimoje, tačiau dabar ji kartu su vyru eina į bažnyčią, pasimeldžia, sako, niekada savo vaikų neauginčiau netikinčiais, jai kažko trūko kai augo.
Man atrodo vien žvakelės uždegimas bažnyčioje kiek daug duoda vaikui, vietoj picos surytos picerijoje per šventes.

Neatrodo.
Tarkim apie tas šventes tai Jūs labai keistai išsireiškėt. Aš netikinti, bet per visas šventes lankaus savo šeimą (tėvus ir senelius) vien iš pagarbos jiems. Kai jie žegnojasi - aš nesižegnoju, kai meldžiasi - aš nesimeldžiu. Man tai nereikalinga. Bet neatvažiuodama pas juos per šventes, aš juos labai įžeisčiau.

O butinai KIEKVIENAS zmogus turi pasitinkti KOKIA NORS religija? Butinai PRIVALO tiketi kokiais nors dievais? O jei netikes niekuo, tai blogai, issizadesit tokio vaiko ar atsisakysit bendravimo su tokiu zmogum? Ar netikintis tai jau blogesnis zmogus uz ta tikintiji?

Zmogus susidomejes kuria nors religija, siais laikais, gali daug info.rast tam visagaliam internete, jei jau ne bibliotekoj. Tiek vaikas, tiek paauglys, tiek suauges. O kai jau kazkas "patraukia", tai patraukia i savo religija, tuo jam ja primesdamas. Tai, siuo atveju, jo izengimas i pvz. krikscionybe nera nei jo noras, nei valia.

Kol gyvenau savo gimtam miestuky, turejau pazistama (jau suaugusia ir dirbancia), kuri ateidavo pas mane pasedet arba eidavom "pasitampyt" po parduotuves, kai mamai sakydavo, jog eina i baznycia. Teisiog ji ja verte eiti ispazinties bent pries sventes, o ji to nenorejo. Todel melavo savo seimai, vaidino uolia katalike. Tik nuo ko tam geriau buvo? Mamai? Bet as namanau, kad tai ji negraziai elgesi, tai negraziai ir neteisingai elgesi jos mama, versdamos daryti tai, ko ji nenorejo, kas neatitiko jos pasauleziuros.
Papildyta:

Man irgi keistas toks poziuris, kad jei tikintieji svencia religines sventes, tai netinkintieji neturi teises tomis dienomis susitikinet su savo gimine, nesvesdami tu svenciu. Arba, jei jau gimine susirenka prie bendro stalo, tai jie tada VISTIEK svencia! Mes susirinke nesizegnojam ir nesimeldziam, ir paplotelio nelauziam, i baznycia neinam ir apie dieva nekalbam, ar kam nuo to blogai? O, jei blogai, tai gal pakaktu, jei ant stalo kryziu pastatyciau, gal tada nebuciau smerkiama Bet tai jau butu veidmainyste. Jei einu i baznycia per kieno laidotuves nei zegnojuosi, nei meldziuosi, tik sedziu (nesistoju ir neklaupiu, tai kiti taip daro), bet dar nei karto kunigas uz tai manes neisvijo

Apskritai nemegstu diskusiju religijos tema, nes tai kiekvieno individualus reikalas, bet parasysiu savo beda, jei taip galima pavadinti. Dukra apkrikstyjau 4 metu, nes brolis krikstyjo savo vaika, tai prikabino ir mus , ilgai man zyze, kad nekrikstyti vaikai, na gerai uztilo tuo metu visi, dabar gime dar du ir vel nekrikstyti ir vel tas pats, ima pyktis vien nuo tos minties, labai myliu ir gerbiu savo mama, bet ta kriksto tema mane varo i nevilti, man nereikia to kriksto, nesuprantu jo prasmes ir man kancia yra prisiruosti ir nueit pakrikstyt tuos vaikus.
Nevaidinu tikincios ir katalikes, tikiu zmogum, neapsimetineju, kad man katalikiskos sventes rupi, tai ir su krikstu tas pats, uzaugs pasikrikstys, o jauciuosi verciama. Man atrodo daug teisingiau nelisti i baznycia jei netiki, nes apsimetinejimas didesne nuodeme.
Nelaukiu jokiu patarimu, tiesiog pasiguodziau

Aš, būdami tikinti, pritarčiau šitom mintim. Esu labai prieš bet kokį tiesioginį ar netiesioginį vertimą, įkalbinėjimą, manipuliavimą, primetimą ar raginimą kitokiais būdais pasirinkiti tikėjimą (pvz. auginant vaikus grieztai specifineje aplinkoje, uzdaroje bendruomeneje ir pan.). Jau esu rašius, kad tyrimai rodo, jog vaikai, augę aktyviai tikinčiose šeimose ir sulaukę pilnametystės renkasi visai priešingą kelią.

