Tai buvo mano pirmas nėštumas, planuotas ir lauktas (gal kiek skubotai viskas atrodė, tačiau visada turėjau šiokių tokių problemėlių su ciklais, o pati būdama medikė žinojau, kad pastojimo procesas gali užtrukti).Kad pastojau, suvokiau labai anksti, pradėjo ypatingai skaudėti krūtis, visai kitaip nei prieš eilines mėnesines, todėl darydamasi nėštumo testą jau žinojau, koks bus atsakymas ir neapsirikau.Iš karto bėgau pas savo ginekologę, tada pirmą kartą išvydau mažytę gyvybės užuomazgą (buvo 5 nėštumo sav.).Po to sekė hormonų tyrimai, šioks toks gydymas, kad vaikelis normaliai vystytųsi.Pats nėštumas ėjo gan sklandžiai, nepykino, tik nuo 16-17 sav. vis pasitraukinėdavo gimda, bet gėriau magnį, tiesa, kartą ir magnio lašelinių teko gauti.Tačiau vaikelis sau aktyviai spardėsi (labai jau aktyviai..) ir laukiau lapkričio pradžios, kada galėsiu jį pamatyti ir betarpiškai paliesti.Dėl gimdymo tariausi su be galo gera ir malonia gydytoja, pas kurią lankiausi paskutinį nėštumo trimestrą.Paskutinio apsilankymo metu (37 sav.) gydytoja pasakė, kad kaklelio atsidarymas apie 2 cm, tad dar savaitėlę kitą teks palaukti. Terminas buvo nustatytas lapkričio 8 d.Tai ir laukiau, toliau vaikščiojau į savo rezidentūrą, kartais pasidovanodama sau laisvą dienelę. Va tokią laisvą dienelę (tai buvo lapkričio 4 d.) po pietų pajutau šiek tiek skausmingesnius nei įprastai sąrėmius (tas paskutines savaites susitraukimai buvo po 15 - 20 per parą, tai is tiesų net nežinojau, ar čia jau tie tikrieji). Skaičiuoju tarpus - tai 10, tai 8, tai 15 min. Skambinu gydytojai, susitariam susitikti jau Antakalnio klinikose. Vaiko tėvelis grižta iš darbo, daiktai sudėti jau iš anksto sėdam į mašiną ir pirmyn. 17 val. mes vietoje. Sąrėmiai tokie patys, kaklelis atsidaręs 4 cm. 17.30 aš gimdykloje, padaro epidūrinę nejautrą, guliu, su vaiko tėveliu juokaujam, stebim vaikelio širdies tonus, laukiam kas bus toliau.18.30 nuleidžia vaisiaus vandenis, laukiam toliau.Pojūčiai minimalūs, vos tik pasiekia tą lygį, kaip atvažiavus (juokingas lygis, per mėnesines labiau skaudėdavo), anesteziologas vėl suleidžia nuskausminamųjų.22 val. gydytoja pasako, kad už pusvalandžio jau reiks stumti.Ateina laikas, stanginuosi, stumiu, su gydytojos, akušerės, anesteziologo ir aišku tėvelio pagalba 23.03 gimsta mūsų pirmagimis (kad bus berniukas žinojome iš anksto).Liejasi džiaugsmo ašaros, negaliu patikėt, kad viskas baigėsi taip paprastai ir lengvai. Man ant pilvo padeda verkiantį mažylį (net dabar ašara ištrykšta,prisiminus tas akimirkas..) ir pasijuntu tokia laiminga, kad net apsakyt sunku. O iš viso gimdymo baisiausia buvo klausyti, kaip už sienos šaukia kita gimdyvė (po to mes su ja vienoj palatoj gulėjom, tai pasikalbėjom ir ji sakė, kad kitą kartą gerai pagalvos dėl nuskausminimo).Esu be galo laiminga, kad viskas taip gerai susiklostė, be galo dėkinga gydytojai ir kitam personalui, o į klausimus apie gimdymą atsakinėju tik viena - gimdyčiau ir gimdyčiau.
