Situacija labai paprasta.
Labai laukem vaikelio. Sulaukem dukrytes. Jai dvi savaites. Bet mano nuotaika ne kokia. Viskas buvo gerai pirmas 3-4 dienas. Poto prasidejo tokios mintys: gal per anksti, gal per bloga mama. Nepatinka niekas. Nei keist sauskelnes, nei maudyt, nei galu gale uzsiimt su vaiku. Geriausia kai ji miega.Arba kai sypsosi, valgo. Neniurzga. Kai verkia - einu tiesiog is proto, pati zliumbiu. Kad negaliu skirt demesio vyrui, kad negalim pabut tiesiog kartu apsikabine (ko labai labai truksta), kad negaliu iseit kur noriu, kad negaliu kada noriu i dusha, tualeta.
zliumbiu kai noriu valgyt - bet ne viska galima. Ko negalima - ta labiausiai megstu.
Vyras iseina is darbo. Ruosiames isvaziuot i uzsieny gyvent. Baisiausia kad bijau ne tiek del vaiko, kiek del saves (egoiste as) - kad nebus kam palikt vaiko, kai paaugs biskuti, kad negalesim iseit i kavine, ar kina. Kad nesusitvarkysiu.

Gerai, kad vyras stiprus, palaiko mane. O as skysta. zliumbiu nezinau net del ko. Va ir daba dukryte ramiausiai miega, o as nerandu vietos.
kartais pagalvoji norisi tiesiog prisigert. Pasiimt dideli shnapso buteli ir isgert. Uzmigt, ir atsikelt kada nori.
O negaliu.

Kas man? depresija? ta pogimdyvine?
Kaip nusiteikt kad viskas gi gerai. Vaikelis sveikas, vyras mylintis ir be galo mylimas.
nebesuprantu pati saves... Ko as noriu is gyvenimo?

MAN ATRODO , KAD VISOMS TAIP BŪNA . JUK , GIMUS VAIKUI , VISAS GYVENIMAS APSIVERČIA AUKŠTYN KOJOM . REIKIA LAIKO , KOL VISKAS PO TRUPUTI SUSTOS Į SAVO VĖŽES. VAIKUTIS TRUPUTI PAAUGS , TU PRIPRASI PRIE KITO GYVENIMO RITMO , IŠĖJUSI Į KIEMĄ SU VAIKU , PABENDRAUSI SU KITOM MAMYTĖM IR VISKAS APRIMS . GAL PRADŽIAI TAVO MAMA GALĖTŲ NORS TRUPUTI PABŪTI KARTU ? MAN MAMA LABAI PADĖJO. AŠ RŪPINAUSI SŪNELIU , O JI RŪPINOSI MANIMI ( IR VALGYT PADUODAVO IR Į DUŠĄ IŠLEISDAVO IR MANO VERKŠLENIMŲ IŠKLAUSYDAVO ). PATIKĖK , DUKRYTĖ GREITAI PAAUGS IR NEGALĖSI JA ATSIDŽIAUGTI . O JEIGU NORĖSI IŠSIŠNEKĖTI , PASIGUOSTI , PASITARTI , VISADA GALI PARAŠYTI Į " SUPERMAMĄ " . SEKMĖS TAU !!!

matyt su tuo mes kiekviena susidurem, arba beveik kiekviena, bet tiesiog zinok, kad viskas greit pasikeis ir i gera! gal turi darugiu, kvieskis i svecius vis prasiblaskysi, tu turi interneta bet kada gali prisesti ir mums pasiguosti, o as net to neturejau. Taip pat ir vyras buvo toli o mobilaus irgi neturejom. O tu turi mylinti kantru vyra salia, jau pagimdyta sveika kudiki, supermama- mes su tavim taip kad laikykis! Kai praeis krize, buk gera parasyk kaip tu ja iveikei, gerai

Aciu mamos

Atsiprasau kad ne ten truputi parasiau, kaskaip taip susijaudinus buvau.

Idomu kiek laiko praeit turi kad priprast tureciau prie vaiko, prie to kad mes jau tryse

Va net i lauka nesinori, kur jau kalbet apie draugus, kuriems dar vejai galvoje. kaip pavydu kartais buna, kai kur nors jie iseina - o as sedziu namie su vaiku, geriausiu atveju vakare su vyru iseinam pasivaiksciot.

Mama padeda, rupinasi, ir anyta irgi.
KO AS NORIU???

noriu laisvo laiko SAU - net kai mazule miega, neinu miegot, kad tik galeciau pabut su savim, panarsyt internete ramiai. Nors miego truksta.