Kadangi kol kas aktyviai nedalyvauju bendruomeniniam gyvenime, tai turbūt kol kas laikausi "pasyvaus teigimo" - vaikai mato, kaip as gyvenu ir elgiuosi - o taip pat ir labai sunkiose situcijose arba su žmonėmis, kurie tikrai iskaudino (ne visada kaip dera krikščionei bet kartais (aciu Dievui) pavyksta priimt likimo smugius neprarandant pasitikejimo arba neatsakyt į pikta tuo paciu), - atsakau i ju klausimus, kartais paraginu kreiptis i Dieva, bet neverciu pvz. kiekviena vakara melstis.

Tikiu, kad žmogų patraukia Dievas, tad tikintysis nėra kuo nors geresnis ar labiau nuspelnęs už netikinti, ir atvirkščiai. O Dievo paliestas žmogus gręšis į Jį tiek išoriniais ženklais (krikštydamasis, lankydamas bažnyčią), tiek savo gyvenimu ir darbais. Kaip apaštalas Palius, šventuoju vadinamas teologas Augustinas, Martinas Liuteris, Abraomas Kulvietis, Martynas Mažvydas ir milijonai tikinčių Kristumi... Kokio amžiaus tai gali įvykti? Dievas žino... mano asmenine nuomone - ne anksciau nei 7 - 10 metu amziaus.

P.S. Mano vaikai krikstyti kudikysteje "del mociuciu", bet nemanau, kad tai kazka pridejo ar ateme ju tikejimui ar netikejimui. Jei suauge tikes Kristumi, patys nuspres, ar tas krikstas "galioja".

1. visiškai neprivalo, ir nemanau, kad dėl to jis nusipelno būti atstumtas žeminamas ir vadinamas "tamsuoliu" ar "ligoniu"

2. mano nuomone, bet koks, bet kokio amžiaus žmogus, kad pradėtų tikėti kažkuriais dievais turi būti "patrauktas". Bent jau aš nesu gyvenime sutikusi žmogaus, kuris gyventų gyventų ir vieną dieną pasakytų, kad va atėjo laikas, reik jau man pradėti tikėti.....



manau, tokio amžiaus vaikai yra dar per maži, kad turėtų pakankamai informacijos apie įvairias religijas, ir galėtų pasirinkti kažkokį tikėjimą ar netikėjimą.

Miela Egle, jokiu būdu nekrykštykit savo vaikų.
Krikštas yra pradžia katalikiško gyvenimo, pirmas laiptelis, startas, ižanga...
tikrai to nedarykit, jei nesiruošiat vaiko augint kataliku
tikėti, kaip mylėti niekas nieko negali priversti, negali to daryt iš pagarbos ar iš baimės... galima apsimesti, bet tai nebus nei tikras tikėjimas nei tikra meilė..

na radau dar viena tema idomia apie religija tai va mano mama buvo ligone alhoholio tai kai as gimiau tikrai ji manes nekrikstijo bet as nuo apt pirmos klases ejau i tikyba ir mano ( glogeja) kuria db vadinu mama niekad apie tai nesusimaste kol neatejo pirma komunija tada teko jai ta dalyka sutvarkyti ir pakrikstijo ir pirma komunija ir dirmavone viskas pas mane db jau sutvarkyta ir lb dzaiugiuosi ir uz tai esu dekinga nes zinau kad tai svarbu pati turiu seima ir niekada nekilo tokios minties kad gal nekriksysiu savo vaiku nezinau man krikstas pirma komunija yra sventas dalykas ir savo vaika leidziu i kataliku tikyba ir dziaugiuosi kai parejas parodo kaip reikia zegnotis pasako kokia maldele kur per pamoka ismoksta ir zinau kad kai nueisim i baznycia jam ten bus idomu
bet vat to jahovistu tikejimo tai atleiskit bet as tikrai nesuprantu

suprantu ir uzjauciu tikrai kartais net keista, jog tikintieji nesupranta, jog ne visiems dievas yra butinas.
Mano brolienes giminaite turi nekrikstyta sunu (vaikas tuoj i mokykla eis). Tai visa gimine ja "pieluoja" su tuo "kada krikstysi" tai ji visiems nuolat kartoja "kai krikstysiu, tai pranesiu". Mano tai kantrybe truktu giminiu klausyt, ko gero tokia kalba isrezciau, kad baigtusi visokie santazai ir "gero linkejimai"


1. tai cia tik jus taip galvojat, o arsus tikintieji taip negalvoja.
2. as manau, kad vaikai (7-10m) aplamai nelabai gal domisi tiek viena religija, tiek religijom aplamai. Juk gan sunku gali buti mazam vaikui suprasti, kodel pasauly tiek visokiu religiju, o jis turi pvz. krikscionybe ispazinti. Gal greiciau religijom susidomi paaugliai, kai pradeda "ieskoti saves"

Pritariu turbut, ir pas mus įstatymuose nurodytas 14 m. amžius, nuo kurio jaunuolis gali jau pats rinktis tikėjimą (neatsimenu tiksliai kaip sufomuluota, bet kažkaip panašiai ) - gana pagrįstas. Aš čia nurodžiau kaip jauniausią galimą amžių, kada vaikas gali daugiau ar mažiau sąmoningai nuspręsti, kad jam reikia Dievo. Bet manau, kad tai išimtiniai atvejai. Nes kai žiūriu į savo ir kitus pažįstamus tokio amžiaus vaikus (iki 10 m.), nu nereik dar jiem Dievo ir tikėjimo, ne tas galvoj, nors kai kurie su tėvais lanko pamaldas ir nemažai tikėjimo tiesų žino.

P.S. Tikintis ir netkintis žmogus turbūt skirtingai suvokia pasirinkimą/apsisprendimą tikėti ar netikėti. Netikinčio žmogaus atveju tai pirmiausia pasirinkimas, sukaupus įvairių žinių, grįstas protu (nors esu skaičius ir atvejų, kad žmonės "atsiversdavo" į ateizmą... va, mastau, gal čia net Van Gogo atvejis butu... ir šiuolaikiniai žymūs ateistai, kaip Dawsonas). O tapimas krikščioniu (apie kitas religijas nežinau) - dažnai būna rezultatas vidinio troškulio, noro išsivaduot iš savo nuodėmingumo, pažint Amžiną ir Visagalį Dievą. Tik po to žmogus jei nori, siekia ir įgyja gilesnių žinių tiek apie savo, tiek ir apie kitas religijas. Bet yra ir kitaip.... kai žmogus patiki Kristumi po religijų studijų... Ir šiuo atveju nelabai galima vertinti, koks atvejis "geresnis" tiesiog taip yra. Bet vistiek protas irgi dalyvauja todėl turi būt tam tikras subrendimo laipnis.

Mes sūnų krikštijom, kai jam buvo 5 mėn ir nė minčių neturėjom, kad galėtume jo nekrikštyti

Kažkaip pacitavot mano žinutę, kad net nesupratau ar čia man adresuota, ar ne man

Bet atsakysiu į visus klausimus labai trumpai, nes net nematau prasmės kažką sakyti daugiau.

Taigi:
Nebūtinai.
Neprivalo.
Netikės, bus netikintys. Užaugs ir gyvens savo gyvenimus, bus juose tuo, kuo panorės būti. Dabar gyvena su mumis, šeimoje, su mama ir tėčiu, kurie Dievu tiki. Neišsižadėsiu vaikų kuo jie bebūtų ir kokie bebūtų. Neatsisakysiu bendravimo su netikinčiuoju.
Ne blogesnis.

Lyg tai aš tokius dalykus (kad kilo tokie klausimai ) būčiau kažkur rašiusi

Klausimas Jums Leksa: ar tėvai turi išsižadėti savo tikėjimo, kad vaikas ginkdie nebūtų įtakojamas? Ar blogai, kad tikintys tėvai krikštija savo kūdikius? Ar nusikaltimas vaiko atžvilgiu, jei tikintys tėvai nusiveda į bažnyčią ar vaikas mato mamą kalbančią maldą?

Vaikai į bažnyčią per jėgą nevaromi ir netempiami, maldų nerepetuoja. Taip, pakrikštyti.