Noretusi zinot kaip kitos iveike kaska panasaus? Kai paskaitau supermama, atrodo visos tik krykstauja kad susilauke leliuku, o as viena ne. Aisku labai dziaugiuosi kad turiu angeleli, bet.. NORIU dar gyvent, o ne vien egzistuot ir but.

labas,
ir man taip buvo kai pagimdziau pirmaja. buvo net apeme tokios mintys, o kas butu jei ji iskristu pro langa.
as galutinai apsipratau su nauja padetim ir galejau saziningai sau pasakyti kad myliu mazule tik po 6 menesiu.
ir dar pastebejau, kad issimiegojus viskas daug geriau atrodydavo. nors atrodo gaila laiko ir gyvenimo, kad eina pro sali kai miegi, bet is tikruju tai pamiegojus daug geriau. as geriausiai issimiegodavau kai kas nors tuo metu budavo su dukra.
o del uzsienio nebijok. aisku nezinau kur tu vaziuoji, bet pvz. anglijoje kur as gyvenau, kai pagimdziau pirmaja, viskas labai gerai sutvarkyta ir aukle gali patikima be problemu susirasti, ir mamu su vaikais klubu, ir netgi sporto ar mokslo istaigu, kur tavo vaika paziuri kol tu uzsiemusi.
neliudek

nesinervuok....man irgi buvo uzeje kelis kartus saves gailejimosi priepoliai....
AS JAUNA...KARJERA SUZLUGDYTA IR NEPAJUDES IS MIRTIES TASKO BENT 2 METUS,
AS UZDARYTA TARP KETURIU SIENU SU KUDIKIU, KAI TUO PAT METU MANO VYRAS VAKARAIS LEKIA SPORTUOT ...
TENKA PAMIRSTI KINO TEATRUS, DISKOTEKAS, VAKARINES LINKSMYBES...O JEI ISLEIDZIA PER MENESI KARTA GIMINAICIAI- SKUBI NE LINKSMINTIS,- O I PARDUOTUVE....NES NIEKAS KITAS NENUPIRKS VISKO, KO REIKIA TAM KUDIKIUI IR MAN- UZDARYTAI TARP 4 SIENU...
NEISSIMIEGU IR VIS TRUKSTA LAIKO, NES VAIKIUKUI MIEGANT PUOLU TVARKYT NAMUS AR VALGYTI....

BET JUK VISKAS TURI 2 PUSES...RASAI, KAD ESI JAUNA IR PAVYDI DRAUGAMS, KURIU NEVARZO MAZYLIS...BET ATEIS DIENA, KAI TAVO MAZYLIS BUS SAVARANKISKAS ZMOGUTIS, O TAVO DRAUGAI CIUCIUOS NAUJAGIMIUS...TADA GAL JIE PAVYDES TAU...JEI JAUNA PASIGIMDAI-PO TO GALI DRASIAI DARYT KARJERA, O GIMDANCIOS JAU ISIBGEJUS KARJEROS RATUI- LABAI STRESUOJA, NES TA KARJERA GALI PRIREIKTI VEL PRADETI....

TAVO ANGELELIS LABAI GREIT ISAUGS, O ISSIMIEGOSI PUIKIAI JAU PO PUSMECIO...
STIPRRYBES IR LINKSMIAU

Jetus, kaip gera suzinot kad ne viena tokia egoiste esu, ar ne viena tokia 'bloga' mama. Man irgi kartais tokiu baisiu minciu kyla. Ypatingai kai mazoji verkia. Bet ji rami, labai retai kada verkia, aciu die, nereikalauja tiek demesio kiek paskaitau kitu vaikai. Va ir daba rasau, guli sau rami, ziuri i toli kaskur, ne kniurkt.
Alia vis tiek nepaliksi, neiseii. Baisu.
Visa diena tik ir lauki kada gris vyras, kada uzmigs jinai, kad galetume kartu pabut.
Mamos, grauzia mane sazine del tokiu jausmu. Bet siek tiek guodzia, kad visoms, na beveik visoms taip buvo. KAd reikia pereinamojio laikotarpio suprast kad esam tryse.

As visa sita teoriskai suprantu, bet su jausmais susitvarkyt nemoku. Ismokt? reikia.. Bet kaip?

Sara, matai as ne karjeros zmogus, as seimos daugiau. Man namai, vyras (o daba ir vaikas) svarbiausia. As pati saves nesuprantu - ko is saves noriu. Noriu vieno, apsikabint vyra, priglaust ji prie saves, ir pasakyt myliu. Ir tegu sustoja akimirka zavinga. Noriu taip visalaik but. vat o negaliu...