Man gyvenime vienodai nemalonus ir demonstratyvus religingumas, ir demonstratyvus netikėjimas. Gyvenkite kaip liepia jūsų širdys ir protai, ir būkite laimingos tokiomis, kokios esate

*nebuvo adresuota asmeniskai niekam, parasiau siaip, pamastymui bendrai visoms skaitytojoms.

**niekas nieko issizadeti neturi. Nei tikintysis tikejimo, nei netikintysisi savo isitikinimu, taciau neturetu buti ir spaudimo (o jau ne vienoj temoj perskaiciau, kaip seima daro spaudima, jog butinai mama krikstytu savo vaikus).
***Krikstydami vaika tevai jam primeta tikejima, lyg ir ipareigoja ji buti butent krikscioniu, o ar gerai primesti ar ne, kiekvienas sprendzia pats (gal kitu zmoniu nuomone krikstas net nera religijos primetimas ).
****Jei vaikas nori eiti su mama (pats pareiskia toki nora), tai OK. Jei nori tiketi dievu - super. As ne pries baznycia, ne pries dieva ir pan., o tik pries nesamoninga kriksta, t.y. kai vaikas krikstijamas pries savo valia (ar nepareiskes savo valios ). Juk net Jezus sugalvojo pasikrikstyti suauges. Ir, kiek zinau (jei gerai zinau), tai anksciau zmones irgi krikstydavosi butent suauge. Jau tada, kai zino kriksto reiksme/esme, kai patys to nori. Taip, yra dalyku kuriu vaikas per mazas ir per mazai protingas, kad pats nusprestu (pvz. kuri darzeli lankyti), bet juk krikstas nera vienas is tokiu, a? Krikstas - tai religija visam gyvenimui (bent taip manau, jog turetu buti). O religija gal turetu kiekvienas pasirinkti pats, tokia, kuri jam labiausiai priimtina...

Na, tėvai augindami savo vaikus daug ką 'primeta'
Tėvai yra tam, kad ne tik mylėtų, bet kad vaiką atsakingai augintų ir ugdytų. O ne viską paliktų laiko ir likimo valiai su pretekstu 'tegu renkasi pats'. Čia galima iki begalybės tęsti tą sąrašą ką primetame savo vaikams ir ko mokome net neklausę..

Kitavertus, religija yra mažiausias blogis nuo ko reiktų 'saugoti' vaikus..aš nežinau žmogaus, kuriam pakenkė tikėjimas. Ir tikrai nematau nieko blogo tame, kad nuo vaikystės 'įpareigoju būti krikščionimi'

O kada primetinejimas turi tureti ribas? Jei tevu nuomonei aplamai turi buti ribos...
Juk tevai gali vaikui tada pasakyti, jog pvz.: baigei mokykla, dabar eisi studijuot teise i Riomeri, as tavo tevas/mama, zinau ko tau reikia, kas tau bus geriau, o kai baigsi, jei nepatiks, galesi kitas studijas eit (cia kitas pavyzdys: dabar mes tave krikstijam ir busi krikscionimi, o kai uzaugsi galesi persikrikstyt). Kur, kokias atvejais tevu nuomones primetinejimas jau nera teisingas vaiku atzvilgiu (naivu manyti, jog tevai visada visada teisus). Ar, va 18 metu, tai jau pats rinkis studijuot ka nori, rinkis draugus, kurie tau patinka, pana/vaikina, kuri pats/pati issirinksi, o religija mes tau dar mazam isrinkom, nes sita tevai dar kudikystej vaikam nulemia.

P.S. as irgi nemanau, kad religija tai blogis, bet kodel visi, kas gime LT privalo buti krikscionimis? Krikstas tuo ipareigoja, o juk yra ir kitu religiju, kurias gal kas ir pasirinktu, jei nuo mazens nebutu jam i galva kalama, kad esi krikscionis...

Nežinau tiksliai..mano vaikai turi nuomonę, bet dar per maži gyventi savarankiškai ir savarankiškai spręsti. Sunku man šnekėti apie tas ribas ir nuomonės 'primetimą'.
Gal tada baigiasi 'primetinėjimas', kai matai, kad vaikas geba pats teisingai nuspręsti arba bent jau matai, kad jei ir suklys, tai ta klaida bus pamokanti, bet neskaudi, negriaunanti jo gyvenimo..gal tėvų valia menksta su vaiko savarankiškėjimu
Tas nuomonės 'primetinėjimas' labai slidi sąvoka šeimoje..Kartais ir patarimas ar tėvų išakytas noras maištingai gali būti palaikytas 'nuomonės primetinėjimu' Tėvai tikrai dažniausiai turi daugiau gyvenimiškos patirties iš žinių, ir nė vieni iš mylinčių tėvų nenori, kad vaikui būtų blogiau.