ORBITAL tu tikrai ne viena. musu cia simtai tokiu, su tokiom mintim. man atrodo naturalu, kad sunku susitaikyti su nauja padetimi. as tikra meile savo vaikui pajutau tik po menesio. iki tol aplamai nesugebejau blaiviai mastyti del juodos depresijos. be to, as gyvenu uzsienyje, su 0 pagalbos dabar dziaugiuosi kiekviena akimirka su mazyle. JUODOS DIENOS JAU PRAEITYJE IR UZMIRSTOS

As irgi prisijungsiu pir stresuojanciu...va taip pat sedziu uzsienyje - viena kaip pirstas...nu ne viena - su ir dirbanciu vyru, kuriam reikia ir pailset gryzus , ir gera zodi surast ir o jegu nera...sunku nerealiai - ne finasnsiskai, o dvasiskai - norisi atsigult ir nors minute ramiai paskaityt zurnala...apkabint vyra...bet esu mama ir dar ilgai ilgai ja busiu...
Nesutinku su SARA del mamu amziaus - mano nuomone kaip tik vyresnes i tokius pasikeitimus reaguoja ramiau - jos tom labiau pasiruosusios.
Na o mus - verkslentojas - guodzia didziausi pasaulio stebuklai -

Merginos, kurios dar stresuojat.. visos praėjom per tai.. Man sunkiausi buvo ko gero pirmi 5mėn.... Jaučiausi kaip paukštelis pakliuvęs į narvą, o paskui išmokau atrasti pramogų ir tokioj padėty. Išmokau, kad ir su vaiku vežimėlyje galima nueiti į kavinę, į renginį, apsukti parduotuves ... Net ir su vyru pasidaryti mažytę šventę regis, dviem, nors tas trečias kažkur šalia guguoja... O vėliau, kai susigyvenau su padidėjusia šeima-mažiui buvo jau metai, kai vyras vos prikalbino išvykti su draugais į Visagino festivalį vienai nakčiai ir palikti vaiką seneliam. Liftu leisdamasi vos tramdžiau ašaras, atrodė iš manęs vaiką pavogė O praleidus vieną naktį ir ryte telefonu sužinojusi, kad viskas gerai...pasilikom dar vienai nakčiai ir MANO iniciatyva... JUokinga kai prisimeni dabar... Da ligoninėje atsimenu, gal trečioj paroj buvo užėjus kažkokia psichozinė būsena-žliumbiau nežinia ko, jaučiausi nekaip... Tuo metu seselė pastebėjo, kad kažkas ne taip ir atnešė Relanium tabletę. bijojau gerti-sakau vaikui bus negerai, bet ji pasakė, kad vaikui kur kas blogiau yra psichuojanti nerami mama, nei viena tabletė. Keista, bet po tos tabletės viskas praėjo. Gal ir tu Orbital, pagerk truputį ko nors raminančio žolinio... gal tik tereikia, kad imtum truputį ramiau mąstyti? Ir viskas, patikėk susitvarkys su laiku. Galu gale, jei sunku dabar-sakyk sau, jog tai laikina. Su kiekviena diena bus lengviau, pamatysi

Kol dar nebuvau mama,

Darydavau ir valgydavau karštą maistą.

Mano rūbai nebuvo dėmėti.

Telefonu kalbėdavau ramiai.


Kol dar nebuvau mama,

Miegodavau tiek, kiek norėdavau.

Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai nuėjau gulti.

Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien.


Kol dar nebuvau mama,

Tvarkydavau namus kasdien.

Ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių.

Kol dar nebuvau mama,

Net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.

Ir niekada negalvodavau apie skiepus.





Kol dar nebuvau mama,

Niekas nebuvo manęs

Apkakojęs,

Apvėmęs,

Apkramtęs,

Apsisiojęs,

Apžnaibęs savo mažais pirščiukais.


Kol dar nebuvau mama,

Pilnai atsakiau už savo protą,

Savo mintis,

Ir savo kūną.

Miegodavau visą naktį.


Kol dar nebuvau mama,

Nebuvau laikiusi klykiančio vaiko vien tam,

Kad gydytojai galėtų apžiūrėti

Ar paskiepyti.

Niekada neverkiau, matydama ašaras.

Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės

Vien dėl paprasčiausios šypsenos.

Niekada nesėdėdavau naktį

Žiūrėdama į miegantį vaiką.



Kol dar nebuvau mama,

Niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko,

Nes gaila padėti.

Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,

Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo.

Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas

Gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.


Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.

Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.


Kol dar nebuvau mama,

Nežinojau, ką reiškia jausti,

Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno.

Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra

Pamaitinti alkaną kūdikį.

Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.

Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas

Galėtų paversti mane tokia svarbia.

Kol dar nebuvau mama,

Aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių

Tiesiog įsitikinti, kad viskas… tvarkoje.

Ir niekada nejutau tos šilumos,

Džiaugsmo,

Meilės,

Stebuklo,

Pasitenkinimo būti mama.


Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama...




Manau daugiau pridurti nereikia?

nu shakes, net apsizhliumbiau.

Situos zodzius sugalvojau ne as, bet kai juos perskaite mano bendradarbiai vyrai, vienas is ju pasake - viskas, noriu buti mama..
O per ta nedideli "pragara" perejau ir as.. Dukryte buvao ziauriai (svelniai tariant) nerami, klykdavo istisai.. Neatsimenu, kada normaliai dantis valiausi, gal po poros savaiciu pradejau persirengti treningais.. nes iki to vaiksciojau su naktiniais.. Vyras mano "pasistengdavo" ilgiau uzsibuti darbe, kad nematytu klykiancio vaiko.. Nu gal daugiau nesiplesiu.. Bet viskas praejo, ir dabar jau vel laukiu to mazo stebuklelio..
Ir kokia laime,. kai dabar mano dukryte kasdiena po kokia ą0 kartu pasako - mamyte as taip tave myliu.. TIkrai viska atperka.. Visas nemiegotas naktis (menesiu menesiais), neskirto laiko sau ir vyrui...

Smalize, as tuos zodzius tikriausiai isireminsiu salia maziaus nuotrauku.......

As gana daznai paskaitydavau siuos zodzius, ypatingai kai pradedavau saves del ko nors gailetis.. TUoj pat man viskas pasidarydavo taip bereiksmiska, isskyrus mano turteli..

smaliže, labai faini žodžiai.
o aš kaifuoju nuo vaiko nuo pat jo gimimo. man tai gerai
tfu tfu tfu

va va va kai pagalvoji tos asaros,tos depresijos ir kt.nieko neverti pries vaikucius juk kai jie nusisypso tai ir mums geriau ant sirdies as tai po siolei karts nuo karto paverkiu...bet praeina...juk uzaugs musu uzvadeliai ir nebereiks mums keltis naktimis,nebereiks maitinti,nebeiskos jie papo prie zmoniu,nebeverks,nebezys,nebereiks keisti sauskelniu,nebemetys zaislu,nebevers spintu ir stalciu ir dar daug ko nebedarys ir patikekit pasiilgsim ju tokiu maziuku ir zyzliuku tada gimdysim kita ir vel viskas is pradziu va kaip

Va, va, jau tuoj tuoj vel pajusiu senus ishgyvenimu... Tikiuosi, kad ir as kaifuosiu kaip Tuja.. Ir jauciu, kad vel teks prisiminti situos zodzius..

Aha, man irgi grazus sitie zodziai.
Bet mano turteliai daba jau du yra - vyras ir vaikas. Ir norisi skirt demesi tiek vyrui tiek vaikui. Vaikui visa diena tupcioju aplink, o vyrui laiko nelieka. Nes smingu kai vaikas miega. Ir jis pavarges sminga. O taip norisi apsikabinet, pasiglostinet, pasibuciuot...

As saves negailiu, zinau kad kitaip nebus. Tik kaskur pasamonej vistiek krebzda mintis o gal per anksti, o gal ...
jau vakar vakare sakiau eisiu diena pamiegot - nes miego truksta, o daba va vel sedziu cia, skaitau. Ir nenoriu, noriu skirt sau demesio, nueit i dusha, paskambint draugem paplepet, pasidaryt valgyt, galu gale pasportuot.

Grista vyras is darbo, o ji kniurkia, niurzgia. O taip norisi paklaust kaip jam sekes darbe, kaip kas atsitiko naujo. Ir negali, nes turi su mazaja paplepet.

Jau pradedu suprast kad nebus taip kaip anksciau. Bet vistiek noris kad butu gerai visiems trims, o ne jai vienai. Egoiste as, egoiste.