Buvo sakyta šioje temoje - krikštas susijęs su gimtosios nuodėmės atleidimu..augtumėt sekmininkų šeimoje, 'privalomo' krikšto nebūtų..

Antra, tikintys tėvai tiesiog negali nekrikštyti, jei jie tikrai tikintys, tai jų pareiga..

Šiaip, įdomumo dėlei:
http://www.viskaskrikstynoms.lt/index.php?id=160

"Taigi katalikiškoje šeimoje nuspręsti, kada gi krikštyti vaikutį, turi tėvai. Net Biblijoje rašoma, kad už vaikus yra atsakingi gimdytojai arba globėjai. O jeigu tėvai yra praktikuojantys katalikai, tai turbūt kūdikį stengsis pakrikštyti kuo anksčiau. Juk, kai kūdikis yra alkanas, mes neklausiame jo ar jis nori valgyti, mes tiesiog pamaitiname jį. Kai kūdikiui reikia pakeisti vystyklus, mes neprašome jo leidimo, o tiesiog pakeičiame švariais vystyklais. Kai kūdikis išsipurvina, mes nesiteiraujame jo ar jis nori maudytis, mes jį išmaudome. Tad jeigu tėvai rūpinasi savo vaikelio kūnu, jie taip pat privalo pasirūpinti ir jo siela, bei suteikti galimybę jai tapti tyrai. Palyginti būtinybę krikštyti kūdikį galima su tuo, kad pavyzdžiui mes, nesirenkame gimti žmonijoje, bet turime nepakartojamą galimybę gyventi - lygiai taip pat didžioji dauguma katalikų nemano, kad kūdikis būtinai turi sąmoningai pasirinkti krikštą, kad turėtų galimybę būti palaimintas. Todėl pagal katalikiškąjį mokymą, tėvų pareiga suteikti galimybę kunigui bei Dievui palaiminti jų vaikutį. O atžalai paaugus, ji galės jau pati sąmoningai pasirinkti galimybę sutvirtinti savo tikėjimą, priėmus krikšto sutvirtinimo sakramentą."

http://www.jurgioparapija.lt/459/krikstas.html

Apie nuomonės primetimą...

Kol vaikas mažytis tėvai už jį sprendžia viską, net kada miegot ir kada ir ką valgyti. TĖVAI jam parenka mokyklą, tėvai perka drabužius, tėvai nustato taisykles, kada grįžti namo.
Taip, vaikas turi savo nuomonę, jos vis labiau paisoma, bet.. tai vyksta TĖVŲ nustatytose ribose.
Pvz. jei klausi "kur ir kaip nori švęsti gimtadienį", atsakymo - "Afrikoj" juk nebus.

Kodėl tad yra keista, jei tėvai, žiūrintys į tikėjimą, kaip į vieną svarbiausių dalykų gyvenime, krikštija vaiką, kai šis dar kūdikis?

Tėvai yra teisiškai atsakingi už savo vaiką, tol kol jam sukanka 18. Ar žinote, kas nutinka, jei policija suima girtą nepilnametį?

*o kodel turi teise nuspresti, kokia religija ju vaikas tures ispazinti
**svarbiausias dalykas gyvenime nieko sau man kriksto svarbumas tolygus nuliui
O gal svarbiausius dalykus, tokius kaip ispazistama religija, studijas, antrosios puses pasirinkima, turetu buti paties zmogaus sprendimas, o ne jo tevu?

Papildyta:
O cia perkopijuoju svetima zinute is kitos temos, nicka istryniau. Dedu ja cia, kad pati nesikartociau, pritariu tiems zodziams visu 100 procentu, pasirasau po kiekvienu zodziu.

"Jei bent kiek pasidometumet, kas yra parasyta S.Raste,turbut netrukus suzinotumet kad Joke nuodeme jokiu krikstu neatleidziama, Ten niekur neparasyta, kad vaikus reike krikstyti. Krikstytis turetu tik suauges zmogus, tik suprantantis ka daro. Krikstas jusu zinei yra pazadas, Dievui, kitaip dar ivardintas S.Raste, kaip suzieduotuves, pasikrikstyjes zmogus tai tarsi uzsimauna zieda ant pirsto kaip busima nuotaka, tuo pasizadedama Kristui jog lauks jo gryztant gal tai ne visiems suprantama, bet kriksto tikroji esme ir yra toke Todel ka is to vaikelio gali paprasyti, kad jis pasizadetu Kristumi tiketi, ji myleti ir buti istikimu?
Visa Lietuva buvo per prievarta pakrikstyta kryziuociu jei kas pamena istorija, tai nedarykit jus su savo vaikais, jugi buvo primesta religija, todel ji toke baisi, supuvus, prasmirdus, korumpuota. Nereike vaikam primesti religijos, geriau ugdyti tikejima Dievu, o ne religija, ar dogmom, kisti kazkam pinigus uz nemokama kriksta, uz nemokamas vestuviu apeigas, uz nemokama nuodemiu atleidima ) pamastykit ar galima pas Dieva nusipirkti ramybe, tikejima?"

Kokia jūs, Leksa, keista . Juk argi apie jus šnekama... Akivaizdu, jog jūs - ne viena iš TŲ TĖVŲ. Sakyčiau, jums labai svarbu NEIGTI tikėjimą, juk jei būtų kitaip argi reikštumėtės taip karštai šioje temoje.

Taip, jūs už savo vaikus nusprendėje, jog jie, kol bus vaikai neišpažins jokios religijos. Ir tai yra JŪSŲ sprendimas, padarytas už juos. Iš esmės jis analogiškai niekuo nesiskiria nuo TĖVŲ sprendimo krikštyti.

Abiem atvejais vaikas tik pats ir tik savo sprendimu gali tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, tiek Bažnyčios, tiek ateistinės visuomenės.

Juk žmogų krikščioniu automatiškai krikštas nepadaro (o kad tai būtų taip paprasta ), padaro jo paties, sąmoningi ir atsakingi pasirinkimai, jo, o ne jo tėvų gyvenimo būdas. Yra labai geras posakis - Dievas anūkų neturi tik vaikus .

liute, labai ačiū, taip aiškiai ir gražiai įvardijate viską, ką man pačiai sunku ir išreikšti žodžiais


Jūs netgi dviejuose sakiniuose prieštaraujate pati sau..
Jei krikšto svarba lygi nuliui, tai kaip jums religija pasidaro svarbiausiu dalyku, tolygiu studijoms ar būsimai santuokai?

ne man svarbu, o liutei. Juk jos zinute citavau ir jai atsakiau.Man krikstas atrodo visiskai nesvarbus.
Papildyta:

o trugdau? Yra kazkoks limitas, kiek kartu pasireiksti galima vienoje temoje? Na, ka gi... yra ir kitu temu, jei taip trugdau.

P.S. as ne pries tikejima, as UZ PASIRINKIMO LAISVE.

Krikštas - NE NUOSPRENDIS, kurio nebepakeisi..

O va čia ir yra esmė. Krikštyto vaiko mama, nebūtinai yra tikinti, t.y. praktikuojanti.

Lygiai taip pat matosi, kai kas nors rašo, va katalikai tai tą aną..

Aš skirtau žmones į tikinčius ir netikinčius, o tikinčius galima skirstyti į praktkuojančius aktyviai (čia ypač būdinga sektoms ir nepopuliarioms religijoms - jie save vadina tikinčiais, o visus kitus jau - ne) ir tiesiog aktyviai nepraktikuojancius, bet visvien neatmetancius galimybes, kad dievas yra.

Aš svao vaiko nekrikštijau. Nenoriu, kaip avių banda daryti kažko, ko giliai širdy nejaučiu. Save priskirčiau prie tų, kurie mano, kad galbūt tas Dievas ir yra, bet negi dėl to, kad pasimelst ar tiesigo tuo tikėt, reikia kažkur eit (į bažnyčią ar pan.?).

Žmonių pasitikėjimas bažnyčia, kaip institucija, yra ne toks tvirtas, kaip kadaise.

Vienu žodžiu, vien dėl to, kad giminės spaudžia, to daryti neketinu. Kas pasikeis, jei pakrikštysiu? Niekas.
Supažindinti vaiką su religija/religijom reikia, kad nepasiduotų kokių sektantų įtakai, bet įkyrus religijos primetinėjimas (kad ir svao močiutę prisimenu), nieko gero nedudoa, o tik atbaido..

Gyvenkime draugiškai