Sianakt sapnavau kad vyras mane paliko. Siaubas. Net atsikelus apsiverkiau. Pagrindo tame jokio nera. Man paranoja del jo. As i ji kaip i gyvenima isikabinus. As be vyro kaip ne ranku. Kai pagimdziau dekojau dievui kad jis yra. Kad jis salia, kad myli mane. Beatodairiska meile as jam jauciu. Galvojau kad abiems jausiu ta pati. Bet ne, nejauciu kol kas. Man dukryte rupestelis daba, o vyras dziaugsmas.

Issiliejau, ir tikrai geriau pasidare. Aciu kad esat mamos..
Papildyta @ [mergetime]1083225178[/mergetime]
Ir dar
noreciau paprasyt supermamos
jei galima sita tema perkelt prie "Klausimas psichologei" - as labai atsiprasau, ne ten tema ikeliau.

Noretusi suzinot ir psichologes nuomone


Aciu

As visada stengiuosi vyra itraukti i tokius darbus kaip vaiko maudymas,arba paprasau paziuret , panesiot kol as ka nors darau arba palaikyt stacia kol atsirugs pavalges.Tokiu budu vyras turi proga labai artimai pabendraut su mazyliu, isiziuret i veiduka kai miega ar zvalgosi.Tai labai gerai , labai pririsa prie vaiko.Na , o tas nedamiegojimas tai gi neamzinai, ateis ramesni laikai ir labai greitai.

Orbital, gal tu mano nematoma antroji puse? Tik tiek, kad pas mane dvyniai, taip kad neturiu JOKIO laiko - nei sau, nei juolab vyrui. Tiesa, jau einu i darba, bet irgi tik is egoizmo, kad nors kiek pabuciau ne namie...

Smalizes pacituoti zodziai - sakes, nugi ir as apsiblioviau. Dabar, va, maziai lovytese pesasi, reikia eit gelbet, bet labai noriu cia parasyt...

Tai va, tas sukretimas, gyvenimo pasikeitimas iki siol manyje jauciasi, nors tikrai - po kokiu 4 val. issiskyrimo su maziais grizdama namo jau svajoju apie ju veidukus ir tiesiamas rankutes... nenusakomas jausmas...

Bet! Orbital, tu dar tikrai turi kuo dziaugtis - juk sakai, kad labai nopri apkabinti vyra, prisiglausti, bet tam truksta jegu ir intymios erdves. Tai va, per 9 mano fantastisku maziuliu gyvenimo menesius as jau praradau ir sita poreiki. Tai dar baisiau, turbut

Nebuvo salygu, nebuvosalygunebuvosalygu... o dabar mes gyvenam kaip brolis ir sesuo, nei labanakt, nei sudie, kai iseina i darba. Kada paskutini karta jis mane pabuciavo? Gal pries dvi savaites. I skruosta.

Meginu i dalykus ziureti su humoru. Viduj labai liudna. Bet kaip liudet is esmes, kai maziai balsu kvatoja?

Dar tikiu, kad viskas bus gerai.

Ir as depresavau kokius 6 men. Buvo labai saves gaila. Net negaledavau ziureti i apsikabinusias poras gatveje. Kaip as joms pavydedavau.
Bet, laime as turiu labai gera vyra. Kartais pajuokauju, kad jis dirba musu seimos psichoterapeutu. Kazkaip jis padejo man susitvarkyti su savo egoizmu.
Ir patikekit mamos, kurios augina po viena vaikeli ir depresuoja, mums buvo zyyyyymiai sunkiau. Bet reikia nesuskysti. Pasakyti sau, kad kitaip jau nebebus. Reikia is sitos situacijos ispesti kuo daugiau dziaugsmingu akimirku. Moketi dziaugtis mazais dalykais.

Nesuprantu kam tada tie vaikai is vis reikalingi. Kada jie atsiranda visas gyvenimas griuva, ir pradiedi ziauriai pavidieti tiem kurie neturi vaiku.

Orbital,
Jūsų situaciją geriau galėtų pakomentuoti tėvelius konsultuojanti psichologė. Aš manau, kad Jūs jaučiate pogimdyvinės depresijos požymius, kuri yra labai dažna po gimdymo, ją lemia staigūs hormoniniai pasikeitimai organizme (progesterono staigus sumažėjimas). Pogimdyvinė depresija praeina savaime, jei užsitęsia ilgiau, keletą mėnesių, kreipkitės psichiatro konsultacijai.

Apskritai keletas mėnesių po gimdymo yra be galo sunkus laikotarpis. Kai kuriose psichologinėse teorijose tai vadinama net "lengvo išprotėjimo" būsena (kai motina visą save pajungia vaiko poreikiams), kurią kiekviena mama turi praeiti, kad vaikas vystytųsi sveikas.